Kaltinamasis – eilėraštis

Renata Šerelytė.

Praėjusių metų spalio mėnesį pradėtas rodyti spektaklis „Baltas sodininkas” (režisierius – Vytautas V. Landsbergis) ir šiandieną nestokoja žiūrovų dėmesio. Galbūt dėl to, kad pagrindinis spektaklio traukos centras – unikali Vytauto Kernagio asmenybė, kurią įkūnyti režisierius pakvietė du aktorius: Ainį Storpirštį ir Vidą Petkevičių. Tai tarsi dvi maestro V. Kernagio pusės: Ainis – bravūriškas, klouniškas, netgi savotiškai dygus bei ironiškas, o štai Vido Petkevičiaus Kernagis – mąslus, rimtas, santūrus.

Kadangi mačiau spektaklį su pagrindinį vaidmenį atliekančiu jaunesniosios aktorių kartos atstovu A. Storpirščiu, galėčiau, kaip paprasta žiūrovė, vertinti tik jo atliekamą vaidmenį, kuris galbūt ir ne visiškai atitinka Vytauto Kernagio asmenybę. Bet, kaip pabrėžia ir režisierius, statant spektaklį, nesirinktas biografinio pasakojimo kelias. Todėl ir spektaklio traktuotei, ir eigai suteikta daugiau laisvės, galbūt – improvizacijos. Tai įdomesnis, tačiau galbūt ir rizikingesnis kelias. Labai norėtųsi pamatyti ir spektaklį su V. Petkevičiumi, kuris, atstovaudamas vyresniajai aktorių kartai, yra V. Kernagio bendraamžis, jie bene kartu baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją, Aktoriaus meistriškumo katedrą, kartu dainavo bardų vakaruose ir tikrai buvo daugiau nei vien paprasti pažįstami…

Taigi scenoje – Ainis Storpirštis. Raudona klouno nosimi, ugniniu peruku, anekdotais ir kartais išsprūstančiais necenzūriniais žodžiais įkūnijantis praėjusio laikmečio menininką. Klouno išvaizda ir retorika pasirinkta neatsitiktinai – tai liudija laikmečio situaciją, kai menininkas neretai turėjo dėtis kvailiu, kad įgautų nors kiek laisvės. Ryški aliuzija į viduramžių dvaro juokdarį – nelabai linksma aliuzija, nes ir juokdariui ne viskas būdavo leista, ir nežinia, kada peržengęs savo pokštų ribą, jis palydės savo galvą.

Taigi ir spektaklyje, kuris prasideda pokštais ir žiūrovų raštelių nešiojimu iš salės, šmaikščiomis replikų strėlėmis ir dainų akordais, kai kur jau ir įsitraukiančių į žaidimą žiūrovų juoku – imi nejučia laukti, kada gi toji riba bus peržengta. O ji peržengiama taip paprastai, kad nė nepastebi. Pas menininką griaute įsigriauna įkyrūs, miesčioniški jo kūrybos gerbėjai, trokštantys kartu nusifotografuoti – chirurgas Viktoras (aktorius Rokas Petrauskas) ir jo žmona, direktorė Aldutė (aktorė Indrė Mickevičiūtė). Žinoma, menininkas pasipiktins, nors išliks ironiškas. O paskui – beveik susidraugaus, nes tiedu miesčionys, pasirodo, ne tokie jau blogi (atnešė „Bitlų” plokštelę, įrašytą kažkur nelegaliai – argi galima tokiam dalykui atsispirti?..).

Po nuoširdaus pokalbio apie poeziją, dainas, gyvenimą, sušokę smagų Maskvos tvistą ir išgėrę po keletą taurelių, abudu gerbėjai pasirodo besą saugumiečiai (o vietoje „Bitlų” – J. Kobzono, tokio stalinistinio monumento, dainos). Aldutė ir Viktoras – visai simpatiški žmonės, ne pabaisos, kaip kad būna prastuose Hollywoodo filmuose, kur „geras” ir „blogas” taip „atštampuojami”, kad žiūrovui nelieka nė menkiausios abejonės, kad geras negali būti nė kiek kreivai įtrūkęs, o blogas – nė per nago juodymą neturi gerų savybių.

Viktoras ir Aldutė netgi tardo gana mandagiai – iškart matyti, kad naujos kartos žmonės, ne kokie nagų lupikai. Jų besiklausant, imi manyti, kad tokiems tikrai galima būtų išsipasakoti: juk geri žmonės, trokštantys pažangos ir tvarkos, visai kaip daugelis populiarių šiandienos politikų. (Nesistebėčiau, jeigu Viktoras ir Aldutė dabartės, laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje, užimtų kokius nors nemenkus nomenklatūrinius postus. Ir mandagiai pabrėžtų, kad jie irgi kovojo už laisvę, tik nelabai ką galėjo padaryti, tokie juk laikai buvo, visi juk suprantame).

