Fotografas su sparnais.

Kviečiame į susitikimą „Drauge”

Birželio 2 d., ketvirtadienį, 6 val. vakaro „Draugo” redakcija rengia susitikimą su Lietuvos aviacijos muziejaus vadovu, fotomenininku Mindaugu Kavaliausku.

Mindaugas papasakos apie įdomiausius muziejaus eksponatus, naujausius tyrimus, atradimus. Svečias taip pat pristatys savo naujausią fotografijų albumą „Lietuva. Pasisveikinimų vaizdai”.

Lauksime visų senamadiškame susitikime gyvai. Adresas: 4545 West 63 Str., Chicago, IL, 60629.

2020 m. lapkričio 14 d. išspausdintą interviu su Mindaugu Kavaliausku galite perskaityti čia:

Mindaugą Kavaliauską kalbina Živilė Symeonidis.

Mindaugai, JAV daugelis Jus žino kaip fotografą, fotomeno festivalių ir galerijų kuratorių, daugiametį pasaulinės fotografijos vertintojų komisijos narį, o staiga toks posūkis karjeroje – prieš keletą metų tapote Lietuvos aviacijos muziejaus (LAM)  direktoriumi Kaune. Papasakokite, kaip tai įvyko ir kas paskatino priimti naujas pareigas?

Pirmiausia labai miela, jei JAV lietuviai mane dar prisimena būtent kaip fotografą, nes šiame amplua šiek tiek teko susipažinti su Čikagos, Washingtono lietuviais 2000 metais, kai keliskart po tris mėnesius buvodavau Amerikoje. Algimanto Kezio kvietimu buvau surengęs savo fotografijų parodą Čikagoje, Jaunimo centro galerijoje, o Jūratės Sakalauskienės, tuometinio ambasadoriaus žmonos, kvietimu – Lietuvos ambasadoje Washingtone. Tai suteikė galimybę susipažinti su daugeliu išeivijos lietuvių.

Mano žmona tuomet metus stažavo Northwestern University, Evanstone, o gyvenome Cicero. Butą nuomojomės pas lietuvius, godžiai klausėmės tolimų ir artimų istorijų. Pakvietimai į svečius, sekmadienių kavutės leido giliau pažinti DP kartą. Neįtikėtina buvo stebėti namų video su procesija prie Šv. Antano bažnyčios, kurioje dar vaikas dalyvavo Arvydas Žygas, man dėstęs antropologiją atkurtame Vytauto Didžiojo universitete! Tada eidavau pas kaimynus, fotografuodavau juos, klausydavau jų istorijų, keliavau ir po kitas valstijas – Michiganą, Ohio, Pennsylvaniją, Naująją Angliją. Beje, važiuodamas į „Draugo” redakciją negalėdavau atsižiūrėti lėktuvų, tiesiai virš Cicero aveniu besileidžiančių į Midway oro uostą.

Apskritai 2000 m. mano kelionė į Ameriką buvo pirma tolimų skrydžių, oro uostų patirtis, kada į akį ir objektyvą įkrito aviacinė aplinka. Kai pradėjau organizuoti KAUNAS PHOTO festivalį, kelionės į Ameriką tapo įprastiniu dalyku – vykdavau kone kasmet arba net keliskart per metus. Teko keliauti į fotografijos festivalius Houstone, Portlande, New Yorke, Atlantoje. Kennedy oro uoste esu dukart pataikęs pas tą patį JAV emigracijos pareigūną, kuris kaip vaikas džiaugėsi mano pase radęs savo parašą. Žinoma, visur buvo aviacija – daug valandų skrydžiuose, oro uostuose. 2006 m. pakeliui į Houstono „FotoFest” festivalį nusprendžiau, kad aviacijos ir žmogaus santykis – įdomus ir niekieno nenagrinėtas siužetas fotografijoje. Taip gimė mano projektas „travel’AIR”, kuris vėliau mane vedė link lėktuvų stebėtojų, į aviacijos muziejus. Mūsų Lietuvos aviacijos muziejus (LAM) buvo toli gražu ne pirmas, kurį teko aplankyti. Šie vizitai leido susidaryti įspūdį, koks galėtų būti lankytojo svajonių aviacijos muziejus.

Kaip Jūsų, fotografo, patirtis ir perspektyva padeda naujose pareigose?

