Gyvenimas ir mirtis – visada šalia

Kalbėjosi Virginija Petrauskienė.

Pokalbis su lietuviams neįprastos profesijos atstove – gyvenimo pabaigos palydėtoja ir netekties konsultante Živile Jerominiene, kuri savo veiklą vadina pašaukimu. Kodėl ji pasirinko būti šalia žmonių, atsidūrusių tarp gyvenimo ir mirties? Ar paprasta yra grįžti į savo šeimos gyvenimą, pasibaigus darbo pokalbiams apie mirtį?

Živilė Jerominienė – sertifikuota gyvenimo pabaigos palydėtoja („End-of-Life Doula“), netekties konsultantė („Grief Coach“) ir individualios veiklos „Compassion Doula Care“ įkūrėja. Jos darbas yra padėti šeimoms tiek prieš atsisveikinimą su išeinančiuoju iš gyvenimo artimuoju, tiek po to, padedant išgyventi netekties skausmą.

„Mano kelias į šią veiklą prasidėjo iš labai asmeninės patirties – netekties, kuri pakeitė mano gyvenimą ir paskatino atrasti naują prasmę“, – sako Živilė.

Živile, papasakokite daugiau, kaip suradote savo kelią – būti „ant ribos tarp gyvenimo ir mirties“ ir padėti ten atsidūrusiems žmonėms?

Pradėjau savanoriauti hospise (Hospice), kur iš arti mačiau, kaip svarbu yra artumas, ramybė ir buvimas šalia žmogaus paskutinėmis jo gyvenimo akimirkomis. Vis dėlto mano gyvenimo kryptį iš esmės pakeitė dukters netektis. Tuomet pradėjau giliai mąstyti apie gyvenimą, jo trapumą ir apie tai, kaip galėčiau padėti kitiems, kurie eina gedulo keliu.

Prie šios patirties prisidėjo ir ankstesnė mano veikla Lietuvių psichologinės ir dvasinės pagalbos draugijoje. Ten dirbome komandoje kartu su kunigais, socialiniais darbuotojais ir psichologais. Teikėme pagalbą žmonėms telefonu, organizavome paramos grupeles, vedėme užsiėmimus, seminarus, paskaitas. Deja, dėl mažėjančios veiklos draugiją teko uždaryti, tačiau ši patirtis man tapo labai svarbiame etape – ji išmokė klausytis, būti šalia žmogaus ir pastebėti, kokią didelę vertę turi bendrystė bei atvira pagalba.

Esate privačios veiklos „Compassion Doula Care“ įkūrėja. Koks tai darbas?

Dirbdama kaip gyvenimo pabaigos palydėtoja, aš padedu sukurti orią, ramią ir prasmingą aplinką, o kaip netekties konsultantė – lydžiu žmones netekties ir išgyvenimų kelyje. Kartais tai būna pagalba organizuojant budėjimus namuose, atminimo vakarus ar gyvenimo šventes, o kartais – paprastas buvimas šalia žmogaus, klausymasis ir palaikymas.

Labai svarbi mano veiklos dalis – netekties paramos grupės. Tokiose grupėse žmonės, išgyvenantys skausmą, gali pasidalinti savo jausmais, patirtimi ir atrasti bendrystę. Tai nėra terapija – tai saugi erd­­vė, kurioje galima būti suprastam, išgirstam ir pamatytam. Žmonės, kurie ateina užsidarę, grupėje supranta, kad jie nė­ra vieni savo kelyje, kad jų jausmai yra natūralūs. Paramą atradę grupėse dalyviai dažnai sako, jog tai padeda sumažinti izoliacijos jausmą, suteikia vidinės stiprybės ir leidžia pamažu atrasti naują gyvenimo prasmę. Jie gauna ne tik palaikymą, bet ir patys tampa kitų atrama. Tai labai gydantis procesas.

Jie sako, jog grupė padėjo sumažinti vienišumo jausmą, suteikė stiprybės ir įkvėpė atrasti naują gyvenimo prasmę. Dažnai girdžiu: „Pagaliau mane kažkas su­prato“.

Mano misija yra būti šalia žmonių jų sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis – su šviesa, užuojauta, pagarba ir viltimi. Aš tikiu, kad gedulo kelias neturi būti vienišas, o išgyvenant skausmą, visada įmanoma atrasti švelnumo, bendrystės ir šviesos.

Ta profesija Lietuvoje, ko gero, nėra dažna. Ar jos pasi­rin­kimas buvo Lietuvoje, ar čia, Amerikoje? Ar jūsų specialybė ir darbas sutampa? 

Lietuvoje buvo visiškai kitaip. Esu baigusi ekonomikos studijas, nes tuo metu tai buvo daugelio geidžiama specialybė. Taigi, mano po mokyklos įgyta specialybė ir darbas nesutampa. Lietuvoje dirbau pagal specialybę – banke. Iš karto, baigus vidurinės mokyklos 12 klasę, paprastai nežinai, kuo norėtumei būti. Tad ėjau ten, kur norėjo patekti daugelis būsimųjų studentų.

