Ir tas žodis buvo Dievas

Rasa Kazlaitė.

„O vis dėlto kažkaip liūdna: nėra jokio literatūros žurnalo, o laikraščiuos literatūrinė sritis visai užmesta. Ar negalėtų, kad ir toks ‘Draugas’ bent šeštadienio numeryje kokia pora puslapių skirti specialiai literatūrai ir menui. Kiek patyriau, žmonės (ypač tremtiniai) to jau pasigenda. O dypu­kai, manau, jau sudaro daugiau pusę ‘Draugo’ skaitytojų”, –  taip 1949 m. ra­šytojui A. Vaičiulaičiui laiške rašo ilgametis „Draugo” kultūrinio priedo  redaktorius Kazys Bradūnas.

Keliau­jant „Draugo” istoriografinės praei­ties pėdsakais, nesuklysiu sakydama, kad Kazys Bradūnas – vienas tų iškilių egzilio kūrėjų, kuris ypač ryškiai įprasmino išeivijos kultūrinį gyveni­mą. Redagavo ne vieną literatūros leidinį svetur, vėliau dvidešimt metų atidavė „Draugo” kultūriniam priedui, o jo savaitinis vedamasis „Kertinė pa­raštė”, kaip rodo laikas, šiandien tapo neįkainojama egzilinės publicistikos ir kritikos rinktine. Kazys Bradūnas buvo ne tik  poetas, redaktorius, publicistas, literatūros ir dailės kritikas, bet ir kultūrinių renginių organizatorius. Jis vienas pirmųjų suprato ir savo gyvenimo veikla įprasmino pagrindinę, svarbiausią mintį, kad tautos kūrybiškumas yra nepriklausomybės ir lietuvybės išlikimo garantas. Šio iškilaus egzilio kūrėjo itin vertingą epistoliarinį palikimą galima rasti knygoje „Kazys Bradūnas. Archyvai”. Būtent iš čia plaukia ne­nuilstama šio kūrėjo publicistinė ener­gija, jo tuometis ryžtas ir atsakomybė telkiant išeivijos literatūros kūrėjus, protus ir bendram tikslui – saugoti ir gerbti lietuvišką žodį. Šiandien ilga­mečio „Draugo” kultūrinio priedo re­daktoriaus Kazio Bradūno palikimu, jo gyvenimo ir kūrybos veiklos įprasminimu Lietuvoje rūpinasi jo vyriausioji dukra, etnologė, antropologė Ele­na Bradūnaitė-Aglinskienė. Jai pa­dedant šiame pokalbyje dar kartą pa­bandysime perprasti šios iškilios as­me­nybės gyvenimo bei kūrybos savas­tį, įvertinsime poeto, publicisto Kazio Bradūno ypatingus redaktoriaus nuo­pelnus ir pasidžiaugsime, kad pagaliau šio kūrėjo plati kultūrinė, visuo­meninė veikla rašytiniu žodžiu atgula į monografinio pobūdžio kūrinius ir kitus leidinius.   

„Kertinė paraštė”, ilgą laiką bu­vusi „Draugo” kultūrinio prie­do vedamuoju, atgulė į knygą. Kaip kilo mintis šį svarbų paliki­mą įamžinti kritikos ir kultūrinės publicistikos rinktinėje?

Dar 2016 m. susitikau su tuometiniu Lietuvių literatūros ir tauto­sa­kos instituto direktorium (dabartiniu kultūros ministru), literatūrologu Mindaugu Kvietkausku, aptarti, kaip būtų galima paminėti artėjantį tėvelio šimtmetį. Jam užsiminiau, kad būtų gerai parodyti kitą jo kūrybos pusę, ne poeto, o publicisto, ir kad tai atgultų į vieną knygą, kad jo publicistinio palikimo nereikėtų kiekvieną kartą ieškoti Martyno Mažvydo bibliotekoje, atskiruose laikraščio nu­meriuose. Knygos „Kertinė paraštė”  siekiamybė buvo atkreipti dėmesį būtent į ypač vertingą tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje iki šiol atidžiai nenagrinėtą Kazio Bradūno publicistinį palikimą.

Per visus tuos 20 redagavimo metų tėvelis parašė apie 1000 veda­mų­jų. Knygos sudarytojas Gediminas Mikelaitis atrinko 150 ir, suskirstęs į temų skyrelius, juos paruošė leidybai. Knygoje yra ir nuotraukų iš išeivijos kultūrinio gyvenimo.

„Kertinė paraštė” ne tik at­skleidžia poeto Kazio Bradūno kaip publicisto, literatūros, dailės kritiko talentą, bet ir labai aiškiai brėžia jo kaip kultūrinio priedo re­daktoriaus tikslingą veiklos kryp­tį ir misiją.

