Knygų klubas Frida. Mes patys pasirenkame, prie ko glaudžiam širdį arba Vilniaus mistika

Jolanta Ona Vitkute.

Vilma Kava, Tiesiog atsitiko („Tyto Alba”, 2021)

Vilmą Kavą pirmąkart sutikau šiais metais jos knygos „Tiesiog atsitiko” pristatyme, kuris vyko Vilniuje, šiltą vasaros vakarą A. Mickevičiaus viešosios bibliotekos kieme. Renginį vedė filologijos mokslų daktarė Dalia Kuizinienė. Visos vietos buvo užsėstos, sugužėjo ne tik rašytojos gerbėjai iš Vilniaus, bet ir Amerikos lietuviai, tuo metu svečiavęsi Lietuvoje. Iškart pasipylė komplimentai rašytojai. Ji vi­sus pakerėjo ne tik šmaikščiais at­sakymais į klausimus, bet ir užkre­čiančia spindinčia šypsena.

„Kartais gyvenime daug kas tie­siog atsitinka. Skaitysite mano su­kur­tų keturių moterų istorijas, o su­tiksite save”, – sakė knygos autorė ir provokavo susirinkusius – „Jei kas nors paprašytų papasakoti apie savo gyvenimą, ką prisimintumėte, ką iš­tartumėte garsiai, o ką nutylėtumė­te?” Šis klausimas vis sukasi galvoje ir skaitant knygą. Puslapis po puslapio susipažįstant su keturiomis mo­terimis. Kai kurios jų niekada nėra viena kitos mačiusios, tačiau tikrai daug apie viena kitą žinančios. Ko­dėl? Kas jas sieja? Knyga, talpinanti daug atvirumo. Apie žmonių santykius, nuovargį ir stiprybę, kintantį mei­lės suvokimą, skirtingus likimus. Siužeto neišduosime, nes ir pabaiga – pribloškiančiai netikėta. Tarsi saldai­nis su prieskoniu, užverčiant pas­kutinį knygos puslapį.

Vilma Kava – profesionali žurnalistė, rašytoja, kalbanti penkiomis kalbomis. Gyvena ir kuria JAV, Čika­goje. Seniausio lietuvių išeivijos laik­raščio „Draugo” tarybos narė.

Prieš išvykdama į JAV dirbo Že­mės ūkio ministerijoje atstove spaudai, prieš tai – Vilniaus universitete. Šiuo metu Čikagoje dirba vienoje iš draudimo bendrovių, kur taip pat su­laukė įvertinimo ir apdovanojimų. Knygas rašanti, kai nugriebia laiko – tarp verslo susitikimų, kavinėse, ar pabudusi ketvirtą valandą ryto.

Paklausta, jei galėtume susitikti kavinėje, į kokią keliautume, Vilma nedvejodama pasiūlo prisėsti mūsų jaunystės prisiminimų „Cukrainėje”, Vilniuje. Taikliai. Negalėčiau šiam pokalbiui surasti geresnės vietos. Tai­gi prisėdame prie virtualaus sta­lo, Vilma vienoje stalo pusėje – Čika­goje, aš – kitoje, Meksike. Net užuo­džiu, kaip pakvimpa šviežiai malta kava iš aštunto dešimtmečio.

Vilma, „Tiesiog atsitiko” – tai jau antroji tavo knyga. Pirmoji – „Aš tau sakau”. Abi graibstomos skaitytojų. Prisimink pačią pra­džią, kas paskatino rašyti. Kaip gi­mė abiejų knygų idėjos?

Norėjau parašyti knygą, kad skai­tantis šypsotųsi ir juoktųsi. Ne­manau, kad iškiliai vertintina tik tai, kas komplikuota, sudėtinga ir dar niū­ru. Jeigu tekstą skaitai su raukšle kaktoje, vadinasi, jis geras? Ne. Apie svarbius gyvenimo dalykus galima šnekėtis šviesiai ir suprantamai. Bet svarbiausia, norėjau kalbėti apie tai, kas nutylima. Neišsisakymas gimdo gėdą, stresą, atsiskyrimą, savęs men­kinimą. Mums duotas vienas gyvenimas, džiugiai jį nugyventi būtų smagiau.

Pati neprisimenu, bet man sakė, jog dar gyvendama Lietuvoje norėjau parašyti knygą. Į JAV išvažiavau prieš septyniolika metų. Dukra užaugo, man palengvėjo vienai tempti gy­venimą, nereikėjo lėkti, galėjau susi­kaupti sau. Tad Lietuvoje gimusi min­­tis realizavosi.