Kadangi LAM jau turi gerą fotografą, man, laimei, fotografo užduočių muziejuje atlikti nebereikia, kaip buvo tik pradėjus dirbti. Tačiau tiek kaip fotografo, tiek kaip menotyrininko ar žmogaus, kuris nėra aviatorius, neutralus žvilgsnis padeda lengviau vertinti, kas mūsų lankytojams gali būti aktualu, įdomu iš specifinėmis techninėmis, kontekstinėmis detalėmis apipintos Lietuvos aviacijos. Čia gal labiau praverčia kuratoriaus, parodų rengėjo įdirbis. Na, o fotografo patirtis leidžia matyti detales. Kalbu ir apie mūsų muziejaus parodų, ekspozicijų, nuotolinių produktų estetinę vertę, ir apie darbuotojų ar lankytojų nuotaikas.

Pristatykite Kauno aviacijos muziejų.

LAM įsikūręs buvusio Kauno oro uosto, veikusio iki 1987 m., patalpose. Rinkiniuose turime per 23 000 eksponatų. Pats pirmasis LAM rinkinių eksponatas – „Lituanica” replika, skirta filmui „Skrydis per Atlantą”. Tai neabejotina muziejaus pažiba ir daugelio istorijų pradžios ir pabaigos taškas. Kai sakau „pradžios”, turiu minty, kad 1983 m. filmas, kuriam buvo sukurtas tikras skraidantis orlaivis, suteikė didelį postūmį mums, sovietmečio vaikams, domėtis tarpukariu, lietuvių Amerikoje ir lietuvių čia, Lietuvoje, glaudžiu ryšiu. Užbaigimo tašku galėtų būti laikomas 1993 m. įvykis, kai lėktuvo konstruktorius Vladas Kensgaila ir JAV lietuvis Edmundas Jasiūnas simboliškai užbaigė „Lituanica” skrydį – nukeliavo į S. Dariaus ir S. Girėno žūties vietą, o iš jos parskrido į Kauną. Šalia „Lituanica” replikos lankytojai pamatys Lietuvos ir JAV vėliavas ir autentiškus karstus, kuriuose Lietuvos didvyrių palaikai iš žūties vietos buvo pargabenti į Kauną. Po aukštu „Lituanica” sparnu – kitas „Cherokee Piper” – JAV labai paplitęs lėktuvas. Šis, stovintis muziejuje, 1993 m. perskrido Atlantą minint šešiasdešimtąsias „Lituanica” skrydžio metines. Šalia memorialo S. Dariui ir S. Girėnui matome reaktyvinį variklį bei naikintuvo Su-27 gaubtą. Abu šie eksponatai primena mums vieną labiausiai prityrusių lietuvių lakūnų bandytojų – Rimantą Stankevičių, kuris buvo išbandęs apie 50 orlaivių modelių ir ruošėsi tapti kosmonautu. Simboliška, kad žiūrovams rodome gaubtą. Avariniu atveju jis numetamas, o lakūnas katapultuojasi. O R. Stankevičius žuvo 1990 m. per aviacijos šventę Italijoje, kai akrobatinio pasirodymo metu sutriko lėktuvo variklio darbas. Siekdamas išvengti žūčių ant žemės, lietuvis lakūnas nesikatapultavo, bet siekė patraukti lėktuvo avariją toliau nuo žmonių.

Pakėlę akis pamatome muziejaus palubėse kabančius orlaivius be variklių. Tai – sklandytuvai. Sklandymo istoriją muziejus orlaiviais pasakoja nuo Broniaus Oškinio medinių modelių iki Eksperimentinės sportinės aviacijos gamyklos epochos, kai vienetinius, dažnai paukščių ar vabzdžių vardais („Boružė”, „Vyturys”, „Garnys” ir t. t.) vadintus sklandytuvus pakeitė Lietuvos aviacijos vizitinė kortelė – lietuviškos konstrukcijos stiklo plastiko LAK modeliai. LAK-12 „Lietuva” –  didžiausias sparnų moju (apie 20 metrų) muziejaus eksponatas. LAM turi ir mažiausią pasaulyje sklandytuvą – Bro-18 „Boružė”, skirtą sklęsti nuo kalvos, kopos ar kito šlaito, ir didžiausią lietuviškos gamybos dvivietį motorizuotą LAK-5 „Nemuną”. Mažesnių objektų gerbėjams taip pat turime ką pasiūlyti. Greta esančioje salėje – lėktuvų modeliukų pasaulis. Salės puošmena – tituluočiausio Lietuvos sportininko Petro Motiekaičio F1F klasės sraigtasparnių modeliai, kuriais pasiekta 16 pasaulio rekordų. Aviatoriaus Jono Pyragiaus tarpukario lietuviškų apdovanojimų ir ženklų kolekcija, rodoma Lietuvos aviacijos muziejuje,  be faleristinės vertės gali būti vertinama ir kaip jungtis tarp Lietuvos tarpukario aviacijos, išeivijos (Australija), šaltojo karo, aviacijos aukso amžiaus ir mūsų dienų. Jei išeitume į lauko ekspoziciją, stabtelčiau ties vienu eksponatu – Rytų Europai būdingu orlaiviu AN-2, kuris čia yra tas tikrasis, skridęs virš „Baltijos kelio” 1989 m. Drąsūs pilotai Vytautas Tamošiūnas ir Petras Bėta vežė apie pusantros tonos gėlių, kurios buvo mėtomos sveikinimo ženklan, radijo ryšiu koordinavo žmonių grandinę ir vežė žurnalistus, kurie įamžino ir pasauliui parodė šį istorinį įvykį. Šiuo eksponatu norime pabrėžti, kad Lietuvos kelyje į laisvę aviacijai teko svarbus vaidmuo.