Tiesą pasakius, ši gerbėjų transformacijos scena man pasirodė pati įdomiausia ir netgi dėkinga platesnei interpretacijai, susijusiai su menininko, o taipogi ir pačios sistemos prisitaikymu: kaip keičiasi prisitaikymo ir manipuliacijos žmonėmis metodai, kaip jie tampa subtiliais tikrojo blogio, kuris visuomet turi dvasinę prigimtį, įrankiais. Tačiau būtų negražu ir nedėkinga iš smagaus ir linksmo spektaklio (jis toks yra, nepaisant, kad fragmentiškai vaizduojama ir tragiškoji Sausio 13-osios naktis, ir Maestro liga) reikalauti tokios sunkios, nedėkingos temos, nors tokių temų šiuolaikiniame mūsų teatre trūksta.

Tačiau yra kita tema, kuri, sakyčiau, padeda atskleisti ir aktorines užduotis, ir suteikia spektakliui antrą planą. Galbūt tai ne tema, galbūt – tik potemė, o gal apskritai – tik potekstė. Tai – poezija. Pačios aukščiausios prabos eilėraščiai – Marcelijaus Martinaičio, Sigito Gedos. Ir kai klausaisi „Severiutės raudos” – scena tamsi, mažame dulsvai spindinčiame ekranėlyje – pirštų šešėlių teatras, aktorių pirštai išpina du grėsmingus medžius, tokius baobabus, ir mažutę mergaitės figūrėlę, besitraukiančią nuo tų baobabų šalin, susitraukusią ir išsigandusią, tarsi tie griozdai ruoštųsi ją praryti. Ir toji Severiutė, vargana, mažutė ir trapi it kokia putpelė, tolsta gelsvai rusvą senų fotografijų foną primenančiu keliu, kol išnyksta iš ekrano „fotografijos”… Dievaži, gerklę užspaudžia spazmas, o kišenėj imu ieškotis nosinaitės, aišku, nerandu, nes kas gi eina į teatrą verkti.

Ir dėl šito kaltas Martinaičio eilėraštis, niekas kitas. (Kaltinamųjų ratą galima išplėsti, įtraukiant S. Gedą ir A. A. Jonyną). Eilėraštis kaltas, kad į atbukusias nuo kasdien grūdamų tekstų (TV vedėjų, politikų ir visokių skardinių žvaigždžių) smegenis žiebia žaibas ir ten įvyksta elektros išlydis, o kartais ir kokia apvija perdega. Toks retas šiandien malonumas – žodžio ir melodijos dermė. Labai retas.

Gal tas mūsų laikmetis buvo toks – laikmetis, kuriame gyveno ir Maestro – kad graudulys visada buvo arti juoko. Ir juokas buvo kitoks – besijuokdamas galėjai ir galvą palydėti… kaip tas viduramžių juokdarys. Maestro puikiai jautė ironijos ir rimtumo santykį, niekada nenuslysdavo į patetiką, o kaip virtuoziškai suvokė parodijos žanro subtilumą!.. Šiandien kaip maestro iškrėstas pokštas skamba jo daina „Mūsų dienos kaip šventė” – juk ji sukurta kaip parodija lietuviškoms užstalės dainoms. Bet, regis, mes viską linkę priimti rimtai…

Šis spektaklis – ir apie mus. Laikmetį, spindėjusį ir dvasios prabanga, ir niekingu skurdu, kurio atspindžiai kartais labai aštriai švysteli ir šiandien. Nereikia rodyti, kur. Visi matome. Ir girdime. Žiūrėdama spektaklį, jutau smelkiantį gailestį – kad neturime Maestro, kuris pasipriešinimą tam absurdui išreikštų, ko gero, pačia paveikiausia forma – daina. Ir ne šiaip daina, o išdainuotu eilėraščiu. Kuris niekuo neprimintų neraštingų pusžvaigždžių tekstų, kaip plastikinės šiukšlės suyrančių tik per kelis šimtus metų ir spėjančių užteršti gamtą. Puikaus poeto eilėraščiu – kuris gali būti ne tik kaltinamasis, bet ir kaltintojas.

Žinoma, žodis ar eilėraštis, ištartas ar išdainuotas scenoje, nesuskambėtų be talentingo aktoriaus, be režisieriaus, be jam talkinusių kitų spektaklio kūrėjų. Nuoširdus ačiū visiems.