Įsitraukti į valstybės gynybą

Kalbėjosi Vilma Kava.

2023 m. lapkričio 11 d. Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje (LŠSI) šauliai iškilmingai minėjo Lietuvos kariuomenės 105-ąsias metines ir 60 me­tų nuo generolo Teodoro Daukan­to jūrų šaulių kuopos įkūrimo Čika­goje. 

Šventiniuose renginiuose dalyvavo ir svečiai iš Lietuvos, tarp jų – Kraš­to apsaugos viceministras Žilvi­nas Tomkus. Gerbiamas viceministras maloniai sutiko atsakyti į keletą klausimų, kurie domintų „Draugo” skaitytojus.

Už kelių mėnesių bus dveji metai, kai 2022-ųjų vasario 24-ąją Rusija pradėjo karinę invaziją į Ukrainą. Pakalbėkime apie šį lai­ką. Ar galite sukonkretinti Ameri­kos lietuviams, gyvenantiems toli nuo Tėvynės, kokių ir kurių sričių reformų ėmėsi LR Krašto apsaugos ministerija, kad sustiprintų Lietuvos gynybą?

Šis klausimas yra dažnai užduodamas: kaip pasikeitė Lietuvos gynybos politika ir kokių priemonių ėmė­si Krašto apsaugos ministerija po 2022 m. vasario 24 d., reaguojant į tai, kad Rusija užpuolė Ukrainą. Ir mūsų atsakymas yra labai paprastas: mes savo gynybos krypties ar pasirengimo iš principo nekeitėme.

Mes stebėjome priešininką ilgą laiką iki Ukrainos užpuolimo, ir ma­tėme, kad Rusija yra valstybė, plėtojanti savo karinius pajėgumus, kurie galimai gali būti panaudoti prieš kitą šalį. Jos agresyvi retorika ir veiksmai buvo nukreipti prieš Euroatlan­tinę bendruomenę ir prieš vakarietiškas vertybes. Mes jau turėjome ankstesnius pavyzdžius: 2008 m. buvo užpultas Sakartvelas, 2014 m. Rusija užėmė Krymą, ir štai – vasario 24-oji. Supratome, jog visus dalykus, kuriuos mes planavome dešimčiai ar pen­kiolikai metų į priekį, turime įgyven­dinti kuo greičiau.

Mūsų pasirinkta politikos kryptis, vaizdžiai sakant, statoma ant tri­jų ramsčių: pirma, visuotinės gynybos principo, kuris numato, kad visa visuomenė turi būti įsitraukusi į valstybės gynybą; antra, Lietuvos kariuomenės stiprinimo; ir trečia, kolektyvinės gynybos formavimo ir kolektyvinės gynybos garantijų, dirbant ir veikiant kartu su sąjungininkais, stip­rinant NATO, užtikrinant sąjun­gi­ninkų buvimą Baltijos regione ir konkrečiai Lietuvoje.

Tam, kad galėtume modernizuoti kariuomenę, vykdyti ginkluotės, karinės technikos, amunicijos įsigiji­mus, būtinas tinkamas finansavimas krašto apsaugai. Šiuo metu stiprindami gynybą jai skiriame 2,76 proc. BVP. Šią vasarą Vilniuje vykusiame NATO viršūnių susitikime sąjungi­nin­kai taip pat susitarė, kad gynybai reikia skirti mažiausiai 2 proc. BVP. Šis tikslas būtinas įgyvendinant NATO adaptaciją, kuria siekiama sustiprinti sąjungininkų gebėjimą ap­ginti Euroatlantinę erdvę. Svarbi šios adaptacijos dalis – sąjungininkų buvimo Lietuvoje didinimas.

Didelį dėmesį skiriame tam, kad visuomenė būtų labiau įtraukta į valstybės gynybą. Ir ne tik per kietąją saugumo prizmę, t. y., ginkluotą gy­ny­bą, bet ir per neginkluotos gynybos priemones. Piliečių rengimas pi­lietiniam pasipriešinimui, karo ko­men­dantūrų klausimai dabar labai aktualūs, nes tai yra formatai, kaip galime įtraukti visuomenę į valstybės gynybą.

