Į Čikagą vis dar sugrįžtu kaip į savo antruosius namus

Laima Apanavičienė.

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė liepos 6-ąją, Valstybės dieną, už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje apdovanojo 57 šalies ir užsienio valstybių piliečius. Tarp jų ordino „Už nuopelnus Lietuvai” medaliu apdovanota ir  dr. Dalia Cidzikaitė – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentų paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus tyrėja, buvusi Amerikos lietuvių laikraščio „Draugas” vyriausioji redaktorė, lietuvių išeivijos publikuoto paveldo puoselėtoja ir skleidėja.

JAV lietuviams Dalia pažįstama ir iš visuomeninės veiklos – Santaros-Šviesos konferencijų, veiklos „Lituanus” taryboje, JAV LB Archyvų komitete. Žinodama, kad šiuo metu Dalia yra JAV, pakalbinau ją.

– Miela Dalia, pirmiausia – nuoširdūs sveikinimai, gavus garbingą apdovanojimą. Manau, kad prie šio sveikinimo prisideda visi JAV lietuviai, kurie Tave pažįsta. Atrodo, kad šiuo apdovanojimu pataikyta tiksliai – jau eilę metų Tavo visa veikla susijusi su globalizacijos ir gyvenimo pasaulyje be sienų iššūkiais. Kokios nuotaikos gavus šį apdovanojimą?

– Ačiū už sveikinimą. Apdovanojimas buvo labai netikėtas. Laišką iš LR Prezidentūros apie man paskirtą apdovanojimą gavau paskaitos metu, skaičiau jį kompiuteryje ir netikėjau tuo, ką skaitau. Iš pradžių pamaniau, kad gal kas nors sugalvojo iškrėsti pokštą, tad laišką perskaičiau dar ir dar kartą. Buvau taip susijaudinusi, kad naujiena pasidalijau su savo studentais.

Nuostabai atslūgus, pagalvojau apie savo pažįstamus ir kolegas, ne vienerius metus dirbančius išeivijos baruose, bet iki šiol taip ir neįvertintus. Jie apdovanojimo ir įvertinimo nusipelnė kur kas labiau nei aš.    

– Baigusi studijas Lietuvos edukologijos universitete sugalvojai mokslus tęsti užsienyje. Tais laikais tai buvo, manyčiau, drąsus sprendimas. Kaip gimė šis sumanymas?

– Nebuvau pirmoji, iš Lietuvos atvykusi studijuoti į PLB Lituanistikos katedrą  University of Illinois at Chicago (UIC). 1999 metais ten radau jau keletą Lietuvos studentų, vienus magistrantūros, kitus – doktorantūros programoje besimokančius.

Mano pačios sprendimas vykti studijuoti svetur buvo sąlygotas dviejų pagrindinių priežasčių. Pirmoji – po šešerių studijavimo Lietuvoje metų (ketverių bakalauro ir dvejų magistrantūros) nenorėjau dar tiek pat laiko praleisti lietuviškame universitete. Kai baiginėjau magistro programą, nepriklausomos Lietuvos aukštasis mokslas žengė pirmuosius žingsnius, dar tik buvo kuriamos naujos doktorantūros programos, dėstytojų apykaita buvo menka, o nauji literatūros teorijos kursai egzistavo tik jų pačių galvose ar – geriausiu atveju – popieriuje. Todėl perspektyva su tais pačiais dėstytojais, nors ir išskirtiniais (bakalauro programoje Vilniaus pedagoginiame universitete man dėstė tokie profesoriai kaip šviesaus atminimo Albertas Zalatorius, Irena Veisaitė, Dovydas Judelevičius, Vytautas Martinkus, Vanda Juknaitė, Kęstutis Nastopka ir kt.), praleisti dar keletą metų neviliojo. Antroji išvykimo į Čikagą priežastis buvo noras pramokti anglų kalbos. Ir, žinoma, viliojo galimybė ilgesniam laikui išvykti pagyventi svetur, įgyti naujos patirties, subręsti kitoje aplinkoje. Todėl tuometinei PLB Lituanistikos katedros vedėjai prof. Violetai Kelertienei pasiūlius atvykti studijuoti į Čikagą, ilgai nedvejojau.

