Filmas „Poetas” – pakeliui į JAV

Netrukus Čikagoje, o taip pat Bostone ir Detroite, pamatysime ilgai lauktą filmą – bendrą režisierių Giedriaus Tamoševičiaus ir Vytauto V. Landsbergio darbą, meninę juostą „Poetas”. Filmas sukurtas remiantis pokario metais skirtingose stovyklose atsidūrusių dviejų žinomų žmonių gyvenimo istorija.

Jovita Beliak.

Lygiai prieš metus Lietuvoje įvyko vaidybinės istorinės dramos „Poetas” premjera. Prieš filmo pristatymą Lietuvos žiūrovams, jis sėkmingai dalyvavo didžiausiame Baltijos ir Šiaurės šalių kino festivalyje „Juodosios naktys” Taline, kur pelnė geriausio Baltijos šalių filmo apdovanojimą. Vaidybinis filmas „Poetas” sukurtas remiantis skaudžia ir paradoksalia Lietuvos pokario istorija, nutikusia dviejų žinomų Lietuvos žmonių gyvenimuose – gabaus to meto vaikų rašytojo ir antisovietinės rezistencijos partizanų vado.

Filmo „Poetas” režisieriai – Giedrius Tamoševičius ir Vytautas V. Landsbergis – kovo mėnesį atvyksta į JAV, kur aplankys lietuvių bendruomenes Bostone, Čikagoje bei Detroite. Prieš šią kelionę pakvietėme pagrindinį filmo režisierių Giedrių Tamoševičių pokalbiui prie kavos, norėdami pasmalsauti, kokiomis nuotaikomis jis dabar gyvena.

Tėvynės meilė tarsi užkonservuota

Su gera nuotaika įžengęs į vieną iš Vilniaus kavinukių ir nešinas torto gabaliuku, Giedrius šypsosi: „Mano mama irgi į ‘Draugą’ rašydavo.” Pasirodo, režisieriaus tėvai ilgą laiką dirbo ir gyveno Čikagoje, todėl ši kelionė jam tampa dar artimesnė. „Mano tėtis į Ameriką išvažiavo 1989 m. Gyvendamas ten jis prifilmavo daug vaizdi­nės medžiagos apie lietuvius. Aš pasižiūrėjau tas vaizdajuostes ir mane apėmė truputį keistas jausmas – net praėjus 30 metų tu gali vis dar pajausti tą savitą lietuvybės turėjimą, puoselėjimą, ir jis yra labai nepasiduodantis laikui, nekintantis”, – pokal­bį pradeda režisierius. G. Tamoševičius prieš kelis mėnesius lankėsi New Yorko Baltijos šalių kino festivalyje, kuriame su­ti­ko įdomių išeivijos lietuvių – nuo seniau­sių laikų iki paskutinio išvykusiojo. Pasak režisieriaus, jų ilgesys Lietuvai yra didesnis nei būnant Lietuvoje, todėl į daugumą dalykų žiūrima šviesesnėmis spalvomis. Tėvynės meilė ten tarsi užkonservuota. Todėl ir dabar prieš vykstant susitikti su lietuvių bendruomenėmis JAV, režisierius neslepia džiaugsmo.

Filmas žiūrovus grąžina į vaikystę

„Jaunimas labai gerai reaguoja į filmą ‘Poetas’, nes jie turi prikaupę senelių, prosenelių pasakojimų, ir tie prisiminimai tarsi atgyja. Visada laukiu jų – nebuvo nė karto, kad jaunimas neprieitų ir nepasidalintų savo įspūdžiais. Tai labai svarbu, kadangi informacija ir jausmai yra perduo­dami praktiškai tik iki trijų kartų. O dėl vyresnių žiūrovų – jie labai atkreipia dėme­sį į detales: kai kurie susigraudina, kai kuriems vaikystę primena, net atrodo, jog kvapai ar vaizdai atgyja, labai malonūs sentimentai. Lyg jie į savo vaikystę ar jaunystę būtų trumpam patekę”, – diskusijų ir pokalbių su žiūrovais bei jų žibančių akių laukia režisierius.

