Lietuvių Fondui –­ 60 (lll). „Reikia keistis su laiku”

Kalbino Dalia Cidzikaitė.

Pokalbis su Lietuvių Fondo Ras­la­vičių šeimos vardinio fondo įkūrėju gydytoju Poliumi Raslavičiumi.

Šiuo metu Lietuvių Fonde (LF) yra 115 vardinių fondų. Norint tokį fondą įsteigti, reikia įnešti 10,000 JAV dol. Didžiausią šių fondų palūkanų da­lį paskirsto LF Pelno skirstymo komitetas, tačiau dalis šių fondų lėšų išmokamos pagal specifinius steigėjų pageidavimus ir nurodymus tiesiogiai mokslo įstaigoms Lietuvoje (kandidatus šioms stipendijoms atrenka pačios mokslo įstaigos), Lietuvos bei JAV organizacijoms. Pirmasis fondas – Algio Stankaus stipendijų fondas.

Ne visi LF vardiniai fondai remia moksleivius ar studentus, dalis jų pri­sideda prie projektų įgyvendinimo, kaip antai, J. Alphonso Šarausko pa­ramos fondas, Žemaičių dailės muziejaus Plungėje veiklos (Dr. Antano Lips­kio fondas), Lietuvos našlaičių ir benamių vaikų Lietuvoje auklėjimo ir ugdymo (Miami lietuvių klubo vaikų šalpos fondas), lietuvių skautų rašinių religine ar kita charakterį ugdančia te­ma nugalėtojų premijų (Prelato Juo­zo Prunskio fondas), Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios gyvavimo (Kurto Vėliaus fondas) ir kt.

Keletas LF vardinių fondų remia mediciną studijuojančius lietuvius ar lietuvių kilmės jaunuolius arba su medicina susijusius projektus. Vienas tokių yra Raslavičių šeimos fondas, įsteigtas 2007 metais su įspūdinga net 100,000 dol. įnašo suma.

LF 60-mečio proga pakalbinome gydytoją Raslavičių apie jo šeimos vardinį fondą, pasiteiravome jo apie fondo dabartį ir ateitį.

Gerbiamas Poliau, nuo kelintų metų esate LF narys?

Į LF mane įrašė mano tėvas Vin­cas Raslavičius. Jis buvo LF narys nuo pat organizacijos įkūrimo. Mano tėvas dirbo kartu su Leonu Raslavi­čiumi, kuris buvo ne tik LF narys, bet ir priklausė JAV Lietuvių Bendruo­menės Švietimo tarybai, kuri glau­džiai bendradarbiavo su fondu. Bū­tent mano dėdė Leonas ieškojo vietos – universiteto – naujai kuriamai PLB Lituanistikos katedrai. Būdamas „Uni­ted Airlines” darbuotojas, jis galėjo beveik visur pigiai skraidyti, todėl jam buvo patikėta užduotis su­rasti steigiamai PLB Lituanistikos katedrai tinkamiausią aukštąją mo­kyklą šalyje. Jis aplankė bene vienuolika universitetų, susitiko su tokių JAV aukštųjų mokyklų kaip Yale, Har­vard, Ohio State, University of Kan­sas ir University of Illinois de­kanais.

