Tobulo netobulumo paieškos

Pratęsti perlo gyvenimą ant žmogaus kūno… Grąžinti rūbui ilgaamžiškumą… Suteikti mums malonumą pajusti ryšį su tuo, ką vilkime, kuo puošiamės… Į subtilų savo kūrybos pasaulį duris praveria menininkė Giedrė Kose.                                                         

Diana Plačiakienė.

Kovo 11 d. „Draugo” numeryje pradėjome nau­ją pasakojimų ciklą apie talentingus ir iniciatyvius lietuvius, kurie, nepamiršdami šaknų, sugeba dalintis savo sugebėjimais bei žiniomis su platesniu pasauliu. Šiandien skyrelio viešnia – menininkė Giedrė Kose, sutikusi praskleisti savo kūrybinio ir estetinio pasaulio uždangą.

Kiek metų gyveni JAV? Kodėl pasirinkai Californiją ir specifiš­kai Berkeley? Kuo tau ypatingas Berkeley?

Jau šešeri metai Californijoje. Pir­mą kartą atvykome prieš dešimt me­tų, kai vyras Karolis laimėjo Full­bright stipendiją ir porą metų mokėsi Richmond, Virginia valstijoje. Mes nuo pirmos pažinties dienos turėjo­me svajonę kada nors gyventi Cali­for­nijoje. Baigus mokslus, atvažiavo­me į Californiją, kur Karolis atliko praktiką. Norėjome gyventi San Fran­cisce, bet Berkeley buvo pigesnė alternatyva, todėl ten ir apsistojome. O kai antrą kartą atvykome, važiavo­me tiesiai į Berkeley. Jis mus prisijaukino. Mes su Karoliu mėgstame daug vaikščioti, mėgstame gamtą, tai mums Berkeley yra didžiulis botani­kos sodas, kuriame ištisus metus ža­lia ir vis kas nors žydi.

Prisimenu, kai pirmą kartą su­sitikom, maždaug prieš 6 metus, parodei savo kūrybos žiedą su di­de­liu besi­sukančiu perlu. Pasima­tavau iš smalsumo, nors galvojau, kad ne mano stiliaus… Ne tik pa­tiko, bet nuo tos dienos esu ištikima tavo klientė. Įstrigo ir tavo pa­sakymas: perlas tarsi planeta, ku­ri sukasi apie tave ir kiekviena moteris suranda savo perlą ir savo planetą… Kaip gimė perlo ir planetos istorija? 

Perlai mano gyvenime atsirado panašiai kaip ir Berkeley, visiškai atsi­tiktinai, bet taip pavergė ma­no gal­vą ir širdį, tai aš nėriau gilyn į per­­lų pasau­lį, kaip ta Ama, perlų ieš­kotoja. Buvau visiškai apstulbusi, kad jis toks įvairus.

Papuošalus darau visą gyveni­mą, bet perlai atsirado neseniai. Kai gyvenau Lietuvoje, man perlai atrodė nuobodūs. Viskas apsivertė, kai į ma­no rankas papuolė perlas, kuris visiš­kai nepriminė tradicinio nušlifuoto akmens. Jis buvo netobulos formos ir priminė man kažkokį kosminį kūną, tarsi meteo­ritą. Tas perlas net nebuvo baltas. Labai susidomėjau ir sužinojau, kad perlas buvo iš Japonijos, Kasumigaura ežero. Tame Japonijos regio­ne dar yra likę keletas šeimų, kurios iki šiol augina perlus Kasumigaura ežere.

Kasumi perlai išsiskiria tuo, kad turi labai įdo­mų auksinį/žals­vą ir perlamutrinį žvilgesį. Kaip gėlavandeniai perlai, Kasumi perlai yra gana dideli ir vertinami perlų pasau­lyje dėl savo barokinės netobulos formos.

Man kilo idėja sukurti papuoša­lą, kuris būtų kaip planeta, ir kokiu nors būdu sąveikautų su žmogaus kū­nu. Taip gimė vienas pirmųjų dizai­nų – elegantiškas žiedas, kuris pri­tvirtintas taip, kad būtų judrus ir kad jį galėtum sukti apie savo pirštą. Ta interakcija tarp perlo ir tavęs man yra vienas įdomiau­sias kūrybos aspektų. Kada papuošalas netampa kažkokiu statiniu simboliniu objektu, o tu nuolat su juo turi dialogą. Pa­stebėjau, kad skirtingoms moterims patinka skirtingi perlai – taigi perlas yra tam tikra planeta, kuri laukia sa­vo šeimininkės.

Pastebėjau, kad tavo kūriniai turi neįprastus pavadinimus – auskarai „ikrai”, apyrankė „aš­tuon­kojis”… Koks ta­­vo kūrybinis procesas ir kaip gimsta kūrinių pa­vadinimai?

Mano kūryba neprasideda nuo pa­vadinimo. Dažniausiai idėja kyla pa­mačius vienokios ar kitokios formos perlą. Perlas padiktuoja dizaino idėją, kuri procese dažnai kinta. Kai papuošalą užsidedu ant savęs,  jis primena kokį nors gyvį ar geometrinę formą. Taip gimsta pavadinimai. Ieš­kau  būdų, kurie leistų papuošalą ne­šioti įvairiai, priklausomai nuo nuotaikos ar aprangos. Kartais norisi rodytis, o kartais – pasislėpti ir būti su savo mintimis.

Dauguma tavo papuošalų labai dinamiški – jie sukasi, gali keisti jų ilgį, padėtį… Kodėl? 