Galvojau ir apie rašymo formą. Socialiniai tinklai mus atpratino nuo ilgų tekstų, todėl sumaniau elektroni­nių laiškų romaną „Aš tau sakau”.  Jame kalbasi dvi draugės, viena iš Či­kagos, kita – iš Vilniaus. Kalbasi taip atvirai, kaip tik gali dvi artimos sielos. Rašiau realiai, kaip gyvenime – ne visada jos atsako viena į kitos klau­simus, dažniau kalba tai, kas svarbu kiekvienai, išsisako, bet pa­lai­ko viena kitą ar pataria. Buvau nustebinta, kai žmonės pamanė, kad knyga – apie mane. Ne, tai ne biografija, tai – romanas, sukurtas, sugalvotas. 

Daug kas tikėjosi istorijos pratę­simo, bet antra knyga „Tiesiog atsitiko” atėjo kitaip. Nors joje dalyvauja pirmojo romano herojė Ada, bet kny­gą galima skaityti kaip atskirą ro­ma­ną. Čia keturios moterys pasakoja savo istorijas.

Kai sėdu rašyti, turiu knygos idė­ją, bet herojai gyvena savo gyveni­mus ir patys kuria romaną. Sakykim, pradėdama „Tiesiog atsitiko” maniau, bus trys moterys, bet rašant atėjo ketvirta, kad pristatytų, išplėtotų sa­vo charakterį ir papasakotų likimą.       

„Tiesiog atsitiko” – kaip jau pa­minėjai, – tai keturių moterų išpažintys. Atrodo tarsi jos kalba­si su tavimi, pasakojasi savo jausmus, savo kasdienybę. Skaitant kartais apima jausmas tarsi plepėtumei su savo geriausia drauge. Ir ašarą nubrauki, ir pakikeni. Nesi­nori knygos paleisti iš rankų. Sa­kyk, ar kurdama šiuos moterų personažus, turėjai kažkokius proto­ti­pus, ar lipdei jas iš savo praei­ties?

Nei „Aš tau sakau”, nei „Tiesiog atsitiko” herojų realiai gyvenime nė­ra, jie sukurti. Kadangi Ados personažas dalyvauja abiejuose romanuose, rašydama antrąjį – susiplanavau linijinį laiką, kas ir kada galėjo apytiksliai nutikti. Todėl Pirmoji moteris pasakojo apie studijų laikus, kokius mano karta prisimena dar buvusioje šalyje, o Dabartinė – apie mūsų išgy­venamą esamąjį laiką.

Kai pasirengiu kurti, daugiau klausau, negu kalbu, taip išgirstu. Ta­da atsidengia vaizdai ir situacijos, vienas sakinys išaugina savarankiš­ką siužetą. Daug kas klausia, ar esu sutikusi Miesto Ponią? (Vienas iš įsi­mintinų personažų romane „Tiesiog atsitiko” – red. past.) Ne, aš ją sukūriau. Galiu atverti, – tik vienas faktas iš visos istorijos yra realus – esu ma­čiusi ranka rašytus įvairiausius re­ceptus, juos turėjo mano Senelė.

Gal ir pati esi gaminusi iš savo Senelės ranka rašytų receptų?

Tuo metu, kai mačiau receptų są­siuvinį ir prirašytus lapus, buvau dar per maža gaminti. Bet pakankamai užaugusi klausti, todėl kalbėjomės. Se­­nelė buvo lankiusi maisto gaminimo kursus, aš kamantinėjau, ji pasa­kojo. Iki tol atrodė, kad moterys gamina iš atminties, tiesiog žino.

Daug vėliau perskaičiau Isabel Allende „Afroditė. Istorijos, receptai ir kiti afrodiziakai”. Gal autorė ir nu­siviltų tokiu mano vertinimu, nes pa­vadinime kodavo kitą vertę, bet per šią knygą supratau, kad maisto gami­nimas perteikia tautos istoriją ir tra­dicijas. Esame daug kalbėję su dukra Alfreda apie tai. Ji moka kepti kugelį ir gaminti kitus lietuviškus patieka­lus, jaučiuosi padariusi, ką galėjau, perduodama dukrai užkoduotą patie­ka­luose žinią.

Moterys yra stiprios asmenybės. Ši mintis jaučiama ir romane. Tačiau kiekvienos moters gyveni­me yra tarsi atsvara. Pirmosios – vyro tėvai, Antrosios – tavo pami­nėta Miesto Ponia, Ados – Močiutė, tik Dabartinė tarsi, kaip pati sako, „jaučiausi pasaulyje viena ir man buvo gera”. Ar tai atsitiktinumas?