Prieš 14 metų atvykus į Ameriką, gyvenimas susidėliojo šiek tiek kitaip. Prieš 12 metų pradėjau savanoriauti Psichologinės ir dvasinės pagalbos draugijoje. Žinoma, pradžioje, tik atvykusi, dirbau visokius darbus, kad tik jų būtų – perėjau klasikinį emigrantės kelią – valymai, vaikų, senelių priežiūros darbai ir t. t. Juk reikėjo įsikurti, pragyventi. Ir vyras, nors ir turėjo daug inžinieriaus darbo patirties, bet pusę metų ieškojo darbo pagal specialybę – niekas juo, atvykėliu, nepasitikėjo. Jis „ištrynė“ savo buvusią patirtį ir pradėjo dirbti gamykloje nuo paties paprasčiausio darbo. Tada kasmet vis buvo paaukštinamas pareigose, o dabar dirba biure pagal specialybę – inžinieriumi. O aš, savanoriau­dama lietuvių religinėje bendruomenėje, atradau savo kelią. Nors tuo pačiu metu, kai savanoriavau, dirbau ir gamyklose, ir maisto įstaigose – atrodo, kur tik aš nedirbau? Bet po tam tikro laiko atsiradau ten, kur turėjau ir norėjau būti.

Pradžioje savanoriavau „karštoje linijoje“, kur žmonės, kuriems reikėjo pasikalbėti, skambindavo. Ir ten supratau, kad noriu toliau eiti tuo keliu – būti šalia žmogaus, kai jam sunku.

Kai ėmiau savanoriauti hospise, ten buvo visai kitoks pasaulis. Aš turėjau penkis pacientus. Tie žmonės neturėjo, kas su jais būna, išklauso, bendrauja. Ir tada aš nusprendžiau, kad noriu būti gyvenimo pabaigos palydėtoja, tas buvimas šalia, jo palydėjimas oriai išeiti, tiesiog žmogaus išklausymas suteikia prasmę tavo gyvenimui. Supratau, kad aš esu teisingame kelyje, kad tai – mano pašaukimas. Lankiau online kursus, išsilaikiau egzaminus ir gavau „End-of-Life Doula“ – gyvenimo pabaigos palydėtojos, „Grief Coach“ – netekties konsultantės sertifikatus.

Norėjau pasilikti dirbti hospise, bet tam reikejo būti baigus psichologijos studijas ir turėti įgijus magistro laipsnį.

Jūs vienerius metus buvote šalia mirštančių žmonių. Kokia tai patirtis? Ar žmogus supranta, kad jis greitai išeis, ar turi viltį dar pabūti? Apie ką jie nori kalbėtis?

Į hospisą atvyksta pacientai, kuriems, gydytojų nuomone, liko gyventi šeši mėnesiai. Nors kartais kiti išgyvena ir metus, ir dvejus.

Dabar turiu pacientę, kuri dar nenori mirti, dar neturi tokio supratimo, kad teks išeiti. O ten, hospise, žmonės yra paruošiami: su jais kalbasi kunigai, psichologai. Kiekvieną dieną tie, stovintys ant slenksčio į kitą pasaulį, turi kažkokių užsiėmimų, neliūdi. Viename aukšte groja muzika, kitur organizuojama kitokia veikla. Tai yra savotiška išeinančiųjų bendruomenė. Jie nėra vieni – tie, kurie gali, kartu sėdi prie stalo, bendrauja. Kurie negali pajudėti, jiems sunkiau, kai kurie iš jų kartais panyra į depresiją.

Dažnas net nenori kalbėti apie tai, kas bus, kai jo nebebus. Šie žmonės gyvena kasdieniškai, tai ir pokalbių temos paprastos: koks oras, kas vyksta aplinkui. Jie tiesiog gyvena ir džiaugiasi tuo, kad dar yra čia. Bet būna ženklai. Kartą pastebė­jau juos ir pasitvirtino – moteris po kelių dienų išėjo. Kasdien atskrisdavo paukštelis prie lango, tarsi atnešdamas žinią. O išeinančioji žiūrėdavo į lubas ir kalbėdavosi su savo šeimos mirusiaisiais.

Ar jūs pati tikite to mums nematomo pasaulio egzistavimu?

Taip, be abejonės.

Rugsėjo pabaigoje Pasaulio lietuvių centre (PLC) Lemonte pradėjote dirbti su antrąja lietuvių netekties grupe. Kaip sekasi? Ar dirbate ir su amerikiečiais?

Netekties paramos grupes PLC organizuoju du kartus per metus – pavasarį ir rudenį. Pirmoji grupė prasidėjo šių metų balandžio mėnesį, o šiuo metu vyksta rudens ciklas.

