Jolanta Ona Vitkute.
Vilma Kava, Tiesiog atsitiko („Tyto Alba”, 2021)

Vilmą Kavą pirmąkart sutikau šiais metais jos knygos „Tiesiog atsitiko” pristatyme, kuris vyko Vilniuje, šiltą vasaros vakarą A. Mickevičiaus viešosios bibliotekos kieme. Renginį vedė filologijos mokslų daktarė Dalia Kuizinienė. Visos vietos buvo užsėstos, sugužėjo ne tik rašytojos gerbėjai iš Vilniaus, bet ir Amerikos lietuviai, tuo metu svečiavęsi Lietuvoje. Iškart pasipylė komplimentai rašytojai. Ji visus pakerėjo ne tik šmaikščiais atsakymais į klausimus, bet ir užkrečiančia spindinčia šypsena.
„Kartais gyvenime daug kas tiesiog atsitinka. Skaitysite mano sukurtų keturių moterų istorijas, o sutiksite save”, – sakė knygos autorė ir provokavo susirinkusius – „Jei kas nors paprašytų papasakoti apie savo gyvenimą, ką prisimintumėte, ką ištartumėte garsiai, o ką nutylėtumėte?” Šis klausimas vis sukasi galvoje ir skaitant knygą. Puslapis po puslapio susipažįstant su keturiomis moterimis. Kai kurios jų niekada nėra viena kitos mačiusios, tačiau tikrai daug apie viena kitą žinančios. Kodėl? Kas jas sieja? Knyga, talpinanti daug atvirumo. Apie žmonių santykius, nuovargį ir stiprybę, kintantį meilės suvokimą, skirtingus likimus. Siužeto neišduosime, nes ir pabaiga – pribloškiančiai netikėta. Tarsi saldainis su prieskoniu, užverčiant paskutinį knygos puslapį.
Vilma Kava – profesionali žurnalistė, rašytoja, kalbanti penkiomis kalbomis. Gyvena ir kuria JAV, Čikagoje. Seniausio lietuvių išeivijos laikraščio „Draugo” tarybos narė.
Prieš išvykdama į JAV dirbo Žemės ūkio ministerijoje atstove spaudai, prieš tai – Vilniaus universitete. Šiuo metu Čikagoje dirba vienoje iš draudimo bendrovių, kur taip pat sulaukė įvertinimo ir apdovanojimų. Knygas rašanti, kai nugriebia laiko – tarp verslo susitikimų, kavinėse, ar pabudusi ketvirtą valandą ryto.
Paklausta, jei galėtume susitikti kavinėje, į kokią keliautume, Vilma nedvejodama pasiūlo prisėsti mūsų jaunystės prisiminimų „Cukrainėje”, Vilniuje. Taikliai. Negalėčiau šiam pokalbiui surasti geresnės vietos. Taigi prisėdame prie virtualaus stalo, Vilma vienoje stalo pusėje – Čikagoje, aš – kitoje, Meksike. Net užuodžiu, kaip pakvimpa šviežiai malta kava iš aštunto dešimtmečio.
Vilma, „Tiesiog atsitiko” – tai jau antroji tavo knyga. Pirmoji – „Aš tau sakau”. Abi graibstomos skaitytojų. Prisimink pačią pradžią, kas paskatino rašyti. Kaip gimė abiejų knygų idėjos?

Norėjau parašyti knygą, kad skaitantis šypsotųsi ir juoktųsi. Nemanau, kad iškiliai vertintina tik tai, kas komplikuota, sudėtinga ir dar niūru. Jeigu tekstą skaitai su raukšle kaktoje, vadinasi, jis geras? Ne. Apie svarbius gyvenimo dalykus galima šnekėtis šviesiai ir suprantamai. Bet svarbiausia, norėjau kalbėti apie tai, kas nutylima. Neišsisakymas gimdo gėdą, stresą, atsiskyrimą, savęs menkinimą. Mums duotas vienas gyvenimas, džiugiai jį nugyventi būtų smagiau.
Pati neprisimenu, bet man sakė, jog dar gyvendama Lietuvoje norėjau parašyti knygą. Į JAV išvažiavau prieš septyniolika metų. Dukra užaugo, man palengvėjo vienai tempti gyvenimą, nereikėjo lėkti, galėjau susikaupti sau. Tad Lietuvoje gimusi mintis realizavosi.
