Vardan tos Lietuvos Telkimasis ir veikimas „Vardan tos Lietuvos” visada buvo ir išliks svarbiausia

Parengė Ramunė Lapas.

Lietuvos Respublikos generalinio konsulato 100-mečio proga savo darbą ir gyvenimą Čikagoje prisimena penki čia dirbę generaliniai konsulai. Visi jie norėtų vėl aplankyti „vėjų miestą”.

Šimtmetį  švenčiantis Lietuvos konsulatas Čikagoje pradėjo veikti 1924 m. kovo 1 d. Pirmasis jo vadovas buvo Povilas Žadeikis, kuriam išvy­kus dirbti į New Yorką, nuo 1928 m. kovo 1 d. Lietuvos konsulu Čikagoje buvo paskirtas dr. Antanas Kalvai­tis. Šiam  išvykus į Kauną, laikinai ir trumpai, 1936 m. lapkričio 1 d. – 1937 m. kovo 28 d., konsulo pareigas ėjo dr. Mikas Bagdonas.

Beveik penkiasdešimt Lietuvos konsulato Čikagoje veikimo metų buvo susiję su diplomatų dr. Petro Povilo Daužvardžio ir Juzefos Rauk­ty­tės-Daužvardienės vardais. Lietu­vos nepriklausomybės atkūrimo lai­ko­tarpiu įstaigai vadovavo Vaclovas Kleiza (1985–1998 m. buvo Lietuvos garbės generalinis konsulas, nuo 1998 m. – Lietuvos garbės konsulas).

Atkūrus Lietuvos nepriklauso­mybę, 1998 m. įsteigtas Lietuvos generalinis konsulatas. Pirmasis į jį pas­kirtas karjeros diplomatas buvo Gied­rius Apuokas. Jį pakeitė Arvy­das Daunoravičius, po to generaline konsule dirbo Skaistė Aniulienė, dar vėliau – Marijus Gudynas ir Mant­vydas Bekešius. Nuo 2021 m. rugpjūčio šiai diplomatinei įstaigai va­do­vauja Sigrida Mulevičienė.

Tęsdamas LR generalinio konsulato Čikagoje istoriją, jo šimtmečio proga „Draugas” pakalbino penkis anksčiau konsulate dirbusius karjeros diplomatus.

1. Kurioje pasaulio šalyje esate šiuo metu ir kokį darbą dirbate?

2. Kokią vietą jūsų profesinėje karjeroje užėmė LR generalinis konsulatas Čikagoje? Kokį darbą, užduotį ar įvykį įvardintumėte kaip svarbiausią jūsų kadencijos metu?

3. Kokie ryškiausi prisiminimai apie miestą ir žmones? Ar teko lan­kytis Čikagoje po to, kai baigėsi jūsų kadencija konsulate?

4. Ko palinkėtumėte dabarti­nei ir ateities konsulato komandoms? Čika­gos lietuviams?

Giedrius Apuokas
Lietuvos Res­pub­likos generalinis konsulas
Či­kagoje 1998–2003 m.

1. Jau antri metai kaip esu pensijoje, taigi didesnę dalį laiko – Vilniu­je. Po Čikagos turėjau gana daug įdo­mių veiklų – IT departamento vado­vas URM, pirmas reziduojantis LR am­basadorius  Armėnijoje, Lietuvos pirmininkavimo ES metu (2013), pir­mininkavau ES Tarybos darbo gru­pėms tarptautiniams kovos su teroriz­mu ir sankcijų klausimams, URM kuravau kibernetinio saugumo ir  tarp­tautinius interneto erdvės valdymo klausimus, o baigiau karjerą am­basadoriumi Estijoje.

2. Čikaga buvo mano pirmas va­dovavimas Lietuvos diplomatinei atstovybei ir tuo savaime labai įdomus ir ypatingas. Tai, kad JAV lietuviai sugebėjo per visą okupacijos lai­kotarpį išlaikyti atstovybes, jau yra didelis istorinis stebuklas, kurio reikš­mė – ir simbolinė, ir apčiuopiamai praktinė. Laikau garbe bū­ti konsulato istorijos dalimi. Mano už­duotis buvo atkurti Generalinio konsulato karjerinį statusą – ne to­dėl, kad būtų buvę priekaištų Garbės generalinio konsulato veiklai, o to­dėl, kad ir pagal Lietuvos ir JAV įsta­tymus kai kurių funkcijų Garbės kon­sulatas turėti negalėjo.