Kokį radote muziejų ir kas jame pasikeitė Jums vadovaujant?

Be savo darbą mylinčių darbuotojų muziejų radau šiek tiek „pavargusį”, belaukiantį rekonstrukcijos, inertišką, svajojantį apie geresnius laikus. Įsivaizduokite – buvęs oro uosto pastatas nuo jo pastatymo 1973 m. nerekonstruotas, ekspozicijos dalis – nešildoma. Tikimės, kad per vienerius mano darbo metus prie rekonstrukcijos priartėjome, tačiau dirbome daug, kad muziejus taptų modernesnis esamomis sąlygomis. Daugelis darbų yra tiesiog senos infrastruktūros problemų sprendimas. Daug laiko, energijos teko skirti tokiems esminiams dalykams kaip patikimas šviesolaidinis interneto ryšys, šiandieninės darbo priemonės, patogesnės, saugesnės darbo vietos darbuotojams. Vis dėlto tuo neapsiribojame. Tiriame savo auditoriją, randame, kad tai, ką galime pasiūlyti – tarpukario Lietuvos aviacijos, sklandymo istorija, civilinės aviacijos naratyvai gali dominti ne vien aviacijos veteranus ar kelis studentus. Daug dėmesio skiriame klausimams „kaip” ir „kodėl”, aviacijos socialiniams, kultūriniams efektams. Tokiu būdu kuriame eksponatų pristatymus, vykdome edukaciją siekdami parodyti, kokia svarbi mums aviacija ir kad apie tai iki šiol nepagalvojome… Per šiuos, pandemijos, metus išmokome bendrauti su nuotoline auditorija. Kuriame seriją 60 sekundžių trukmės filmukų, kuriais aktualizuojame muziejaus eksponatus. Mūsų edukatoriai sukūrė seriją edukacijų mažiesiems „Susikurk sparnus”. LAM bendradarbiauja su tinklalapiais, kuriame kokybišką turinį, tampame vis labiau matomi visuomenėje.

Ką Jums reiškia būti šio muziejaus direktoriumi?

Gal „direktorius” skamba labai oficialiai, tačiau tai darbas paraitotomis rankovėmis. Man darbas Lietuvos aviacijos muziejuje yra galimybė atnešti svajonės pojūtį į skrydžio kultūros Lietuvoje pažinimą.

Muziejuje nuolat vyksta įvairūs projektai. Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie juos?

Muziejaus ekspoziciją, kuri be esminių pokyčių egzistuoja jau apie du dešimtmečius, po rekonstrukcijos planuojame keisti nuoseklaus pasakojimo lankytojų kelionę – nuotykiu per skrydžio mūsų šalyje istoriją ir jos įdomybes.

