DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Ieva Marija Mendeikaitė.
Analizuojant bei tiriant tarptautinę teisę pastebima, kad vienas iš pačių pagrindinių josios principų yra draudimas prievartos metodais kištis į kitos valstybės vidaus reikalus (non-intervention rule). Tačiau kadangi suvokimas, kas slypi už žodžių „intervencija” ir „prievartos metodai” gali būti interpretuojamas labai skirtingai, laikui bėgant šis principas pamažu praranda savo tikrąją reikšmę ir tampa potencialiu įrankiu siekti savanaudiškų tikslų ar apsiginti nuo tam tikros kritikos.
1965 m. gruodžio 21 d. Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinėje Asamblėjoje buvo pristatyta deklaracija dėl intervencijos nepriimtinumo kišantis į kitų valstybių vidaus reikalus, taip siekiant apginti jų nepriklausomybės ir suvereniteto klausimus. Vienos pagrindinių deklaracijoje minimų nuostatų, susijusių su nesikišimo į kitų valstybių vidaus reikalus principu, yra: a) pripažįstama, kad visapusiškas nesikišimo į kitų valstybių vidaus reikalus principo laikymasis yra būtinas JTO esminiams tikslams ir principams įgyvendinti; b) pripažįstama, kad karinės jėgos panaudojimas kitos šalies vidaus reikalams spręsti tolygus agresijai ir prieštarauja pagrindiniams JTO principams; c) perversmas ir netiesioginis kitų intervencijos formų panaudojimas prieštarauja JTO principams ir todėl yra pažeidžiantis JTO Chartiją; d) nesikišimo principo pažeidimas kelia tiesioginę grėsmę šalių nepriklausomybei, jų teisėms bei laisvam politiniam, ekonominiam, socialiniam bei kultūriniam vystymuisi (ypatingai tų šalių, kurios neseniai išsivadavo iš kolonializmo).
Deklaruodama, jog nesikišimo į kitos valstybės vidaus reikalus principas yra esminis, JTO nusprendė iškilmingai pareikšti, kad: a) nė viena valstybė neturi teisės tiesiogiai ar netiesiogiai dėl kokių nors priežasčių įsikišti į bet kurios kitos valstybės vidaus ar išorės reikalus. Todėl veiksmai, susiję su karinėmis ar kitokios formos intervencijomis, įsikišimo ar bandymo grasinti valstybės politikai, ekonomikai ar kultūrai yra smerktini; b) nė viena šalis neturi teisės naudoti ekonominių, politinių ar bet kokio kito pobūdžio spaudimo priemonių siekiant priversti kitą valstybę nesinaudoti savo teise į suverenumą ir apsaugą. Taip pat jokia šalis negali organizuoti, padėti, finansuoti ar toleruoti griaunamųjų, teroristinių ar ginkluotų judėjimų, siekiančių smurtu pakeisti kitos šalies valdymo modelį arba kištis į civilines nesantaikas kitoje valstybėje.
Italijos politologas Pietro Pustorino teigia, kad toks JTO nesikišimo į kitos valstybės vidaus reikalus principo apibrėžimas yra labai svarbus, tačiau tuo pačiu ir labai kompleksiškas. Pagrindinė autoriaus nagrinėjama principo problematika yra klausimas, ar šis principas apima visas ir bet kokias išorės intervencijas užsienio teritorijoje, ar tik svarbiausias intervencijos formas – ginkluotas intervencijas. Taip pat keliamas klausimas tarp aptariamo principo ir kitų pagrindinių tarptautinės teisės principų (pavyzdžiui, jėgos naudojimo draudimo principo ir apsisprendimo principo).
Tačiau akcentuodama nesikišimo į kitų valstybių vidaus reikalus principo svarbą JTO neapsiriboja vien tik draudimu naudoti karinę galią, kai yra visiškai nesivadovaujama tarptautinės teisės taisyklėmis. JTO pripažįsta, kad egzistuoja tam tikros šiam principui taikytinos išimtys, kuomet jėgos panaudojimas kišantis į kitos šalies vidaus reikalus yra pateisinamas. Kelios iš šių išimčių yra: a) būtinybė apsaugoti kitos šalies piliečių gyvybes, jeigu to negali/nenori padaryti jų gimtoji šalis; b) kai kita šalis kankina savo piliečius, taikydama žiaurius, žmogaus teisių neatitinkančius kankinimo būdus. Šios išimtys parodo, kad patys grubiausi, sistemingi žmogaus teisių pažeidimai nėra vien valstybės vidaus reikalas.
Tačiau vis dėlto toks nesikišimo į kitos valstybės vidaus reikalus apibrėžimas sulaukia nemažai kritikos. Teigiama, kad Generalinė Asamblėja, besąlygiškai vadovaudamasi 2625 rezoliucija, konstituciškai yra neįgali spręsti sudėtingesnius teisinius konceptus dėl taip trūkstamo sąvokų konkretumo ir siekio nuolaidžiauti tiems, kurie nori šią rezoliuciją modifikuoti. Rezoliucijos sąvokų nekonkretumas suteikia kitoms šalims galią ją interpretuoti laisva valia. Europos lyderystės tinklo projektų vadovė Denitsa Raynova teigia, kad šių sąvokų nekonkretumas yra esminis veiksnys interpretacijai dėl nesikišimo į kitos valstybės vidaus reikalus principo suvokimo. Autorės nuomone, Vakarų kalbinė struktūra suteikia perspektyvą, kad intervencija į kitą valstybę yra draudžiama, tačiau dalyvavimas jos politikoje kitais būdais – ne.
