Ingrida Bublys: būčiau milijonierė, tačiau pasirinkau kitas vertybes

Kalbino Vitalius Zaikauskas.

Metų pabaigoje tradiciškai buvo pagerbti diasporos profesionalų tinklo „Global Lithuanian Leaders” (GLL) organizuojamų Globalios Lietuvos apdovanojimų laureatai.

Šventinėje ceremonijoje buvo išdalinti septyni apdovanojimai mokslo, verslo, investicijų pritraukimo, lietuvių tarptautinio pripažinimo ir Lietuvos vardo garsinimo kategorijose. Renginyje buvo įvertinti šių metų Lietuvos tarptautiniai laimėjimai bei lyderystė inovacijų ir technologijų srityje.

Kategorijoje „Už tarptautinių verslo ryšių kūrimą” apdovanota Lietuvos garbės generalinė konsulė, įmonės „IBInternational Inc.” prezidentė Ingrida Gertrūda Bublys. Ingrida nuo pat Lietuvos nepriklausomybės metų padėjo daugybei Lietuvos verslų pažinti ir atrasti JAV rinką.

Ingrida, kelintą sykį per metus atvykote į Lietuvą?

Trečią. Tiktai trečią. Kadangi nuo COVID-19  pradžios visi ryšiai su Lietuva buvo gerokai apsunkėję. Per pandemiją bendravome internetu – internetu vyko derybos, pasitarimai, viską, kas svarbu, tvarkėme nuotoliniu būdu. Dabar jau pradeda atsistatyti normalus gyvenimas ir verslo ryšiai. O šįkart man buvo didelė dovana, kad per gražiausią metų šventę – Kalėdas – galėjau atskristi į Lietuvą ir dalyvauti GLL iškilminguose apdovanojimuose bei pobūvyje.

Nuoširdžiai sveikinu su apdovanojimu – tikrai esate jo verta. O kaip praėjo vakarėlis po apdovanojimų?

Vakarėlis man padarė labai gerą įspūdį. Aš pirmą kartą dalyvavau GLL renginyje, nors su šita organizacija esu gerai susipažinusi, pažinojau buvusius jos vadovus, teko su jais bendradarbiauti, ne kartą konsultuoti įvairiais klausimais.

Bet kas mane šįkart labiausiai nustebino – gausus lietuviško elito, intelektualų, jaunų žmonių būrys. Dauguma – atvykę iš kitų tolimesnių ar artimesnių pasaulio šalių. Tai tokia brangi dovana Lietuvai – šie jauni gabūs žmonės, tikri lyderiai. Ma­ne maloniai stebino jų tamprūs ryšiai su Lietuva – kur jie begyventų. Viena viešnia iš Šveicarijos labai įdomiai pasakojo, kaip ji atidarė lietuvių klubą savo šalyje, kuriame mielai lankosi šveicarų verslininkai.

Labai gražu, kad tiek mūsų Prezidentas, tiek ministrai paskyrė savo brangią valandą apsilankyti šventėje. Tai labai aiškiai parodė, kad išeivija jiems rūpi. Ir rū­pi, kad Lietuva stiprėtų.

Ingrida, apdovanojimą jums įteikė Prezidentas, o kas jus pristatė šiam apdovanojimui?

Man tai buvo didžiausia staigmena ir garbė. Kitus nominantus pristatė pačios GLL komisijos nariai, o mane pristatė Šiaulių Rotary klubas.

Kai pamačiau į sceną ateinant Prezidentą Gitaną Nausėdą, galvojau, kad jis tuoj užbaigs renginį. Bet jis pradėjo kalbėti apie lietuviškų įmonių išėjimą į pasaulį, kad tam reikia įvairių žmonių paramos bei iniciatyvos, pagalbos, ryšių, o savo kalbą užbaigė paminėdamas Bublių kaimą. O, galvoju, kaimo pavadinimas – kaip mano pavardė! Ir tada į sceną jis pakviečia mane! Buvau labai pamaloninta ir pagerbta.

Aš labai gerbiu Lietuvos Respublikos Prezidentą, jis solidžiai reprezentuoja mūsų šalį pasaulyje. Žaviuosi jo diplomatija ir laikysena. Gal Lietuvoje žmonės turi kitokių nuomonių, bet šiandien mūsų mažai tautai labai svarbu turėti žmogų, kuris moka pristatyti Lietuvą pasauliui.