Man rūpėjo parodyti įvairius mo­terų gyvenimus, ištekėjusias, išsisky­rusias, netekėjusias, kaip realybėje. Norėjau pasakyti – mes visos esam vertos. Nesam kaltos už savo nugy­ven­tą laiką. Neturim prisiimti visuo­menės primetamo nuvertinimo.

Žmogų turi priimti tokį, koks jis yra, o ne kiek jis atitinka tavo lū­kes­čius. Dėl to dūžta šeimos, pasimeta draugystės, šalinamasi giminystės. Iš to atsiranda pamokymai, kaip reikia kitam gyventi. Bet ar tas, kuris moko, nugyveno pavyzdinį gyvenimą?

Mes patys pasirenkame, ko laiko­mės – sakykim, ar Močiutės, ar Mies­to Ponios, kuo tikim ir prie ko glau­džiam širdį.

Beje, kodėl tik vienintelė Ada turi vardą?

Ada yra atėjusi iš pirmojo roma­no „Aš tau sakau”. Jame dvi herojės turi vardus, Ada ir Saulė, visi kiti – Paveikslas, Kvepalai, Internetinis, kaip ir „Tiesiog atsitiko” knygoje – Pirmoji, Antroji, Dabartinė, Mokyk­los Meilė, Jis.

Aš pati sutinku daug žmonių, užmirštu vardus ar veidus, bet lieka reikšmė, kurią jie turi mano gyveni­me. Net telefone šalia vardų pasira­šau ir atramos tašką, ar tai susitikimo vietą, ar aplinkybes. Jeigu Mo­kyk­los Meilė būtų Antanas ar Petras, tai būtų tik įvardijimas, bet ne reikš­mė. Mano pačios pavardė keitėsi ne vieną kartą, vardą Amerikoje taria ir Wilma, ir Welma, ir Velma, dėl to vi­siškai nesirūpinu ir netaisau, man ne­svarbu. Man svarbu, ką tam žmo­gui reiškiu.

O pati kokius draugės bruo­žus, savybes labiausia vertini? Ir kaip manai, ar įmanoma išsaugoti draugystę visą gyvenimą, net ir išsiskyrus ir išvykus gyventi į kitą šalį?

Nors JAV gyvenu jau senokai, iki šiol bendrauju su draugėmis ir Lietu­voje, ir jau kitose šalyse, irgi per tą laiką išvykusiomis. Stengiuosi nepamesti draugių, kalbuosi rečiau ar daž­niau, kaip išeina dėl užimtumo ir užklojančių gyvenimą kitų dalykų. Vis pasitikrinu, kaip jos gyvena, bran­ginu susitikimus.

Man svarbu lojalumas. Mūsų po­žiūriai su viena drauge visiškai, ab­so­liučiai visiškai skiriasi, tiesiog priešingai vertiname situacijas ar poelgius, bet artimai draugaujame ne vieną dešimtmetį. Draugė neturi tau pritarti. Draugė turi neišduoti.

Neseniai, po ilgos pertraukos, lankeisi Lietuvoje, dalyvavai II Pa­saulio lietuvių rašytojų suvažiavi­me, pristatei savo naująją knygą. Kokie jausmai apėmė? Kokių perliukų radai?

Keisčiausia, kas nutiko – susijungiau su „Tiesiog atsitiko”. Kai kartu su Pasaulio lietuvių rašytojų suvažia­vimo dalyviais išėjome iš ekskursijos Prezidentūroje, atsivėrė vartai tiesiai prieš Vilniaus universiteto bibliote­ką. Pamačiau laiptus, ant kurių sė­dėjo mano Pirmoji herojė. Išvydau ją savo vidaus akimis, atrodė, sutiksiu.

Vaikščiojau su drauge po Bernar­dinų sodą, ir net sakiau jai, čia kaž­kur prasidėjo Pirmosios gyvenimas. Viskas atrodė taip arti. Ėjau pas kitą draugę Čiurlionio gatve, dairiausi, juk kažkur gyveno Antroji. Fiziškai jaučiau energijas. Net atsidūrėme vakarėlyje, kur vyrukas grojo gitara ir dainavo savo širdį, kaip mano ro­mano herojus.

