LR generalinio konsulato Čikagoje 100-mečio šventė

Trečioji Lietuvos diplomatinė atstovybė Jungtinėse Valstijose – Lietuvos Respublikos generalinis konsulatas Čikagoje – šventiškai pažymėjo savo veiklos šimtmetį. Į renginį gausiai susirinkę svečiai linkėjo „Ilgiausių metų”.

Karilė Vaitkutė.

2024 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos generalinis konsulatas Čikagoje pakvietė visuomenę į dvigu­bą šventę – Lietuvos Nepriklauso­my­bės 106-ųjų metinių minėjimą bei pa­ties konsulato šimtmečio gimtadienį. Šventė vyko Jaunimo centre įsikūrusioje Čiurlionio galerijoje. Susirinku­siųjų laukė įvairi ir įdomi programa. Vienoje iš galerijos salių buvo galima apžiūrėti parodą, supažindinančią su LR generalinio konsulato Čikagoje veikla ir trumpai apibūdinančia kiek­vieną iš dvylikos jame dirbusių konsulų: Povilą Žadeikį, Antaną Kal­vaitį, Miką Bagdoną, Petrą Daužvar­dį, Juzę Daužvardienę, Vaclovą Klei­zą, Giedrių Apuoką, Arvydą Dauno­ra­vičių, Skaistę Aniulienę, Marijų Gu­dyną, Mantvydą Bekešių bei da­bar­tinę konsulę Sigridą Mulevičienę. Šią parodą parengė Lituanistikos tyrimo centras. Taip pat buvo galima pamatyti keletą istorinių eksponatų – konsulato iškilų antspaudą, konsulato steigimo nuotrauką ir raštą bei isto­rinę iškabą. Šiuos eksponatus pa­teikė pats konsulatas. Na, o Balzeko lietuvių kultūros muziejus eksponavo Lietuvos garbės konsulės Juzės Daužvardienės dėvėtą lietuvių tauti­nį kostiumą bei jos nuotrauką. Kino salėje buvo galima pasiklausyti iš­trau­kų iš buvusių konsulų kalbų. Šią istorinę medžiagą parengė Arvydas Reneckis.

Kalbos – gyvai ir iš ekrano

Oficialioji šventės dalis prasidėjo Ievai Dilytei, kuruojančiai konsulato kultūros ir viešosios diplomatijos projektus, pakvietus visus į salę ir pri­stačius programą. Pirmoji kalbėtoja – dabartinė LR generalinė konsulė Sigrida Mulevičienė pasveikino susirinkusiuosius, pasidžiaugda­ma dalyvių gausumu, net kėdžių vi­siems neužteko. Konsulė apžvelgė kon­sulato istoriją, pabrėždama, kad prieš šimtą metų jau buvo būtinybė plėsti diplomatinį korpusą ir šalia ambasados bei konsulato New Yorke įsteigti konsulatą Čikagoje, kur gy­ve­no dide­lė lietuvių bendruomenė. Taip pat būtinybę natūraliai diktavo istori­nės aplinkybės – 1923 m. Lietuva prijungė Klai­pėdos kraštą, o nuo 1922-ųjų vis daugiau ir daugiau užsienio valstybių ėmė pripažinti nepriklausomą Lie­tuvą. Taigi, konsulato atsiradimas Čikagos miesto centre 1924 m. buvo tikėtinas. Pirmasis konsulas bu­vo Po­vilas Žadeikis, buvęs Lietuvos krašto apsaugos ministras. Konsula­to funk­cijos prieš šimtą metų buvo, galima sakyti, tos pačios: atlikti konsulinį darbą ir plėtoti kultūrinius ir ekonominius ryšius. Baigdama savo sveiki­ni­mo žodį generalinė konsulė ypač dėkojo lietuvių bendruomenei, pa­brėždama, kad visi jos kadencijos me­tu įvykdyti projektai nebūtų buvę įvykdyti be lietuvių bendruomenės. Konsulatas – tai tiltas tarp Lietuvos ir Amerikos lietuvių bendruomenės. Konsulė pakvietė visus būti politiškai aktyviais ir balsuoti artėjančiuose Lietuvos Prezidento rinkimuose bei išsakyti savo nuomonę referendume dėl dvigubos pilietybės.   