– Ar prieš daug metų, atvykusi studijuoti į UIC, galėjai įsivaizduoti, kad Tavo veiklos laukas bus susijęs su diasporos kultūros tyrimais ir įvairiapuse jų sklaida?

– Vykdama į Čikagą, apie studijas UIC ir apskritai savo ateitį po jų galvojau labai stereotipiškai ir siaurai. Tada net tokios šakos kaip diasporos tyrimai Lietuvoje nebuvo. Buvo vienas kitas lietuvių diaspora ir išeivijoje sukurtais tekstais besidomintis dėstytojas ir/ar mokslininkas, bet paskaitų apie diasporą dar nebuvo siūloma, jau nekalbant apie vien tik šiai sričiai skirtas programas ar akademinius kursus kaip, pavyzdžiui, vėliau Vytauto Didžiojo universitete Kaune atsiradęs kursas.

Net ir po studijų UIC tolimesnės savo veiklos su diasporos tyrimais nesiejau (mano disertacija, apsiginta literatūros teorijos srityje, buvo apie etninio kito vaizdavimą lietuvių literatūroje). Ir tik atsitiktinumo dėka – gavus pasiūlymą dirbti „Drauge” – man atsivėrė platus ir gilus lietuviškos diasporos laukas.

– Kas paskatino susidomėjimą diasporos veikla?

– Susidomėjimas diaspora ir jos veikla atsirado dirbant dienraštyje „Draugas”. Iš vienos pusės, domėtis reikėjo – negalėjau leisti laikraščio, nesusipažinusi su jo istorija, tradicijomis, į jo akiratį patenkančiomis lietuviškomis organizacijomis, apskritai lietuvių kultūrine, politine ir visuomenine istorija Amerikoje, pagaliau pačiais skaitytojais. Kuo daugiau sužinodavau, tuo įdomiau darėsi. Ilgainiui supratau, kad kur bedurtum, visur rastum naujų, dar netyrinėtų temų.

Dar kitokį suvokimą įgijau su bendraautorėmis sudarydama ir redaguodama knygą „Manėm, kad greit grįšim”. Šis darbas suteikė progą prisiliesti prie gyvosios dipukų istorijos, jų išgyvenimų Antrojo pasaulinio karo metais.

– Kokios darbo dienraščio „Draugas” vyriausiąja redaktore patirtys?

– Žiūrint iš dabartinio taško, mano patirtys „Drauge” didžiąja dalimi buvo tik geros. Ten turėjau galimybę ne teoriškai, bet praktiškai pramokti tiek redaktorės, tiek ir žurnalistės amato. Daug įdomių ir naujų atradimų laukė ir leidžiant patį laikraštį. Nepaisant daugybės iššūkių, o gal kaip tik jų dėka, tapau jo šimtametės istorijos dalimi, metraštininke.

Pradėjusi dirbti „Drauge”, supratau, kad nenoriu visko keisti iš pagrindų, norėjau, kad pokyčiai vyktų lėtai, natūraliai, tarsi savaime. Svarbu buvo ne tik penkis kartus per savaitę (tik 2011 metais laikraštis tapo tridieniu) išleisti įdomų ir kuo įvairesnes žinias apie Lietuvą ir Amerikos lietuvius teikiantį leidinį, bet ir rasti bendrą kalbą su laikraštyje kur kas ilgiau nei aš dirbusiais ir daugiau patirties turėjusiais darbuotojais.

Daug kur, bet ypač laikraščio leidyboje, posakis, kad vienas lauke ne karys, galioja. Man pasisekė, kad turėjau laimės dirbti su darbščia, užsidegimo nestokojusia ir lojalia bendradarbių komanda. Neįkainojama patirtimi laikau ir savo pažintį su ilgamečiais laikraščio skaitytojais. Su ne vienu iš jų užsimezgė šilti ir draugiški ryšiai.

– Šiuo metu kaip tik randiesi JAV: jau ne pirmus metus mokai lietuvių kalbos „Baltic Studies” studentus. Kaip sekasi? Kas šiais laikais mokosi lietuvių kalbos?