Šis realumo jausmas buvo toks ne­tikėtas. Mačiau romano moteris tarsi filmą, gyvas, tikras. Nesuprantu šios patirties. Gal kada kas nors su­kurs filmą, tik taip galiu realistiškai sau paaiškinti, gal knyga pateks į rei­kiamas rankas. 

Esu nepaprastai patenkinta, kad dalyvavau Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavime. Jis buvo puikiai pa­ruoš­tas, ačiū rengėjams, ir mes, gyve­nantys skirtingose šalyse, tarsi susijungėme ir nenorime pasimesti. Šį mū­sų pasilikusį bendravimą vertinu labiausiai.

Panašus jausmas apėmė mane, skaitant knygą, mat romane mini jau išnykusias Vilniaus vietas. Pa­vyzdžiui, Antroji laiką leidžia „Bač­koje” ar „Vaivoje” – simboli­nėse mūsų jaunystės kavinėse. At­rodė tarsi būčiau pravėrus užmirš­tų vietų duris…

Mes ieškome savo prisiminimų, sugrįžę į Tėvynę. Lankome pamėgtas vietas, susigrąžiname savęs praeityje atmintį. Daugelis aplinkybių jau pa­sikeitę, tad džiaugiamės gražėjančia šalimi. Bet visi parvykę kaip maldi­ninkai einame į „Amatininkus”, nes dar ir pavadinimas likęs, ir gausim lietuviško maisto, ir sutiksim kitus vasarai sugrįžusius į Lietuvą. 

„Tiesiog atsitiko” romane yra scena, kai Pirmoji restorane atsitiktinai sutinka Jį. Rašydama lyg maniau, kad tai gali būti „Senasis rūsys”, mano studijų laikais jis buvo vertinamas kaip prabangus ir nepasiekiamas.   

Dabar, kai buvau atvykusi į Pa­saulio lietuvių rašytojų suvažiavimą, naktinėdami senamiestyje, visiškai atsitiktinai įėjome į barą jau visai ki­tu pavadinimu, bet tai tas pats buvęs „Senasis rūsys”. Tarsi romano siužetas pasikvietė. Vilniaus mistika. 

Viskam reikia pasiryžti, – sako tavo romano „užkulisinis” herojus – Jis. „Net jeigu nori ką nors sugadinti, vis tiek reikia pasiryžti”. Ar pritari jam? Kiek svarbus pa­si­ry­žimas, sprendimų priėmimas ta­vo gyvenime? Ar tikrai apsispren­dimai atidaro reikiamas duris?

Man atrodo, turi sukaupti vidinę jėgą, kad pavyktų. Susikviesti mato­mas ir nematomas pagalbas. Jaustis stipri, kad pereitum tiltus.

Būna, kad tiesiog atsitinka, susi­klosto, susidėsto. Aplinkybės sukrinta. Bet ko nors siekti, planuoti, reikia vidinio apsisprendimo. Kitaip liks tik svajonė.

Kai klausia, per kiek laiko para­šau knygą, man sunku atsakyti. Nes turiu nešiojimosi dalį, kai svarstau, kuriu, dėlioju. Po to būtent pasiryžtu ir sėdu rašyti, realizuoju sukauptą. Jei­gu neapsispręsčiau, taip ir nešio­čiausi siužetus galvoje.

Ar tiki stebuklais? „Kaip gy­venčiau, jeigu galėčiau gyventi kaip noriu?” – klausia savęs tavo ro­mano moteris. Ką pati atsakytum į šį klausimą?

Stebuklais tikiu. Ne vieną ir ne du kartus gyvenime aplinkybės pasi­keitė ar susiklostė mistiškai palankiai. Aš jų nesukūriau, jos atėjo kaip dovana.

Jeigu galėčiau, aš keliaučiau ir ra­šyčiau knygas. Kolekcionuoti naujus įspūdžius būtų mano hobis. Gal kada ir bus. 

„Ar skyrybų vienišumas yra ge­riau nei gyvenant vienai”, – klau­sia knygos herojė. Kiek skirtin­gų vienatvių pažinai pati?

Manau, būtent vienatvė ar vieni­šumas yra ta tema, apie kurią tarsi nepriimta kalbėti, ji nutepta gėda. Nederi prie laimingo gyvenimo vi­suo­menės, todėl esi kaltas. Man tokie matavimai nepatinka.

Mes kiekvienas esame vienatvės ekspertai. Mums, emigravusiems, pri­sideda dar viena vienatvės fazė, kai savo aplinkoje neturi nei artimų­jų, nei draugų, ir tai yra iššūkis.