Rugsėjo mėnesį surengėme šventę LAM 30-mečiui paminėti. Joje buvo ir aviacinių akrobatinių numerių, šiuolaikinio šokio pasirodymas, koncertas, parodos. Kai rengiame parodas, renginius, siekiame kultūrinių, istorinių, epochų, kartų jungčių. Viena iš parodų muziejaus lauko ekspozicijoje – „Skrydis: Aleksandras ir Algis”. Paroda apjungia pirmojo Lietuvoje pilotuojamo skrydžio teoretiko Aleksandro Griškevičiaus veikalo apie Žemaičio garlėkį citatas, o jas papildo šiuolaikinio menininko Algio Griškevičiaus siurrealistinės fotografijos antigravitacine tematika. Minėdami Juozo Kumpio, pirmojo Lietuvos karo lakūno, žūties mūšyje 100-metį, atidarėme ir šiuolaikinę fotografijos parodą, kurią parengė Šiaulių fotografijos muziejus ir fotografai, dokumentavę britų Karališkųjų oro pajėgų NATO oro policiją. Muziejus kasmet restauruoja po tam tikrą kiekį UNESCO Pasaulio atminties nacionaliniam registrui priklausančių Antano Gustaičio sukurto ANBO IV lėktuvo brėžinių. Jau antri metai, kai rengiame restauruotų brėžinių parodą, tačiau ją papildome aktualijomis – pristatome muziejaus partnerių „ANBO eskadrilė” progresą – ANBO III atkūrimo etapus, sėkmes, sunkumus. Tai keli pavyzdžiai, tačiau kad būtų paprasčiau suvokti, ką rodome, apie ką ir kaip kalbame, kviečiu ir Amerikos lietuvius stebėti LAM renginių transliacijas muziejaus „Facebook” paskyroje. Ten lieka ir renginių įrašai. Kviečiu sekti @AviacijosMuziejus, žiūrėti, būti su mumis ir per atstumą!

Kokius projektus planuojate netolimoje ateityje?

Ant stalo – muziejaus rekonstrukcijos projektas. Didelis darbas – naujos ekspozicijos koncepcijos parengimas. Nepamirštame ir mūsų padalinių Žemaitijoje, lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno gimtinių-muziejų, kuriuos planuojame keliais etapais modernizuoti. Tikimės didesnio keliautojų į pajūrį srauto lakūnų gimtinėse, kol atlikinėsim didžiuosius rekonstrukcijos darbus Kaune, truksiančius iki 2023 m.

Papasakokite plačiau apie Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimtinių atnaujinimo projektą.

Kai devintojo dešimtmečio pradžioje aviatoriaus ir visuomenininko Vytauto Pakarsko pastangomis buvo atkurti gimtųjų S. Dariaus (Dariaus kaimas Klaipėdos rajone) ir S. Girėno (Vytogala, Šilalės rajone) sodybų namai, buvo sukurta muziejų dvynių vizija. Tai sudarė įspūdį, lyg Darius ir Girėnas būtų vienas žmogus. Mano vizijoje kiekviename iš šių muziejų turėtų būti atskiri pasakojimai tiek apie S. Darių, tiek ir apie S. Girėną iki išvykimo iš New Yorko. O LAM Kaune bus „Lituanica” skrydžio ir nelaimės istorija. Pradėjęs dirbti muziejuje kartu su darbuotojais ir išorės ekspertais daug dėmesio skiriu S. Dariaus ir S. Girėno gyvenimo istorijų studijavimui. Man jos tiesiog nuostabios, lyg daugiaserijiniai nuotykių filmai su nuolatiniu motyvu – skrydžio svajone, neįmanomų tikslų siekimu, nuolatiniais pavojais.

Steponas Darius man tam tikra prasme įkūnija Roberto Zemeckio Forest Gump, kuris buvo daug kur, kur vyko svarbūs įvykiai, ir net juose pats dalyvavo: Pirmasis pasaulinis karas Prancūzijoje, Klaipėdos krašto atkovojimas Lietuvai, gausi sporto ir visuomeninė veikla, motociklizmas tarp aviatorių, intrigos su vadovybe ir „pertrauka” nuo Lietuvos bei atvykimas į prieškrizinę, klestinčią Ameriką, dalyvavimas oro cirke, pirmasis lietuvių aeroklubas JAV, didžioji krizė ir t. t. Sunku patikėti, kad tiek gali tilpti vieno žmogaus gyvenime.

Stasys Girskis-Girėnas – tylesnis, tačiau savaip epiškas. Įsivaizduokite jauniausią iš šešiolikos vaikų mirus tėvams išeinantį pėsčią keliu į Latviją su šipkarte rankoje, o Amerikoje įkūrusį pirmą didžiausią lietuvių transporto bendrovę pačiame Čikagos taksi karų įkarštyje, netrukus tampantį pirmuoju lietuviu lėktuvo savininku ir t. t. Kai klausėte, kaip prie to prisideda mano ankstesnė patirtis, čia galiu pasakyti, kad mano fotografijos istorijos žinios, JAV istorijos, kultūros pažinimas leidžia ne šiaip nupūsti dulkes nuo sausų ir ne visada tikslių faktų apie mūsų legendinius lakūnus, tačiau parodyti jų istorijas išryškinant aplinkybes, kuriomis jie didvyriai buvo daug kartų iki to, kai „Lituanica” pakilo iš Floyd Bennett Field…

