Atgaivins maldą Arkangelui Mykolui

Virginija Petrauskienė.

Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje, esančioje Marquette Par­ke, neseniai atsirado naujas paveiks­las, vaizduojantis Šv. Mykolą Arkan­gelą. Šio darbo autorė – dailininkė Ieva Bagdonas. Simboliška, kad Šven­tasis Mykolas, kuris yra laikomas ka­rių globėju, buvo pasirinktas dabar, kai pasaulyje liepsnoja karai. 

Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios klebonas kun. Jaunius Kelp­šas „Draugui” sakė, kad Apreiš­kimo knygoje rašoma, jog šv. Arkan­gelo Mykolo vadovaujami angelai nu­gali šėtoną ir nubloškia jį žemėn.

„Dabar, kai pasaulyje yra taip su­kilęs ir kritinę ribą pasiekęs blogis – karai, žudynės, žmonių šaudymas gat­vėse – reikia kreiptis pagalbos ir apsaugos į Arkangelą Mykolą. Pasau­lyje jau antrus metus yra atgaivinta tradicija bažnyčiose kalbėti maldą šiam šventajam”, – sakė klebonas. Jis pridūrė, jog maldą šv. Mykolui Ar­kan­gelui 1884 metais sukūrė popie­žius Leonas XIII.

Kunigas J. Kelpšas prisiminė I. Bagdonas sukurto paveikslo atsiradimo istoriją. Švč. Mergelės Marijos Gi­mimo bažnyčioje besimeldžiantys ame­rikiečiai ne kartą jo teiravosi, kodėl čia nesimeldžiama šv. Mykolui Arkangelui? Klebonas tvirtino, jog bažnyčios leidžiamame biuletenyje buvo išspausdintas raginimas parapijiečiams prisiminti šią maldą. Kurį laiką ji buvo kalbama, bet ir vėl užs­i­miršo. Tuomet buvo nuspręsta, kad šventovėje turėtų būti šio šventojo atvaizdas, o šalia jo – lietuvių ir anglų kalbomis parašytas daugiau nei 100 metų senumo maldos tekstas.

„Kadangi su Ieva ir jos vyru Ar­vy­du esame draugai, paklausiau jos, ar galėtų nutapyti šv. Mykolo Arkan­gelo paveikslą. Jai sutikus, pradžioje planavome, kad tai turėtų būti freska ant  bažnyčios vidaus sienos. Tačiau vėliau nusprendėme, kad vis dėlto rei­kia tapyto darbo. Ieva jį taip preciziškai nutapė, kad jį pamatę, kai ku­rie žmonės klausia, ar tai yra spausdinta ant popieriaus? Visada pa­sakau, kad tai originalus dailinin­kės darbas”, – kalbėjo klebonas.

Jis pridūrė, kad Ieva dabar rengia­si tapyti dar vieną paveikslą baž­nyčiai – tai bus „Gailestingojo Jė­zaus” arba dar vadinamo „Dievo gai­lestingumo” kopija.

Labiausiai norisi piešti

Naujas, lietuvių šventovę puo­šian­tis šv. Mykolą Arkangelą vaizduojantis kūrinys parapijiečiams bu­vo pristatytas dar vasaros pabaigoje, Švč. Mergelės Marijos Gimimo baž­ny­čios gimtadienio šventės metu.

Paveikslas yra pakankamai dide­lis – 1,5 metro aukščio ir 1,2 metro plo­čio. Drobėje pavaizduotas sparnuotas šv. Archangelas Mykolas rankoje laiko ilgą kardą/durklą, skirtą nu­galėti blogį.

Paveikslo autorė, Čikagos meno instituto studentė Ieva Bagdonas sa­ko, kad tai buvo jos pirmasis darbas religine tema. Jį tapant, menininkei kilo daug įvairių minčių ir apmąs­ty­mų apie religiją, mūsų tautos kultū­ros tradicijas, žmonių santykius.

„Religija – tai ne tik mūsų tautos kultūros dalis, daugelio lietuvių gy­ve­nimo pamatas. Man katalikybė, tikėjimas  yra ir mano šeimos istorijos dalis. Pamenu, kaip mano močiutė sekmadieniais eidavo į bažnyčią arba melsdavosi namuose. Mano se­neliams tas tikėjimas ir maldos buvo didžiulė dvasinė atrama”, – sakė Ieva. Ji pridūrė, jog tapydama šį paveikslą, ji surado savo požiūrio „kampą” ir į kūrinį įdėjo dalelę savo minčių ir ti­kėjimo.

Norėdami pristatyti „Draugo” skai­tytojams Ievą Bagdonas, pakvie­tėme ją atsakyti į keletą klausimų ir papasakoti apie save.