Reikėjo pradėti teikti pilnos apim­­ties konsulines paslaugas ir kiek pakeisti atstovavimo pobūdį. Tiek lietuviškai, tiek JAV visuome­nei reikėjo pristatyti ir aiškinti Lie­tuvos politinės, socialinės, ekonomi­nės raidos realijas iš tiesioginio LR vyriausybės atstovo pozicijų. Nėra prasmės neigti ar slėpti, kad žymi da­lis lietuviškos visuomenės sutiko kar­jerinio konsulo paskyrimą atsargiai arba net su nepasitikėjimu. Kai kurios lietuviškos institucijos Čika­goje turėjo lūkesčių „priglausti” konsulatą po savo sparnu, todėl sprendimas kurtis miesto centre, arčiau kitų diplomatinių ir valdžios įstaigų kai ką gerokai apvylė. Įtampos netrūko, daug teko aiškinti mūsų poziciją.

Bendrosios Lietuvos užsienio po­liti­kos požiūriu svarbiausia užduotis buvo paramos LR narystės NATO sie­kis. JAV pagrindinį darbą atliko lie­tu­­viška visuomenė, mūsų vaidmuo bu­vo remti jos pastangas įvairiapuse informacija, užmezgant ryšius su kitomis tautinėmis bendrijomis, visų pir­ma lenkų, siekiant bendro veikimo. Tai buvo ir artėjimo į ES laikas. Čikago­je veikimo toje srityje bu­vo ma­­žiau, bet mano ka­dencijos metu pradėta dalyvauti ES Generalinių konsulų susitikimuose.

3. Darbo pradžioje, o ir vėliau man labai padėjo daug žmonių. Ne­bandysiu vardinti, nes sąrašas būtų ilgas, o ir labai nemalonu būtų ką nors nepelnytai praleisti. Paminėsiu tik du. Tai Garbės generalinis konsulas Vaclovas Kleiza, kuris buvo ved­lys susipažįstant su lietuviška vi­suomene, su miesto ir valstijos val­džia, taip pat su verslo, mokslo ir kul­tūros institucijomis, jau nekalbant apie logistinius klausimus. Jo buvimas iš esmės tvirtino ir visuomenės pasitikėjimą konsulatu. Negaliu ne­pri­siminti ir Danutės Bindokienės, „Draugo” vyr. redaktorės – objektyvus konsulato veiklos nušvietimas didžiausioje lietuviškoje informacijos priemonėje, jos patarimai įvairiose situacijose buvo milžiniška parama.

Gal ir keista, bet, pasibaigus darbui Čikagoje, joje daugiau lankytis neteko. Washingtone ir New Yorke teko buvoti darbo reikalais, bet grįžti į Čikagą – ne. Ne todėl, kad nebūtų likę sentimentų ar neprisiminčiau, atvirkščiai – vaizdų ir malonių prisiminimų daug, gal trūko kažkokios pri­mygtinos paskatos. Ketinu šią si­tuaciją ištaisyti šiemet kovo pabaigoje, kai lankysiu Čikagoje dirbantį sūnų.

4. Vasario 16-osios ir Generalinio konsulato 100-mečio proga, šiais gero­kai neramiais laikais, norėčiau vi­siems palinkėti taikos, išminties, su­si­telkimo, pagarbos vieni kitiems, sėk­mės siekiant gerovės tiek Lietu­vai, tiek JAV.

Arvydas Daunoravičius
Lietu­vos Respublikos generalinis
konsulas Čikagoje 2003–2008 m.

1. Šiuo metu dirbu Vilniuje Už­sienio reikalų ministerijoje, kur uži­mu Ambasadoriaus ypatingiems pa­vedimams pareigas su pareigybei pri­skirta tema – Holokausto atminimas ir bendradarbiavimas su tarptautine žydų bendruomene. Mano pareigybė – realizuojant Lietuvos užsienio politikos tikslus – palaikyti būtinus ry­šius su Lietuvos ir užsienio šalių valstybinėmis ir nevyriausybinėmis or­ga­nizacijomis, tarptautinėmis organi­­zacijomis, tarptautine akademine bendruomene, Lietuvos ir užsienio žy­dų bendruomenėmis.

