„Draugo” ateitis priklauso nuo mūsų

Kalbino Audronė V. Škiudaitė.

Jeigu dešimtmetis prabėga nepastebimai – vadinasi, jis buvo pragyventas įdomiai ir prasmingai. Šiandien sukanka 10 metų, kai  „Draugui” vadovauja Ramunė Lapas. Ji sako tikinti laikraščio ateitimi ir galimybe išlikti šioje popierinę spaudą naikinančioje internetinėje epochoje.

Jau 10 metų „Draugą” vadovauja vyriausioji redaktorė Ramunė Lapas, kuri yra bene 19-oji „vyriausioji” per daugiau kaip šimtą laikraščio metų.  Tryliktuoju redaktorium save laikęs Leonardas Šimutis šiame poste tikriausiai liks nepralenkiamas (25-erius buvo vyr. redaktorius), bet ir 10 metų ištvėrė toli gražu ne visi. Ta proga Ramunės paprašėme atsakyti į keletą klausimų.

Šiandien „Draugas” – pačioje brandos viršūnėje – ir turiniu, ir forma. Atrodytų – pagrindinis frontas – vyresnės kartos laikraščio skaitytojų, rėmėjų ir rašytojų – mažėja, o leidinys tik gerėja. Kas yra ta komanda, kuri jums padeda išsilaikyti „ant bangos”?

10 metų… Tikrai laikas į pensiją! Bėda ta, kad esame tokie užimti, jog nėra laiko jos rimtai apsvarstyti…

„Draugo” komanda yra pasaulinė. Amerikiečiai turi tokį šeimos suskirstymą: „immediate family” (šeimos branduolys, t. y., tėvai-vaikai-broliai-se­serys) ir „extented family” (platesnis šeimos narių ratas). Mūsų redakcijos branduolys yra mažas, bet kietas: redaktorė Virginija Petrauskienė, korek­torė Dalia Sokienė, rinkėja Ona Gintautienė, savanoris pagalbininkas Rimas Černius, fotografas, techninis dizaineris Jonas Kuprys ir jam maketuoti padedanti Neringa Smilgytė. Tai žmonės, kurie nutrina ribas tarp „mano darbas” ir „ne mano” ir nedvejodami padarys tai, ką tuo metu reikia padaryti. Kiekvienas turi labai stiprių savo pusių, visus sudėjus – tvirtas kumštis. Sunkiai pamainomas.

Platesnis šeimos ratas – tai mūsų talentingi ir išradingi bendradarbiai, vieni nueinantys, į jų vietą ateinantys kiti. Be galo džiaugiuosi kaskart, kai Virginijai ar man pavyksta atvesti į „Draugą” naują autorių. Į šį ratą įjungčiau ir „Draugo” skaitytojus – tokios ištikimos, inteligentiškos, supratingos ir palaikančios skaitytojų bendruomenės mums gali pavydėti bet kuris pasaulio laikraštis.

Skaitytojai mato tik galutinį rezultatą, bet negali būti, kad redakcija neturėtų didesnių ar mažesnių problemų. Kokios jos? Ir ar problemos keičia­si? Pvz., kas sunkiausia buvo jums atėjus ir su kokiais sunkumais susiduriate šiandien?

Pradėjusi dirbti „paveldėjau” tam tikras tradicijas, nusistovėjusius darbo santykius ir būdus. Psichologiškai šiek tiek slėgė šimtametė „Draugo” istorija. Kai pradedi ką nors savo arba bent ateini su savo komanda – dirbi pagal savo supratimą ir savo metodus. Čia reikėjo „įlįsti” į jau gerokai panešiotą, bet gerbiamą rūbą, kurio taisyti neva­lia. Bet atnaujinti jį juk vis tiek reikia. Darai tai po truputį. Atsimenu kai kurių senųjų skaitytojų kaprizus – ne taip suredaguotas sakinys ar pavartotas ne toks žodis, ir jie galėjo atsisakyti prenumeratos (nemanau, kad taip elgdavo­si amerikietiškos spaudos atžvilgiu). Ir dabar mes dar atsižvelgiame į kai kurias senas „Draugo” rašybos tra­dicijas, kurios nesutampa su praktikuojamomis Lietuvoje.