Ieva, papasakokite, kiek laiko gyvenate JAV? Kaip ir kodėl čia atvykote?

Atvykau iš Lietuvos kartu su savo vyru, kuris gavo gerą darbo pa­siūlymą JAV. Prieš tai kurį laiką gy­venau Londone, kur dirbau kvalifi­kuotą darbą spaustuvėje – buvau gra­fikos dizainerė ir projektų vadovė. Grįžusi gyventi į Lietuvą, susitikau savo būsimą vyrą Arvydą, kuris taip pat buvo grįžęs iš JAV į Lietuvą ir pa­siryžęs visam laikui likti tėvynėje. Kar­tu nusipirkome namus, bet pagy­ve­nome juose vos 6 mėnesius. Ap­svarstę tą jo gautą darbo pasiūlymą, atvykome į JAV. Apsigyvenome Vir­ginia valstijoje, labai gražioje vietoje, ša­lia kalnų. Ten gyventi buvo tarsi stebuklas – mus supo ne tik nuostabi gamta, bet ir palaikantys draugai, ku­rie mus globojo, jie pirko mano pa­veikslus. Man tarsi užaugo sparnai – norėjau dirbti tik tai, kas man patinka – piešti. Iš Virginia valstijos nusprendėme persikelti š Čikagą.

Čia atsikraustėme, ne tiek dėl di­desnės Lietuvių bendruomenės, kiek dėl to, kad tikėjome, jog čia turėsime daugiau galimybių tiek vyro karje­rai, tiek  ir mano svajonėms. Aš norėjau ne tik tapyti, bet ir studijuoti dai­lę, o Čikagoje tam yra sąlygos. Tačiau taip, šiuo metu esame glaudžiai susiję su bendruomene ir džiaugiamės ga­lėdami sėkmingai bendradarbiauti.

Ką veikiate Čikagoje?

Mano pagrindinė veikla yra tapyba ir mokymasis. Kai mūsų dukrelei Majai sukako dveji metai, įstojau mo­kytis į Čikagos meno institutą. Jame jau mokausi dvejus metus. Studijos ir mažas vaikas užimdavo beveik visą ma­no laiką – nedaug jo likdavo tapybai. Tačiau vis prisimenu vieno dės­tytojo žodžius. Jis pasakė, kad yra dailininkų, kurie per savo karjerą nu­piešia tūkstančius paveikslų, o yra ir tokių, kurie palieka nedaug darbų, bet apie juos kalbama ne vieną am­žių. Supratau, kad ne kiekybė sudaro kūrybos esmę. Tarsi išsigryninau ir nusiraminau.

Tiesa, čia gyvendama, ne tik mo­kausi, bet, suradusi laiko, dirbu savo mėgstamus darbus: rengiu įvairius pro­jektus, kurių esmė – mokyti žmo­nes piešti. Tai ir piešimo pamokos vai­kams „Sielos” meno galerijoje, taip pat ir pamokos suaugusiems, į kurias renkasi dažniausiai moterys. Arba kartais esu kviečiama į rengi­nius, gimtadienio šventes, kurių me­tu svečiai, mano padedami, užsiima kūrybine veikla – tapo.

Kaip jūsų gyvenime atsirado tapyba? Ar dažnai savo kūrybą rodote visuomenei, pakviesdama žmo­nes į parodą?

Nuo pat vaikystės labai mėgau piešti – piešdavau spalvotais flomasteriais ir buvau tarsi nuo jų priklausoma. Lietuvoje mokiausi Utenos dai­lės mokykloje ir ją baigiau. Po to kurį laiką buvau atitolusi nuo piešimo, bet arčiau prie tapybos grįžau, laukda­ma­si dukrelės Majos (ji gimė 2019 m.). Dabar, mokydamasi Čikagos meno institute, daug laiko skiriu kūrybai. Piešiu tai, kas esu, ką jaučiu. Gaunu ir žmonių užsakymų nutapyti jiems paveikslų.

Pirmoji mano paroda buvo su­reng­ta 2020 metais Jaunimo centre esančioje Čiurlionio galerijoje. 2021 metais surengiau autorinę parodą „Sielos” galerijoje. Dar teko dalyvauti bendrose dailininkų parodose, pvz. Elmhurst Artists’ Guild surengtoje ko­­lektyvinėje ekspozicijoje. Manau, kad tų parodų bus ir ateityje.

Dėkoju už pokalbį, linkėdama kūrybinio džiaugsmo, svarių dar­bų ir parodų.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2023-ųjų m. Lapkričio 18 d. numeryje, Vol. CXIV NR. 92)