– Kitais metais „Baltic Studies Summer Institute”, arba BALSSI švęs 25-erių metų gimtadienį. Aš pati programoje, kiekvieną vasarą siūlančioje intensyvius lietuvių, latvių ir estų kalbos kursus JAV studentams, su pertraukomis dėstau jau vienuoliktus metus. Neturėdama galimybės dėstyti Lietuvoje, džiaugiuosi galėdama tobulinti savo pedagoginius įgūdžius ir būti lietuvių kalbos ambasadore Amerikoje.

Programa man patinka dėl savo intensyvumo ir pasiekiamų rezultatų. Per aštuonias savaites, mokydamiesi keturias valandas per dieną, studentai išeina du akademinius semestrus. Per tą laiką susipažįsta su pagrindine lietuvių kalbos gramatika, o programos gale jau gali susikalbėti lietuviškai.

Savo studentus skirstau į tris grupes: lietuviškų šaknų turinčius, dėl vienokių ar kitokių kliūčių vaikystėje taip ir nepramokusius lietuvių kalbos arba ją pamiršusius; už lietuvių ištekėjusius ar vedusius arba turinčius gerų lietuvių draugų ir Lietuvos istoriją, kultūrą, politiką JAV aukštojoje mokykloje tyrinėjančius, paprastai doktorantūros programoje studijuojančius studentus. Pastaroji grupė yra bene gausiausia ir man pati įdomiausia. Bendravimas su jais leidžia ne tik supažindinti juos su Lietuva, bet ir prisidėti savo žiniomis prie jau atliekamo ar dar tik planuojamo atlikti tyrimo, padėti užmegzti reikalingus kontaktus Lietuvoje bei pačiai Lietuvą pamatyti kito – svetimšalio – žmogaus akimis. Štai viena šios vasaros doktorantė rašo darbą apie Lietuvos švietimą, kita iš Holokausto. O praėjusių metų studentė netrukus pagal Fulbright programą atvyks į Lietuvą, kur toliau rašys savo disertaciją.

– Dabartinis tavo darbas – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentų paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus vyr. tyrėja. Gal gali papasakoti, koks tai darbas?

– Kai pradėjau dirbti vyr. tyrėja Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, mano skyrius vadinosi ,,Lituanika”, kaupęs ir aprašęs išeivijoje išleistą ir/ar tebeleidžiamą dokumentinį paveldą. Po vidinės reformos tapome Lituanistikos skyriumi, t. y. kur kas platesnę sritį aprėpiančiu bibliotekos padaliniu.

Nepaisant permainų, aš pirmiausiai savo veiklą sieju su išeivija ir jos rašytiniu paveldu, nors mano lituanistinis išsilavinimas, o taip pat redaktorės, žurnalistės ir vertėjos patirtys taip pat praverčia. Taigi rašau straipsnius, rengiu parodas, dalyvauju konferencijose, organizuoju ir kartais vedu renginius.

– 2014 m. gruodį buvai paskirta JAV Lietuvių Bendruomenės atstove Lietuvoje. Papasakok apie šią savo veiklą.

– Šios pareigos yra labiau reprezentacinės. Atstovauju JAV Lietuvių Bendruomenei įvairiuose renginiuose, seminaruose, susitikimuose. Nors daugeliu atvejų visoms svetur gyvuojančioms lietuviškoms bendruomenėms, taigi ir JAV LB, puikiai atstovauja PLB atstovė Lietuvoje Vida Bandis. Kartais prašymo susitikti su Lietuvoje viešinčiais JAV LB Krašto atstovais sulaukiu iš bendruomenės pirmininkės Sigitos Šimkuvienės. Neretai tenka patarpininkauti tarp Lietuvos organizacijų ar/ir pavienių asmenų, jiems ieškant kontaktų su Amerikoje veikiančiomis lietuviškomis organizacijomis, nebūtinai JAV LB.