Grupės yra geriausias variantas, darbas jose duoda didžiausią naudą. Gali žmogus pabandyti kalbėtis individualiai, bet žmonės ateina išsipasakoti kitiems. Dirbu ne tik su lietuvių, bet ir amerikiečių grupėmis. Tarp amerikiečių yra populiaru lankyti tokias grupes. Giliausias sielvartas yra netekus sutuoktinio arba vaiko. Žmogus nepamiršta tos netekties visą gyvenimą, bet išmoksta su tuo gyventi.

Lietuviams tai yra gana nauja patirtis, bet šioje PLC grupėje, jeigu kaskart ateitų visi, būtų šeši – aštuoni žmonės (pilna grupė). Bet vieną kartą ateina du, kitą – trys. Yra viena moteris iš kitos valstijos, kuri prisijungia nuotoliniu būdu. Tai tarsi savotiška šeima, kurią vienija patirtis. Tokie užsiėmimai paprastai vyksta aštuonias savaites, jų metu kaskart mes kalbamės kita tema, aptariame gedėjimo stadijas – tai atmetimas, pykis, derėjimasis, depresija ir priėmimas. Tai yra gijimo procesas. Kam reikia, galima užsiėmimus pratęsti, kad ir po kurio laiko.

Man pačiai ši veikla yra svarbi ir pras­minga. Tai nėra darbas, tai yra Dievo dovana. Kartais būna taip, kad nesinori eiti į darbą, žmogus dėl to kankinasi. Tuomet gyvenimas jį išstumia kitur, ten, kur jam patinka. Aš manau, kad esu toje vietoje, kur ir turiu būti.

Nors grupėse kalbame apie skausmą, bet kartu čia daug žmogiškos šilumos, tikrų pokalbių, tikrų emocijų. Aš pati jaučiuosi praturtėjusi – išmokau labiau vertinti gyvenimą, mažus dalykus, bendrystę. Ir jaučiu didelę prasmę galėdama būti šalia kitų jų sunkiau­siomis akimirkomis.

Profesionalo būtinybė – pernelyg neįsijausti į kito žmogaus skausmą. Ar pavyksta išlaikyti atstumą, ar yra tekę per daug priartėti prie kito žmogaus?

Kol neturi patirties, mokaisi. Net ir turėdama sertifikatą, dar mokausi. Teorija ne visada sutampa su tuo, ką tu sutinki praktikoje. Turėjau hospise vieną pacientą, su kuriuo buvome sukūrę labai stiprų ryšį, gražiai bendravome, kalbėjomės apie viską. Jis pasakojo man apie savo šeimą, rodė nuotraukas, ir aš jam apie savo šeimą papasakodavau. Jis tapo mano draugu. Ir kai jis mirė, aš patyriau stiprų šoką, kuris manęs neapleido kelias dienas. Aš padariau klaidą – per arti prisileidau pacientą.

Empatiškiems ir jautriems žmonėms, kaip man, kartais nelengva nubrėžti ribas, nes natūraliai stengiuosi suprasti žmogų, įsijausti į jo skausmą ir padėti jam.

Dirbdama su žmonėmis, patiriančiais netektį, išmokau, kad svarbu rasti pusiausvyrą tarp atjautos ir emocinio atstumo. Kartais ryšys su žmogumi būna labai gilus – ir tai natūralu, nes esi šalia itin jautriu gyvenimo momentu. Tokios patirtys moko pagarbos, jautrumo ir primena, kad kiekvienas susitikimas palieka pėdsaką širdyje.

Kai grįžtate po užsiėmimų, ar jūsų nelydi tas mirties šešėlis, ar pavyksta gyventi savo gyvenimą? Kokia jūsų pačios šeima ir kas joje svarbiausia?

Na taip, reikia tą išmokti. Reikia su­pras­ti, kad gyvenimas ir mirtis visada yra šalia vienas kito. Niekada nežinai, kas bus rytoj.

Nors daug laiko skiriu savo veiklai ir savanorystei, mano gyvenime svarbi vieta priklauso ir šeimai. Su vyru daug laiko praleidžiame lydėdami savo septynmetį sūnų į įvairias veiklas. Jis lanko šeštadieninę lituanistinę mokyklą, taip pat Šiaurės Amerikos ateitininkų užsiėmimus, o sekmadieniais vakare vykstame į „Grandies“ tautinių šokių repeticijas. Šios veiklos, nors ir užima nemažai laiko, mums suteikia bendrystės, džiaugsmo ir palaiko ryšį su lietuviška kultūra.

Laisvalaikiu mėgstu skaityti psichologines knygas ir nuolat gilinti savo žinias. Stiprybės ir atsigavimo man suteikia buvimas gamtoje – klausantis paukščių čiulbėjimo, medituojant ar skiriant laiko tylai ir maldai. Visa tai padeda nurimti, atsinaujinti ir su dėkingumu pradėti naują dieną.

Tikiu, kad mokymasis niekada nesibaigia – todėl toliau gilinu žinias psichologijos ir emocinės paramos srityse, kad galėčiau dar prasmingiau padėti kitiems.