Apibendrinant reiktų pasakyti, kad pasirinktų gynybos stiprinimo krypčių mes nekeitėme, bet suprato­me, kad turime sparčiau įgyvendinti jau anksčiau nustatytas kryptis, skirti joms didesnį dėmesį ir finansavi­mą, nes įvykiai Ukrainoje parodė, kad valstybės gynybai turime būti pasiruošę jau dabar.

Norėčiau sugrįžti prie jūsų pasakymo apie komendantūras. Ar galėtumėte plačiau mums pa­aiškinti, kaip jos veiktų?

Karo komendantūra yra institutas, veikiantis karo metu. Kariuo­me­nė turi savo užduotis, bet turiu at­kreipti dėmesį – karo atveju veiks ne tik kariuomenė, bet ir visos ginkluotosios pajėgos. Jas sudarytų numatytos valstybės institucijos ir piliečiai, kurie įgijo karinį parengtumą. Noriu pabrėžti, kad mums svarbu išlaikyti ryšį su visuomene ir per savivaldos institucijas. Pirmiausia, karo komendantas ir jo vadovaujama komendantūra padėtų sutelkti skirtingas institucijas ir piliečius, kurie turi karinį parengtumą, bet jau nebetarnauja Lietuvos kariuomenėje, kad jie taip pat galėtų prisidėti prie gynybos. Tuo pačiu karo komendantai būtų tarpi­nin­kai tarp ginkluotųjų pajėgų ir vie­tos valdžios, tokiu būdu užtikrinant paramą gynybos užduotims vykdyti. Suprantame, kad savivaldoje veiks tiek nevyriausybinės organizacijos, tiek kitos savivaldos institucijos, pvz., policija, sveikatos apsaugos įstai­gos,  priešgaisrinės apsaugos tar­nybos, todėl reikia užtikrinti jų veiklos sinergiją, kad jos galėtų efektyviai prisidėti prie gynybos tikslų.

Ar po spalio 7 dienos, kai Ha­mas teroristai užpuolė ir išžudė ma­žiausiai 1 300 Izraelio žmonių, Lietuvos krašto apsaugai iškilo dar naujų užduočių? Jeigu taip, pa­sidalinkite, ką svarbu atlikti dabar?

Įvykiai Artimuosiuose Rytuose ir teroristiniai išpuoliai Izraelyje turi tiesioginę įtaką bendrai saugumo si­tuacijai, ir tas paveikslas nėra toks šviesus ir pozityvus, kai kalbame apie karines grėsmes ir saugumo situaciją pasaulyje.

Ukrainos užpuolimas įvyko 2022 m., vyksta išpuoliai Baltijos jūroje, kai pažeidžiama kritinė infrastruktū­ra, turėjome situaciją pietų Kaukaze – Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktą dėl Kalnų Karabacho, ir štai įvyksta teroristinis išpuolis Izraelyje. Ma­tant tai, kas šiuo metu dedasi pasau­lyje, ir kad situacija bendrąja prasme tikrai neraminanti, labai svarbu su­telkti dėmesį į gynybinių pajėgumų vystymą.

Pastaruosius dvejus metus buvo­me sutelkę dėmesį į karą Ukrainoje, tačiau Izraelio įvykiai vėl atitraukė dėmesį, prasidėjo diskusijos, kam NATO sąjungininkai skirs dėmesį. Ukrainai iki šiol reikia didelės para­mos, kad ji galėtų tęsti kovą ir laimėti prieš Rusiją. Mums labai svarbu, kad būtų išlaikytas dėmesys Ukrainai, nes tai yra karas, kurį ukrainiečiai kovoja už mus, dėl to turime sutelkti visą paramą, kad jie galėtų kovoti iki galo ir laimėti.