2. Čikaga yra ypatingas taškas lietuvybės žemėlapyje. Tai yra vieta su  labai giliomis, daug metų puoselėjamomis lietuvybės tradicijomis. Vie­ta, kurioje diplomatinę atstovybę tu­rime labai ilgai – jau ištisus šimtą me­­tų. Todėl būti Lietuvos Respubli­kos generaliniu konsulu Čikagoje man buvo ir didelė garbė, ir didelė atsakomybė. Be to, tai buvo pirmas kartas, kai į paskyrimo vietą atvykau kaip Lietuvos diplomatinės įstaigos vadovas.

Per penkerius darbo Čikagoje me­­tus su Generalinio konsulato kolegomis ir vietos lietuviais įgyvendino­me daugybę reikšmingų projektų. Kaip ir tada, taip ir dabar jie man visi atrodo labai svarbūs, net negalėčiau išskirti svarbiausio.

3. Be abejo, Čikagoje praleisti me­tai paliko stiprius prisiminimus. Juk JAV yra šalis su nuostabia gam­ta, kultūros, tradicijų, kulinarinio ir kitokio paveldo įvairove. Mums pada­rė įspūdį ir Didieji ežerai, ir Čikagos architektūra, ir lietuvių pėdsakai čia. Laikui bėgant, kai kurie pavadinimai, detalės pradeda dilti. Tačiau emocija, kurią išsivežėme iš Čikagos, niekur nedingo. Neįmanoma nesiža­vė­ti vietos lietuviais, kurie savo gyve­nimą paskyrė lietuvybei puoselėti, taip pat ir giliomis savanorystės bei savišalpos tradicijomis. Čikagoje gy­venome visa šeima, mūsų dukra čia lankė mokyklą, todėl turėjome gali­mybę iš arti susipažinti su lituanistinių šeštadieninių mokyklų veikla. Esame išsakę daugybę pagiriamųjų žodžių JAV Lietuvių Bendruomenės Švietimo tarybai, sukūrusiai tokį pla­tų lituanistinių mokyklų tinklą, subūrusiai daugybę mokinių ir mo­ky­tojų. Visa tai yra nepamirštama.

Deja, jau daugiau kaip dešimt me­tų nesilankiau Čikagoje. Būtų la­bai įdomu čia atvykti.

4. Lietuvos valstybę mes visi kar­tu kuriame kiekvieną dieną, įnešdami savo indėlį į jos žmonių saugumą ir gerovę. Todėl, švenčiant Konsulato Čikagoje 100-metį, sveikinu mus vi­sus ir dėkoju visiems dabartiniams ir buvusiems konsulato darbuotojams, ypač tiems, kurių pastangomis konsulatas tęsė savo veiklą ir Lietuvos okupacijos laikotarpiu. Kartu mums visiems (taip pat ir sau) linkiu nepra­rasti to neįkainojamo bendrystės jaus­mo ir tikėjimo, kad kartu mes galime viską.

Skaistė Aniulienė
Lietu­vos Respublikos generalinė
konsulė Čikagoje 2008–2012

1. Šiuo metu dirbu Lietuvos Res­publikos ambasadoje Australijoje įga­liotosios ministrės pareigose. Į mano pareigas įeina politikos, lietuvių bendruomenės, kultūrinės diplomatijos temos ir konsuliniai klausimai.   

2. Vykdama dirbti į Generalinį konsulatą Čikagoje žinojau, kad mies­­to apylinkėse telkiasi bene didžiausia tuo metu pasaulyje lietuvių bendruomenė. Žinojau, kad atvykstant vis daugiau „trečiosios bangos” lietuvių ši bendruomenė išgyvena tam tikrą virsmą… Pagrindinė konsulato užduotis – teikti kokybiškas konsulines paslaugas piliečiams, ta­čiau konsulatas tuo niekada neapsiribojo: kartu su kolegomis ieškojome in­vesticijų į Lietuvos ekonomiką, stiprinome dvišalius politinius ir verslo ryšius, daug pastangų įdėjome į tai, kad Lietuvos vardas skambėtų vie­šosiose Čikagos erdvėse, o lietuvių bendruomenė stiprėtų. Sudėtinga iš­skirti vieną darbą ar įvykį, kuris per ketverius metus buvo svarbiausias, tačiau labai gerai žinau, kad gavau didžiausią dovaną – galimybę pažinti ir bendrauti su žmonėmis, kurie per keletą kartų išsaugojo kalbą, tradicijas, rėmė Lietuvą kelyje į nepriklausomybę ir sukūrė mažą Lietuvą toli užjūriuose. Pasisėmiau tikro, giliai išgyvento patriotizmo iš senosios kar­tos lietuvių ir įkvėpimo bei kūrybiškumo iš naujosios „bangos” tautiečių.