Man perlai – gyvi organizmai. Jei galvojam apie perlo kilmę,  perlas yra vienintelis brangakmenis, sukurtas moliusko, gyvo organizmo. Taigi net pati perlo kilmės istorija suteikia jam mistinių galių. Man norisi pabrėžti perlo gyvybiškumą ir ieškoti dizaino sprendimų, kur perlas gali gyventi ant žmogaus kū­no. Kalbant apie pa­puošalus apskritai, jie dažniausiai sta­tiški. Man norėjosi sugriauti tra­di­cinio papuošalo sąvoką ir pasiūlyti di­zainus, kurie leistų keisti papuošalo ilgį, trans­formuoti, prisitaikyti jį prie kūno.

Menininkai retai būna geri verslo žmonės. Tau puikiai sekasi suderinti abu dalykus. Paslaptis?

Save laikau kūrėja ir išradėja, o ne menininke. Užčiuopti verslo mo­mentą padėjo patirtis vadybos ir pre­kinio ženklo kūrimo srityje. Turėjau galimybę save išbandyti ir marke­tin­ge, ir amatuose.

Be juvelyrikos, kuri ir drabu­žius, kuriuos siuva Lietuvo­je. Gal galėtum daugiau apie tai papasa­koti?

Viskas dera kartu, pagrindinė jungtis – netobulo grožio ieškojimas. Taip pat ieškojimas modernių ir funk­cionalių būdų, kaip tą netobulą grožį dėvėti. Papuošalai – netobulos formos perlai, drabužiai – iš natūralių audinių, pvz., iš lino, kuris glam­žosi, bet smagus nešioti. Arba purvo šilkas, kuris mėnesius laikomas purve ir atrodo, kad tai yra oda, o ne šilkas. Mano dra­bužiai yra papuošalo istorijos tęsi­nys. Drabužius pirmiausia pasiuvu sau, tada draugėms, tuomet  sukuriu  mažas kolekcijas – du kartus per me-tus.

Kolekcijas pristatau West Coast Craft renginyje San Franciske, kur susirenka kūrėjai iš visos Califor­­ni­jos, ir ne tik. Kuriu atsižvelgdama į audinio ypatumus. Pvz., linas palaiko tam tikrą formą, todėl sukūriau suk­ne­lę, kuri yra apskritimo formos. Dirbu su lietuve siuvėja Audrone, kalbamės du-tris kartus per savaitę. Pirmiausia aš pati siuvu pavyzdį rankomis, o po to Audronė pasiuva drabužius su savo siuvimo mašina taip kokybiškai, kad galima būtų eksponuoti muziejuje. Net iš išvirkščios pusės siūlės atrodo idealiai.

Norisi sukurti drabužį, kuriuo džiaugtumėmės ilgai, nes per „greitą­ją madą” drabužis prarado ilgalaikiš­kumo aspektą. Prarandi ryšį su dra­bu­žiu… Mane domina rūbai, kurie ne­būtų priskirti moteriškų ar vyriš­kų kategorijai, ar būtų skirti tik lieknai ar stambesnei moteriai. Ieškau sprendimų, kurie suteikia įvairių ga­limybių, kaip jaustis gerai savo uni­kaliame kūne.

Pasirenki kokybiškus ir originalius audinius, pvz., purvo šilkas „pur­ve”. Kokia šilko istorija?

Šalia perlų, turiu silpnybę įdo­miems ir natūraliems audiniams. Esu surinkusi retų audinių kolekciją. Kalbant apie purvo šilką, jis egzis­tuoja nuo Ming dinastijos Ki­ni­joje. Tai tūkstančius metų skaičiuo­­jantis gamybos procesas, kai šilkas paverčiamas odą primenančiu audi­niu… Šilkas yra panardinamas į pur­vą, kur jis įgauna iguanos odos tekstū­rą. Viena pusė atrodo kaip marmu­­ras, o kita yra dažoma yam (sal­džia bulve) ir įgauna karamelinę spal­vą. Audinys labai originalus ir na­tūralus – tinka net jautriausiai odai, nealergizuoja.

Trejus metus ieškojau, kol suradau mažą šio šilko etuniziastų grupę Kinijoje, kuri gamina tuos audinius. Neieš­kau paprasto kelio ir nenaudoju sintetinių audi­nių. Iš finansinės pusės, tai ambicingas projektas, bet man, kaip kūrėjai, tai labai svarbu ir tikiu, kad žmogui tokie audiniai suteikia teigiamų emocijų.

Tavo asmeninis gyvenimas ir šeima. Su vyru be papildomos pa­galbos auginate 3 vaikus, (mažiausiam vos dveji?), abu dirba­te, kuria­te ir puikiai sutariate… Koks jūsų laimės receptas? 

Mes su Karoliu kartu dvylika me­tų. Gal dar anksti kalbėti apie laimės receptą, nes santykiai kinta, kaip kin­­ta ir patys žmonės. Vienas aspektas – mes su Karoliu esame ir vyras su žmona, ir geriausi draugai, ir vie­nintelė atrama vienas kitam, ir mo­ky­tojai. Gyvenam svetimoj šaly ir sve­timoj aplinkoj, todėl esame šeima-komanda.

Kitas aspektas – mūsų kūrybiš­ku­mas. Kartu kuriame bendrus projektus, vienas kitą papildome ir mums dar vis įdomu kartu tai daryti. Ar tai būtų fotosesija, ar raštas audi­niams… Mes esame žmonės, kurie sa­ve įprasmina per kūrybiškumą, todėl mums svarbu turėti draugą ir partnerį, kuris padėtų tą alkį patenkinti. O vaikų gausumas – tai labiau privalumas, o ne trukdis, nes jie kaip gvardija – kai jų daugiau, jie pradeda vienas kitą auginti.