Anksčiau apie JAV LB į Lietuvos spaudą rašydavau straipsnių, pastaruoju metu tam pradėjo trūkti laiko. Einu ir dar vienas visuomenines pareigas. Nuo pat Zenono Rekašiaus vardinės stipendijos įsteigimo Lietuvių Fonde esu šios stipendijos atstovė Lietuvoje. Šį pavasarį Z. Rekašiaus stipendiją įteikėme jau trečiąjį kartą – dviem Vilniaus universiteto žurnalistikos magistrantėms. Kitais metais stipendija keliaus į VDU.

Man šios pareigos ypač brangios, nes Zenoną laikau savo žurnalistikos mokytoju, nors tada, kai jos mokiausi, skaitydama „Akiračių” korektūras jo namuose Wilmette, dar nežinojau, jog praėjus keletui metų pati imsiuosi žurnalistikos ir redagavimo plunksnos.

– Kartais atrodo, kad įvairiose pasaulio šalyse gyvenantys lietuviai nesusikalba tarpusavyje. Ką reikėtų daryti, kad visi savo darbus dirbtume „vardan tos…”?

– Turint omenyje, kad šiais laikais turbūt nėra nė vieno pasaulio kampelio, kuriame negyventų lietuviai, turbūt būtų naivu tikėtis išgirsti vieną ir vieningą išeivijos balsą. Be to, žmogus žmogui nelygus – į lietuvišką veiklą žmonės ateina įvairių ketinimų ir tikslų vedini, gal todėl darbas „vardan tos…” kartais pavirsta visai kuo kitu.

Tačiau ten, kur labai norima, kur vyrauja sutarimas ir entuziazmas, noras parodyti aplinkiniams, o ir patiems sau, jog esame stiprios, gyvybingos ir nepaprastai kūrybingos tautos dalis, gimsta gražūs dalykai, organizuojami įdomūs ir prasmingi renginiai, buriamasi į būrelius, šokama, dainuojama, mokoma(si) lietuvių kalbos ir papročių, kuriama nauja maža Lietuva. Tų lietuvėlių visada buvo, bus jų ir ateityje.

– Pokalbių knyga „Manėm, kad greit grįšim. 18 pokalbių apie pasitraukimą į Vakarus 1940–1944” (Vilnius: „Aukso žuvys”, 2014), kurią sudarė Dalia Stakytė Anysienė, Laima Petrauskaitė VanderStoep ir Tu, buvo itin palankiai įvertinta skaitytojų, literatūros kritikų. Už nelengvą istorinę atmintį be interpretacijų šis leidinys apdovanotas garbinga „Patriotų premija”. Ką Jums, knygos sudarytojoms, reiškia šis apdovanojimas?

– Aš asmeniškai „Patriotų premiją” vertinu kaip mūsų ilgo ir kruopštaus darbo įvertinimą. Džiugina ir tai, kad Lietuvoje buvo pastebėta ne tik tokios tematikos, bet ir tokio žanro – sakytinės istorijos – knyga.

Mano bendraautorėms, Laimai Petrauskaitei VanderStoep ir Daliai Stakytei Anysienei, knyga tapo proga Lietuvos skaitytojus supažindinti su jų tėvų ir pažįstamų istorija, trauminiais išgyvenimais, jiems neplanuotai palikus tėvynę ir daugeliui metų gyvenant atplėštiems nuo tautos kamieno, Amerikoje kuriant savąją įsivaizduojamą Lietuvą.

Kai savo bendraautorėms pranešiau apie mūsų knygai paskirtą premiją, viena iš jų parašė, jog turbūt sunku būtų rasti patriotiškesnę knygą už mūsų, nors nei „JAV LB Sakytinės istorijos projektas”, pagal kurį knyga parengta, nei pati knyga tikrai tokio tikslo sau nekėlė.

– 2017 m. buvo išleista anglų kalba („We Thought We’d Be Back Soon. 18 Stories of Refugees 1940–1944”). Kaip gimė šis sumanymas?