Dirbant nuolat iškyla visokių problemų – tai normalu. Redakcijos vidinio darbo problemas išsprendžiame patys, ir gana greitai. Kadangi visi perfekcionistai, o krūvis labai didelis, aprėpti visko, ką turėtume, irgi negalime, vis iškyla „perdegimo” pavojus. „Perdegimas” dar neįvyko, bet „trumpų sujungimų” buvo.

Problemas, kurių spręsti redakcija neturi galios, aptariame su leidėjų taryba. Kai kurios išsprendžiamos greitai, kai kurios užsitęsia ir įsisenėja, kai kurios ignoruojamos kaip nelabai reikšmingos… Iš tokių aš išvardinčiau keletą. Pirmiausia – laikraščio spaudos kokybė – ji nepatenkinama. Antra – mums žūtbūt reikia daugiau spalvotų puslapių, juodai-balta spauda tikrai yra praeities dalykas ir skaitytojams nepatraukli. Man taip pat nesu­prantamas dabartinis formatas – du numeriai per savaitę su galimybe užsisakyti tik šeštadieninį. Kaip galima pirkti pusę namo?! Tai yra vientisas leidinys, kartais su straipsnių tęsiniais, ir tada šeštadieninio „Draugo” prenu­meratoriai mums priekaištauja, kad „jie gauna kas antrą numerį”… Dar viena „smulkmena”, dėl kurios man skauda širdį – apkarpytas laikraštis, kuris siunčiamas prenumeratoriams „pirma klase”. Kadangi laikraštis netelpa į voką, jo paraštė nurėžiama. Įsivaizduokite – nusipirkote paltą, bet jis netelpa į dėžę, tad pardavėjas jį „su­trumpina”… Kaip jaučiasi paltą kūręs dizaineris?

Bet didžiausia dabarties problema yra tai, kad neturime vadybininko, kuris, suprasdamas etninės spaudos specifiką ir atsižvelgdamas į laikmečio reikalavimus bei iššūkius, rūpintųsi „Draugo” ateitimi. Mano galva, tai yra gyvybės ar mirties klausimas.

Ar pasiteisina šalia popierinio varianto egzistuojantis virtualusis – internetinis „Draugas”?

Manau, kad taip. Taip pat manau, jog mes nepakankamai darome, kad šia patogia forma pasinaudotų potencialūs skaitytojai ne tik visose Amerikos valstijose, bet ir Lietuvoje bei kitur pasaulyje.

Tuo pačiu norėčiau pastebėti, jog ir internetinės „Draugo” svetainės galimybės neišnaudotos. Nors ji siūlo nuostabių dalykų, pvz., vis didėjantį suskaitmenintos išeivijos spaudos archyvą, ten galėtų būti daugiau paties „Draugo” turinio, ja galima būtų pasinaudoti kaip platforma skelbimams, kurie neštų finansinį pelną, taip pat labiau išvystyti prekybą išeivijos autorių knygomis, kurių „Draugo” spaustuvėje kažkada buvo atspausdinta daug ir įdomių, ir kt.

Santykiai su anglakalbiais lietuviais. Ar ne per didelė prabanga „Draugui” angliškieji leidiniai?

Apie tai geriau galėtų papasakoti „Draugas News” redaktorė Vida Kuprytė ir „Lithuanian Heritage” redaktorius dr. Jonas Daugirdas. Aš manau, kad iš esmės buvo padarytas labai geras sprendimas. Žinoma, galima diskutuoti apie tai, koks šių leidinių turinys būtų optimaliausias, ir pan.

Ir, žinoma, „amžinasis klausimas” – laikraštis ir naujoji emigracija. Ar yra poslinkių į gera? Naujieji lietuviai gana aktyviai dalyvauja lietuviškoje kultūrinėje, sporto veikloje, o kaip informacinėje, – taip pavadinkime santykį su „Draugu”?

Sakyčiau – taip. Judama lėtai, bet į teigiamą pusę. Ar užteks tokių „vėžlio tempų” persverti kartelę – nežinau. Bet vėl gi – mes nepadarome visko, kad tempai padidėtų.

Gal teko domėtis, kaip savos žiniasklaidos reikalus sprendžia kitos tautinės mažumos – lenkai, ukrainiečiai, rusai, estai, latviai ir t. t.? Ir iš viso – ar „Draugas” turi sau lygių ten?