Filmas paremtas Kosto Kubilinsko istorija

Vaidybinis filmas „Poetas” perkelia į partizaninio karo laikus bei pasakoja apie sudėtingus ir dramatiškus pokario žmonių pasirinkimus, laisvės kovą bei išdavystės kainą. Gabus poetas Kostas išmetamas iš Lietuvos TSR rašytojų sąjungos dėl anti­sovietinės literatūros, o baisiausia – priver­čiamas bendradarbiauti su sovietų saugu­mo struktūromis. Netrukus jis išsiunčiamas į kaimą dirbti mokytoju, tačiau tikroji rašytojo užduotis – tapti vietinių partizanų draugu ir išduoti jų buvimo vietas bei ta­pa­tybes. Užmezgęs glaudų ryšį su partizanais, žavėdamasis jų drąsa ir nusiteikimu, bet kartu vis stipriau spaudžiamas saugu­miečių, rašytojas Kostas jaučia dilemą: ar jam klausyti širdies balso, ar vis dėlto išduoti partizanus ir tapti žymiu bei vertina­mu tautos rašytoju? Filmas paremtas Kosto Kubilinsko ir kitomis biografinėmis poka­rio asmenybių istorijomis, todėl filmas nė­ra tik apie K. Kubilinską. Tai partizaninės tematikos filmas, sukurtas remiantis Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščiu bei KGB medžiaga ir jame gvildenama išdavystės tema. Režisieriams buvo svarbu panagrinėti, kas gi nulemia skirtingus žmonių pasirinkimus tomis sudėtingomis pokario aplinkybėmis, kuomet vieni be dvejonių išeina į mišką, o kiti vis svarsto, mėtosi tarp jausmų ir minčių, gudrauja, bando išsisukti, o galiausiai išduoda.

Filmo personažas yra Kostas Skinkys – tai tiesioginė nuoroda į Kostą Kubilinską ir jo bendražygį poetą Algirdą Skinkį. Tačiau filme yra tik vienas asmuo, per kurį ir bandoma nagrinėti išdavystės problemą. Veikėjo vidinę dramą – ar kurti tai, kas ma­lonu širdžiai, tačiau prieštarauja visuo­menės ideologijai, ar gyventi pakankamai saugų, bet išdaviko gyvenimą, stiprina perspektyvaus aktoriaus Donato Želvio vai­dyba, tarsi vis slepianti kažkokią paslaptį. Beje, po šio filmo Donatas sulaukė nemažai dėmesio, tad tikėtina, kad jį ekra­nuose išvysime vis dažniau.

Filmo pergalė – parodyti aktorius kitame amplua

„Man labai malonu atrasti aktorius arba juos filmuose parodyti taip, kad jie pakeistų amplua ir būtų mažai kam atpažįs­tami. Jiems patiems yra naudingas ribų praplėtimas. Ydingas dalykas yra tada, kai aktorius suvaidina vaidmenį ir toliau jį kviečia į tokio pat tipo vaidmenį. Dirbame tuo principu, kad iš asmenybės ištrauktume visas savybes, kurios būtų tikrai žavios, o dar smagiau, kai žiūrovams yra parodomi nematyti kampai, aktoriaus spalvos. Tai čia ne tik su Donatu taip buvo, kuris, žino­ma, ypatingai atsiskleidė. Dainius Gaveno­nis taip pat – jo dauguma žiūrovų pusę fil­mo negalėjo atpažinti. Ir jis labai gerai jautėsi. Čia yra pergalė, čia yra kinas”, – pasiekimais dalijosi G. Tamoševičius.

Keliamas klausimas žiūrovams – o ką rinktumeisi tu?

Pasak režisieriaus, šiuo filmu nesiekiama atviro, tiesioginio heroizmo, dėl to filmas priverčia žiūrovus susimąstyti. Tokiu būdu pasiekiamas gilesnis poveikis, tad vieni žiūrovai labiau susimąsto, kiti susigraudina, daug žodžių nebūna. Kiekvienas atranda kažką savito, nors ir neturi nieko bendra su Lietuva. Bendražmogiški jausmai – tokie kaip kerštas ar išdavystė – nepriklauso nuo kultūrinių skirtumų, nepriklauso nuo vietos. Tai yra globali te­ma. Žiūrovui akivaizdžiai keliamas moralinis klausimas, kieno pusę jis rinktųsi, atsidūręs vienose ar kitose aplinkybėse. Ir nors filme pasakojama apie įvykius, nutikusius daugiau nei prieš septynis dešimt­mečius, tačiau karas Ukrainoje rodo, kad pasirinkimo problema yra ir dabar, ir kaip niekada aktuali.

Derino su istorikais net kostiumų sagas

„Mes kūrėme vaidybinį, ne dokumentinį, filmą ir būtent tai leido laisviau traktuoti istoriją. Tačiau iš kitos pusės, daug dirbome su dokumentine medžiaga, archy­vais, autentiškais to meto liudijimais siekdami, kad filmas būtų tikroviškas ir nepra­silenktų su istorine tiesa. Nebūčiau pradėjęs kurti filmo, jei nebūčiau maksimaliai viską pats išsiaiškinęs. Kiekvieną žingsnį, sceną, detalę derinome su istorikais – iki tokių smulkmenų kaip sagos, pasitikrindavome po kelis kartus”, – apie savo ilgą ir nuodugnų darbą pasakoja Giedrius, kartu su Vytautu V. Landsbergiu filmą kūręs be­ne 5 metus. Režisieriai yra įsitikinę, kad pokario epochos tiesą pavyko atskleisti, niekas neišlaužta iš piršto, o visi meniniai sumanymai turi realų pamatą.