Jam pirmiausiai rūpėjo, kad Lie­tuvos kultūros lygis nepatirtų nuosmukio, kaip pats sakydavo, kad nenu­siristų iki „kugelinių” išeivijos susi­ėji­­mų. Jis siekė, kad lietuviškoje veikloje būtų kuo daugiau kūrybos. Tėvelis visada aiškiai brėžė kelis tautinės kultūros vardiklius: be kalbos nėra kūrybos, be kūrybos nė­ra kultūros, be kultūros nėra tautos. Jis tą suprato ir būtent ta linkme veikė. Lengvo pobūdžio apžvalgas keitė į gilesnio turinio publikacijas, siekė, kad laikraštyje būtų ir knygų recenzijos, išsamios meno parodų ap­žvalgos, kad būtų savos kūrybos ati­tinkamas įvertinimas, apžvelgdavo ir didesnius kūrybos plotus, pavyz­džiui, publikuodavo straipsnius apie tai, kas vykdavo visoje Amerikoje. Laiškuose A. Vaičiulaičiui, A. Nykai-Niliūnui ir kitiems rašė, aiškindamas, kad patys turime rašyti, kad mes turime savo tautinės kultūros rai­dą suprasti, kad turime įvertinti kū­rybą ir tinkamai paminėti visų iškiliau­siųjų jubiliejus. Jis besąlygiškai siekė, kad toji kultūrinė atmintis liktų gyva ateinančioms kartoms, kurios suprastų, ant ko toji mūsų kul­tūra buvo ir yra statoma. Jam ypač buvo svarbu, kad į kultūrinę veiklą įsijungtų ir kuo daugiau jaunesniosios kartos atstovų.

Vienas iš K. Bradūno redaktoriavimo bruožų – nuolat ieškoti naujų kūrybos vėjų. Juk jis nenei­gė šiuolaikiškumo ir kitokios, pla­tesnės, kūrybinės raiškos?

Nors Kazio Bradūno ir kitų jau­nų poetų Kaune, o po to Vilniuje kar­ta augo ant Maironio, J. Aisčio, B. Brazdžionio kūrybos, tačiau būdami studentai jie nebūtinai kūrė pagal jų nuorodas, nesekė aklai jų poetine stilistika. Atvirkščiai, visi jie ieškojo savo krypties, savo veido. Todėl ir vėliau visiems žemininkams šiuolaikiškumas rūpėjo, nes jie suprato, kad šiuolaikinis menas, kūryba turės ateitį. Jie visi skaitė vokiečių, pran­cūzų, anglų literatūrą, tačiau būdami ūkininkų vaikai, jie taip pat  vertino liaudies išsaugotą kalbą ir kūrybą. O tėveliui vis rūpėjo tą raidą, tą vienijančią įvairių laikotarpių kūrybos tą­są sujungti į vieną visumą. Būtent tai buvo dar viena jo kaip publicisto, išei­vijos redaktoriaus misijų sie­kiant, kad kultūrinės visumos atgarsiai veiktų plačiau, sudomintų visuo­menę, o ne tik nedidelį literatų būrelį.

Jo erudicija, neprilygstamas intelektualinis gebėjimas, skvarbus domėjimasis pasaulio litera­tūra ir menu, matyt, „Draugo” kultūrinio priedo turiniui ir klojo pamatus?

Tėvelis labai daug skaitė. Sekė ir Lietuvos rašytojų kūrybą. Nemažai literatūros jam į Ameriką sovietmečiu atsiųsdavo poetas Eugenijus Matuzevičius. Deja, jis to per daug laikraštyje neafišavo, nes suprato, kad jeigu pradės apie juos rašyti, gir­ti, tai tiems žmonėms, likusiems už geležinės uždangos, nebus į nau­dą. Jis labai gerai suprato sovietinės sistemos politinius vėjus.

Be lietuvių literatūros tėvelis daug skaitė ir anglų kalba. Kas sa­vaitę važiuodavo į Čikagos centrą, kur buvo labai geras knygynas, ir paprastai visą popietę ten praleisdavo stovėdamas ir skaitydamas kultū­rinius leidinius angliškai.

Ar šeimoje dalindavosi sunkumais leidžiant laikraštį?

Nereikėjo dalintis, nes mes ma­tėme tuos sunkumus. Naktimis sėdėdavo ir rašomąja mašinėle tauškindavo. Kartais pritrūkdavo tos intelektua­lios pagalbos iš šalies, tad tekdavo pačiam pildyti laikraščio puslapius. Būdavo, vieni pažada, neišpildo, kiti nespėja, treti, į savo kūrybos polius su­sispietę, ir tokiam papildomam darbui laiko neturėdavo. Dešimt me­tų jaunesnė sesuo labiausiai tai matė, nes yra pasiskundus, kad aš su broliu Baltimorėje turėjome tėvelį vakarais pasakų skaitymui, o jai Čikagoje jau to dėmesio buvo skirta mažiau.

