Lietuvių Fondui –­ 60 (Vl). LF stipendija – tai įpareigojimas dabarčiai ir ateičiai

Kalbino Dalia Cidzikaitė.

Pirmasis Lietuvių Fondo (LF) sti­pendijų fondas – Algio Stankaus vardinis fondas, – įsteigtas 1973 metais. Kai kurie vardinių fondų steigėjai yra linkę paremti konkrečias studijų sritis Lietuvoje – tai specialios paskirties stipendijų fondai. Dar kiti teisę LF sti­pendijas skirti suteikia pačiam LF. LF stipendijos skiriamos ne tik JAV ir Lie­tuvos, bet ir kitose pasaulio šalių universitetuose besimokantiems lietuvių kil­mės jaunuoliams, pasirinkusiems tiek tiksliųjų, tiek socialinių, tiek hu­manitarinių mokslų studijas. Nors LF skiriama stipendija negali padengti vi­sų studijų išlaidų, svarbu yra tai, kad gauta parama palengvina besi­mo­kančiųjų dalią. Gavus stipendiją, studentei ar studentui nereikia galvo­ti, kaip ją grąžinti. Tai – dovana ir pas­kata jaunimui prisijungti prie lie­tuviškos veiklos savo bendruomenėje, kvietimas aktyviai dalyvauti LF ar kitų lietuviškų organizacijų veikloje. Vadovaujantis LF gairėmis, stipendijos skiriamos tik lietuvių kilmės studentams. Skiriant stipendijas atsižvelgiama ne tik į jų pažymius, bet ir į da­lyvavimą lietuviškoje veikloje.

Pasak daugkartinio LF stipendi­ninko, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) istorijos doktoranto Ričardo Ja­ramičiaus, jo atveju LF stipendijos buvo jo, kaip jauno žmogaus, formavi­mas.

Ričardas sako, kad su kiekviena gauta stipendija, kuri jam padėjo priartėti prie savo svajonės, atėjo ir su­vo­kimas, kad jis pats gali pradėti padėti. Todėl VDU doktorantas iš LF gautą paramą vertina ir kaip tam tikrą mo­ralinį įsipareigojimą. Šalia darbo prie savo disertacijos, konferencijų organizavimo, jis su malonumu skaito ir vie­šas paskaitas, nesvarbu, ar jos vyktų Trečiojo amžiaus universitete, ar vi­du­rinėse mokyklose. „Tai darau ir su įsipareigojimu, ir su džiaugsmu”, – pa­brėžia jis.

Ričardai, LF stipendiją esate gavęs ne vieną kartą. Papasa­ko­ki­te daugiau apie tai.

LF stipendijas gavau keturis kartus: 2015, 2016, 2017 ir 2020 metais. Papildomai, 2015 metais dar esu ga­vęs Broniaus Bieliuko vardinę sti­pen­diją. Tada man ją paskyrė VDU Is­torijos katedra. Taigi LF stipendiją, kurios prašiau pats, gavau keturis kartus, vieną gavau per savo aukštąją mokyklą. Visų keturių stipendijų dy­dis – po 1 000 JAV dol. Anksčiau minėtas keturias LF stipendijas man pa­skyrė iš Juozo Ručio ir Kazimiero Mo­­tušio vardinių fondų.

Jei neklystu, taip pat esate ga­vęs Liūto ir Francois Mockūnų ir Broniaus Vaškelio vardines sti­pen­dijas?

Taip, kalbant apie lietuvių išei­vių stipendijas, esu gavęs ir L. ir F. Mockūnų stipendiją savo stažuotei, taip pat Broniaus Vaškelio stipendiją. Abi jos nepriklauso LF.

LF stipendija, skiriama studentui, nėra tokia didelė, kad reikš­mingai prisidėtų prie studento studijų. Iš kitos pusės, LF sti­pen­dija jos gavėjo neįpareigoja – tai greičiau dovana jam, paskata, už kurią nereikia atsiskaityti. Kaip jūs vertinate iš LF gautą pa­ramą?