Tačiau būtent Artimieji Rytai yra didelį nerimą keliantis faktorius, nes suprantame, kokioje padėtyje gali atsidurti Izraelis, jeigu į karinius veiksmus įsitrauks regiono valstybės, kurios nėra palankios Izraeliui ir jo vykdomai politikai. Tai gali iš­pro­vokuoti žymiai didesnį konfliktą. Tada daugelis Euroatlantinės bendrijos narių bus priversti įsitraukti į situaciją, kad galėtų deeskaluoti konflik­tą ir užtikrinti tam tikrą stabilu­mą ir saugumą.

Dėl to, kalbant apie didžiąją politiką ir matant, kiek dabar dėmesio skiriama Izraeliui, mums svarbu, kad nebūtų atitrauktas dėmesys nuo Ukrainos, bet taip pat, kad būtų už­tikrintas Izraelio saugumas ir gynyba, kad tokie teroristiniai išpuoliai nepasikartotų. Kyla grėsmė, kad te­roristiniai išpuoliai bus nukreipti ne tik prieš Izraelį, bet ir prieš Europos arba Euroatlantinės bendrijos šalis, todėl saugumo lygis yra padidintas.

Grėsmė Europos piliečiams kyla dėl stiprios reakcijos į Vakarų bendruomenės paramą Izraeliui. Mes tu­rime imtis priemonių, kad būtų už­tik­rintas mūsų piliečių saugumas ir kad būtų užtikrintos tarptautinės bendruomenės puoselėjamos vertybės, bet svarbu, kad konfliktas neišplistų dar labiau ir nenuvestų mūsų iki trečiojo pasaulinio karo, kuriuo tam tikros valstybės mus dabar gąsdina.   

Krašto apsaugos ministerija siūlo pertvarkyti šauktinių tvar­ką. Tai svarbu ir užsienyje gyve­nantiems jauniems žmonėms, ku­rie turi dvigubą pilietybę. Kuo skir­sis naujoji šaukimo tvarka nuo dabartinės? Kaip tai įtakos šauktinių amžiaus žmones, nuolat gyvenančius ne Lietuvoje?

Šauktinių sistema keičiama tam, kad mes galėtume kuo daugiau pilie­čių pašaukti atlikti karinę tarnybą. Norime padidinti šaukiamųjų skai­čių, kad išaugtų mūsų aktyvusis rezervas, t. y., ta visuomenės dalis, kuri turi karinį parengtumą. Be to, karinė tarnyba taip pat yra svarbi priemonė stiprinant piliečių ryšį su valstybe ir visuomenės įsitraukimą į gynybą.

Kai mes kalbame apie lietuvių, atliekančių karinę tarnybą, skaičiaus didinimą, mes kalbame ne tik apie tuos piliečius, kurie gyvena Lie­tuvoje, bet ir lietuvius, kurie gyvena visame pasaulyje.

Numatomi pokyčiai skirti tam, kad palengvintume sąlygas ar suda­ry­tume palankesnes galimybes lietuviams, gyvenantiems ar studijuojan­tiems užsienyje, atlikti tarnybą Lie­tu­vos kariuomenėje, atlikti savo konstitucinę pareigą įgyti karinį parengtumą ir taip prisidėti prie valstybės gynybos stiprinimo. Dėl to yra numa­tytas tarnybos termino trumpinimas – siūlome, kad ji truktų šešis, o ne de­vynis mėnesius. Kad jaunuoliai, ku­rie studijuoja aukštosiose mokyklo­se, galėtų atlikti karinę tarnybą stu­dijų metais, per atostogas ar savaitgaliais, siūlysime lanksčius pasirin­kimus, kuriais galės pasinaudoti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje gyve­nantys jaunuoliai.