3. Pagalvojus apie Čikagą, atmin­tyje iškyla saulėta diena, ryškiai mė­lynas Michigano ežeras, pilnas baltų burių, nors puikiai žinau, kad Čikaga – ne tik puikusis ežeras, kad ne visos dienos saulėtos, kad tai miestas – „darbininkas”. Ir žmonės. Plačiai be­sišypsantys, energingi, paslaugūs, empatiški. Niekada daugiau neteko lankytis Čikagoje, bet, atsiradus progai, labai norėčiau dar kartą pama­tyti miestą su „Pupa”.

4. Konsulato komandoms šiandien ir ateityje linkiu ištvermės ir at­kaklumo nelengvame darbe. Čikagos lietuviams – vienybės ir susitelkimo. Kartu puoselėkime savo vertybes, kal­bą, papročius ir nepailsdami sie­ki­me Lietuvos klestėjimo! 

Marijus Gudynas
Lietuvos Respublikos generalinis
konsulas Čikagoje 2012–2017 m.

1. Šiuo metu kartu su šeima gy­vename Airijoje, Dubline, kur vado­vauju čia veikiančiai Lietuvos amba­sadai. Diplomato darbas visose šalyse turi daug panašumų, nes mes visur atstovaujame ir giname savo šalies interesus, ieškome abipusiai naudin­gų bendradarbiavimo galimybių, sprendžiame klausimus, kurie toje vie­toje ir tuo metu yra aktualiausi ša­lims ir mūsų piliečiams. Bet jei pa­žvelgtume į kiekvienos diplomatinės atstovybės darbotvarkę ir į diploma­tų veiklos prioritetus, tai pamatytu­me, kad dirbami darbai yra skirtingi. Juos lemia geopolitinė aplinka, Lie­tuvos santykių su konkrečia šalimi specifika, Lietuvos prioritetai kon­kre­čiu metu konkrečioje šalyje ir ke­liamų uždavinių įgyvendinimo gali­my­bės. Ambasadoriaus darbas Airi­joje yra ir panašus, ir kartu labai skir­tingas jį lyginant su Generalinio konsulo veikla Čikagoje.

2. Darbas Čikagoje buvo ypatingas daugeliu aspektų. Pirmiausia, JAV svarba Lietuvos egzistenciniams, politiniams, ekonominiams ir vi­siems kitiems interesams visada buvo ir – tikiu – visada išliks esminė. Didelė ir Lietuvą nuoširdžiai mylinti bei jai visas jėgas atiduoti pasirengusi Lietuvos išeivija, kurios saviorganizacijos lygis ir galia neturi sau lygių niekur kitur pasaulyje yra tas lobis, kuris tarnystę savo šaliai čia padaro ypatinga. Būtent todėl darbas Čikagoje, be pačios tarnystės, man bu­vo ir ypatingas gyvenimo universitetas, ir didelė Dievo dovana. Atvy­kęs dirbti į Čikagą suvokiau, kad svar­biausias mano uždavinys yra ap­jungti visos mūsų bendruomenės ir Generalinio konsulato darbuotojų iš­mintį, jėgas bei pastangas ne tik sie­kiant suformuluo­tų svarbiausių Lie­tuvai tikslų, bet ir visiems kartu nuolat ieškant būdų, kaip dar prisidėti kuriant geresnę ir gražesnę Lietuvą, kuria pagrįstai didžiuotumėmės. Ta nesuvaidinta meilės Lietuvai dvasia ir mūsų vieningumas veikiant kartu, man atrodo, buvo svarbiausia prielaida tam, ką kartu pasiekėme, nes tada visi maži ir dideli darbai ir užduotys, atrodė, vyko ir sprendėsi tarsi savai­me. Politinio, ekonominio, kultūri­nio, švietimo ir daugelio kitų sričių bendradarbiavimo stiprinimas su JAV, lietuviškos Čikagos drąsus ėjimas į viešas miesto erdves – nuo Daley Plaza aikštėje surengto Moloto­vo-Ribbentropo pakto pasmerkimo koncerto su Algirdu Kaušpėdu ir iš Maidano atvykusia garsia Ukrainos dainininke, iki kasmetinių Lietuvos dienų Navy Pier, iki mūsų sukurtos Dariui ir Girėnui skirtos „We shall fly to Lithuania” parodos demonstra­vimo visuose milijoniniuose Čikagos oro uostuose, iki daug šimtų lietuvių vieningai giedoto himno prie Čika­gos simbolio „Pupos” ir kitur, iki pir­mą kartą Lietuvos trispalvės nepertraukiamo plevėsavimo Čikagos šir­dyje prie NBC pastato, į kurį per­kėlėme Lietuvos konsulatą ir iki dar daugybės kitų mūsų visų širdimis, pro­tais ir pastangomis kartu kurtų stebuklų – nuolat demonstravo, kiek daug mes galime veikdami išvien.

