DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Virginija Petrauskienė.
„Pradžioje mus apgyvendino Hamburgo zoologijos parke buvusiuose barakuose. Žiemą ten būdavo taip šalta, kad vakare neišgerta kava per naktį užšaldavo. Mes kartais guldavome miegoti trise, kad būtų šilčiau. Naktį kartu pagal komandą versdavomės ant kito šono. Vaikinai merginoms vietoj puokštės gėlių dovanodavo malkų”, – tai buvusių Pabaltijo universiteto studentų prisiminimų nuotrupos.
Apie savo neeilines studijas Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių stovyklose Vokietijoje veikusiame Pabaltijo šalių universitete lietuviai, latviai ir estai pasakoja Helgos Merits sukurtame dokumentiniame filme „The Story of the Baltic University”.
Į Pabaltijo universiteto 70-ųjų metinių paminėjimą ir filmo peržiūrą, vykusius Balzeko lietuvių kultūros muziejuje Čikagoje vasario 21 dieną, rinkosi ypatingi svečiai. Plojimais buvo sutikti buvę šio universiteto studentai, dabar jau garbingo amžiaus senjorai. Tiesa, šio išskirtinio universiteto studentų susirinko jau mažai. Buvusių bendramokslių grupelėje – keliolika lietuvių ir latvių. Į renginį atvykusi filmo autorė, estų kilmės dabar Amsterdame gyvenanti žurnalistė Helga Merits šiltai sveikinosi su savo herojais.
Į svarbios datos paminėjimą atvyko ir Lietuvos generalinis konsulas Čikagoje Marijus Gudynas bei Estijos garbės vicekonsulas Siim Soot. Jie pasveikino susirinkusius į šventę. Bendra malda ir tylos minute buvo pagerbti tie, kurie nebesulaukė Baltijos universiteto 70-mečio.
Svečiams parodytame H. Merits filme lietuviai Pranas Jurkus ir Aldona Šmulkštienė kartu su dar keliais buvusiais latvių ir estų kilmės studentais pasakoja savo prisiminimus apie tai, kaip jie, pasitraukę iš gimtinės, gyvendami pusbadžiu Vokietijos pabėgėlių stovyklose, gavo unikalią galimybę studijuoti universitete. Tai buvo jaunų žmonių proga pradėti kurti kitokią ateitį nei ta, kurią jiems buvo parengę Lietuvą okupavę sovietai.
Pastariesiems Antrojo pasaulinio karo pabaigoje artinantis link Lietuvos, Latvijos ir Estijos, iš šių Baltijos šalių į Vakarus pasitraukė per 200 tūkstančių žmonių. Apgyvendinti Vokietijoje įkurtose stovyklose, jie ten ėmė kurti savo mokyklas, gimnazijas. Jauni žmonės norėjo studijuoti, tačiau patekti į Vokietijos universitetus buvo sunku. Kitataučiams juose buvo skirta tik 10 procentų vietų.
Vokietijoje esančioje britų okupuotoje zonoje gyveno daugiau, negu pusantro šimto iš Baltijos šalių pasitraukusių aukštųjų mokyklų dėstytojų, profesorių, docentų, taip pat per 1300 studentų. Akademinės bendruomenės atstovai nusprendė įkurti universitetą Vokietijos stovyklose gyvenantiems jaunuoliams.
1946 metų pradžioje pradėjo veikti Pabaltijo universitetas. Vienas iš steigėjų buvo lietuvis profesorius Vladas Stanka. Kurį laiką jis buvo ir universiteto prezidentu. Per trejus savo gyvavimo metus universitetas 11 kartų keitė savo pavadinimą ir du kartus dislokacijos vietą.
Ši aukštoji mokykla pradėjo veikti Hamburge kovo mėnesį. 210 dėstytojų ir 18 tarnautojų du mėnesius dirbo be atlyginimo. Iš okupacinės valdžios jie gaudavo 270 reichsmarkių, už kurias juodojoje rinkoje galima būdavo įsigyti du pakelius cigarečių.
Baltijos šalių studentai ir dėstytojai buvo apgyvendinti Hamburgo zoologijos parko teritorijoje esančiuose barakuose. Pastarieji karo metais buvo skirti dirbantiems belaisviams.