Man buvo didžiausia kalėdinė dovana priimti apdovanojimą būtent iš Prezidento rankų – nesijaučiau verta tokio aukšto įvertinimo. Šį kartą skridau į Lietuvą dar taip neseniai palaidojusi savo vyrą Romą, dar labai įsijautrinusi po šios netekties, ir lėktuve daug ką apmąsčiau. Tamprius ryšius su Lietuva pradėjau megzti jau nuo 1991-ųjų. Reikėjo įdėti labai daug darbo ir pastangų, skirti finansinių išteklių. Aš visada džiaugiausi jausdama savo vyro Romo ir visos šeimos palaikymą – jie nuoširdžiai tikėjo, kad dirbu gerą darbą savo šaliai, iš kurio išvykau būdama vos vienerių metukų.

Papasakokite, kas jus sieja su Šiaulių Rotary klubu?

Čia labai įdomus klausimas. Aš esu gimusi Šiauliuose, Amerikoje aktyviai dalyvauju Rotary veikloje, tai vienas Seimo narys ir pasiūlė, kad šis klubas mane pristatytų apdovanojimui.

Nors aš Šiaulių rotariečių asmeniškai nepažįstu, nesu pas juos buvusi, bet jie sakė, kad, išnagrinėję mano veiklą, liko sužavėti. Su Šiauliais, kaip ir su kitais miestais, mane sieja darbinė veikla: bendradarbiauju su šio miesto valdžia, vaikų choru „Dagilėlis”, mano įmonė IB Commu­nication turi verslo ryšių su šio miesto verslininkais. Po apdovanojimo nuvykau į Šiaulius, susitikau su rotariečiais, atšventėme mano apdovanojimą. Aš jiems nuoširdžiai padėkojau už parodytą pasitikėjimą ir įvertinimą.

Jūs, prie visų savo veiklų, dar esate ir Lietuvos Respublikos garbės generalinė konsulė. Ar tai prideda daug pareigų?

Buvau pirmoji paskirtoji Lietuvos garbės konsulė, atgavus nepriklausomybę. Šioms pareigoms ma­ne paskyrė tuometinis LR ambasadorius JAV Alfon­sas Eidintas.

Konsulo darbas yra labai atsakingas. Tai ne vien atstovavimas šaliai regione; privalai dalyvauti diskusijose, konsultuoti amerikiečių žmones ir verslininkus, o taip pat Lietuvos verslininkams teikti konsultacijas, duoti patarimų. Dažnai pagalbos prašo Lietuvos menininkai, kultūrininkai, pristatinėju abiejų pusių kultūros foną, nuolat tenka dalyvauti gausybėje renginių, pasakoti apie Lietuvą, galimybes joje, įstatymus, reikalavimus.

Taip pat dažnai tenka viešai kalbėti apie turizmą, įsidarbinimo Lietuvoje ar JAV galimybes – juk Lietuva šitiek metų nebuvo matoma pasauliui. Garbės konsulai šaliai labai reikalingi. Aš Lietuvai atstovauju trijose valstijose: Ohio, Indiana ir Kentucky. Šiose valstijose turiu itin tamprius ryšius su vietiniais verslininkais ir valdžios atstovais, gubernatoriais, palaikau ryšius su daugybe tarptautinių organizacijų. Ir viskas dėl vieno tikslo – kad mano Lietuva būtų žinoma. Kad virš miesto rotušės iškėlus mūsų vėliavą, niekam nereiktų aiškinti, kas ta Lietuva.

Po apdovanojimų jūs neskubate grįžti namo – turite Lietuvoje reikalų?

Taip, aš Lietuvoje turiu verslą – čia, Vilniuje, yra mano įmonės atstovybė, taip pat ir Vokietijoje.

Mano vyras Romas, atėjęs dirbti į šią įmonę, su vienu kolega iš Vokietijos sukūrė labai įdomų verslą. Jie kartu atvėrė duris į Lietuvą įvairių sričių specialistams. Tuo būdu bent dešimt Lietuvos įmonių gamina visokius komponentus, detales vokiečių pramonei. Jie Lietuvoje įsteigė darbo vietas, moka šaliai mokesčius, vysto pramonę.

Tuos Romo išvystytus ryšius dabar  turėsiu puoselėti aš, dėl to norėjau su šiomis lietuviškomis įmonėmis susipažinti asmeniškai, joms prisistatyti, užgarantuoti, kad mano vyro pradėtas darbas nenutrūks, o bus plėtojamas toliau. Nes mano ryšiai buvo su kitokiais klientais, o Romas palaikė santykius su techniniais ir technologijų specialistais.

