Emigracija į saulėtąją valstiją

Danguolė Norkūnienė.

Florida yra valstija, kurioje visus metus saulė ir visada šilta, o visos vals­tijos gyvenvietės yra netoli paplūdimių. Taip rašoma turistiniuose bukletuose. Lankytojus čia dažniausiai traukia golfo laukai, balto smėlio paplūdimiai, smaragdinis šiltas vanduo, pramogų parkai, egzotiški gyvūnai ir saulė.

Prieš pora metų atlikti tyrimai pa­tvirtino, kad amerikiečiai, norintys pakeisti gyvenamąją vietą, pirmiau­­sia renkasi Floridą. O pastarieji keleri sudėtingi metai, visus stipriai nuvylę išaugusiais mokesčiais, politika, pagausėjusiu nusikalstamumu suviliojo į šį kraštą atvykti dar daugiau naujakurių. Pandemijos įstatymai čia taip pat buvo kur kas liberališkesni, ne tonie griežti  gyventojų atžvilgiu. Tad į Floridą patraukė ne tik pensijos sulaukę, bet ir pakankamai jauni darbin­gi žmonės.

Prognozuojama, kad migracijos tempai į Saulės valstiją greitai nesulė­tės. Iš 8,9 milijono žmonių, kurie pan­demijos pradžioje pakeitė savo adresą, 28 proc. persikėlė būtent į Floridą. Vals­tija kasdien papilnėja 600 naujų gyventojų.

Į tą skaičių papuolė ir mūsų šeima, emigravusi į saulėtąją valstiją šių me­tų pavasarį.

Iššūkiai ir staigmenos

Įsikūrėme Floridos šiaurėje netoli saulėtų gražiausiais pasaulyje įvardintų paplūdimių, kitaip dar vadinamų Smaragdine pakrante, Stebuklų juostele ar net Redneck Riviera.

Tiesa, mūsų namukas ne prie pasaulinių pliažų, bet ant The Boat Lake ežero kranto, pušynuose lyg kokioje Nidoje ir vyresniems lietuviams gerai pažįstamame Sunny Hills rajone. Kažka­da aplink šį ežerą su balto balto smėlio krantais gyveno apie 200 lietuvių. Pradėję kurtis čia dar 1978 metais,  jie garsėjo kaip viena aktyviausių lietuvių bendruomenių pasaulyje – turėjo savo biblioteką, kurioje iki šiol gausu lietu­viškų knygų, pasistatė savo bažnyčią, kartu šventė visas šventes ir minėjo garbingas Lietuvos sukaktis.

Atsikrausčius iš kitos valstijos ir mūsų neaplenkė iššūkiai. Tai kas, kad ta pati Amerika – taisyklės čia šiek tiek ki­tokios. Ir žmonės šiek tiek kitokie, nei Illinojuje – labiau atsipūtę, pietietiški, niekur neskubantys ir gyvenantys kitokiu, tarsi atostogų ritmu. Nors 6 val. ryto keliai link Panama City ir Panama City Beach – didžiųjų miestų valstijos šiaurėje – kur kas pilnesni, nei dieną. Rytais nekaršta, tad darbai prasideda anksti.

„Welcome to Florida”, – plačiai nusi­šypsojo įstaigos tarnautoja, išduoda­ma mums visai kitokius Driver’s License. Nustebome, kad negavome ID, kaip Illinojuje – tokie tapatybės dokumentai čia tiesiog nenaudojami. Auto­mobilio numeriai kabinami tik ant au­tomobilio galo, o priekyje gali kabin­tis nors ir lietuvišką ar užsirašęs savo vardą.

Kad vasarą bus karšta, žinojome – laukėme šito ir ruošėmės tam. Nors keisčiausia, kad Čikagoje šiemet vasa­ra buvo karštesnė. Taigi, įveikėme tuos mėnesius sėkmingai. Teko apsipras­ti su tuo, kad žolę čia pjauti teks kur kas dažniau, nes viskas auga dienomis ir valandomis. Nespėjame genėti krūmų – jie lapoja nesustodami. Darželiuose žydi ne jurginai ir ne rūtos, o agavos, kaktusai, palmės ir kitokie egzotiniai augalai, kuriuos Illinojuje auginome vazonuose. Neatsargus judesys, ir agava tiesiog perduria ranką iki kraujo, nes pataiko į veną. Bet, sako, jos nuostabiai žydi, tad viskas atleistina. Tiesiog čia tropikai, džiunglės ir visi sau­gosi – dygliuoti, spygliuoti, pasišiau­šę ir net nuodingi. Bet kaip smagu bū­na rytais, kai ant kavos puodelio kieme prie staliuko drąsiai tupia laumžirgiai, o į pievelę pašlamšti žolės renkasi ne tik zuikiai neįprastai ilgomis ausimis, bet ir gražuoliai geltonkakliai vėžliai. Tenka atsiversti visokius „appsus” ir studijuoti, kas tai per gyvūnai, kokie tai augalai ir kaip su jais sugyventi. Pavasarį apsodinsime kiemą citrinmedžiais, apelsinmedžiais, persikais, tik teks saugotis voveraičių, kurios labai mėgsta tuos skanėstus. Gyventojai maitina jas specialiose lesyklose, kad neliestų medžių.