Galvojau ir apie rašymo formą. Socialiniai tinklai mus atpratino nuo ilgų tekstų, todėl sumaniau elektroninių laiškų romaną „Aš tau sakau”. Jame kalbasi dvi draugės, viena iš Čikagos, kita – iš Vilniaus. Kalbasi taip atvirai, kaip tik gali dvi artimos sielos. Rašiau realiai, kaip gyvenime – ne visada jos atsako viena į kitos klausimus, dažniau kalba tai, kas svarbu kiekvienai, išsisako, bet palaiko viena kitą ar pataria. Buvau nustebinta, kai žmonės pamanė, kad knyga – apie mane. Ne, tai ne biografija, tai – romanas, sukurtas, sugalvotas.
Daug kas tikėjosi istorijos pratęsimo, bet antra knyga „Tiesiog atsitiko” atėjo kitaip. Nors joje dalyvauja pirmojo romano herojė Ada, bet knygą galima skaityti kaip atskirą romaną. Čia keturios moterys pasakoja savo istorijas.
Kai sėdu rašyti, turiu knygos idėją, bet herojai gyvena savo gyvenimus ir patys kuria romaną. Sakykim, pradėdama „Tiesiog atsitiko” maniau, bus trys moterys, bet rašant atėjo ketvirta, kad pristatytų, išplėtotų savo charakterį ir papasakotų likimą.

„Tiesiog atsitiko” – kaip jau paminėjai, – tai keturių moterų išpažintys. Atrodo tarsi jos kalbasi su tavimi, pasakojasi savo jausmus, savo kasdienybę. Skaitant kartais apima jausmas tarsi plepėtumei su savo geriausia drauge. Ir ašarą nubrauki, ir pakikeni. Nesinori knygos paleisti iš rankų. Sakyk, ar kurdama šiuos moterų personažus, turėjai kažkokius prototipus, ar lipdei jas iš savo praeities?
Nei „Aš tau sakau”, nei „Tiesiog atsitiko” herojų realiai gyvenime nėra, jie sukurti. Kadangi Ados personažas dalyvauja abiejuose romanuose, rašydama antrąjį – susiplanavau linijinį laiką, kas ir kada galėjo apytiksliai nutikti. Todėl Pirmoji moteris pasakojo apie studijų laikus, kokius mano karta prisimena dar buvusioje šalyje, o Dabartinė – apie mūsų išgyvenamą esamąjį laiką.
Kai pasirengiu kurti, daugiau klausau, negu kalbu, taip išgirstu. Tada atsidengia vaizdai ir situacijos, vienas sakinys išaugina savarankišką siužetą. Daug kas klausia, ar esu sutikusi Miesto Ponią? (Vienas iš įsimintinų personažų romane „Tiesiog atsitiko” – red. past.) Ne, aš ją sukūriau. Galiu atverti, – tik vienas faktas iš visos istorijos yra realus – esu mačiusi ranka rašytus įvairiausius receptus, juos turėjo mano Senelė.
Gal ir pati esi gaminusi iš savo Senelės ranka rašytų receptų?
Tuo metu, kai mačiau receptų sąsiuvinį ir prirašytus lapus, buvau dar per maža gaminti. Bet pakankamai užaugusi klausti, todėl kalbėjomės. Senelė buvo lankiusi maisto gaminimo kursus, aš kamantinėjau, ji pasakojo. Iki tol atrodė, kad moterys gamina iš atminties, tiesiog žino.
Daug vėliau perskaičiau Isabel Allende „Afroditė. Istorijos, receptai ir kiti afrodiziakai”. Gal autorė ir nusiviltų tokiu mano vertinimu, nes pavadinime kodavo kitą vertę, bet per šią knygą supratau, kad maisto gaminimas perteikia tautos istoriją ir tradicijas. Esame daug kalbėję su dukra Alfreda apie tai. Ji moka kepti kugelį ir gaminti kitus lietuviškus patiekalus, jaučiuosi padariusi, ką galėjau, perduodama dukrai užkoduotą patiekaluose žinią.
Moterys yra stiprios asmenybės. Ši mintis jaučiama ir romane. Tačiau kiekvienos moters gyvenime yra tarsi atsvara. Pirmosios – vyro tėvai, Antrosios – tavo paminėta Miesto Ponia, Ados – Močiutė, tik Dabartinė tarsi, kaip pati sako, „jaučiausi pasaulyje viena ir man buvo gera”. Ar tai atsitiktinumas?