Esat gerai žinoma Lietuvoje ir verslo aplinkoje…

Iš tiesų, tie ryšiai prasidėjo labai seniai… Dar 1991 m. kartu su klyvlendiečiu verslininku Algiu Gaižučiu dalyvavau pirmajame Pasaulio lietuvių verslininkų suvažiavime Lietuvoje. Tame forume dalyva­vo 40 ar 50 įvairių verslo sričių specialistų lietuvių. Kas nuostabu, kad dauguma jų lig šiol tebedirba su Lietuva, nenutraukė ryšių su Tėvyne.

Susipažinusi su Lietuvos parodų rūmais „Litex­po”, kurie jau tuomet buvo įrengti su vakarietiškomis technologijomis, turėjo šildomas grindis ir kitkuo nelabai skyrėsi nuo tokio pobūdžio rūmų Amerikoje, suvedžiau „Litexpo” vadovybę su panašaus pobūdžio „I-X Center” Clevelande vadovais. Vėliau pasikvietėme lietuvius į JAV pakonsultuoti ir parodyti, kaip čia rengiamos parodos. Tuomet, 1992-aisiais, pirmą kartą į Clevelandą atvyko 16 įmonių vadovų – tai buvo didžiulis įvykis ir jiems, ir mums.

Tačiau kaip tik tuo metu Lietuvoje vyko privatizacija. Grupė „gudresnių” žmonių buvo nusižiūrėję „Litexpo” rūmus. Aš tam priešinausi, kovojau su tuometiniu Lietuvos premjeru Gediminu Vagnorium, tarėmės su Aukščiausiosios Tarybos pirmininku Vytautu Landsbergiu, ką būtų galima iš jų padaryti. Ne kartą ėjau į Seimą, bet Seimo nariai tik traukė pečiais, nesuprasdami, ko čia tai „amerikonkai” reikia… Esu labai dėkinga dabar jau a. a. Seimo nariui advokatui Kazimierui Motiekai, kuris mane gerai suprato ir visomis išgalėmis padėjo sustabdyti šių rūmų privatizaciją. Laimėjom, ir Lietuva šiandien turi gražius „Litexpo” rūmus, kurie atitinka aukščiausius standartus ir gali rengti tokio lygio pasaulinius renginius, kaip vasarą įvykęs NATO aljanso viršūnių susitikimas.

Tai yra mano didžiausia dovana Lietuvai. Buvau laiminga dėl tokios „Litexpo” rūmų istorijos pabai­gos ir esu laiminga dėl dabartinės sėkmės. Su kiekvienu jų direktoriumi susipažįstu, jau prisistačiau ir naujajam direktoriui Jonui Sakalauskui – jis man įteikė garbės svečio kortelę. J. Sakalauskas turi labai įdomių idėjų, sumanymų surengti Vilniuje reikšmingas tarptautines parodas, konferencijų, renginius. „Litexpo” rūmai dabar yra patikimose ir tvirtose rankose.

Apibendrinant visų tų metų diplomatinį darbą galiu pasakyti, kad Lietuvos įmonės gali žengti – ir žengia – į JAV rinką, nes jos yra sustiprėjusios, tvirtai stovinčios ant žemės ir sukaupusios kapitalo. Nepa­kanka tik produkciją į JAV atvežti, būtina turėti konsultantus, jiems brangiai mokėti, surasti platintojus. Lietuvos įmonės tą jau supranta. Bet iki to buvo labai ilgas ir nelengvas kelias. Žinoma, jeigu aš būčiau turėjusi savo verslą su Kinija, jau būčiau milijonierė, tačiau aš pasirinkau kitas vertybes. Su Lietuva mes vargome ilgokai, tačiau matant tų pastangų vaisius dabar – širdis džiaugiasi. Mes dirbome, nešiodami širdyse tėvų įkvėptą meilę savo Tėvynei. Išėjome išeivijos gyvenimo mokyklą – mums buvo giliai įskiepyta pareiga padėti Lietuvai. Ir nebuvo reikalo kam nors už tą pagalbą, už patarimus mokėti – štai kokia mano konsulinio darbo reikšmė ir vertė. Nes svarbiausia – viską daryti su meile. Aš esu dviejų kraštų vaikas: Lietuvoje gimiau, o Amerika man davė gyvenimą, mokslą, čia užaugo ir mokslus baigė mano vaikai. Turim nesugriaunamą tiltą tarp dviejų šalių. Abi jos man davė labai daug ir abiem esu vienodai dėkinga.

Tikrai esate verta didžiulės pagarbos ir padėkos.

Nepatinka, kai esu giriama, bet labai smagu jaustis reikalinga Lietuvai.

Miela Ingrida, dėkui jums už skirtą laiką.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2024-ųjų m. Sausio 20 d. numeryje, Vol. CXV NR. 6)