– Kai lietuvišką knygą pristatinėjome Pasaulio lietuvių centre, kažkas iš salės paklausė, ar negalvojame knygos išleisti ir angliškai, juk tiek daug jaunos kartos Amerikos lietuvių jau nekalba, tuo labiau – neskaito lietuviškai. Čia pat keletas žiūrovų pasisiūlė padėti su vertimu, tad mes, entuziazmo pagautos, ėmėme ir prisižadėjome. Ir nors knygos vertimo, vėliau redagavimo darbai užtruko ilgiau nei planavome, tikrai nesigailime, kad mūsų pokalbių knygą šiandien gali perskaityti ir jau tik angliškai kalbantys lietuvių kilmės amerikiečiai bei JAV lietuvių ir apskritai emigrantų Amerikoje istorija besidomintys žmonės. Labai tikimės, jog ir angliška knyga suras savo skaitytojų ratą. Kol kas jai tai visai neblogai sekasi.

– Esi išvertusi kelias knygas. Ar Tau įdomus vertėjos darbas? Su kokiais iššūkiais susiduri versdama knygas? Kaip tos knygos Tave suranda ar Tu jas surandi?

– Vertėjos darbo paragavusi dar studijų UIC laikais (kartu su bendramoksle Aušra Veličkaite išvertėme Kanados lietuvės Irene Guilford romaną „The Embrace”), visą laiką galvojau, kad, palankiai susiklosčius aplinkybėms, sugrįšiu prie vertimo. Didelių kalnų šioje srityje nesu nuvertusi, bet, jei matau, kad vertimas atitinka mano turimus įgūdžius, kompetenciją ir man patinka, darbo imuosi. Ypač patinka versti filmų subtitrus, gal todėl, kad jie turi būti trumpi, aiškūs, gyvai perteikti dialogą, tiksliai veikėjo emocijas ir mintis, atspindėti jo gyvenimišką patirtį, socialinę padėtį ir pan.

– Kai š. m. gegužės mėnesį buvome susitikusios Vilniuje, Tavęs paklausiau, ar nenorėtum grįžti į JAV. Atsakei, kad šiuo metu turi labai daug ir įdomių projektų ir kad veiklos Lietuvoje Tau netrūksta. Gal gali papasakoti apie įdomiausius šiuo metu daromus projektus?

– Šių metų gegužės gale į spaustuvę atidavėme Reginos Narušienės sudarytą dokumentų knygą „Lai gyvuoja laisva Lietuva! JAV lietuvių indėlis atkuriant Lietuvos valstybingumą” (knygą finansavo Valdovų rūmų paramos komitetas JAV). Buvo nepaprastai įdomu vartyti dokumentus apie man žinomus ir visiškai negirdėtus lietuvių Amerikoje veiklos faktus. Knygą birželio pradžioje išleido „Vagos” leidykla. Man sugrįžus į Vilnių, planuojame ją pristatyti Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

Jau kuris laikas redaguoju lietuvių skautų rengiamą, 100-mečiui skirtą knygą. Tikiuosi, jog viena iš planuojamų knygų – apie Lietuvos skautus ir jų veiklą po atsikūrimo – pasirodys dar šių metų vėlyvą rudenį.

– Keturiolika metų praleistų JAV – nemažas laiko tarpas. Kokie gražiausi ir liūdniausi prisiminimai iš šio gyvenimo laikotarpio?

– Matyt, tokia jau žmogaus prigimtis, kad kuo daugiau metų jį skiria nuo kokio nors įvykio ar gyvenimo etapo, tuo gražesnėmis spalvomis jis jį piešia. Žinoma, kad per tuos nepilnus keturiolika metų buvo visko – ir sunkesnių, ir liūdnesnių dienų, ypač studentavimo laikais, ir itin stiprių išgyvenimų.

Nuskambės banaliai, tačiau išmokau vertinti visą ir visokią patirtį, nes ji – sudėtinė mano asmenybės dalis, be jos šiandien nebūčiau tokia, kokia esu. Be to, gyvenimas Amerikoje padovanojo man daug įdomių pažinčių ir draugysčių, dalis kurių tebesitęsia ir šiandien. Gal todėl ir į Čikagą vis dar sugrįžtu kaip į savo antruosius namus.

– Nuoširdžiai dėkoju už pokalbį ir linkiu Tau kuo geriausios kloties visuose Tavo darbuose ir sumanymuose.