Tačiau tokių šalių kaip Rusija kalbinė struktūra abu šiuos polius apjungia. Todėl turi didesnę interpretacijos galimybę. Pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės politologas Ričardas Litlas teigia, kad dėl modernėjančių technologijų ir iš to atsirandančių naujų intervencijos konceptų šiuolaikinių valstybių vidaus politikos galios nuolat auga. Šių galių augimas gali pavirsti šalies perteklinės galios naudojimu prieš savo pačios piliečius siekiant dar labiau kontroliuoti jų gyvenimo būdą. Pavyzdžiui, nesutinkant su šalies režimo politika. Tai buvo galima pastebėti 2020 m. rugpjūtį, kai buvo bandyta nunuodyti Rusijos opozicijos lyderį Aleksejų Navalną. Taip pat 2011 m., kai po Baltarusijos prezidento rinkimų šios šalies valdžia pradėjo kibernetines atakas, nukreiptas prieš protestuojančių žmonių grupes „vKontakte” platformoje. Šių atakų metu buvo kuriami dezinformaciniai vaizdo įrašai „Youtube” ir „Twitter” platformose, lėtinamos ir blokuojamos internetinės prieigos prie populiarių, režimui nepalankių svetainių, protesto dalyviams grasinama nesirodyti gatvėse dėl jų laukiančių sankcijų.
Nors Baltarusijos valstybės praktikoje šis nesikišimo į kitos valstybės vidaus reikalus principas yra dažnai referuojamas, tačiau nebūtinai visuomet tam turi objektyvų pagrindą. Pavyzdžiui, Baltarusijos Respublikos užsienio reikalų ministerija teigia, kad svarbiausias Baltarusijos tarptautinės veiklos siekis yra užtikrinti valstybės saugumą ir nacionalinių interesų apsaugą nuo bet kokių išorinių iššūkių, savo ruožtu teigiama, kad Baltarusija laikosi pragmatizmo, nuoseklumo, abipusės pagarbos, lygybės, nesikišimo į vidaus reikalus, spaudimo ar prievartos taikymo. Tačiau 2018 m. Nepriklausomų Valstybių sandraugos susitikime (Commonwealth of Independent States (CIS)), Baltarusijos ir Rusijos iniciatyva buvo pasirašytas pareiškimas, kad vykstanti nesikišimo į suverenių šalių vidaus reikalus principo erozija tapo nepriimtina. Savo ruožtu Baltarusijos ministras pabrėžė šio pareiškimo svarbą, kuris, anot jo, apsaugos principą nuo jo iškraipymo: „Šiandien kai kurie žaidėjai, naudodami patikimus pretekstus, aktyviai kišasi į kelių šalių vidaus reikalus. Pažvelkite į tai, kas nutiko Viduriniuose Rytuose. Tai yra kišimosi į vidaus reikalus rezultatas”.
Ši analizė tarp kontrastuojančios teisinės ir praktinės nesikišimo į kitos valstybės vidaus reikalus principo sampratos yra ypatingai svarbi tiriant 2020 m. Baltarusijoje įvykusius prezidento rinkimus. 1995 m. Baltarusijoje įvyko konstituciniai pakeitimai, suteikiantys šaliai prezidentinės respublikos statusą. Tuo pasinaudodamas, tuometinis visuomenės veikėjas ir dabartinis de facto Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka pradėjo savo politinės karjeros kelią, kurį vėliau, jau tapęs Baltarusijos prezidentu, nusprendė sutvirtinti surengdamas kelis itin svarbius referendumus. Vienas tokių referendumų buvo įgyvendintas suteikiant prezidentui teisę į parlamento panaikinimą, sulyginant baltarusių ir rusų kalbų statusą, leidžiant šalyje įvesti naujus nacionalinius simbolius, taip įtvirtinant glaudesnius ryšius su Rusijos valstybe. Nors po pirmojo referendumo naujai sudaryto parlamento tarptautinė bendruomenė nepripažino dėl iš jo išmestų prezidento režimui nepalankių opozicionierių, šis A. Lukašenkos parlamentas toliau sėkmingai veikė. Vis dėlto ilgai palaikymą ir pergales sau iškovojęs prezidentas sulaukia vis stipresnių opozicijos reakcijų dėl tokių savo veiksmų legitimumo. 2020 m. pakartotinis įstatymų laužymas ir demokratinės valstybės principų nesilaikymas išprovokavo vieną didžiausių protestų Baltarusijos istorijoje. Nepaisant protesto masto, Baltarusijos Vidaus reikalų atstovė spaudai gąsdino protestuotojus, teigdama, kad „Vidaus reikalų įstaigų turimos jėgos, priemonės ir technologijos leidžia nustatyti didžiąją daugumą tų, kurie kalti dėl asmens duomenų nutekinimo internete, ir juos patraukti baudžiamojon atsakomybėn”, taip referuodama į protesto dalyvius, pasidalinusius informacija apie protestuotojus raminti pavestus valdžios pareigūnus. Baltarusijos prezidento A. Lukašenkos reakcija į protestus taip pat buvo kritiška: „Minske nebeturėtų likti jokių protesto apraiškų. (…) Žmonės pavargę. Žmonės reikalauja taikos ir tylos.”
Tačiau net ir pačiam nenuovokiausiam politikos analitikui nesunku suprasti akivaizdų atotrūkį tarp to, kaip buvo referuojama į minėtąjį principą ir tarp to, kokia buvo pačios Baltarusijos režimo retorika.
