Į Tanzaniją – savanoriauti

Monika Juodeškaitė.

Sveiki mieli „Draugo” skaitytojai. Mano vardą Jūs tikriausiai įsiminėte iš mano rašinių apie sportą, nes esu „Draugo” žurnalistė bei lengvaatletė. Nuo šiandien su Jumis dalinsiuosi įspūdžiais iš gyvenimo Afrikoje, Tanzanijoje.

Vos prieš keletą mėnesių nusprendžiau savo gyvenime padaryti drastiškų permainų, kurios dovanotų džiaugsmą ir meilę tiems, kuriems to labiausiai reikia. Galvoje ir širdyje visuomet kirbėjo mintys apie Afrikos žemyno gyventojus ir jų vargingą ir sudėtingą gyvenimą, į kurį jie žvelgia su šypsena. Todėl pasiryžau trims mėnesiams išvykti savanoriauti į Tanzaniją ir ten padėti mokyklose, vaikų namuose bei sunkiai besiverčiančiose bendruomenėse.

Tikiuosi kelionės pabaigoje ne tik būti padovanojusi gausybę šypsenų ir džiaugsmo šalies gyventojams, bet ir atskleidusi jų stiprybės paslaptis.

Susipažinkime su Tanzanija

Tanzanija – taiki valstybė, įsikūrusi Rytų Afrikoje, kurioje gyvena beveik 52 milijonai žmonių. Nuo pat šios valstybės nepriklausomybės pradžios čia vyravo taika. Svarbiausia to priežastis – genčių gausumas ir jų sugebėjimas taikiai sugyventi. Šiandien šalyje vis dar gyvuoja apie 125 etninės gentys, puoselėjančios skirtingas tradicijas, taisykles bei kalbas. Visas gentis vienija šalies vyriausybė, įsikūrusi valstybės sostinėje Dodomoje. Dabartinis Tanzanijos prezidentas yra John Pombe Magufuli. Nacionalinė kalba – swahili, kuria yra dėstoma mokyklose bei universitetuose. Gentys vidaus bendravime vartoja savo kalbas. Šalyje išpažįstamos ir kelios religijos. Daugiau nei 60 proc. gyventojų yra krikščionys, apie 35 proc. išpažįsta islamą, o likusieji vis dar yra pagonys, dažniausiai garbinantys kalnus bei ugnikalnius. 

Klimatas šioje valstybėje – įvairus ir dėl kalnuotos šalies teritorijos gali smarkiai kisti vos kas 100 kilometrų. Pvz., Meru kalno papėdėje, kur aš esu apsistojusi, lietaus netrūksta, temperatūra vyrauja 20–30 laipsnių šilumos, vandeniu aprūpina šaltiniai, bėgantys iš kalno, ir jo užtenka ne tik žmonėms, bet ir gyvuliams.

Šiame regione lietaus sezonas prasideda kovo mėnesį ir tęsiasi iki gegužės pabaigos. O vos už 100 kilometrų į vakarus, netoli Longido kalno įsikūrusiuose kaimuose, sausra yra labai didelė problema. Čia lietaus žmonės kartais nesulaukia ištisus penketą mėnesių ir turi tik du vandens šaltinius – kalno upę bei gręžinį. Jais dalijasi ne tik regiono gyventojai, bet ir gyvūnai.

Didžiausio Tanzanijos kalno Kilimandžaro (siekiančio 5,895 metrų) regionas yra apaugęs miškais ir yra žalias. Šios valstybės teritorijoje taip pat yra trys didžiausi Afrikos ežerai – Victoria, Nyasa ir Tanganykia. Šalis taip pat gali džiaugtis net 800 km besidriekiančia Indijos vandenyno pakrante bei trimis turistų pamėgtomis salomis – Zanzibar, Pemba ir Mafia.

Dėl skirtingo reljefo ir klimato vyrauja ir skirtinga augalija bei gyvūnija. Regionuose, kur pakanka drėgmės, žmonės verčiasi žemdirbyste. Augina įvairius vaisius, daržoves bei grūdus, tuo tarpu sausieji regionai garsūs riešutų bei ryžių produkcija, čia dažniausiai verčiamasi gyvulininkyste.