Būna, prastai save vertini ir jautiesi izoliuotas. Būna, partneris ne­stovi šalia tavęs tuo metu, kai manai, kad turėtų. Būna, draugai užsiėmę sa­vo gyvenimu, kai tikiesi palaikymo. Būna visiems, tik esmė – kaip tą vertini ir iš to išeini. Jeigu savo vienatvėje jautiesi gerai, ten ir būk. Jeigu tavo gyvenimas atrodo tau pakankamas, problemos nėra. Bet jeigu ne, keisk, ieškok pagalbos, susikurk save. 

Gaunu laiškų, ir moterys rašo, kad skaito „Aš tau sakau” ar „Tiesiog atsitiko” ir neatsistebi, kad ir kiti taip jaučiasi, kaip jos, kad tai, ko gė­dinosi savyje, yra atveriama. Ir tada palengvėja, nes nelieka naštos.

Kaip gražiai pasakyta tavo ro­mane – „Moterys bendrauja su pasauliu per savo nuojautas”.

Gaila, kai žmonės tiki tik tuo, ką mato, pasikliauja penkiais jutimais. Jausmų, sakykime, negali paliesti ar paragauti, bet jie egzistuoja. Meilė iš pirmo žvilgsnio, žinojimas, kad šis žmogus yra skirtas, nėra tik regos veikla. Šventieji paveiksluose nušvies­ti aureole virš galvos ir atidengę šir­dį. Vadovautis tik protu, atmetant širdį, tai tarsi apvogti save.

Moteriškai energijai jausmų skir­­ta dosniau. Mes užuodžiame visu kūnu. Dar neįvykę, bet jau matome. Mes pasikliaujame intuicija, nors realiam pasauliui negalime įrodyti sa­vo jausmo. Ir mes mokame sujungti tuos du pasaulius, matomą ir ne, nes jis ir yra vienis.

Dirstelkim į tavo knygų staliu­ką. Kokią knygą savo gyvenime esi daugiausia kartų perskaičius? Ap­skritai, ar mėgsti skaityti knygas po kelis kartus šiame greitai bė­gančiame technologijų amžiuje?

Dvi daugiausiai skaičiau, „Aš tau sakau” ir „Tiesiog atsitiko”. Ra­šiau, skaičiau, taisiau, vėl skaičiau, juokiuosi, tą sakydama, bet tai tiesa, tik nesu skaičiusi jau išleistų.

Man norisi užgriebti daugiau, to­dėl skaitau vis naujas knygas ir žiūriu vis kitus filmus. Bet papasakosiu apie dvi knygas ir patirtis.

Užsienio literatūros paskaita, nag­rinėjome riterių romanus, žiema, šlapios kojos nuo pažliugusio sniego ir prastos avalynės, karštas sena­miesčio radiatorius, skaičiau pasislėpusi japono Kobo Abe „Moteris smėlynuose”. Staiga susivokiu, kad purtausi nuo savęs smėlį, valausi ranka ir kratausi. Buvau prasmegusi smėlyje, nors sėdėjau paskutiniame auditorijos suole.

Skaičiau ar klausiau daug litera­tūros įvairiomis kalbomis, bet suo­mio Mika Waltari „Sinuhė egiptietis” man yra pavyzdys. Pirmiausia, para­šyta dar 1945, kai mūsų tuometinėje šalyje net sekso nebuvo. Antra, su­kur­ta per tris su puse mėnesio. O svarbiausia, autorius niekada nebuvo Egipte, o aprašo jį tarsi savo išgy­venta. Talentas.

Pokalbio pabaigai, prisipa­žink, koks tavo mėgstamiausias da­bartinis posakis ar citata?

Kai rašiau pirmą knygą, socialiniuose tinkluose ir pokalbiuose dažnai kartojau: aš tau sakau. Kai rašiau antrą, vis įterpdavau: tiesiog atsitiko. Abu kartus žinojau, kodėl. Šios frazės tapo knygų pavadinimais.

O posakio ar citatos, maniau, kad neturiu, bet neseniai man parodė ma­no pačios knygoje. Visada laikykis sa­vęs, taip moko Adą Močiutė „Tiesiog atsitiko” romane. Aš taip pat noriu laikytis savęs.

Dėku­i už pokalbį, Vilma. Ir sėk­mės rašant trečiąją knygą. Juk „mums liko laiko tik laimei”, kaip sako viena iš moterų romane „Tie­siog atsitiko”.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2022-ųjų m. Rugsėjo 24 d. numeryje, Vol. CXIII NR. 76)