DOKUMENTINIO KINO ŠVENTĖ

Kalbėjosi Renata Šerelytė.

Sausio 12–16 d. Pasaulio lietuvių centre Lemonte vyko lietuviškų dokumen­­tinių filmų festivalis. Žiūrovai išvy­do šiuos filmus: Artūro Jevdokimovo „Second Hand”, Audriaus Stonio bei Kristīnes Briedes „Laiko tiltai”, Vytauto Puidoko „El Padre Medico”, Rugilės Barzdžiukaitės „Rūgštus miškas”, Aistės Žegulytės „Animus Animalis” (A Story about People, Animals and Things) bei Sandro Bozzolo filmą „Nijolė”. Fes­tivalio filmų peržiūras moderavo svečias iš Lietuvos – rašytojas, vertėjas, kino kritikas Narius Kairys, žiūrovai turėjo progą pabend­rauti su režisieriais Vytautu Puidoku ir Artūru Jevdokimovu. Apie festivalį kalbamės su jo sumanytoja ir organizatore Audrone Januškiene.

Miela Audra, pirmasis klausimas – banaliai tradicinis: kas  įkvėpė ar paskatino rengti šį Čikagos dokumentinių fil­mų festivalį?

Festivalis atėjo į mano gyvenimą organiškai. Ne vienerius metus organizuodavau įvairius kultūrinius renginius, kartais parodydavau ir dokumentinius filmus. Tiksliai net neprisimenu, kada ir kaip atėjo į galvą mintis suorganizuoti festivalį – gal 2018 metų rudenį po Ramunės Rakauskaitės filmo „Trys skrybėlės” pristatymo.

Žiūrint į repertuarą, matyti ir žinomos kūrėjų pavardės, ir tai, kad filmai įvertinti, pripažinti, pastebėti. Kokius filmų atrankos kriterijus Jūs renkatės? Ar renkatės žinomus filmus ir pavardes, ar Jus domina ir vadinamieji „niši­niai” (ma­žai žinomi, bet įdomūs, saviti) kūrėjai? Ar esate tokių kvietę ir ar ketinate kada kviestis?

Tikslas yra vienas – supažindinti su geriausiais pastarųjų metų dokumentikos darbais. Titulai ir vardai nėra svarbūs. Tad jei į mūsų akiratį paklius, mūsų nuomone, verti dėmesio filmai, mielai juos parodysime. O kalbant konkrečiai apie galimas naujienas artimiausiu metu – jau galvojame apie trumpametražių programą.

Filmai keliauja po visą pasaulį – jie visur tokie patys, bet juos priimanti publika – skirtinga. Kaip  filmus sutiko Či­kagos publika? Kokia ji – savo am­žiumi, išsilavinimu, pomėgiais? Ar junta­mas susi­do­mėjimas lietuvišku dokumen­tiniu kinu?

Netikėtai didelio susidomėjimo sulaukęs pirmasis Lietuviškų dokumentinių filmų festivalis 2019-aisiais nepaliko dvejonių apie jo reikalingumą. Tad atsakymas vienareikšmiškas – taip, klausiantys, šviečiantys, praplečiantys suvokimo trajektoriją dokumentiniai filmai yra reikalingi. Jų auditorija nėra tokia plati kaip komercinių me­ninių filmų, nors tai turbūt akivaiz­du ir savaime suprantama.

Įdomu tai, kad atvykstantys svečiai maloniai nustebę lankomumu lyginant su situacija Tėvynėje. Net ir šiuo keistu laikotarpiu ir per nepilnas dvi savai­tes apsilankiusių žiūrovų skaičiumi.

Kas tas mūsų žiūrovas? Pirmajame festivalyje buvo nemažai vyresnės kartos žmonių, šiemet vyravo 40–60 metų publika. Jokių oficialių apklausų nedarėme, tačiau spėju, kad daugumas jų su aukštuoju išsilavinimu, nors tikrai yra ir žmonių tik su platesniais pomėgiais ir natūraliai smalsių.

Šiais metais festivalyje su savo filmais dalyvavo du svečiai – Artūras Jevdokimovas  („Second Hand”) ir Vytautas Puidokas („El Padre Medico”). Kaip juos sutiko Čikagos žiūro­vai? Ar filmuose  pateikiamos problemos ir aktualijos, pasaulėvokos dalykai jiems  aktualūs, įdomūs, o gal – ginčyti­ni, nepriimtini?