Šalyje veikia net 16 regioninių parkų bei keletas draustinių, kuriuose saugomi įvairių rūšių egzotiški gyvūnai. Man pačiai keliaujant po Masai genties valdas teko susidurti su žirafų šeimyna bei keliais zebrais ir gazelėmis.

Didžiosios šalies problemos

Ne paslaptis, kad Afrikoje žmonės gyvena vargingai, čia didelis mirtingumas, yra daug kitų socialinių problemų. „UNICEF” statistikos duomenimis, net 82 proc. Tanzanijos gyventojų badauja, o 74 proc. vaikų gyvena dideliame nepritekliuje. Dėl bado net 42 proc. Tanzanijos mažylių neišsivysto arba neišgyvena. Švarus vanduo ir sanitarija yra ne ką menkesnis iššūkis. Net 23 milijonai Tanzanijos gyventojų neturi geriamo vandens, o pagrindinis šalies vandens telkinys, Katuma upė, sparčiai sausėja dėl klimato kaitos. Gyventojus aprūpinti vandens gręžiniais kainuoja didelius pinigus, todėl vyriausybė juos įrengia tik svarbiausiuose šalies rajonuose.

Net 44 milijonai tanzaniečių gyvena nesanitarinėmis sąlygomis, todėl dažnos viduriavimo ligos, dėl kurių kasmet miršta net 4000 Tanzanijos vaikų. Švietimo sistema šioje valstybėje taip pat nėra gerai išvystyta. Čia vienas iš trijų šalies atžalų yra beraštis. Dažniausiai tai būna mergaitės, nes dauguma šalies genčių vis dar gyvena pagal senas taisykles, kad moteris yra tik žmona ir vaikų motina.

Nors pastaruoju metu kuriama vis daugiau naujų mokyklų, jose trūksta knygų, mokymo priemonių bei išsilavinusių mokytojų. Vyriausybė neišgali visiems vaikams suteikti išsilavinimo, todėl atranka mokyklose yra labai didelė. Tik gabiausi mokiniai patenka į vidurines mokyklas. Vaiką išleisti į privačią mokyklą, kurioje suteikiamos geros gyvenimo sąlygos, maitinimas ir kokybiškas išsilavinimas, kainuoja nemažus pinigus, apie 700–1000 dolerių per metus. Ši suma net vidutinės klasės tanzaniečiui nėra prieinama.

Svetingumas

Tanzanijos kaimeliuose sutiksite svetingų ir šiltų žmonių, kurie pasveikins jus atvykus ir pakvies puodelio afrikietiškos „chai” arbatos. Nesvarbu, kad juos spaudžia nepriteklius, jie mielai pasidalins tuo, ką turi, ne tik su kaimynais, bet ir svečiais. Kiek kitokia situacija didžiuosiuose miestuose. Jei esate baltieji, savo pinigines ir kitus asmeninius daiktus laikykite arti savęs ir apsipirkdamas būkite pasiruošęs pakloti dvigubai daugiau pinigų. Išties Afrikos gyventojams baltasis vis dar asocijuojasi su turtais, todėl vos jį pamatę jie stengiasi juo pasinaudoti. Visiems tiems, kurie ateityje planuoja aplankyti šį žemyną, patariu nepagailėti pinigų gidui, kuris jums padės įsilieti į aplinką ir paaiškins, kokia yra šalies kultūra ir rinkos kainos.

Ekonomika

Tanzanija yra viena vargingiausių valstybių pasaulyje, kur bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui siekia vos 1,8 dolerio. Tai išties liūdna statistika, žinant, jog šalis turi daug gamtos turtų (čia randamas ir brangakmenis tanzanitas). Šalies ekonomika yra grįsta žemės ūkiu, kuris šiomis dienomis skatina ekonominį augimą. Produkcija yra pigi. Maisto, namų bei higienos prekės čia kainuoja menkus pinigus.

