Tobulo momento paieškos. Pokalbis karštą vasaros dieną Čikagos kavinėje su fotografu ir keliautoju Laimiu Urbonu

Kalbino Vilma Kava.

Amerikoje nenuostabu, kad aktoriai dirba bare, muzikantai pjauna žolę, dailininkai vairuoja trokus, nes iš meno pragyventi sekasi ne kiekvienam. Esi Profesionalių Amerikos fotografų asociacijos (Professional Photographers of America, PPA) narys. Kokią tavo gyvenimo dalį užima fotografija?

Fotografuoti pradėjau dar gyvendamas Salt Lake City, Utah. Ten dirbau asmeniniu fitneso treneriu, turėjau studiją, bet fotografija visada traukė, pradėjau bandyti.

Persikėlus į Čikagą, viskas apsiver­tė priešingai. Ieškojau, kur galėčiau dirbti asmeniniu treneriu, bet studijų kainos – kosminės, klientų dar nėra, švaisčiau laiką. Atnaujinau fotografavimo aparatūrą, atidariau studiją, ėmiau dalyvauti parodose.

Suradau nišą – pradėjau kurti švenčių albumus. Sukaktuvės, gimtadieniai, vestuvės. Žmonės yra sukaupę daug nuotraukų – ir atspausdintų, ir skaitmeninių. Aš jungdavau jas, grupuodavau, parinkdavau dizainą ir formuodavau knygas. Šias prisiminimų knygas, jungdamas net ir momentines nuotraukas iš klientų telefonų, kuriu iki šiol.

Iki pandemijos daug dirbau Čikagoje – fotografavau verslininkus, verslo šventes, kūriau fotografijas interjerams. Taip pat mane kvietė įamžinti gimtadienius, vestuves, dariau portre­tus, šeimos fotosesijas. O kai per pan­de­miją viskas sustojo, suradau dar vieną mielą užsiėmimą – susidomėjau „Norwex” švaros produktais, turiu įkūręs virtualią parduotuvę. 

Visi mano darbai susiję su fotografija. Interneto puslapyje laimisurbonas.com galima išsirinkti atvirukus, kuriuos gaminu, įsigyti solidžią fotografijų knygą apie Lietuvą, nusipirkti įvairaus formato ir įvairia spausdinimo technika atliktų fotografijų, užsisakyti fotosesijas.

Nuo 2015 metų JAV ir Lietuvoje esi surengęs penkiolika parodų, penkios iš jų – personalinės. Kuri tau pačiam bu­vo įdomiausia ir paliko ryškiausius prisiminimus? 

Prisimenu visas, nes visos buvo skirtingos. Per pačią pandemiją, 2020 m. rugsėjį, į „Black and White – Body Geometry” asmeninę parodą Expressive ART Center, Lockport, rinkosi tikrai tie, kurie labai norėjo renginių. Tai buvo iškilmės, kurias sukūrė studi­jos savininkė Vita Sireikis – su puikia publika ir kelis modernius šokius atlikęs brazilų kilmės Joffrey Ballet trupės šokėjas Edson Barbosa.

Šių metų birželį įspūdinga mano darbų paroda „Gracija” vyko Marijam­polėje – esu gimęs šiame rajone, Želsvoje. Marijampolė neatpažįstamai išgražėjusi, puikiai sutvarkyti parkai, begalės galerijų, 2018 m. ji buvo Lietu­vos kultūros sostinė. Nuo 2014 m. garsus menininkas iš New Yorko Ray Bart­kus ir kiti pasaulio kūrėjai simpoziumo „Malonny” metu pastatų sienas puošia savo darbais, jų sukurta per trisdešimt. Koks gražus miestas!

Parodos atidarymo diena, birželio 18-oji, sutapo su mano mamos Elvyros gimtadieniu, ji jautėsi laiminga. Buvau įspūdingai pagerbtas šia švente. Renginį vedė Vytenis Pauliukaitis, grožėjomės išraiškos šokiais, klausėmės violončelės muzikos, susirinko pilna sa­lė žmonių, į parodą atvyko garsūs Lietuvos fotografai. Esu dėkingas Europoje ir pasaulyje gerai žinomam fotografui Andriui Burbai – jo unikalius darbus prisimena visi, kas juos matė, jis fotografuoja gyvūnus iš apačios, per stiklą. Andrius daug padėjo man ruošiantis parodai, surado, kas gali išspausdinti reikalingo formato fotogra­fijas Lietuvoje.

Paroda turėjo gerą tikslą – parem­ti vaikų dienos centrą „Suvalkijos saulytės”. Iš 39 darbų parduoti buvo beveik visi, o lėšos paskirtos minėtam centrui. Likusios kelios fotografijos taip pat laukia savo pirkėjų, kad parama atitektų vaikams.