Skirtingos režisierių patirtys suvienijo bendram filmui

Istorinio filmo kūrimas yra labai didelis iššūkis. Tinkamos filmavimui vietos nyksta dienomis, sunku rasti to laikmečio kostiu­mus, o ir žmonių bruožai sparčiai keičiasi, tad režisieriams prireikia didelio ryžto. „Vytautas jau daug metų domėjosi ta tema. Aš turėjau ambicijų, bet trūko drąsos. Ne­si­jaučiau kompetentingas, vis galvojau, gal per jaunas, gal vyresni turėtų imtis tokių temų. Dėl to su Vytautu ir susikooperavome – jis iš tos literatūrinės, partizaninės pusės daug žinių turėjo, o aš – vaidybi­nio kino, darbo su aktoriais. Pradėjome kartu dirbti, ir labai tuo džiaugiuosi”, – apie puikų rezultatą kalba Giedrius, minėdamas, jog pagrindinė sėkmės priežastis buvo abipusis režisierių pasitikėjimas bei nuoširdus darbas. Beje, tai yra pirmasis G. Tamoševičiaus pilnametražis filmas, tad į Lietuvos kiną atėjo dar vienas talentin­gas režisierius.

Filmas bręsta kaip geras vynas

Filmas yra sukurtas mums – lietuviams, kuriame įamžinta mūsų tautos isto­rija, skamba mūsų kalba, matomas mūsų kraštovaizdis, atpažįstama lietuviška poezija. Tai yra savotiška duoklė Lietuvai bei pasididžiavimas tuo, ką turime, ir paskata nepamiršti. Be to, filmas įtrauktas į moky­mosi programas mokyklose, vadovėliuose, rekomendacijose moksleiviams. Jis tapo pui­kia mokymosi priemone. „Filmas toliau bręsta ir niekuo neprastėja. Sakoma, kad reikia pažiūrėti filmą – ko jis vertas – kai jis gimsta, tada po metų ir penkerių metų. Pradžioje būna daug emocijų, kai kurie net nesugeba filmo tinkamai pasižiūrėti, nes iš anksto būna labai kritiškai nusiteikę – laukia, kad tik galėtų kokią nors klaidą surasti. Nemoka ramiai, atsiriboję nuo visko pažiūrėti. Dabar jau viskas nuslūgo, ir smagu, kai žmonės po kelis kartus pažiū­ri ir man parašo – pastebi, ką mes ten už­ko­davome. O aš žinau, ką mes ten užkodavome ir paslėpėme (šypsosi). Šis filmas bręsta kaip vynas. Jau žmonės pripažino, suprato aktorių vaidmenis, išmoko pasimėgauti be įtampos”, – apie sėkmingą filmo kelią pasakoja režisierius Giedrius Tamoševičius, manydamas, kad laikas šiam filmui tik į naudą.

Filmas „Poetas” bus rodomas Bostono Baltijos kino festivalyje kovo 3 d., sekmadienį, 4:10 val. p. p. Emerson Paramount Center, 559 Washington St., Boston, MA 02111. Dalyvaus režisieriai Giedrius Tamo­ševičius ir  Vytautas V. Landsbergis.

Čikagoje „Poetą” matysime kovo 7 d., ketvirtadienį, 7 val. v. North River­side Classic Cinema kino teatre, 7501 Cermak Rd., Riverside, IL 60546. Peržiūroje dalyvaus režisieriai Giedrius Tamoševičius ir  Vytau­tas V. Landsbergis. Informacija apie bilietus tel.: 312-375-2728 (Audra).

Kovo 8 d. 7:30 val. v.  Čiurlionio galerijoje Jaunimo centre – dokumentinis Vytauto V. Landsbergio filmas „Antanas Sutkus. Scenos iš fotografo gyvenimo”. Susitikimas su režisieriumi kamerinėje aplinkoje, vaišės.

Informacija tel.: 773-251-2934 (Viktorija).

Detroite filmas bus rodomas kovo 10 d., sekmadienį, 12 val. p. p. (po Mišių) Dievo Apvaizdos parapijos Kultūros centre, 25335 West Nine Mile Road, Southfield, MI 48033-3933.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2024-ųjų m. Vasario 22 d. numeryje, Vol. CXV NR. 15)