Pabaltijo universitete teisę, ekonomiką, mediciną, filologiją ir kitas specialybes studijavo per 2 000 studentų. Tačiau studijas baigė tik 76, iš jų 17 lietuvių. Tarp dėstytojų buvo ir lietuviai broliai Mykolas, Vaclovas ir Viktoras Biržiškos. „Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Mykolas Biržiška, toks gerbiamas žmogus, beveik legenda, irgi, kaip ir kiti dėstytojai, valgydavo su mumis iš to paties katilo, vaikščiodavo tais pačiais koridoriais”, – filme pasakoja buvę studentai.
1947 metais Pabaltijo universitetas buvo perkeltas į Pinnebergą ir ten veikė iki 1949 metų. Kaip tik tais metais prasidėjo masinė emigracija iš DP (displaced persons) stovyklų į Ameriką, Kanadą, Australiją. Baltijos universitetas buvo unikalus reiškinys. Buvo minčių jį perkelti į JAV, tačiau šio plano nepavyko įgyvendinti.
„Mes, buvę jo studentai iki šiol kovo 14 dieną susirenkame ir švenčiame universiteto įkūrimo metines. Tačiau kasmet mūsų lieka vis mažiau”, – sakė į H. Merits filmo peržiūrą atvykęs 88-erių Čikagos gyventojas P. Jurkus. Jis patikino, kad Pabaltijo universitetas davė puikią pradžią tolimesnėms jo studijoms. P. Jurkus vėliau mokėsi teisės keliuose Vokietijos ir Amerikos universitetuose. Baigęs studijas dirbo pagal specialybę, bet vėliau perėjo į bankininkystę ir tapo vieno iš Čikagos bankų viceprezidentu.
Į klausimą, kodėl ėmėsi kurti filmą apie Pabaltijo universitetą, H. Merits nurodė jai labai svarbią priežastį. Filmo autorės tėvas buvo vienas iš šio universiteto studentų. Apie šį faktą H. Merits sužinojo praėjus nemažai laiko po tėčio mirties.
„Kai jis mirė, aš buvau labai jauna. Tik gerokai vėliau radau jo studijų knygelę. Kadangi tėčio jau nebebuvo, informaciją apie šį unikalų reiškinį – Pabaltijo universitetą rinkau iš kitų šaltinių: skaičiau bibliotekose, ieškojau likusių filmuotų dokumentinių kadrų, kalbinau dar gyvenančius studentus. Filmui medžiagos ieškojau Amerkoje, Kanadoje, Australijoje, Vokietijoje ir žinoma, Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje”, – sakė H. Merits.
Autorė sakė, kad filmą kurti pradėjo neturėdama pakankamai pinigų. Tačiau reikėjo skubėti, nes žmonių, kurie dar ką nors prisimena ir gali papasakoti, kasmet likdavo vis mažiau ir mažiau. Filmuota istorinė archyvų medžiaga kainavo nepigiai, nepriklausomai žurnalistei kartais ji buvo sunkiai pasiekiama.
„Atsirado nemažai rėmėjų, tarp jų – ir mano vyras”, – šypsojosi H. Merits. Daugelio geranoriškų žmonių padedama, autorė surinko nemažai informacijos ne tik apie Pabaltijo universitetą, bet ir apie šį svarbų Baltijos šalių laikotarpį, kai dalis tautos bėgo iš savo gimtųjų namų, palikdami viską. H. Merits neatmeta, kad pradėtą darbą tęs ir galbūt apie tai parašys knygą.
Į Balzeko lietuvių kultūros muziejaus surengtą Pabaltijo universiteto jubiliejaus minėjimą susirinkę žmonės turėjo galimybę sužinoti daugiau apie pasitraukusių iš gimtinės lietuvių, latvių ir estų gyvenimą Vokietijos stovyklose. P. Jurkus iš savo surinktų archyvų parengė specialią parodą apie Pabaltijo universitetą. Balzeko muziejaus Moterų gildijos narė Erika Brooks padovanojo profesoriaus V. Stankos šeimos nuotraukų ir kai kurių dokumentų. Jie taip pat buvo rodomi filmo žiūrovams parengtoje ekspozicijoje. Taip pat muziejaus trečiame aukšte tebeveikia jaudinanti paroda „No Home To Go To”, kurią iki šiol mielai lanko ne tik Baltijos šalių išeiviai, bet ir kiti Amerikos gyventojai.