Iš planuotų trijų svečių – režisierių Artūro Jevdo­kimovo, Vytauto Puidoko bei kino kritiko Nariaus Kairio – sulaukėme dviejų. Artūras Jevdokimo­vas susirgo paskutinę dieną ir po savo filmo bendravo su žiūrovais internetu.

Abu filmai buvo sutikti  puikiai, abu pakėlė tam tikrą mums nematomo bei nežinomo gyvenimo uždangą. A. Jevdokimovo filmas artimas mums emigracijos tema, nors filmo herojų gyvenimo būdas ir labai tolimas. JAV tokių santykių tarp tautiečių, manau, jau tikrai nebelikę, jei kada nors ir kažkokių panašių užuomazgų buvo… Nors kai kurie filmo herojai vertė žiūrovus juoktis, iš tiesų tai niekaip nenuslopino vidinio liūdesio. Savotiška tragikomedija, kuri, kaip sakė viena žiūrovė, nepaliko jokios vilties, neparodė jokios išeities iš liūno.

Dar prieš festivalį žinojau, kad „El Padre Medico” bus daugiausia diskusijų sukeliantis festivalio filmas. Ir nors pats režisierius Vytautas Puidokas nesiekė šokiruoti, jo tikslas buvo tik parodyti kiekvieno žmogaus dvilypumą, kai kurie žiūrovai labai skaudžiai sureagavo į filme užduotus klausimus. Tad ta herojaus ir antiherojaus tema aktuali visais laikais. Ir pakelta uždanga priverčia susimąstyti ir ieškoti platesnio vaizdo apie, regis, vien tik susižavėjimą keliančią asmenybę bei jos darbus.

O koks filmas Jums pačiai buvo įdomiausias, netikėčiausias, kuris labiausiai patiko? Ir kodėl?

Labai sunku išskirti, nes visi filmai labai skirtingi, visi vienaip ar kitaip palietė, o tai, mano manymu, ir yra svarbiausia. Kiekvienas filmas atliko savąją misiją.

Turiu prisipažinti, kad labai laukiau „El Padre Medico” pasirodymo ekranuose dėl asmeninių savo šaknų paieškos, o „Laiko tiltai” savo šviesa ma­ne užbūrė labiausiai.

Festivalis, norisi tikėti, vyks dar ne vienerius metus ir pateiks įdomiausias lietuviškos dokumentikos naujienas. Kokie tolimesni planai?  Gal jau turite ką nors nusi­žiūrėjusi – suplanavusi  kitam festivaliui?

Taip, mintyse jau kitas festivalis, kuris „slapčia” planuojamas dar šių metų ankstyvą rudenį. Tik ką įvykusio festivalio programa buvo perkelta iš 2020-ųjų pavasario ir per pastaruosius dvejus metus prisikaupė nemažai dėmesio vertų filmų. Nenorėjau organizuoti festivalio internetu, nes man labai svarbus gyvas žiūrovo ir kūrėjo ryšys. Pirmajame festivalyje kiekvienas filmas turėjo savo atstovą, gal tai iš dalies ir buvo jo sėkmės priežastis. Tikiuosi, kad artimiausiu metu pavyks patvirtinti rudenines datas, kad, priešingai nei prieš paskutinį festivalį, turėtumėm pakankamai laiko pasiruošti.

Taip pat neatsisakau minties praplėsti festivalio geografines ribas kitose valstijose ar net šalyse (šiemet jau bu­vo planuoti renginiai Toronte, tačiau po Naujųjų dėl Kanados apribojimų  filmų rodymai buvo atšaukti).

Tad jei rudenį pavyktų suorganizuoti trečiąjį festivalį, nuo 2023-ųjų norėčiau grąžinti festivalio laiką į originaliai pradėtą ir planuotą pavasarį, kad ir atvykę svečiai galėtų pasidžiaugti Čikaga, kuri kitais metų laikais gali būti nelabai svetinga.

Ačiū už pokalbį!

Straipsnis skelbtas laikraščio „Draugas” šeštadieniniame priede „Kultūra” (2022-ųjų m. Sausio 22 d. numeryje, nr. 3 (6))