Man rūpėjo parodyti įvairius moterų gyvenimus, ištekėjusias, išsiskyrusias, netekėjusias, kaip realybėje. Norėjau pasakyti – mes visos esam vertos. Nesam kaltos už savo nugyventą laiką. Neturim prisiimti visuomenės primetamo nuvertinimo.

Žmogų turi priimti tokį, koks jis yra, o ne kiek jis atitinka tavo lūkesčius. Dėl to dūžta šeimos, pasimeta draugystės, šalinamasi giminystės. Iš to atsiranda pamokymai, kaip reikia kitam gyventi. Bet ar tas, kuris moko, nugyveno pavyzdinį gyvenimą?
Mes patys pasirenkame, ko laikomės – sakykim, ar Močiutės, ar Miesto Ponios, kuo tikim ir prie ko glaudžiam širdį.
Beje, kodėl tik vienintelė Ada turi vardą?
Ada yra atėjusi iš pirmojo romano „Aš tau sakau”. Jame dvi herojės turi vardus, Ada ir Saulė, visi kiti – Paveikslas, Kvepalai, Internetinis, kaip ir „Tiesiog atsitiko” knygoje – Pirmoji, Antroji, Dabartinė, Mokyklos Meilė, Jis.
Aš pati sutinku daug žmonių, užmirštu vardus ar veidus, bet lieka reikšmė, kurią jie turi mano gyvenime. Net telefone šalia vardų pasirašau ir atramos tašką, ar tai susitikimo vietą, ar aplinkybes. Jeigu Mokyklos Meilė būtų Antanas ar Petras, tai būtų tik įvardijimas, bet ne reikšmė. Mano pačios pavardė keitėsi ne vieną kartą, vardą Amerikoje taria ir Wilma, ir Welma, ir Velma, dėl to visiškai nesirūpinu ir netaisau, man nesvarbu. Man svarbu, ką tam žmogui reiškiu.
O pati kokius draugės bruožus, savybes labiausia vertini? Ir kaip manai, ar įmanoma išsaugoti draugystę visą gyvenimą, net ir išsiskyrus ir išvykus gyventi į kitą šalį?
Nors JAV gyvenu jau senokai, iki šiol bendrauju su draugėmis ir Lietuvoje, ir jau kitose šalyse, irgi per tą laiką išvykusiomis. Stengiuosi nepamesti draugių, kalbuosi rečiau ar dažniau, kaip išeina dėl užimtumo ir užklojančių gyvenimą kitų dalykų. Vis pasitikrinu, kaip jos gyvena, branginu susitikimus.
Man svarbu lojalumas. Mūsų požiūriai su viena drauge visiškai, absoliučiai visiškai skiriasi, tiesiog priešingai vertiname situacijas ar poelgius, bet artimai draugaujame ne vieną dešimtmetį. Draugė neturi tau pritarti. Draugė turi neišduoti.
Neseniai, po ilgos pertraukos, lankeisi Lietuvoje, dalyvavai II Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavime, pristatei savo naująją knygą. Kokie jausmai apėmė? Kokių perliukų radai?
Keisčiausia, kas nutiko – susijungiau su „Tiesiog atsitiko”. Kai kartu su Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimo dalyviais išėjome iš ekskursijos Prezidentūroje, atsivėrė vartai tiesiai prieš Vilniaus universiteto biblioteką. Pamačiau laiptus, ant kurių sėdėjo mano Pirmoji herojė. Išvydau ją savo vidaus akimis, atrodė, sutiksiu.
Vaikščiojau su drauge po Bernardinų sodą, ir net sakiau jai, čia kažkur prasidėjo Pirmosios gyvenimas. Viskas atrodė taip arti. Ėjau pas kitą draugę Čiurlionio gatve, dairiausi, juk kažkur gyveno Antroji. Fiziškai jaučiau energijas. Net atsidūrėme vakarėlyje, kur vyrukas grojo gitara ir dainavo savo širdį, kaip mano romano herojus.
Šis realumo jausmas buvo toks netikėtas. Mačiau romano moteris tarsi filmą, gyvas, tikras. Nesuprantu šios patirties. Gal kada kas nors sukurs filmą, tik taip galiu realistiškai sau paaiškinti, gal knyga pateks į reikiamas rankas.