Jau dabar turime pilną kiemą žaliujų medvarlių, kitaip dar vadinamų varlėmis švilpikėmis, kurios vakarais nesustodamos čiulba lyg paukščiai ir apkimba visus namo langus bei duris. Prieš išvažiuojant iš namų tenka gerai apžiūrėti automobilį, nes joms ir jame patinka čiulbėti. Tiesa, kelios jų – tokios žalios ir keistomis raudonomis akimis – nedainuoja, bet loja lyg kaimy­no šuniukas. Išsiaiškiname, kad tai vietinė „lojančios varlės” rūšis. Ir dar jos visos neįprastai skraido nuo sienos ant stogo – be jokių problemų, nors ir netu­ri sparnų. Užtat turi ploną membraną tarp priekinių ir užpakalinių ko­jų pirštų, kuri suteikia galimybę skraidyti, o taip pat dideles lipnias kojų pagalvėles.

Gražiausių formų ir spalvų drugiai tupia ant čia pat kieme augančių grybų ir šitaip pasikrauna energijos bei visokių mineralų, nes neužtenka jiems tik gėlių. Jie nutupia ir ant rankos paskanauti jiems būtinos druskos iš tavo prakaito.

Kai važinėjant dviračiu po Sunny Hills apylinkes nejučia susiduri su vaba­lu, kuris užsimuša tavo aky ir kitą dieną eini pas gydytoją pasitikrinti, ar neliko toje akyje kokia nulaužta jo ko­ja, vis tiek nenurimsti ir važinėji toliau, tik užsidedi akinius. Čia Florida, čia visiems smagu gyventi. Ir maudytis ežere pripranti kartu su vandens vėžliais, kurių nosys atrodo kaip paršiuko su dviem skylutėm ir kurie drąsiai baksnoja tau į kojas ar griebia už piršto, kaulydami skanėstų.

Tiesa, vieną vakarą išgąsdino tiesiai pro kojas pralėkusi gyvatė-Juodoji lenktynininkė (Black Racer). Tad tenka įstoti į gyvačių bei varlių-rupūžių klubus  „Facebooke” ir, dalyvaujant jų forumuose, išsiaiškinti,  ar saugu gyventi su tokiais kaimynais. Kitą dieną, benešant šakas vos neužmini ant kitos margos storos gyvatės, kuri panaši į barškuolę, bet taip pat ir į vandens nenuodingąją. Kraupsta draugai, kai jiems tai pasakoji, bet visi gyvūnai čia draugiški ir visi turi savo vietą. Net garsiajame  St. Andrews parke, Panama City Beach labiausiai lankomoje vietoje, vaikštant šimtams turistų, vandens gyvatukė drąsiai nardo pro kojas ir nulekia, kur jai reikia.

Žemyn upe

Vakarais temsta labai anksti, jau 8 valandą vakaro čia gili tropinė naktis. Ir tada prasideda nemokami gamtos koncertai. Čiulba, kas tik gali – žaliosios medvarlės, vėžliai aidi lyg koks Gospel choras, jiems atitaria kažkokie naktiniai paukščiai. Pralėkdama stirna net rikteli iš išgąsčio, kai prožekto­riumi pašvieti jai tiesiai į veidą. Tiesa, apie juodąsias meškas praneša tik kelio ženklai, kol kas jų nesutikome. Nematėme ir aligatoriaus, nors praplaukė­me fantastiškais Holmes Creek šaltiniais iki didžiosios upės Chocktawhatchee. Pakrantėse auga šimtamečiai Floridos ąžuolai ir kiti medžiai su keisčiausiai susiformavusiais kamienais, geltonuoja lelijų parkai ir žydinčios mimozos. Gražiausias laikas čia plaukioti yra pavasarį, kai pakrantės nušvinta ryškiais kvepiančiais medžių žiedais, pražysta vejos. Upė ir šaltiniai žuvingi, todėl daug žvejojančių.