Kelionių fotografijų parodas esu surengęs 2017 m. „Sielos” galerijoje Pasaulio lietuvių centre, Lemonte ir panašią 2018 m. Utah valstijoje. 

Dalyvavau net keliose jungtinėse parodose Bridgeport Art Center Čika­goje. Į šias parodas – didelė atranka, pateko mano darbai su baleto šokėjais, laimėjau geriausio fotografo vardą ir nemažą piniginį prizą.

Prisimenu taip pat bendras parodas Edgewater Gallery 1070, įvairiose etninėse miesto galerijose ir studijose. Jos visos būna įdomios, nes susirenka daug kūrėjų, įvairių asmenybių, įdomu matyti jų darbus ir bendrauti.

Nemažai parodų vyko mano studi­joje, kurią iki pandemijos turėjau Pilsen, Čikagos menininkų rajone. Studija buvo aktyvi; čia rengėme ir aukcioną, kad paremtumėme bendruomenės mokyklą.

2016 m. tapai Lietuvoje rengto projekto „We love Lithuania” nuga­lėtoju. Esi išleidęs reprezentacinį daugiau kaip šimto nuotraukų foto­albumą „Lithuania”, kurį galima įsigyti tavo svetainėje laimisurbonas.com. Paskaičiavau, kad į JAV atvykai prieš 26 metus – čia gyveni jau ilgiau, negu gyvenai Lietuvoje. Ar jautiesi labiau priklausantis kuriai nors šaliai? 

Kadangi 2015 m. kūriau fotografijų knygą apie Lietuvą, turėjau daug nuotraukų. Dalyvauti projekte „We love Lithuania” mane pakvietė jo autorius Simonas Rudaminas. Nusiunčiau tris darbus, viena nuotrauka buvo iš Alytaus mugės – senoviniai iš medžio skobti rakandai, džiovinta žuvis, riešu­tai, medus.

Konkurse dalyvavo daugiau kaip 300 fotografų; buvo renkamos geriausios  nuotraukos penkiose kategorijose. Mano nuotrauka iš Alytaus laimėjo vieną iš jų – „Gastronominė kelionė per Lietuvą. Atraskime skonius iš naujo”. Taip pat tapau parodos nugalėtoju.

Negalėjau grįžti į Lietuvą, tad papra­šiau, kad apdovanojimą iškilmingo įteikimo laisvalaikio ir turizmo parodos „Adventur” metu paimtų mano krikšto mama Virginija ir miela draugė Kristina Liukaitytė. Būtent krikštamotė, mano mamos sesuo, ir uždegė mane fotografijai. Ji vienintelė šeimo­je turėjo fotoaparatą, visur jį nešio­josi ir fotografavo, ir tai man, dar vaikui, buvo įspūdinga.

Norėtųsi tokiose parodose dalyvauti pačiam, matyti kitų fotografų darbus, sutikti minias žmonių. Tuo metu daug bendravau su Lietuvos žiniasklaida, jie susidomėjo manimi.

Mes išskridę, išvykę, gyvename kitur, bet turime amžiną ryšį su savo Tėvyne Lietuva.

Įsižiūrėjau tave, pamačiusi garsios pasaulyje Joffrey Ballet trupės šokėjų seriją. Objektas dėkingas – treniruoti stiprūs plastiški kūnai, tačiau įvertinau tavo darbą, kaip tu juos matai ir parodai kitiems. Žiūrint į kurias nuotraukas, sakykim, su audiniu, net sunku suprasti, kaip įmano­ma tai atlikti. Kokia fotografija tau patinka labiau – pastatyminė, surežisuota, ar reportažinė, spontaniška?

Trejus metus bandžiau fotografuoti baleto šokėjus. Turėjau idėją, pratinau prie jos juos, tariausi, bendra­vau, kad priimtų, įsileistų, patikėtų.

Sakyčiau, man svarbu ir surežisuota, ir spontaniška. Sukuriu, ką noriu matyti, pasidarau brėžinius, kad būtų vizualiai aišku, ko siekiu, tada tariuosi su šokėjais. Ir jie sako, ar tai įmanoma atlikti, ir kaip.

Dabar pradėjau suprasti tai, ko anksčiau nežinojau – jiems svarbu tobulumas. Patikrinamas kiekvienas rankos ar kojos pirščiukas, kryptis, judesys, apžiūrimas raumuo, kaklo linkis, kiekvienas kaulelis, kiekvienas šešėlis. Vienos pozos padarome apie 200 kadrų, tada jie atsisėda peržiūrėti ir atmetinėja beveik viską, kol randa savo tobulą variantą.

Sesijai pasikviečiu daugiausiai du šokėjus ir dirbame nuo 10-tos ryto iki 4–5 val. popiet. Užtemdyta aplinka ir labai daug lempų šviesos. Šokio fotografijos daugiausiai yra juodai baltos. Bandžiau ir spalvotas, bet nespalvotos geriau išsiryškina kūno linijas, matyti dramatiškas kontrastas. Noriu tęsti šokėjų seriją, turiu sumanymų.