Esu nepaprastai patenkinta, kad dalyvavau Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavime. Jis buvo puikiai paruoštas, ačiū rengėjams, ir mes, gyvenantys skirtingose šalyse, tarsi susijungėme ir nenorime pasimesti. Šį mūsų pasilikusį bendravimą vertinu labiausiai.

Panašus jausmas apėmė mane, skaitant knygą, mat romane mini jau išnykusias Vilniaus vietas. Pavyzdžiui, Antroji laiką leidžia „Bačkoje” ar „Vaivoje” – simbolinėse mūsų jaunystės kavinėse. Atrodė tarsi būčiau pravėrus užmirštų vietų duris…
Mes ieškome savo prisiminimų, sugrįžę į Tėvynę. Lankome pamėgtas vietas, susigrąžiname savęs praeityje atmintį. Daugelis aplinkybių jau pasikeitę, tad džiaugiamės gražėjančia šalimi. Bet visi parvykę kaip maldininkai einame į „Amatininkus”, nes dar ir pavadinimas likęs, ir gausim lietuviško maisto, ir sutiksim kitus vasarai sugrįžusius į Lietuvą.
„Tiesiog atsitiko” romane yra scena, kai Pirmoji restorane atsitiktinai sutinka Jį. Rašydama lyg maniau, kad tai gali būti „Senasis rūsys”, mano studijų laikais jis buvo vertinamas kaip prabangus ir nepasiekiamas.
Dabar, kai buvau atvykusi į Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimą, naktinėdami senamiestyje, visiškai atsitiktinai įėjome į barą jau visai kitu pavadinimu, bet tai tas pats buvęs „Senasis rūsys”. Tarsi romano siužetas pasikvietė. Vilniaus mistika.
Viskam reikia pasiryžti, – sako tavo romano „užkulisinis” herojus – Jis. „Net jeigu nori ką nors sugadinti, vis tiek reikia pasiryžti”. Ar pritari jam? Kiek svarbus pasiryžimas, sprendimų priėmimas tavo gyvenime? Ar tikrai apsisprendimai atidaro reikiamas duris?
Man atrodo, turi sukaupti vidinę jėgą, kad pavyktų. Susikviesti matomas ir nematomas pagalbas. Jaustis stipri, kad pereitum tiltus.
Būna, kad tiesiog atsitinka, susiklosto, susidėsto. Aplinkybės sukrinta. Bet ko nors siekti, planuoti, reikia vidinio apsisprendimo. Kitaip liks tik svajonė.
Kai klausia, per kiek laiko parašau knygą, man sunku atsakyti. Nes turiu nešiojimosi dalį, kai svarstau, kuriu, dėlioju. Po to būtent pasiryžtu ir sėdu rašyti, realizuoju sukauptą. Jeigu neapsispręsčiau, taip ir nešiočiausi siužetus galvoje.
Ar tiki stebuklais? „Kaip gyvenčiau, jeigu galėčiau gyventi kaip noriu?” – klausia savęs tavo romano moteris. Ką pati atsakytum į šį klausimą?
Stebuklais tikiu. Ne vieną ir ne du kartus gyvenime aplinkybės pasikeitė ar susiklostė mistiškai palankiai. Aš jų nesukūriau, jos atėjo kaip dovana.
Jeigu galėčiau, aš keliaučiau ir rašyčiau knygas. Kolekcionuoti naujus įspūdžius būtų mano hobis. Gal kada ir bus.
„Ar skyrybų vienišumas yra geriau nei gyvenant vienai”, – klausia knygos herojė. Kiek skirtingų vienatvių pažinai pati?
Manau, būtent vienatvė ar vienišumas yra ta tema, apie kurią tarsi nepriimta kalbėti, ji nutepta gėda. Nederi prie laimingo gyvenimo visuomenės, todėl esi kaltas. Man tokie matavimai nepatinka.
Mes kiekvienas esame vienatvės ekspertai. Mums, emigravusiems, prisideda dar viena vienatvės fazė, kai savo aplinkoje neturi nei artimųjų, nei draugų, ir tai yra iššūkis.