Aš pats į LF aktyviau įsijungiau prieš kokius 15–20 metų. Buvau jau beveik išėjęs į pensiją, kai, norėda­mas pagerbti savo dėdės, motinos ir tėvo atminimą, LF įsteigiau Rasla­vi­čių šeimos fondą. Mano įsteigto vardinio fondo tikslas buvo padėti Lie­tuvos medicinai. Tuoj po Lietuvos ne­priklausomybės paskelbimo nuvy­kau į Lietuvą, kur dirbau su ameri­kiečiu gydytoju, kuris Vilniuje atida­rė Baltic American Clinic (Baltijos Amerikos klinika). Būdamas šešiasdešimties, tapau College of American Pathologists prezidentu. Tai JAV pa­tologų organizacija, didžiausia pa­sau­lyje. Dirbant šioje organizacijoje užmezgiau daug ryšių ir vieną dieną nutarėme, kad reikia per LF mano įsteigtą Raslavičių šeimos fondą pa­dėti Lietuvos medicinai, ypač pato­lo­gijai. Taip prasidėjo išvykos į Lietuvą ir iš Lietuvos į JAV. Jauni gydytojai vyko į Ameriką tobulintis, stažuotis – dvejiems ar trejiems metams ar tik keletui mėnesių ne tik anatominėje pa­tologijoje, bet ir siauresnėje srityje, pvz., kaulų patologijoje. Tuo metu susitikau su į Bostoną atvykusiu jau­nu Lietuvos patologu dr. Arvydu Lau­rinavičiumi. Šiandien jis yra Valsty­binio patologijos centro direktorius, Vilniaus universiteto Medicinos fa­kul­teto profesorius, Biomedicinos mokslų instituto Patologijos, teismo medicinos ir farmakologijos katedros vadovas, šiemet įvertintas Lietuvos radijo ir televizijos apdovanojimu „Metų atradimas”. Su Arvydu mes sugalvojome, kad į Ameriką vyktų ne tik jauni Lietuvos gydytojai, bet kad ir JAV profesoriai keliautų į Lietuvą su dviejų-trijų dienų paskaitomis. Laikai keitėsi, keitėsi Lietuvos medicinos padėtis, ir praėjus keletui metų mes savo programą nutraukėme. Praėjusiais metais su LF pasirašiau naują sutartį, kad mano įsteigto Ras­lavičių šeimos fondo pinigai būtų ski­riami lietuvių kilmės gydytojams, ku­rie nori tobulintis patologijos srity­je. Taigi nuo šiol mano privataus fondo parama bus skiriama kaip sti­pendija. Norintys ją gauti turi turėti bakalauro laipsnį ir norėti siekti me­dicinos daktaro laipsnio arba magis­tro laipsnio visuomenės sveikatos sri­tyje (angl. Master of Public Health). Laukiame pirmųjų kandidatų.

Kodėl savo privatų šeimos fondą nusprendėte įsteigti LF?

Jau minėjau, kad mano dėdė Leonas Raslavičius, nors ir netiesiogiai, bet bendradarbiavo su LF. Mano tėvas irgi visada minėjo LF. Be to, LF turėjo Amerikos lietuvių pasitikėji­mą.

LF remia lituanistinį švietimą, žiniasklaidą, archyvus, įvairias lie­tuviškas organizacijas. Į kurią sritį, nebūtinai čia mano išvar­dy­tą, Jūsų manymu, LF turėtų at­kreipti didesnį dėmesį?

Man įdomus yra Draugo fondas, kuris lietuvybę palaiko ne tik per laikraštį „Draugas”, bet ir angliškai leidžiamus mėnraštį „Draugas News” bei žurnalą „Lithuanian Heri­tage”. Mano galva, „Lithuanian Heri­tage” turi daug ilgesnę ateitį, nei, pvz., Dainavos stovykla, skirta lietuviams. Man kyla labai didelis klausimas: ar svarbiau išlaikyti lietuvių kalbą daug mažesnėje grupėje ar skiepyti meilę Lietuvai, stiprinti lie­tuvybę ir supratimą, ką reiškia būti lietuviu Amerikoje, daug didesnėje, daugiausia angliškai kalbančioje pub­likoje. Juk ką padarė Amerikos žydai? Nors visi jie kalba angliškai ir nė vienas – hebrajiškai ar jidiš, jie sa­vo šalį myli, nes jie turi aktyvią ang­liškai kalbančių žmonių grupę. Man atrodo, kad tai yra mūsų ateitis. Jei­gu mūsų dėmesys bus kreipiamas tik į lietuviškai kalbančius žmones, bus blogai.

LF ypatingai stipriai remia lituanistinį švietimą JAV. Jūsų nuo­mone, tai – trumparegiška stra­tegija?

