Jovita Beliak-Antanavičienė.
Ar buvote kada išlošę loterijoje, kurioje net nedalyvavote? Sakote, jog taip nebūna? O mes sakome, kad būna! Mūsų pašnekovė – grafikos dizainerė ir keramikė Asta Bublienė prieš daugiau nei du dešimtmečius laimėjo JAV „žaliosios kortos” loterijoje, kurioje ji pati net nedalyvavo – duomenis loterijai pateikė jos giminaitė, ir netyčia nusišypsojusi sėkmė suteikė bilietą į naująjį žemyną.
„Niekad neplanavau ir nesistengiau išvažiuoti iš Lietuvos, bet mano vardą kartu su kitais mano giminaičių vardais New Yorke gyvenanti tėčio pusseserė nusiuntė į „žaliosios kortelės” loteriją. Netikėtai aš ją laimėjau. New Yorko miestas buvo logiškas pasirinkimas, nes tėčio pusseserė priėmė mane su šeima. Buvo lengviau važiuoti žinant, kur galėsime apsistoti pirmaisiais mėnesiais, kol susirasime darbus”, – apie išvažiavimą iš Lietuvos 1996 m. pasakojo Asta Bublienė. Vos tik baigusi Vilniaus dailės akademiją ir įgijusi keramikos specialybę A. Bublienė susikrovė daiktus ir išvyko į vadinamą „svajonių ir galimybių šalį”.
New Yorkas pasitiko kvepiančiais, neseniai pražydusiais dideliais magnolijų ir japoniškų vyšnių žiedais, tačiau kišenėje šnarantys keli doleriai priminė, jog naujo gyvenimo pradžia nebus žiedlapiais klota. „Kai atskridau į New Yorką su vyru ir mažu sūnumi, turėjome su savimi du lagaminus ir šiek tiek dolerių kišenėje. Pagal 1996 m. gyvenimą Lietuvoje tai atrodė daug, bet New Yorke…”, – prisimena pašnekovė.
Keramiką iškeitė į grafikos dizainą
Pirmiausiai reikėjo rūpintis išgyvenimu, todėl materialinės bazės neturėjimas užkirto kelią Astai toliau užsiimti keramika, kurią ji mėgo nuo pat mažens. „Nuo vaikystės mėgau piešti ir galėdavau tuo užsiimti valandų valandas. Pirmą kartą prisiliečiau prie molio pirmoje klasėje per dailės pamoką, ir tai buvo meilė nuo pirmo prisilietimo”, – pirmąją pažintį su keramika prisimena Asta Bublienė. Gimusi ir užaugusi Kaune, tėvų inžinierių šeimoje, Asta visiškai laisvai galėjo reikšti savo polinkį į meną, ir niekas jos atkalbinėti nuo to nebandė. Tačiau atvykus į naują žemyną aplinkybės privertė atitolti nuo keramikos ir pasirinkti tai, kas tuo metu finansiškai atrodė palankiau.
Nenorėdama atitolti nuo meno Asta Bublienė po pirmų kelių gyvenimo metų New Yorke įstojo į Fashion Institute of Design grafikos dizaino specialybę ir įgijo bakalauro laipsnį. Persikvalifikavimas į dizaino sritį atvėrė Astai naujas duris reklamos srityje, kurioje ji šiuo metu sėkmingai dirba. „Negaliu sakyti, kad paklausos Amerikoje nėra, bet keramika čia turi gana nedidelę nišą, lyginant su Lietuva. Kai kurie keramikai išgyvena vien tik iš keramikos, bet dauguma jų prisiduria dirbdami kažką papildomai”, – apie riziką būti keramike kalba pašnekovė.
Lipdymas iš molio – kaip kūrybinė iškrova
Susikūrusi finansinį pamatą Asta Bublienė po dešimties metų pertraukos keramiką vėl įsileido į savo gyvenimą. „Reklamos agentūrose darbo tempas yra didelis, darbo valandos ilgos. Taigi po kurio laiko supratau, kad man reikia kūrybinės iškrovos, būtent dirbant savo rankomis su moliu”, – apie sugrįžimą prie keramikos pasakojo A. Bublienė. Nors laiko, kaip ir daugumai, niekada neužtenka, Asta stengiasi keramika užsiimti vakarais ir savaitgaliais, netgi spėja dalyvauti parodoje. „Aš dirbu keramikos studijoje Kew Gardens, Queens rajone, visai netoli savo namų. Man labai patogu – galiu nueiti bet kada patikrinti savo darbų. Studijoje yra visa įranga, žiedimo staklės, degimo krosnys, glazūros ir t.t. Kai turiu progos susitikti su žmonėmis, pvz., meno mugėse, mane džiugina jų reakcija į mano keramiką. Ji žmonėms pakelia nuotaiką, visi, žiūrėdami į mano ekspoziciją, pradeda šypsotis”, – apie sugrįžusį mėgstamą užsiėmimą pasakoja keramikė.