Būna, prastai save vertini ir jautiesi izoliuotas. Būna, partneris nestovi šalia tavęs tuo metu, kai manai, kad turėtų. Būna, draugai užsiėmę savo gyvenimu, kai tikiesi palaikymo. Būna visiems, tik esmė – kaip tą vertini ir iš to išeini. Jeigu savo vienatvėje jautiesi gerai, ten ir būk. Jeigu tavo gyvenimas atrodo tau pakankamas, problemos nėra. Bet jeigu ne, keisk, ieškok pagalbos, susikurk save.
Gaunu laiškų, ir moterys rašo, kad skaito „Aš tau sakau” ar „Tiesiog atsitiko” ir neatsistebi, kad ir kiti taip jaučiasi, kaip jos, kad tai, ko gėdinosi savyje, yra atveriama. Ir tada palengvėja, nes nelieka naštos.
Kaip gražiai pasakyta tavo romane – „Moterys bendrauja su pasauliu per savo nuojautas”.
Gaila, kai žmonės tiki tik tuo, ką mato, pasikliauja penkiais jutimais. Jausmų, sakykime, negali paliesti ar paragauti, bet jie egzistuoja. Meilė iš pirmo žvilgsnio, žinojimas, kad šis žmogus yra skirtas, nėra tik regos veikla. Šventieji paveiksluose nušviesti aureole virš galvos ir atidengę širdį. Vadovautis tik protu, atmetant širdį, tai tarsi apvogti save.
Moteriškai energijai jausmų skirta dosniau. Mes užuodžiame visu kūnu. Dar neįvykę, bet jau matome. Mes pasikliaujame intuicija, nors realiam pasauliui negalime įrodyti savo jausmo. Ir mes mokame sujungti tuos du pasaulius, matomą ir ne, nes jis ir yra vienis.
Dirstelkim į tavo knygų staliuką. Kokią knygą savo gyvenime esi daugiausia kartų perskaičius? Apskritai, ar mėgsti skaityti knygas po kelis kartus šiame greitai bėgančiame technologijų amžiuje?
Dvi daugiausiai skaičiau, „Aš tau sakau” ir „Tiesiog atsitiko”. Rašiau, skaičiau, taisiau, vėl skaičiau, juokiuosi, tą sakydama, bet tai tiesa, tik nesu skaičiusi jau išleistų.
Man norisi užgriebti daugiau, todėl skaitau vis naujas knygas ir žiūriu vis kitus filmus. Bet papasakosiu apie dvi knygas ir patirtis.
Užsienio literatūros paskaita, nagrinėjome riterių romanus, žiema, šlapios kojos nuo pažliugusio sniego ir prastos avalynės, karštas senamiesčio radiatorius, skaičiau pasislėpusi japono Kobo Abe „Moteris smėlynuose”. Staiga susivokiu, kad purtausi nuo savęs smėlį, valausi ranka ir kratausi. Buvau prasmegusi smėlyje, nors sėdėjau paskutiniame auditorijos suole.
Skaičiau ar klausiau daug literatūros įvairiomis kalbomis, bet suomio Mika Waltari „Sinuhė egiptietis” man yra pavyzdys. Pirmiausia, parašyta dar 1945, kai mūsų tuometinėje šalyje net sekso nebuvo. Antra, sukurta per tris su puse mėnesio. O svarbiausia, autorius niekada nebuvo Egipte, o aprašo jį tarsi savo išgyventa. Talentas.
Pokalbio pabaigai, prisipažink, koks tavo mėgstamiausias dabartinis posakis ar citata?
Kai rašiau pirmą knygą, socialiniuose tinkluose ir pokalbiuose dažnai kartojau: aš tau sakau. Kai rašiau antrą, vis įterpdavau: tiesiog atsitiko. Abu kartus žinojau, kodėl. Šios frazės tapo knygų pavadinimais.
O posakio ar citatos, maniau, kad neturiu, bet neseniai man parodė mano pačios knygoje. Visada laikykis savęs, taip moko Adą Močiutė „Tiesiog atsitiko” romane. Aš taip pat noriu laikytis savęs.
Dėkui už pokalbį, Vilma. Ir sėkmės rašant trečiąją knygą. Juk „mums liko laiko tik laimei”, kaip sako viena iš moterų romane „Tiesiog atsitiko”.
Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2022-ųjų m. Rugsėjo 24 d. numeryje, Vol. CXIII NR. 76)