Kitas kalbėtojas į susirinkusiuosius kreipėsi iš ekrano. Amerikos lie­tuvius, švenčiančius Lietuvos nepri­klausomybę bei konsulato šimtmetį sveikino Lietuvos užsienio reikalų mi­nistras Gabrielius Landsbergis, negailėjęs gražių žodžių lietuvių bendruomenei, ypač prisiminus, kad kon­sulatas buvo išlaikytas Čikagoje per visą okupacijos laikotarpį būtent patriotiškos bendruomenės pastangomis.

LR ambasadorė Audra Plepytė džiaugėsi vėl galėjusi atvykti į Čika­gą, nes čia ji atvykstanti beveik kaip į namus, kaip į Lietuvą. Čikagos ir apy­linkių lietuvių bendruomenė to­kia didelė ir stipri, kad čia neįma­noma nesijausti kaip Lietuvoje. Am­basadorė džiaugėsi, kad Lietuva – da­bar jau tikrai moderni valstybė, pripažinta tarp kitų modernių pasaulio šalių. Lietuvos mokslininkai jau ver­ti ir Nobelio premijų, Lietuvos verslo ir investicijų jau laukiama ir kitose šalyse, taip pat ir Jungtinėse Valsti­jose. O šių laikų moderni Lietuva įkvėpimo sėmėsi ne iš kur kitur, o iš Vasario 16-osios, nes tuomet, prieš šim­tą šešerius metus ir prasidėjo mūsų kelias į modernią ir globalią Lietuvą.

Į šventę atvyko ir JAV Lietuvių Bendruomenės (LB) Krašto valdybos pirmininkas Arvydas Urbonavi­čius, kuris savo sveikinime taip pat pa­­brė­žė, kad konsulatas gyvavo tiek metų Amerikos lietuvių dėka ir Amerikos lietuvių tikslas yra dirbti Lietuvos labui. Kaip anksčiau, dar net prieš Lietuvos nepriklausomybės paskelbi­mą, Amerikos lietuviai savo piniginė­mis lėšomis rėmė Lietuvą, taip remia ir dabar. JAV LB Krašto valdybos pir­mininkas ragino visus išlaikyti savo širdyse patriotiškumą, o baigdamas kalbą pajuokavo, kad į svečius be do­vanų nevažiuojama, ir įteikė LR gene­raliniam konsulatui skulptūrėlę – JAV LB „Draugystės medį”, linkėda­mas, kad Amerikos lietuviai ir konsulatas draugautų dar kitą šimtą metų.

Sveikinimus atsiuntė ir Illino­jaus valstijos generalinis prokuroras Kwami Raoul bei Illinojaus gubernatorius J. B. Pritzker, kuris pasidžiau­gė stipria lietuvių bendruomene Či­kagoje, pabrėždamas, kad konsulato šimtmetis – tai ne eilinis pasiekimas.

Kitas sveikintojas buvo Ameri­kos lietuviams itin gerai pažįstamas – buvęs čikagietis Lietuvos Preziden­tas Valdas Adamkus. Vaizdo sveiki­nime konsulato šimtmečio proga Preziden­tas išvardino svarbiausius konsulato darbus okupaciniu laikotarpiu – konsulatas neleido pamiršti, kad Lietuva okupuota, o taip pat puoselėjo lietuvybę.