2015, 2016 ir 2017 metai buvo ma­no bakalauro studijų pabaiga ir magi­s­tro studijų pradžia. Tai tas laikotarpis, kai tu dar negauni apčiuopia­mos paramos iš universiteto ar valstybės, pvz., doktoranto stipendijos ar atlyginimo, todėl ta 1 000 dol. sti­pen­dija man buvo nepaprastai didelė paskata. Magistro studijų metais aš galėjau sau leisti visiškai atsidėti stu­dijoms, manau, kad tai buvo tiesiogiai susiję su man LF paskirtomis stipendijomis. Skirtingai nuo mano kolegų, išgyvenimui man nereikėjo ieš­kotis papildomo darbo. Aišku, ne­reikia pamiršti, kad esu kaunietis, tad man nereikėjo galvoti apie tokias išlaidas kaip gyvenamoji vieta ir pa­našūs dalykai. Kitas pavyzdys – magistrantūroje studijuojančiam studentui niekas neatlygina išvykų į konferencijas, o aš galėjau sau leisti jose da­lyvauti. Be to, magistro studijose pra­dėjau rašyti darbus iš vėlesnių laikotarpių, o kadangi beveik nė vienas iš man reikalingų šaltinių tuo metu dar nebuvo suskaitmenintas, pavasarį tek­davo nemažai laiko praleisti Vil­niuje – bene penkiose vietose, kuriose yra saugomi man reikalingi šaltiniai. Todėl man LF stipendija 2016 ir 2017 metais labai pravertė. Man nereikėjo skubėti ir verstis per galvą, galėjau į archyvus sugrįžti ne vieną kartą, iš­samiai susipažinti su mane dominan­čiais šaltiniais. Galėjau susirasti pa­pildomos medžiagos. Tad iš moksli­nės pusės ši suma man labai padėjo. 3 000 dol. magistrantui Lietuvoje yra svarūs pinigai.

Kaip sužinojote apie LF?

Sužinojau per kolegas, konkrečiai – per Mindaugą Narkevičių. Tuo metu jis buvo politikos mokslų dokto­rantas, keliais metais vyresnis už ma­ne, beje, taip pat LF stipendininkas. Jis žinojo, kad norėčiau visą savo lai­ką skirti studijoms, ir užsiminė apie tokią galimybę. Nustebino, kad Lietu­voje LF mažai žinomas. Kai stipendijos paraiškai reikėdavo gauti patvirtinimą iš VDU, jog esu šio universiteto studentas, supratau, kad daug kas apie LF išgirsdavo pirmą kartą.

Tai išgirdusi LF vadovybė la­bai neapsidžiaugtų, bet jums, kaip studentui, tai turbūt privalumas – mažiau konkurencijos?

Nežinau, kokie yra LF konkursai, kokia konkurencija, bet žinomumo padidinimas LF būtų naudingas bendresne prasme. Norėtųsi, kad vi­suomenė daugiau žinotų, kiek daug pi­nigų – milijonus – LF skiria studentų ir projektų paramai. Tad šiuo atveju viešumas yra labai svarbu. Matau, kad vis daugiau mano kolegų sužino apie LF, galų gale ir stipendijų įteikimas VDU, kuriame dalyvauja Fondo atstovas Lietuvoje Leonas Narbutis, vis dažniau yra nušviečiamas. Aš ir pats neseniai apie tai parašiau į „Drau­gą”. Norisi LF parodyti išskirti­nį dėmesį. Kita vertus, tai yra ir įpa­reigojimas mums, stipendininkams, viešiau pasidžiaugti mums paskirta parama, ne tiek save pareklamuojant, kiek pasidžiaugiant Fondo atliekamu darbu.

Ar, teikiant paraišką LF sti­pendijai gauti, nebuvo abejonės, kad jūsų tyrinėjama tema – „Kau­no pavieto bajorija viešajame gy­venime XVI amžiaus antrojoje pu­sėje–XVII amžiaus pirmojoje pusėje” – nėra susijusi su išeivija ir todėl stipendijos galite ir negauti?

Galbūt daugiau abejonių turėjau dėl asmeninių dalykų: nebuvau tik­ras, ar esu vertas stipendijos. Prieš pateikdamas paraišką, pasiskaičiau, pamačiau reikalavimus, pastebėjau, jog LF stipendijas gauna ir medicinos, ir kitų sričių studentai, ne tik išeivijos tyrinėtojai. Kita vertus, pil­dydamas dokumentus ir žinodamas, kad paramą teikianti organizacija yra išeivių organizacija, aš pabrėžda­vau, kad mano pirmieji straipsniai bu­vo susiję su lietuvių išeivija, kon­krečiai – Aleksandru Štromu, jo in­telektine veikla, kad VDU Išeivijos in­stitutas man nėra svetimas, pvz., kas pusmetį sudarinėju instituto leidžiamo žurnalo „OIKOS” kroniką, dalyvauju jų renginiuose ir pan.

Mano žiniomis, LF stipendijos paraiškos pildymas nėra sudėtingas, palyginti su kitų organizacijų ar fondų paraiškomis. Kokia jūsų patirtis?