Tai kad aš, o dažnai ir su savo šei­ma, visus savaitgalius buvau kviečiamas ir galėjau praleisti su gausiu bū­riu lietuviškų organizacijų, parapijų, bendruomenių žmonių kartu dirbant ar švenčiant, leido mums visiems pui­kiai jausti ir suprasti vieniems ki­tus bei atlikti daug svarbių darbų. Aš turėjau privilegiją Generaliniam kon­sulate dirbti su ypatingų ir atsida­vusių kolegų komanda, o namuose nuolat jausti mano mylimiausių šei­mos narių palaikymą, kuriems taip pat yra svarbu padėkoti už visa tai, ką sukūrėme.

3. Čikaga visų pirma man – Lie­tuvą beprotiškai mylinčių lietuvių diasporos sostinė, daugybės nuosta­bių ir Lietuvai neabejingų litvakų mies­tas, mano atsiminimuose gyvų pui­kių amerikiečių namai, lietuvių pas­tatytų bažnyčių, įvairiausių lietuvybės centrų, lietuviškų organizacijų ir lietuviškos galios JAV centras. Tai ir vieta, kur nuo 1924 metų – ir net per Lietuvos okupaciją – nepertrau­kia­mai ir labai efektyviai veikė Lie­tuvos valstybės institucija – Generali­nis konsulatas. Tai daugybės Lietu­vos kūrėjų amžino poilsio vieta. Tai ypa­tingos dangoraižių architektūros ir amerikietiškos dvasios meka, vie­­ta, kur pamilau džiazą ir bliuzą. Tai miestas, kuris užkariavo visų be išim­­ties mano šeimos narių širdis, ir dar labai daug kas…    

Į Čikagą, jau baigęs savo tarnystės laikotarpį, buvau sugrįžęs pora kar­tų: dalyvauti Balzeko lietuvių kul­tūros muziejaus Metų žmogaus pa­skelbimo ceremonijoje bei atidengti paminklą JAV gimusiam už laisvę ko­vojusios Lietuvos valstybės vadovui, partizanų vadui Adolfui Ramanaus­kui-Vanagui. Abu sugrįžimai buvo ir jaudinantys, ir labai širdžiai mieli.

4. Generalinio konsulato šimtmečio veiklos istorijoje galime rasti daugybę įkvepiančių ypatingo atsidavimo ir pasišventusio darbo Lietu­vai pavyzdžių. Čia dirbę Lietuvos diplomatai yra palikę „nesuvokiamo dydžio batus”, kuriuos turime steng­tis užpildyti mes – laisvę iškovojusios Lietuvos nuolat besikeičiančios dip­lomatų ir konsulato tarnautojų ko­man­dos. Visiems čia dirbantiems ir dirbsiantiems savo kolegoms noriu pa­linkėti savo darbais būti vertiems tos garbingos mūsų paveldėtos istorijos ir stengtis, kad nauji įrašai šioje simbolinėje istorijos knygoje būtų ne mažiau epochiški ir prasmingi. Na, o visų emigracijos bangų ir visų kartų JAV lietuviams linkiu, kad Lietuvos ir lietuvybės meilė jūsų, jūsų vaikų, jūsų anūkų ir dar daugelio kartų jūsų vaikaičių širdyse visada liepsnotų. Linkiu, kad gražios ir klestinčios Lietuvos idėja ir noras prisidėti jos siekiant būtų šimtmečiais su motinos pienu perduodami iš kartos į kartą. Telkimasis ir veikimas „Vardan tos Lietuvos” visada buvo ir visuomet iš­liks svarbiausia.

