Bažnyčios Kronikos jubiliejus – dundant karui kaimynystėje

Virginija Petrauskienė.

Artėjant „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos” 50-osioms metinėms, Daina Čyvienė, kuri yra prisidėjusi prie šio leidinio platinimo, gavo kvietimą dalyvauti iškilmingame šios sukakties paminėjimo renginyje – padėkos vakare.

„Pasitariau su vyru, ir pasakiau, kad norėčiau ‘išsprukti’ į Lietuvą kelioms dienoms. Jis neprieštaravo, tad likus mažiau nei savaitei iki skrydžio, ir nusipirkau bilietus”, – pasakojo Daina.

 Ji sakė, kad turėjo ir daugiau reikalų, kuriuos planavo atlikti Lietuvoje – norėjo susitikti su t. Antanu Saulaičiu, kuris kaip tik pristatė savo naują knygą, pavadintą „Dievo meilės ženklai”. Taip pat turėjo reikalų, susijusių su kitomis knygomis – Grasildos Reinytės „Adelė Dirsytė” ir iliustruotu pasakojimu vaikams „Kronika. Slaptos knygos istorija” (tekstas Danguolės Gervytės, iliustracijos Jūratės Tamošiūnaitės-Karašauskienės) . Beje, grįždama iš Lietuvos, D. Čyvienė savo lagaminuose parvežė nemažai šių leidinių – net 64 knygas.

Padėkos šventėje – nuostabūs susitikimai

Kronikos jubiliejaus paminėjimas prasidėjo Padėkos šv. Mišiomis Katedroje, kuriose dalyvavo beveik visi Lietuvos vyskupai. Po to iškilmingame „Lie­tuvos katalikų bažnyčios kronikai” skirtame rengi­nyje, vykusiame Vilniu­je, Vaidilos teatre, D. Čyvienei buvo smagu susitikti su žmonėmis, su kuriais ją suvedė Kronika.

Daina sakė, kad daugelis Kronikos leidimo metais buvo „nematomi”, tiesiog tyliai dirbo darbą – rašė, rinko, spausdino ir platino Kroniką. Šio darbo esmė buvo parodyti, kaip sovietų okupuotoje Lietuvoje pažeidžiamos tikinčiųjų teisės. Taip pat daug žmonių, rizikuodami savo ir artimųjų saugumu, dirbo kurjeriais, platindami laisvės leidinį visame pasaulyje. Ji džiau­gėsi, galėdama susitikti garsiąją disidentę seselę Nijolę Sadūnaitę, ir, be abejonės, pirmąjį leidinio redaktorių kardinolą Sigitą Tamkevičių.

Tarp vakaro svečių buvo nedidelė grupė žmonių, gyve­nančių už Atlanto. Tarp jų –  Jūratė Žukauskienė iš New Yorko ir prelatas Edmundas Putrimas iš Kanados.

Su S. Tamkevičiumi Daina susipa­žino 1980 metais, kai lankėsi Lietuvoje ir susitiko su pogrindyje dirbusiais Kronikos leidėjais. Tuomet ji paėmė ir slapta į Vokietiją, kur mokėsi Vasario 16-osios gimnazijo­je, pergabeno Kronikos mikrofilmus, nuotraukas ir kelis spausdintus egzempliorius, tuos liudijimus, kurie pasauliui dar buvo nematyti. Vėliau ši medžiaga iš Vokietijos pasie­kė Ameriką. Apie savo patirtis, susijusias su slaptu Kronikos gabenimu, D. Čyvienė šios kelionės metu buvo paprašyta duoti interviu Vytauto Didžiojo karo muziejaus specialistei Deimantei Giedrimaitei.

Šiam pokalbiui – inter­viu, kuris vyko Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, tarpininkavo ambasadorė Gintė Damušytė, kuri bu­vo artimai susijusi su „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos” leidimo ir platinimo pasaulyje darbais – ji net 12 me­tų buvo LKRŠ Informacijos centro vadovė. O LKRŠ suvaidino didžiulį vaidmenį, rūpindamasi ne tik Kronikos ver­timu į anglų ir kitas pasaulio kalbas, bet ir padėdama sovietų represijas patiriančioms disidentų šeimoms.

Lietuvoje – rūpestis karo pabėgėliais

Dalydamasi savo kelionės įspūdžiais, D. Čyvienė pasakojo apie Lietu­voje vykstančius pokyčius, kuriuos pa­diktavo Rusijos sukeltas karas Ukrainoje. Mūsų šalis, kaip ir kitos ukrai­niečių laisvės kovą palaikančios kaimynės, priima karo pabėgėlius iš Ukrainos ir į šį darbą įsijungė daug savanorių. Daina taip pat nepraleido galimybės Lietuvoje padirbėti su savanorių brigada.