Upės vaizdą įvairina ant katamarano plaustų pastatyti ir lynais prie medžių prikabinti plaukiojantys namukai. Gali juose gyventi ištisus metus ir nemokėti  mokesčių, bet privalai turėti tualetą. Vanduo turi būti švarus, nes kompanija naudoja šaltinius geriamajam vandeniui pilstyti ir jį pardavinėja gyventojams.

Su plastikine valtimi čia nepaplau­kiosi, nes tuoj pramuš dugną medžių keteros – kai vanduo pakyla, jų nesimato. Aukštai prikalta rodyklė ant medžio rodo, iki kur buvo pakilęs vanduo per 1994 metų potvynį. Sudėtinga turėti namuką ant kranto, nes draudimo kompanijos nenori drausti tavęs nuo potvynio rizikos.

Per šimtmečius čia niekas taip ir nepasikeitė, viskas išliko kaip 1810 metais, kai dar gyveno indėnai. Taip tvirtina senieji gyventojai, užaugę prie upės. Šioje vietoje indėnai neliečiami gyveno ilgiausiai Amerikoje.

Yra bent kelios vietos, kuriuose gali maudytis; viliojančiuose šaltiniuose visus metus – vienoda tempera­tūra. Aplankėme Ponce De Leon Springs State parke: vandens temperatūra žiemą vasarą – 68 F. Tad atsigai­vinti karštomis vasaros dienomis čia traukia būriai ne tik vietinių gyventojų, bet ir turistų, kartais parko administracijai tenka riboti lankytojų srautą. Čia net oras kur kas gaivesnis nei garsiausiose smėlio paplūdimiuose, ir vanduo nesūrus, ir nesutiksi skaudžiai galinčių nutvilkyti medūzų. O žvejai gali mėgautis nepaprasta žuvų įvairove. Pagrindinis tų vandenų šaltinis yra dviejų požeminių vandens srautų susijungimas, kuris kasdien pagamina 14 milijonų galonų vandens.                  

Šioje mūsų Stebuklų juostoje visus pasaulio turistus vilioja turtingas ir garsus kurortas Destin, atrodantis lyg kokia lietuviška Kuršių nerija Meksikos įlankoje. Nepaprasto baltumo kopomis stebina Henderson Beach State Park. Žiūri į tas kopas ir norisi eiti paliesti – ar tai ne sniegas, ar ne kokia vizuali apgaulė. Net protas sunkiai patiki tuo, nors žinai, kad sniego čia nebūna niekada.

Čia, laikantis tradicijų, būtina eiti žvejoti, nes miesto istorija siekia 1845 metus, kai kaimelyje gyveno tik žvejai ir vienas jų, Leonard Destin, įkūrė šį miestą. Nuo tada mažas žvejų kaimelis virto garsiausiu įlankoje poilsiautojų traukos centru. Čia buvo ir turbūt ska­niausia Clam Chowder (pertrinta sriuba su jūrų moliuskais), kuri tradiciškai būtinai ragaujama Floridoje.

O pakelės ūkininkų turgeliuose ir kiemuose visada sustojame nusipirk­ti skaniausių Georgia valstijoje užaugintų persikų, burnoje tirpstančių vietinių ūkininkų pomidorų, okrų, cukinijų ir arbūzų, didžiulių, parduotuvėse nematytų citrinų, kurias vietiniai gyventojai augina savo kiemuose, tradicinių virtų žemės riešutų. Stovi pakelėj didžiausias garuojantis puodas ir visi sustoja paragauti tų karštų sūdytų  riešutų. O kur dar ką tik sužvejotos krevetės, šviežia žuvis, ūkininkų užauginta mėsa ir tikro skonio, pasidengęs storu grietinėlės sluoksniu, ūkininko atvežtas pienas, kuris ilgai laikosi šaldytuve, nes yra natūralus ir grynas.

Tokia ta mūsų naujoji gyvenamoji vieta Florida. Visai kitokia nei Lietuva, visai kitokia nei 13 metų mūsų namais buvęs Illinojus. Džiaugiamės ir mėgaujamės kiekviena diena joje, mūsų naujuose namuose.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2022-ųjų m. Rugsėjo 22 d. numeryje, Vol. CXIII NR. 75)