Redaktoriaus darbas buvo sun­kus. Iki šešių puslapių suredaguoti, sumaketuoti visą kultūrinį priedą, rasti dar iliustracijų – ir viskas ant vieno žmogaus pečių. Kai atvažiavo iš Lietuvos kultūrininkai aplankyti ir pasidomėjo, kiek žmonių redaguoja „Draugo” kultūrinį priedą, nega­lėjo patikėti, kad tėtis tai daro vienas. Juk tuo metu sovietinį „Literatūrą ir meną” leido visas būrys žmonių. Yra ne kartą sakęs, kad jeigu ne tas publicisto ir redaktoriaus darbas, gal būtų geresnių eilėraščių parašęs.

„Kas man labai  svarbu – bū­tent žodžio gerbimas. Žodis turi bū­ti labai tiksliai eilėraštyje at­rinktas. Ar į Dievulį kreipiesi, ar į medį, ar į paukštį – pirmiausiai poezijos žodis. Juk tai ir pirmuos Dievulio įkvėptuos raštuos yra pasakyta: Pirmiausia buvo žodis. Ir tas žodis  buvo  Dievas”. Šios Jū­sų Tėvelio mintys apie poetinį žodį kelia nenusakomą susižavėjimą kūrėju, kuris geriausius savo kū­rinius parašė Amerikoje dirbda­mas sunkų fizinį darbą, skaldyda­mas akmenis. Ir kas svarbiausia, kai žinai, kokiomis sąlygomis bu­vo parašyti geriausi Kazio Bradū­no kūriniai, pradedi manyti, kad iš tiesų jo poetinį žodį vedžiojo Dievo ranka.

Pamenu, kaip jis sakydavo: šlifuo­ju tuos akmens luitus, mašina ūžia, alinantis triukšmas, o aš jo ne­girdžiu – galvoje tik žodžiai žaidžia. Iš tų žaidimų susidėjo Baltimorėje kurtos ir „Devynios baladės”, ir „Mor­e­nų ugnys”, ir „Sidabrinės kama­nos”. Juk visą tą Bostono enciklopediją (37 tomų enciklopedinis leidinys, savo apimtimi ir turiniu lenkiantis visas iki šiol išleistas enciklopedijas lietuvių kalba – aut. past.) ir kitą kūrybą žmonės išleido dirbdami juodus darbus. Ir tai yra todėl, kad kultūrinio užtaiso būta, buvo supratimas, kad mūsų gyvenimas turi būti prasmingas, buvo tikėjimas, kad egzilio kū­rėjų darbas Lietuvoje bus įvertintas. Žinoma, dabar kartais tenka nusi­vil­ti, nes plačioji visuomenė Lietuvoje nelabai suvokia, kiek ten buvo pa­daryta.

Naujojo europiečio kūrimas nelabai nutolo nuo tų laikų, kai buvo kuriamas naujasis sovie­tinis žmogus. Pasikeitę tik pavadinimai, bet siekiamybė panaši. Anglų kalba, panašiai kaip ir ru­sų, šiandien viešoje erdvėje užima pozicijas labai tvirtai, ir lietuvių kal­ba, akivaizdžiai, pamažu stumiama iš kasdienio gyvenimo. Argi tokia buvo Jūsų tėvelio Kazio Bradūno, B. Brazdžionio, A. Ny­kos-Niliūno Lietuva, ar tokiose vizijose mūsų garsieji kultūrinin­kai ją matė?

Kiekviename amžiuje pasaulė­žiū­ra yra savita. Ją veikia labai daug aplinkybių. Mano tėvų karta buvo užauginta Nepriklausomoje Lietuvoje, ir jiems buvo aišku, kad jie turi būt dėkingi aušrininkams ir Nepriklau­somybės steigėjams bei už ją kovoju­siems savanoriams. Jie taip pat buvo auklėjami tokioj dvasioj, kad jaustų­si, jog kiekvienas labai reikalingas naujai besikuriančiai valstybei. Taip auginti labai vertino savą istoriją, tautosaką, kalbą, literatūrą. Tos vertybės taip pat pagrindė jo veiklą išeivijoje.