Prabilo karjeros diplomatai

Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1990 m., pirmuoju generaliniu kon­sulu buvo paskirtas Giedrius Apuokas, Čikagoje dirbęs nuo 1998 m. iki 2003 m. Jo sveikinimo žodį taip pat išgirdome iš ekrano. Šiuo metu bu­vęs konsulas jau pensijoje ir mė­gaujasi kelionėmis ir valgių gaminimu. O prisiminęs savo darbo metus konsulate Čikagoje, konsulas ypač dė­kojo prieš jį garbės konsulo pareigas vykdžiusiam Vaclovui Kleizai bei „Draugo” laikraščio tuometinei vyr. re­dak­torei Danutei Bindokienei, pa­dė­ju­siems sumažinti įtampą ir nepasiti­kėjimą tarp naujojo konsulo ir Ame­rikos lietuvių bendruomenės. G. Apuo­ko kadencijos metu Lietuva dar nebuvo nei NATO, nei Europos Sąjun­gos nare ir reikėjo dirbti, užtikrinant pa­ramą NATO siekiui bei užmezgant santykius su Europos bendruomenė­mis Čikagoje. G. Apuokas linkėjo vi­siems taikos, išminties ir susitelkimo  Lietuvos gerovės vardan.

Buvęs generalinis konsulas Ar­vy­das Daunoravičius (2003–2008 m.) paste­bėjo, kad Čikaga yra ypatingas taškas Amerikos lietuvybės žemėla­pyje ir jis niekada nepamiršiąs to ge­ro emocinio krūvio ir nepaprasto ben­drystės jausmo, gauto per savo kadencijos metus.

Buvusi generalinė konsulė Skais­­tė Aniulienė (2008–2012), kuri šiuo me­tu dirba Australijoje, džiau­gė­si kon­sulato šimtmečiu, pastebėda­ma, kad toks gražus jubiliejus reiš­kia, kad lietuviai yra labai gyvybinga tau­ta ir linkėjo visiems, kad mūsų tautos dvasia ir toliau klestėtų, o mū­sų žmo­nės vertintų tai, ką turi, ir didžiuo­tųsi savo tauta.

Ekrane pasirodžius buvusiam ge­neraliniam konsului Marijui Gudy­nui (2012–2017) salė ėmė ploti – tokie dar gyvi prisiminimai sieja lietuvių bendruomenę su šiuo konsulu. M. Gu­­dynas šiuo metu dirba Dubline, Airijoje, kur dabar gyvena 70 000 lietuvių, o tai sudaro 1,5 proc. Airijos gyventojų. Galvodamas apie tokią didelę bendruomenę, buvęs generalinis konsulas Čikagoje sakosi negalįs neprisiminti dar didesnės – Čikagos lietuvių bendruomenės. Prieš atvykdamas į Čikagą konsulas bandė susipažinti su vietos lietuvių bendruome­ne ir susidaryti Lietuvos draugų sąrašą, bet tai, ką jis rado Čikagoje, toli gražu neprilygo tam, ką jis manė rasiąs. Juk Lietuvos draugų Čikagoje yra gal net vienas penktadalis telefonų knygos! Konsulas suprato, kad lietuvių bendruomenė Čikagoje tokia patriotiška, kad lietuvybė čia teka krau­jyje ir eina iš kartos į kartą. Kon­sulas kvietė visus tapti diplomatais ir atrasti savo santykį su Lietuva, dir­bant vardan tos Lietuvos.

Penktasis buvęs generalinis konsulas Mantvydas Bekešius (2017–2021), kuris taip pat dalyvių buvo su­tiktas plojimais, pasidalino jautria asmenine informacija – Čikaga jam ne tik darbo vieta, Čikaga ir tam tik­ra prasme namai, nes čia gimė jo pirmoji duktė Nora. M. Bekešius taip pat pabrėžė, kad Amerikos lietuvių bendruomenė yra labai dosni bendruo­menė ir šiuo metu remia ne tik Lie­tuvą, bet ir Ukrainą.

Paskutinysis video montažas pri­statė šiandieninio konsulato darbuotojus, kurių dabar yra net dvylika – daugiau, nei bet kada anksčiau.