„Aš susitikau su kai kuriais žmonėmis, vienais iš daugelio, kurie atlieka milžinišką darbą, padėdami ukrainiečių karo pabėgėliams”, – sakė D. Čyvas.

Viena iš jų – Vilniaus arkivyskupijos Caritas atstovė, buvusi direktorė,  seselė Jolita Matulaitytė, koordinuojanti daugelį ukrainiečių pabėgėliams skirtų labdaros darbų. Daina penktadie­nio vakarą dirbo kartu su lietuviais savanoriais ir pakavo humanitarinius paketus moterims ir vaikams.

Beje, D. Čyvienė visas tris dienas po Vilnių keliavo savo pamėgta transporto priemone – dviračiu. Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos centre, kuriame pirmiausiai priimami atvykėliai iš Ukrainos, ne iš karto leido užeiti į vidų. „Manęs paklausė, ko aš čia noriu. Pasisakiau, kad esu atvykusi iš JAV ir noriu pasimatyti ir pasikalbėti su žmonėmis, atvykusiais iš Ukrainos”, – prisiminė Daina.

Apsaugos darbuotojas paprašė jos palaukti ir nuėjo pasiklausti, ar galima įleisti viešnią. Gavusi leidimą, Daina galėjo pamatyti, kaip priimamos Lietu­voje iš karo zonos pabėgusios moterys su vaikais. Jiems priimti yra skirta sporto salė, kuri padalinta į kelias zonas – punktus. Juose tvarkomi į Lietu­vą atkeliavusiųjų asmens dokumentai – didžioji dalis bėgdami yra juos praradę. Ir tas vieno žmogaus dokumentų tvarkymui skirtas laikas užima mažiausiai 3 valandas. Dalis patalpų skirta karo pabėgėlių poilsiui – čia jie gali užkąsti ir prigulti.

Čia galima pasirinkti ir reikalingų daiktų. Daina pasakojo stebėjusi, kaip jaunos mamos rinkosi lietuvių mamų paaukotus vaikiškus vežimėlius, žvalgėsi jų vaikams tinkamų drabužėlių.

Iš Raudonojo Kryžiaus priėmimo centro šie žmonės vežami į Kauną, Šiaulius, kitas Lietuvos vietoves, kur jiems vietiniai suteikia prieglobstį. Ir tokių žmonių lietuvių, norinčių priglausti ukrainiečius, yra tikrai daug.

Istorija kartojasi, arba lagaminai su ratukais

„Aš bendravau su savo drauge Re­da, kurios telefonas nuolat skamba arba jame pypsi žinutės. Ji gyvena prie Raseinių esančiame Viduklės kaime ir pusę savo sodybos yra užleidusi pabėgėliams. Čia prieglaudos yra pasi­prašę net trys šeimos su kūdikiais. Vie­na šeima su 6 mėn. kūdikiu paskam­bino antrą valandą nakties ir prašėsi priimami pernakvoti, nes neturėjo kur prisiglausti, Kaune nebuvo laisvų kambarių viešbučiuose”, – pasakojo Daina.

Ji pridūrė, kad karo pabėgėliai, nors ir atsiduria saugioje aplinkoje, tačiau jiems tenka išgyventi didžiulį stresą. Planuotas susitikimas su viena iš atvykėlių ukrainiečių šeimų – mama su trimis dukromis, neįvyko, nes mote­rys sakė yra kol kas nepasirengusios kalbėtis apie tai, ką joms teko patirti. 

„Mano mamytė, kuriai dabar 89-eri metai, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, bėgo nuo sovietų. Tuo me­­­tu jai tebuvo 10 metų. Ta istorija kartojasi – tik dabar į Lietuvą bėga  žmo­nės, ieškodami pagalbos. Mano dukros draugės giminaitė, prisimenanti savo šeimos pasitraukimą, sako, kad viskas vyksta labai panašiai – tik pabėgėlių lagaminai dabar kitokie – su ratukais”, – sako Daina.

Tiesa, per dešimtmečius daugelis dalykų nepakito – liko žmonių laisvės troškimas ir širdies skausmas, paliekant savo tėvynę. Bet liko ir laisvojo pasaulio, kuriam dabar jau priklauso ir Lietuva, atjauta, gerumas, noras padėti pabėgėliams nuo Rusijos vadų žiaurumo – kad ir kas jie būtų – sovietai ar prorusiškieji fašistai.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2022-ųjų m. Kovo 26 d. numeryje, Vol. CXIII NR. 24)