Šiuo metu dirbame ties mobilia aplikacija, kuri leis lankytojams, nepaleidžiantiems iš rankų savo mobiliųjų telefonų, su įvairiais prieskoniais patirti S. Dariaus ir S. Girėno gyvenimus. Atskirais epizodais juos pasakos animuotų komiksų filmukai, „atrakinami” prie ekspozicijos eksponatų. Tie eksponatai bus įvairūs. Nuo paveiksliukų, knygų, kitų žymeklių iki transporto priemonių fotografijų, modeliukų, žaislų. Gal nepaminėjau, kad LAM pagal įstatus – technikos muziejus, todėl gimtinėse-muziejuose lakūnų gyvenimo istorijos etapai remsis į jų naudotas, turėtas, vairuotas, pilotuotas transporto priemones: nuo dviračio, vežimo iki automobilio (pvz., „Chicago Taxi”, kokiame žinoma S. Girėno nuotrauka) ar laivų, kuriais mūsų herojai plaukė per Atlantą. Renkame modelius orlaivių, kuriuos aptarnavo ar kuriais skraidė pilotai, tarkim, Curtiss JN-4 Jenny, su kuriuo susitikęs Texas Stanley Girch įsimylėjo aviaciją, arba „Ford Trimotor”, didžiausias orlaivis, kurį pilotavo Steponas Darius. Ir daugelis kitų.

Todėl dirbame, kad naujame S. Dariaus gimtinės muziejuje S. Dariaus personažas mums pasakotų XX a. pradžios istoriją per savo paties nuotykius, patyrimus, pergales, kartėlius.

Dariaus ir Girėno asmenybės, jų asmeninės istorijos labai daugiabriaunės, tačiau aktualios ir dabar, kai nuolat debatuojame dvigubos pilietybės, globalios Lietuvos klausimais.

Kuo šis projektas svarbus išeivijos lietuviams ir kaip jie galėtų prie to prisijungti?

S. Dariaus ir S. Girėno relikvijos plačiai pasklidusios po pasaulį, o memorialinių objektų turime nedaug. Turintys, žinantys mielai kviečiami pasidalinti su mumis informacija. Labai džiaugtumės ir nedidele pagalba. Kartais smulkmenų, kurių mums reikės – lėktuvų modeliukų ar žaislų, menančių epochą – įsigijimas JAV tėra vos kelių dolerių klausimas, privačiam asmeniui Amerikoje tai padaryti paprasta ir greita.

Labai kviečiame JAV (ir visos išeivijos) lietuvius, kurie patys yra ar buvo aviatoriai tiek civilinėje, tiek karinėje aviacijoje (o gal buvo jų tėvai ar seneliai), dalintis su mumis žiniomis, fotografijomis, dokumentais, prisiminimais. Taip pat kviečiu ryšį su muziejumi palaikyti tarpukario Lietuvos karo aviatorių palikuonis. Naujojoje Lietuvos aviacijos muziejaus ekspozicijoje planuojame skirti erdvės lietuvių kilmės aviatoriams, raižiusiems pasaulio dangų šaltojo karo laikais. Jei apie lietuvius, skraidžius SSSR civilinėje ir karinėje aviacijoje, žinome nemažai, ieškome istorijų apie lietuvius, aktyviai dalyvavusius Vakarų pasaulio aviacijos vystyme. Nesvarbu, ar jie krovė atominę bombą į strato tvirtovę, pilotavo keleivinį lainerį, ar aptarnavo jo keleivius, o gal dirbo konstrukciniame biure ar oro uoste.

Kai Aucklande į mano fotografijų parodos „travel’AIR” atidarymą atėjo Marija Čiurlionis, dešimtmetį skraidžiusi „Air New Zealand” lėktuvais, supratau, kad mes skraidėme visur. Tik dabar reikia tuos žmones rasti, išgirsti jų istorijas, pamatyti fotografijas… Ir per juos parodyti pasauliui, kad net geležinės uždangos laikais dangus mus jungė.

Ko norėtumėte palinkėti JAV lietuviams ir „Draugo” skaitytojams?

Ištvermės išgyvenant pandemiją ir iki naujų susitikimų. Jau dveji metai nesu buvęs Amerikoje ir JAV tautiečių bendrijos labai pasiilgstu. Jaučiuosi iš jų daug išmokęs. Lietuva be Amerikos nebūtų tokia, kokia yra.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2020-ųjų m. Lapkričio 14 d. numeryje, Vol. CXI NR. 136)