Kad būtų lengviau susidaryti įspūdį, pasakysiu, kad aš per savaitę maistui išleidžiu apie 10 dolerių, už kuriuos galiu įsigyti gausybę šviežių produktų. Kavinėje didelė porcija pietų kainuoja apie 1–2 dolerius. Kiek kitokia situacija yra paslaugų sektoriuje. Visos pramogos ir paslaugos, skirtos turistams, gali kainuoti nemažus pinigus. Valstybė pramogų sektorių yra apkrovusi dideliais mokesčiais, nes naudojasi galimybe pasipelnyti iš turistų.

Užlipti į Kilimandžaro kalną jums gali kainuoti nuo 2000 iki 5000 dolerių, priklausomai nuo kelionės trukmės ir pasirinkto maršruto. Netgi norėdamas pasivaikščioti prie ežerų, pamatyti krioklius ar aplankyti gentis, būsite priverstas mokėti. Jau nekalbant apie tokias turistines pramogas kaip safari, kavos turus ir turistinius žygius, kurie nuo šių metų kainuoja dar brangiau.

Norint sumažinti rezervatų lankomumą ir taip apsaugoti gamtą bei joje gyvenančią gyvūniją, daugumos nacionalinių parkų lankymas buvo pabrangintas beveik 100 dolerių. Todėl šiandien safari malonumas Tanzanijoje jums gali atsieiti nuo 600 iki 800 dolerių. Viešbučiai ir svečių namai, skirti užsienio klientams, taip pat kainuoja nemenkas sumas (60–300 dol. per parą). Taigi jei planuojate paturistauti Tanzanijoje, santaupų turėkite nemažai.

Savanorystė

Liūdniausia tai, kad savanorystė Afrikoje, kaip ir turizmas, vis dažniau tampa būdu pasipelnyti. Ieškodama tinkamos organizacijos, kuri sudarytų palankias sąlygas savanoriauti Afrikoje, susidūriau su finansiniais iššūkiais. Savanoriauti didelėse ir gerai pasaulyje žinomose organizacijose, tokiose kaip „UNICEF”, „UN”, „Salvation Army”, „Save the Child”, „Red Cross” ir kitose, yra įmanoma, tik jei turi medicinos mokslų diplomą arba dviejų ir daugiau metų patirtį savanoriaujant trečiosiose ar stichinių nelaimių ištiktose valstybėse.

Aš savo gyvenimo aprašymą ir laišką dėl savanorystės išsiunčiau visoms didelėms labdaros organizacijoms, tačiau atsako nesulaukiau arba jis buvo neigiamas. Pasirodo, šios organizacijos ieško tik donorų, kurie aukotų pinigus, o darbo jėga ir noras padėti žmonėms jiems nėra reikalinga.

Pradėjus dairytis tarp mažesnių organizacijų, pasipylė turistinio tipo įmonės, kurios žmonėms suteikia galimybę pakeliauti po Afrikos šalis, papramogauti bei padėti jos gyventojams. Tokio tipo organizacijos, suteikiančios būstą, maitinimą ir reikiamą pagalbą savanorystei, kainavo nuo 2000 iki 5000 per mėnesį, neskaičiuojant kelionės išlaidų. Man mokėti už savo norą padėti kitiems buvo nepriimtina, todėl paieškas tęsiau peržiūrėdama net pačias mažiausias pagalbos organizacijas.

Iš gausybės pasiūlymų liko tik keletas organizacijų, kuriose savanoriavimas nekainavo. Pačiam reikėjo pasirūpinti bilietais, gyvenimu bei maitinimu, o pati organizacija suteikė galimybę savanoriauti įvairiose visuomenės srityse – nuo švietimo iki ekosistemos puoselėjimo. Galiausiai apsistojau ties „NETHO – New Tremendous Hope Organization”, kuri suteikia galimybę padėti mokyklose, vaikų namuose, ekosistemoje bei bendruomenėse. Esu be galo patenkinta, o svarbiausia – turiu galimybę nuveikti daug didelių ir kilnių darbų.

Savo dienoraštį iš Tanzanijos pradėjau būtent šiomis temomis, norėdama suteikti pradinės informacijos tiems skaitytojams, kurie susigundys apsilankyti ar net padirbėti Afrikoje. Žinant, ko galima tikėtis ir su kokiais sunkumais teks susidurti, sprendimus priimti visuomet yra lengviau.