Manau, kad, žiūrint iš tolimesnės perspektyvos, tokia strategija ne­pasiteisins. Po dešimties, dvidešim­ties metų lietuviškai kalbančių Ame­rikoje bus gerokai mažiau, jų vis labiau mažės. Daug geriau, man atrodo, mokyti Lietuvos istorijos negu lietuvių kalbos kažkelintai lietuvių kartai Ame­rikoje. Kai mes atvykome į Ame­riką, daugumos lietuvių emigrantų, atvykusių čia XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje, vaikai daugiausia kalbėjo angliškai. Mes manėme, kad taip yra todėl, kad jie buvo žemo išsilavinimo žmonės. Bet Bostone yra Lietuvių piliečių namai – Lithuanian Citizen’s Club – kur daugiausia kalbėjo ang­liškai, bet kur gaudavai išgerti gero alaus, paragauti skanaus lietuviško maisto. Mes, tik ką atvykę į Ameriką, sukome galvą: kaip taip gali būti? O kas Lithuanian Citizen’s Club yra šiandien? Tai didžiausias Bostono lie­tuvių centras, didesnis net nei lietuviška bažnyčia, kurią vis labiau kontroliuoja airiai. Labai malonu būtų visa, kas lietuviška, išsaugoti Ame­ri­koje, bet ilgainiui lietuvių kalbos ne­išlaikysime, nebent į šį karštą emigruos keletas tūkstančių lietuvių. Todėl man atrodo, kad „Lithuanian Heritage” leidyba yra daug svarbesnė nei naujos lituanistinės mokyklos, kurioje mokosi mažai vaikučių, ati­darymas.

Kaip įsivaizduojate LF ateitį? Ar LF veikla bus prasminga po, tarkime, dar 50 metų?

Jie išsilaikys, bet jie turi daugiau atkreipti dėmesį į tautybės, o ne kalbos išlaikymą. Amerikos žmonės la­bai juda, kai kuriose šalies vietose lietuvių procentas yra labai mažas.

Čikaga išsilaikys ilgiau, bet Bosto­nas, jei ne Lietuvių piliečių klubas, nebūtų išsilaikęs. Šiandien į jį atvažiuoja ir Lietuvos Respublikos konsu­las, čia vyksta programos, bet dauguma jau kalba angliškai. Sakyčiau, kad, keičiantis laikui, reikia keistis su laiku.

Didelis LF galvos skausmas yra naujų narių pritraukimas. Kiekvienais metais per metinį organizacijos suvažiavimą akcentuojama viena ir ta pati problema – naujų narių trūkumas. Kaip siūlytumėte spręsti šią problemą?

Siųskite informaciją angliškai. Taip pasieksite tą kartą, kurios LF iki šiol nepasiekė, nes jiems buvo sa­koma, kad kalba yra svarbiausia. Ma­no galva, svarbiausia yra širdis. Gali nekalbėti lietuviškai, bet gali atjausti Lietuvą ir lietuvius. Kalba yra labai svarbi toms kartoms, kurios dar turi gyvą ryšį su kalba. Aš esu paskutinis savo giminėje, kalbantis lietuviškai. Mano vaikai lietuviškai jau nekalba, nes ten, kur gyvenome, lietuvių nebu­vo. Svarbu, kas yra širdyje. Nesvar­bu, kas buvo vakar, nesvarbu, kas yra šiandien, už 50 metų bus nesvarbu, ar žmonės kalbės, skaitys lietuviškai, už­tat svarbu bus, kaip jausis jų širdis.

Ko palinkėtumėte LF 60-mečio proga?

Atkreipti didesnį dėmesį į lietuvybės išlaikymą per žmonių judėjimą tiek Amerikos viduje, tiek tarp Lie­tuvos ir JAV. Lietuvių kalbą pradė­ki­te skiepyti vaikams iki dešimties metų. Lietuvių kalbos mokymas yra geras tikslas, bet jį sunku pasiekti. Kad daug daugiau kandidatų lietuvybei išlaikyti rasite lietuviuose nuo dešimties iki devyniasdešimties me­tų. O gal kas nors laimės milijoninę loteriją ir dalį pinigų paskirs naujai lituanistikos katedrai JAV? Juk ir taip gali nutikti.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2022-ųjų m. Kovo 26 d. numeryje, Vol. CXIII NR. 24)