Leidinių sumažėjo ir jie gerokai suplonėjo – ne tik rusų, lenkų, bet ir amerikiečių laikraščiai. Su „Draugu” lygiuojasi turbūt tik didžiausias ir seniausias lenkų laikraštis JAV „Dziennik Związkowy” (nuo 1908 m.). Latviai New Yorke, berods, tebeleidžia laikraštį „Laiks”.

O kiek, jūsų galva, „Draugui” liko gyventi? Visi linki dar vieno šimto metų. O kaip jūs apibrėžtumėte „Draugo” perspektyvą?

Šimto metų, be abejo, linki simboliškai. Aš linkėčiau 20-ojo redaktoriaus… Mes nežinome, kaip viskas pasisuks. Istorija nemėgsta tiesių linijų. Galbūt atsitiks kaip su tomis vinilinėmis plokštelėmis – visų nurašytos jos staiga atgimė, nepaisant gerokai modernesnių muzikos įrašymo ir klausymosi formų… Racionalus protas sako, kad baigiasi popierinės spaudos era, bet ką gali žinoti… Kita vertus, kodėl būti­nai popierinė spauda? „Draugas” gali tęsti savo svarbią veiklą kita forma, bet reikia apie tai galvoti ir tai projektuoti. Pasakysiu man svarbiausią dalyką – aš tikiu tuo, ką mes darome, ir tikiu ateitimi, nepaisant vi­sų prognozių. Nesuprantu, kaip galima dirbti neti­kint tuo, ką darai. Kaip galima leisti laikraštį manant, kad jis „numirs”, kad jis neturi ateities. Turime stengtis, kad turėtų.

Kas per tuos 10 metų pasikeitė jūsų pačios gyvenime? Kokią vietą „Draugas” užimtų, jeigu reiktų rinktis, pvz., – grįžti į Jaunimo teatrą ar Lietuvos televiziją Vilniuje, Lapų radiją Čikagoje ir t. t.? Beje, o kada buvo sunkiausia? O įdomiausia?

Pastarasis dešimtmetis – ypač sunkaus ir intensyvaus darbo laikotarpis. Aš savo draugams sakiau, kad visada svajojau būti namų šeimininke, užsiimti savišvieta ir džiaugtis gyvenimu. Bet, atrodo, planas man buvo paruoštas kitoks – kuo toliau, tuo intensyvesnis profesinis gyvenimas. Metai Jaunimo teatre buvo unikalūs savo ga­limybe pamatyti, kaip gimsta genijaus spektakliai. Taip pat labai patiko vertėjos patirtis – kai režisierių Eimun­tą Nekrošių pradėjo kviesti į gastroles ir festivalius, jis man patikėjo sinchro­ninį vertimą (titrai atsirado vėliau). Televizijoje nespėjau apšilti, dirbau ten tik keletą mėnesių, prieš pat išvykstant į JAV. O štai radijas užima tikrai ypatingą vietą mano gyvenime – gal todėl, kad tai savas kūdikis. Patys sugalvojo­me, patys darėme kaip supratome, patys nešėme atsakomybę. Bet grįžti – negrįžčiau, tas vanduo jau seniai nutekė­jo. Kaip sakė senovės graikų filosofas Heraklitas, „negalima du kar­tus įbristi į tą pačią upę”…

Darbas „Drauge” labai įdomus, bet ir labai sunkus. Tuo pačiu – labai prasmingas. Tik reikia daugiau pagalbos, sutarimo ir valios spręsti „Draugo” ateities klausimus. Man atrodo, kad susėdus su Tėvais Marijonais, kurie jau seniai tiesiogiai nedalyvauja „Draugo” leidyboje, galima bū­tų persvarstyti senus susitarimus ir įstatus. Galbūt jie sutiktų savo turimas vietas leidėjų taryboje užleisti jaunesniems, iniciatyvesniems ir energingesniems žmonėms, kurie dirbtų laikraščio labui. Darbo rankų ir šiuolaikinių protų mums labai reikia. 

Dėkoju už atsakymus, sveikinu ištvėrus pirmąjį dešimtmetį ir linkiu ištverti dar ir antrąjį. Lietuvoje gyvas toks pajuokavimas: santuokoje sunkiausias pirmasis dešimtmetis…

Jūs, Audrone, esate didelė ir ištikima „Draugo” pagalbininkė jau dauge­lį metų. Jums pačiai esu labai dėkin­ga.