Apie mane daug kas sužinojo per pandemiją, kai 2020 m. kovą menininkas iš Lietuvos Vilmantas Dambrauskas įkūrė „Facebook” grupę „Neatšaukti atidarymai”. Tuo metu visas kultūrinis gyvenimas sustojo, ir ši gru­pė buvo puiki platforma kūrėjams parodyti savo darbus. Prisistačiau, sulaukiau daugybės peržiūrų, su manimi susisiekė galerijos, meno žurnalai.

Liepos mėnesį Philadelphijoje vykusios lietuvių tautinių šokių šventės metu veikė mano darbų paroda „Jungtys”, dedikuota Lietuvos-JAV diplomatinių santykių šimtmečio jubiliejui. Po to darbai buvo eksponuojami LR am­basadoje Washingtone.

Fotografuoji gamtą, architektūrą, renginius, kuri portretus, modelių portfolio, rengi šeimos švenčių, vestuvių fotosesijas. Kuri iš šių temų tave traukia labiausiai?

Architektūrą fotografuočiau ir fotografuočiau. Daugybę kartų esu plaukęs ekskursiniais laivais Čikagos upe ir fotografavęs – tai tiltus iš apačios, tai atspindžius dangoraižių stikluose, niekada nenusibosta.

Kelionių fotografija taip pat patinka. Ši tema viena iš gausiausiai žiū­rimų mano tinklalapyje.

Bet labiausiai patinka dirbti su sa­vo projektais. Apklausinėju pažįstamus, ieškau bendraminčių, surenku komandą – taip gimė šokėjų serija „Kūno geometrija”.

Kūriau projektą Tribal Affair – šeši modeliai puošėsi kūno paišybos simboliais. Makiažas, rūbai – viskas turėjo būti apgalvota ir tiksliai atlikta. 

Patinka fotografuoti žmones. Vienais metais važinėjau po vyresnių žmonių bendruomenes ir kūriau portretus – kartais jų vienų, kartais su šeima, vaikais, anūkais. Vieni namai atspausdino savo gyventojų portretus ir iškabino visame pastate, buvo įsimintina.

Fotografuoju vestuves, matau, kaip keičiasi tradicijos. Paskutiniu metu manęs prašo kurti nuotraukas studijo­je, kaip buvo įprasta kažkada. Ir kviečia fotografuoti tik vestuvių ceremoniją, o valgančių, šokančių ir švenčian­čių prisiminimų atsisakoma. 

O kurią fotografijų temą daugiausiai giria žiūrovai?

Baleto šokėjai yra numeris vienas, didžiausias susidomėjimas visose paro­dose. Kelionių serija nepaprastai populiari, kaip ir architektūra – žmonės užsako fotografijas papuošti savo interjerus.

Ar yra fotografai, kurie tau patinka, kuriuos stebi? Amerikos ar Lietuvos?

Jau minėjau lietuvį Andrių Burbą ir jo gyvūnų fotografijas iš apačios per stiklą. Man patinka ir sumanymas, ir atlikimas – išskirtinis įspūdis.

Dievinu iš Naujosios Zelandijos kilusią ir JAV dirbančią portretistę Sue Bryce. Jos nuotraukos ne visai mano stiliaus, bet ji yra puiki dėstytoja, lankiau jos virtualias pamokas, esu ją net­gi sutikęs. Professional Photographers of America asociacija, kuriai priklausau, kasmet rengia profesionalumo programas, vienais metais buvo pakvietę ją.

Amerikietis Ansel Adams, jo juodai balti peizažai – amžina klasika. Jis retušavo negatyvus, paryškindamas šešėlius. Ansel Adams darbų knygą esu vartęs milijonus kartų ir vis pamatau ką nors naujo.

Aš taip pat turiu vaizdų vizijas ir kartais kadrą „patvarkau”. Bet man nepriimtina tik sumaketuota, sujungta nuotrauka, kai paima dešimt kadrų, pakeičia antrą planą, prideda, nutrina, sumontuoja, sulipdo. Tai – menas, bet ne fotografija, joje nėra momento.

Sakei, fotografija tave „užkrėtė” krikšto mama Virginija, turėjusi fotoaparatą. Jeigu ši „liga” praeitų, kuo kitu, manai, užsiimtum? Ar norėtum kokios kitos veiklos?   

Grįžčiau atgal į sportą, ieškočiau asmeninio trenerio darbo. Esu didelis teniso fanas, daug žaidžiu, sportuoju ir nepaprastai mėgstu kalnų slidinėjimą. 

Bet tikiuosi, kad liksiu su fotografija.

Ačiū už pokalbį, Laimi. Linkiu įs­pūdingų momentų.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2022-ųjų m. Rugsėjo 15 d. numeryje, Vol. CXIII NR. 73)