Ant porceliano piešia kaip ant drobės
Dar būdama Lietuvoje Asta Bublienė dirbo su porcelianu, todėl natūralu, jog Amerikoje prie jo ir sugrįžo. „Aš dirbu su porcelianu, kuris mane traukia savo šviesiu, baltu paviršiumi, ant kurio glazūros ir poglazūriniai dažai atrodo ryškesni nei ant kitokio molio. Porceliano paviršius man yra tarsi drobė, ant kurios galiu piešti”, – apie medžiagos pasirinkimą pasakoja pašnekovė. „Mano pamėgta technika ‘mišima’ yra kilusi iš senovės Korėjos. Aš molio paviršiuje išraižau plonas linijas ir, užtepusi poglazūriniais dažais, paviršių nuvalau. Juodi arba mėlyni dažai lieka tik raižytose linijose, ir atrodo tarsi būtų piešta pieštuku. Na, tik daugiau darbo nei piešinys ant popieriaus! Tai technika, reikalaujanti laiko ir dėmesio, bet man šis procesas labai malonus”, – technikos subtilybes atskleidžia A. Bublienė.
Įkvėpta Lietuvos gamtos
Lietuvės keramikės unikalūs darbai kiekvienam žiūrovui išspaudžia šypseną, kadangi jie tiesiog švyti meile ir tikrumu. Paukščiai, miško gėlės, žolelės, gamtos ornamentai, viskas, kas realiame gyvenime sutinkama, nugula į Astos darbus. Lietuvos gamta ir prisiminimai yra didžiausias Astos įkvėpimas. „Nors New Yorke ir visoje Rytų pakrantėje gamta nuostabi, lietuviška gamta man, žinoma, yra prie širdies. Tokių nuostabių pušynų kaip Lietuvoje nesu kitur mačiusi; Lietuvos pajūris su baltu smėliu ir kopomis taip pat unikalus. Aš prie Amerikos, žinoma, pripratau ir man čia patinka, bet pasiilgstu artimų žmonių”, – įkvėpimą ir kartu ilgesį tėvynei išreiškia keramikė, kuri kasmet
stengiasi aplankyti Lietuvoje likusius tėvus ir seserį.
Debiutavo Lietuvos konsulate New Yorke
Nors Asta keramikai gali skirti ne visą dieną, tačiau savo darbus ji jau spėjo pristatyti ne vienoje parodoje, kurioje buvo pastebėta. „Džiaugiuosi, kad mano darbai buvo pakartotinai išrinkti į Strictly Functional Clay National ir NCECA (metinė JAV keramikos konferencija) parodas, kadangi atrenkant darbus į šias parodas yra labai didelė konkurencija”, – savo pasiekimais dalijasi keramikė. Savo debiutu Asta Bublienė laiko 2014 m. Lietuvos Respublikos konsulate New Yorke vykusią parodą, kurioje simpatijų ir palaikymo sulaukė iš daugybės New Yorko ir apylinkių lietuvių. Asta Bublienė yra dalyvavusi ir edukacinėje veikloje: „Prieš kelerius metus keramikos kursus vedžiau Neringos meno dienų stovykloje, mokiau žiedimo ir dekoravimo Potter’s Wheel studijoje Kew Gardens”.
A. Bublienė didesnę laiko dalį stengiasi skirti kūrybai, todėl edukacine veikla nuolatos neužsiima. Pašnekovė jau ruošiasi artėjančiai parodai-pardavimui didžiausioje katedroje pasaulyje – Šv. Jono katedroje Manhattane gruodžio mėnesio pradžioje, į kurią visus maloniai kviečia užsukti. Jei kūrybiniai vėjai keramikei bus palankūs, ji norėtų susisiekti ir su daugiau galerijų ir netgi surengti personalinę parodą.