Mano visos paraiškos LF buvo sėkmingos. Žiūrint į paraiškos pildymo tvarką ir reikalavimus, LF sti­pen­dijos paraiška iš tiesų nereikalauja tiek daug popierizmo ir biurokratijos, palyginti su, pvz., Lietuvos mokslų akademijos paraiškomis. Galų ga­le, svarbu ir tai, kas seka po stipendijos gavimo – LF atveju, tu neturi pa­teikti jokių išrašų, sąskaitų-faktūrų ar kitų dokumentų, rodančių, kaip ir kur panaudojai gautą stipendiją. Tad iš tos pusės, tai žymiai lengviau, nėra kontrolės. Matyt, LF stipendijos atveju vienintelis dalykas yra jausti, kad ta stipendija tau yra tikrai reikalinga. Ir džiaugtis, kad žmonės tavimi pasitiki, duodami stipendiją.

LF yra organizacija, kuri re­mia lietuvišką veiklą ne tik Ame­rikoje, bet visame pasaulyje. Fon­das nori būti žinomas ir Lietuvoje, taip pat pritraukti naujų narių – nebūtinai gyvenančių JAV. Kaip manote, ar toks siekis pagrįstas?

Manau, kad dabar padėtis gėrėja. Jeigu bus daugiau informacijos apie LF, potencialių organizacijos narių ga­lėtų atsirasti. Žiūrint vien tik į VDU, per pastaruosius keletą metų universitete atsirado nemažai naujų stipendijų, kurias įsteigė šią aukštąją mokyklą pabaigę alumnai. Jie jaučia atsakomybę, įsipareigojimą išsilavini­mą jiems davusiai mokyklai. Šiuo me­tu turbūt yra toks metas, kai žmo­nės Lietuvoje mato, kad jie jau gali paskirti pinigų ir tokiems dalykams. Paramos fondų ir mecenatystės Lie­tuvoje vis daugėja. Galbūt ateis lai­kas, kai jie prisijungs ir prie LF, įsteigs gal net savo vardinę stipendiją ar mažų mažiausiai – taps šios organizacijos nariais. Aš šioje vietoje bū­čiau optimistas. Tik sklaidos reikėtų daugiau, tai galėtų būti ir įpareigojimas mums, stipendininkams.

Per pastaruosius keletą metų VDU stipendijas iš LF gavo ne vie­nas jūsų alma mater kolega. Gal ateityje VDU bus įkurtas LF s­pendininkų alumnų klubas?

Iš mano kolegų LF stipendijas yra gavę gal ne tiek ir daug, bet turbūt Lietuvoje tokių žmonių išties at­sirastų nemažai. Atsiradus postū­miui, gal atsirastų ir galimybė tokiam klubui įsisteigti. Visada jausda­vau LF dėkingumą. Man vienas svarbiausių dalykų yra psichologinis, aš jį vadinčiau tam tikru moraliniu įsipareigojimu. LF stipendijos formavo ir mano mentalitetą. Kai gauni sti­pendiją ir galvoji, kad ji tau padeda priartėti prie savo svajonės – aš jau nuo vyresnių gimnazijos klasių gal­vo­jau apie mokslinį darbą, su tuo ateina ir suvokimas, kad tu pats gali pradėti padėti, teikti pagalbą šalia ta­vęs esančiam. Įkvėpimu ir tam tikru kelrodžiu tampa ir vardinių stipendijų įkūrėjai. Gavęs jų vardinę stipen­diją, norom nenorom imi domėtis jų gyvenimu, veikla, pasiekimais. Tų žmo­nių biografijos negali nežavėti. Tai yra tų žmonių, kuriems buvo svarbi horizontalioji žmonių bendruo­menė, palikimas mums. Mums vis dar yra svarbu tik sava šeima, sa­vas gana uždaras artimų žmonių ra­tas. Tai – sovietinių laikų palikimas. Bet, mano galva, laikai keičiasi, ir mes pamažu tampame horizontaliosios bendruomenės dalimi. Tad šalia tos finansinės paramos yra svarbus ir psichologinis LF stipendijos niuan­sas. Svarbu kiekvieną stipendiją ref­lektuoti, negalvoti, kad ji nukrito iš viršaus. LF stipendija yra įpareigojimas – ir dabarčiai, ir ateičiai: ką aš galiu padaryti dabar, nors ir kukliai, ir ką aš galbūt galėčiau padaryti daugiau ateityje.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2022-ųjų m. Balandžio 14-16 d. numeryje, Vol. CXIII NR. 29-30)