Mantvydas Bekešius
Lietuvos Respublikos generalinis
konsulas Čikagoje 2017–2021 m.

1. Šiuo metu dirbu Laikinuoju Lie­tuvos Respublikos reikalų patikėtiniu Kinijos Liaudies Respublikoje. Dėl prieš porą metų susiklosčiusių dvi­šalių santykių savo pareigas vykdau iš Vilniaus.

2. Darbas Čikagoje užėmė ir vis dar užima labai svarbią vietą tiek ma­no profesinėje karjeroje, tiek ir asmeniniame gyvenime. Esu dėkin­gas likimui, kad turėjau galimybę dirbti su, mano nuomone, ne tik gausiausia, tačiau ir nepaprastai patrio­tiška, stipria ir nepailstančia lietuvių bendruomene. Iki šiol negaliu atsistebėti, iš kur tiek daug pozityvios ener­gijos, idėjų ir pasiaukojimo turi JAV lietuviai – visi kartu sudėjus ir kiek­vienas atskirai. Nors šiandien pri­trūks­ta laiko palaikyti ryšius su vi­sais bičiuliais, kurie liko už Atlanto, tačiau su daugeliu kontaktus palai­kau – susirašome žinutėmis ar susi­skambiname. Antra, bet ne mažiau svarbi priežastis, kodėl taip branginu Čikagą yra ta, kad mūsų šeimai ji tapo gimtuoju miestu – čia gimė mū­sų pirmoji dukra Nora.

Dirbant Čikagoje kartu su lietuviais pavyko įgyvendinti ne vieną gra­žų projektą ir idėją. Labiausiai įsi­minė Liepos 6-osios tradicija, kuomet Čikagos upe praplaukdavo „lietuviškų” laivų konvojus ir visi, su­sirinkę prie Generalinio konsulato, Čikagos upės pakrantėje, sugiedodavome Tautišką giesmę. Nepapras­tai džiaugiuosi Lemonte iškilusiu pa­minklu partizanų vadui Adolfui Ra­manauskui-Vanagui, menininko Rim­vydo Bartkaus instaliacija „Ka­ban­tys sodai” Čikagos viešojoje bibliotekoje. Galėčiau vardinti dar daugybę projektų ir lietuviškų organiza­cijų, su kuriomis kartu juos įgyven­dinome, tačiau jeigu reikėtų įvardin­ti vieną užduotį, tai labai daug dėmesio skyriau tam, kad Generalinis konsulatas taptų atviras ir prieinamas lie­tuviams, kad čia galėtų su savo idė­jomis apsilankyti ne tik Čikagoje, bet ir kitur gyvenantys tautiečiai, ir kad konsulate jie jaustųsi kaip namie. Taip pat labai džiaugiausi, kad iki COVID-19 pandemijos buvo pavykę ge­rokai sutrumpinti konsulinių pa­slau­gų eiles ir lietuviams, neskubiais atvejais, nereikėdavo laukti ilgiau kaip savaitę ar daugiausia dvi, kad bū­tų suteiktos paslaugos.

3. Apie žmones išliko tik geriausi prisiminimai. Nepaisant to, kad teko matyti visko – COVID-19 pandemiją, du kartus patirti riaušių siautulį, ne­si­baigiančius automobilių kamščius ir netgi šaudymus, – Čikaga, kaip jau sakiau, visuomet bus gimtasis miestas. Po išvykimo mums dar neteko ap­silankyti Čikagoje, tačiau turiu svajonę čia sugrįžti ir pakrikštyti šiame mieste gimusią Norą.

4. Konsulato kolegoms palinkėčiau pirmiausia kantrybės dirbant kasdienį biurokratinį, konsulinį darbą, taip pat išminties ir naujų idėjų, ku­rias įgyvendinti jie turi geriausią part­nerį pasaulyje – Čikagos lietuvius. O Čikagos lietuviams linkiu ir to­liau mylėti Lietuvą taip, kaip ją my­lėjote iki šiol, nes tai yra įkvepiantis pavyzdys ne tik pasaulio diasporai, bet – kartais – ir Lietuvoje gyvenan­tiems lietuviams.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2024-ųjų m. Vasario 17 d. numeryje, Vol. CXV NR. 14)