Noriu paminėti lietuvaičius, ku­rie turi Lietuvos pilietybę, bet nėra užmezgę tvirto ryšio su Lietuva. Jie gimę užsienyje, ir paprastai mes jų į tarnybą nešaukdavome arba ją atidėdavome. Bet jeigu tokie jaunuoliai no­rėtų atvykti į Lietuvą ir atlikti savo konstitucinę pareigą, jiems reikėtų kreiptis į Lietuvos kariuomenės Karo prievolės komplektavimo tarnybą. Mes tikrai skatiname ir kviečiame atvykti atlikti tarnybą.

Tai suteikia daug privalumų: lie­tuvių kalbos įgūdžių atnaujinimas, naujos draugystės, ryšio su valstybe atkūrimas arba sukūrimas, jeigu jis nebuvo sukurtas, gyvenant užsienyje. Karinė tarnyba suteikia daug privalumų, kuriuos galėtų įgyti vaikinai ir merginos, nusprendę ją atlikti. Siekiame pokyčio, kad būtų sudarytos lanksčios sąlygos atlikti tarnybą tiek per trumpesnį laikotarpį, tiek stu­dijų metu. Siekiame sukurti stip­resnį ryšį su visuomene ir kartu didinti visuomenės dalį, kuri turi karinį parengtumą ir kuri, esant reikalui, ga­lėtų prisidėti prie valstybės gynybos.

Esame įsitikinę, kad kuo stipresnis ryšys tarp valstybės ir jos pilie­čių, kad ir kur jie begyventų, tuo stip­resnis priešininko atgrasymas ir tuo aiškesnė mūsų žinutė valstybėms, kurios yra priešiškai nusiteikusios – esant reikalui, Lietuvą gins ne tik Lie­tuvos kariuomenė, bet ir Lietuvos piliečiai, gyvenantys visame pasaulyje.

2024 m. gegužės 12 d. kartu su Lietuvos Prezidento rinkimų pirmuoju turu planuojama rengti ir referendumą dėl daugybinės pilie­tybės įteisinimo. Vienas jau vyko 2019 m. ir Lietuvos žmonės neleido išvykusiems išlaikyti ir Lietuvos pilietybės, jeigu šie priėmė gyvenamosios šalies.

Mano klausimas jums būtų apie specialaus Tarptautinio legio­no įstatymą Lietuvoje – ar Krašto apsaugos ministerija svarstytų šį klausimą? Nepriklausomai nuo bū­simo referendumo rezultatų, tam tikras procentas buvusių Lie­tuvos piliečių jau nesikreips tam, kad atstatytų prarastą Lietuvos pilietybę. Tačiau jie yra Tėvynės patriotai ir gebėtų ginti šalį, jeigu prireiktų, bet tikisi tarptautinių įstatymų taikymo jiems.   

Mes visada galvojame apie formalų ryšį su Tėvyne, kuris dažniausiai suvokiamas per pilietybės institutą. Dėl to dedame pastangas ir tiki­mės, kad referendumas įvyks sėkmingai ir palankiai, kad lietuviai, gyvenantys ne Lietuvoje, galėtų turė­ti dvigubą pilietybę. Tai yra mūsų interesas.

Tačiau, remdamiesi Ukrainos pa­vyzdžiu, pradedame svarstyti, kad, jeigu mus ištiktų panaši situacija, rei­kėtų pritraukti didesnį skaičių lietuvių tautybės asmenų, kurie ne­tu­ri formaliojo santykio. Todėl turėtume pradėti galvoti apie pradines diskusijas dėl galimybės į karo tarnybą pašaukti ir tuos asmenis, kurie ne­turi Lietuvos pilietybės, bet turi lietuviškas šaknis, ir kurie tautiškumo, tautybės pagrindu galėtų prisidėti prie valstybės gynybos stiprinimo. Tai yra planas B, bet kol kas didesnį dėmesį turėtume skirti planui A – sėk­mingam referendumui, kad forma­lų santykį išlaikytų kuo daugiau pasaulio lietuvių.

Ačiū už atsakymus.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2023-ųjų m. Lapkričio 30 d. numeryje, Vol. CXIV NR. 95)