Svečiai vaišinosi Audros Jan­uš­kienės („Bravo Bites”) pagamintais už­kandžiais bei konsulato šimtme­čiui skirtu jubiliejiniu tortu – Wauke­gan/Lake County apylinkės dovana.

Šventę vainikavo  muzikinė programa

Rimas Černius.

Gražus Vasario 16-osios ir Lietu­vos konsulato Čikagoje 100-mečio mi­nėjimo akcentas buvo meninė progra­ma, kurią atliko du muzikantai, atvykę iš Lietuvos – kanklininkė Re­gina Marozienė ir akordeonistas Jo­nas Vozbutas. Regina Marozienė yra Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos direktorė, Lietuvos Muzi­kos ir Teatro akademijos liaudies in­strumentų katedros lektorė ir huma­nitarinių mokslų daktarė. Ji taip pat – 2024 m. šimtmečio Dainų šventės Kanklių muzikos vakaro meno vado­vė. Jaunas akordeonistas Jonas Voz­butas, Šiaulių Sauliaus Sondeckio me­nų gimnazijos abiturientas, 2020 m. laimėjo „Lietuvos talentai. Super­vaikai” konkursą, tada jam buvo 14 metų. Šių muzikų koncertas Jaunimo centro Čiurlionio galerijoje buvo jųdviejų pirmasis pasirodymas Ameri­koje. 

Tautiniu kostiumu pasipuošusi kanklininkė Regina Marozienė meni­nę programą pradėjo padeklamuodama poeto Jono Strielkūno eilėraštį. Po to ji kanklėmis pagrojo keletą kūrinių – Jono Švedo „Neužmirštuo­les” iš bagatelių ciklo „Pievų taku”, Anatolijaus Lapinsko „Raliuotinę”, Alfonso Mikulskio „Lietuvos giružę”. Pastarasis ypač tiko koncertui Čiur­lionio vardu pavadintoje galerijoje – kanklininkė klausytojams priminė, kad A. Mikulskis buvo ilgametis Cleve­lando lietuvių „Čiurlionio ansamb­lio” vadovas. 

Akordeonistas Jonas Vozbutas atliko keletą veikalų, pritaikytų akor­deonui. Jaunas muzikantas groja mygtukiniu akordeonu: instrumento mygtukai yra pritaikyti ne tik kairei, bet ir dešinei rankai. Pradžioje Jonas pagrojo Juozo Naujalio kūrinį „Sva­jo­nė” bei Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Mazurka h-moll”. Ilges­nis J. Vozbuto atliktas kūrinys buvo ame­rikiečio kompozitoriaus Aaron Copland veikalas „Hoedown”. Tai pilnam orkestrui parašytas kūrinys, ku­ris vaizduoja kaubojų kaimišką pa­silinksminimą, šokius. Įdomu buvo iš­girsti šį kūrinį, grojamą mygtuki­niu akordeonu. 

Koncerto pabaigoje abu atlikėjai grojo kartu, suderindami kanklių ir akor­deono garsus. Jie atliko I. Stak­vilės „Žvaigždės danguje” bei V. Bar­kausko „Nuotaika”.

Kitą dieną Regina Marozienė ir Jonas Vozbutas atliko meninę progra­mą JAV LB Vidurio Vakarų apygardos ruošiamame Vasario 16-osios minėji­me Lemonte. O vasario 25 d. jiedu koncertuos Omaha mieste, Univer­si­ty of Nebraska meno centro rečitalio salėje. Ten vyks lietuvių liaudies me­no koncertas, kurį rengia Omaha susigiminiavusių miestų draugija ir Omahos Lietuvių Bendruomenė (abu muzikantai yra iš Šiaulių, o Omaha ir Šiauliai – susigiminiavę miestai). 

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2024-ųjų m. Vasario 24 d. numeryje, Vol. CXV NR. 16)