Dabartinė Lietuva, paveikta 50 metų sovietmečio, tikrai yra kitokia. Naujai atgauta laisvė jau kitaip veikė ilgai nuo pasaulio atskirtus piliečius. Suprantama, kad jiems labai norėjosi ir dar vis norisi pasivyti „laisvuosius” Vakarus. Ir čia kartais jau perlenkiama lazda. Važinėdama po Lie­tu­vą bandau atkreipti jaunimo dė­mesį, kiek mažai kuriama populiarių dainų lietuvių kalba. Skatinu juos kiek galima daugiau kurti sava kal­ba, o ne mėgdžioti, kas kitų sukurta. Sovietmečiu rusų kalba buvo priešo kalba, jautėme tada grėsmę, o dabar visą pasaulį vienodinanti „globali­zacija” atėjo šilkinėm pirštinėm ir mus smaugia. Jaunoji karta jau net viso to nesuvokia ir tame neįžvelgia jokios grėsmės.

Esu mačiusi, kas nutinka tautoms, kurios nesergsti savo kalbos. Dingsta tūkstančius metų ugdytos, puoselėtos kalbos, o kartu su jomis – ir tautinė savimonė. Pavyzdžiui, ko­kia nuostabi Amerikos indėnų pasau­lė­žiūra atsispindi jų žodynuose, už­rašytose giesmėse, dainose, kur yra gamtos stichijų užkalbėjimų ir pan. Visas šis jų kalbinis paveldas yra išsaugotas užrašuose ir garsiniuose įrašuose, bet kas iš to? Mokslininkai veža tą palikimą į jų rezervatus, ir niekas nesupranta senelių įdainuotų  tekstų, maldų.

Mūsų nepasotinamas globalisti­nio šlamšto rijimas, neatsijojant gerų dalykų, nes visame tame kultūrinia­me sraute jų yra, rodo tik mūsų menkavertiškumą, išsižadant tautiš­kumo ir savosios tapatybės.

Šitai tai jau būtų sunkiai suprantama mūsų ankstesnės kartos kul­tūrininkams.

Senoji karta net baisiausiame sapne negalėjo regėti, kad iškovoję Nepriklausomybę, gavę Laisvę, staiga prarasime Lietuvos dvasią, kuri baigia iškeliauti kartu su tuo pusantru milijonu emigrantų. Su tuo modernėjančiu gyvenimu pra­randame galimybę prisiekti ir tau­tinėms idėjoms. Juk šiais laikais norintys garsiau pakovoti už kal­bą, tautinius jausmus prilyginami radikaliam nacionalizmui, o se­nie­ji mūsų didžiavyriai, tikri ko­votojai už Tėvynės Laisvę vadinami siaurakakčiais patriotais?

Visa bėda, kad emigrantai neišsiveža tos Lietuvos dvasios, nes jie jos nepasikrauna dar būdami čia. Išva­žiuoja su tuščiu kultūriniu kraičiu. Labai sumenkusios paskatos veikti patriotiškai ir todėl nebežinome, ką da­ryti su vidine emigracija, kai patys lyg iškeliaujame iš Lietuvos dar bū­dami Lietuvoje. Mes nesirišame nei su savo istorija, nei su kultūra, nes didžiąja dalimi domėjimasis pastarąja sritimi yra sumenkęs. Ačiū Dievui, vis daugiau dėmesio skiriama partizanams, ir tai labai teigiamas reiš­kinys.

Mūsų išeivijos senąją kartą veikė žinojimas, kad jie paliko čia kenčian­čius, vežamus į Sibirą tautiečius, žu­domus partizanus, ir jiems tai buvo paspirtis, kad jie turi kažką daryti. Jie daug aukojosi iš pagarbos ir pa­reigos savo tautai. Ir mums, jau ten augusiems, vis aiškino, kad esame at­sakingi už tą Lietuvos žemės lopinėlį, jos kalbą, istoriją, kultūrą, kad turi­me rūpintis jos pristatymu pirmiausiai savo vaikams, o tik po to ir pa­sauliui.

Čia, Lietuvoje, kažkaip sunku tai įsisąmoninti. To nemokame padaryti, nes vis dar mums per arti visos žaizdos. Sovietmečiu daug kas darė kompromisus, todėl ir šeimose apie vienus ar kitus dalykus kalbama puse lūpų. Kai lankausi mokyklose, mokinių prašau, kad jie parėję namo užrašytų savo šeimos, tėvų, senelių žodinę istoriją. Ir, žinote, tai jiems padaryti nėra lengva, nes šeimose apie praeitį kalbama sunkiai. Daug kas užmiršta, kiti nenori prisiminti, kas buvo labai skaudu, nenori ki­tiems užkrauti skausmo, o tie, kurie prisitaikė, irgi nenori prisipažinti, ne­nori sumenkinti savo autoriteto. Tai štai mūsų jaunimas vis dar auga istorijoje su baltomis dėmėmis. Ir tai yra mūsų prakeikimas, nes nesupra­tę praeities, sunkiai orientuojamės da­bartyje, ir ateityje galime daug klaidų pakartoti.

Iš tiesų Kazys Bradūnas buvo vienas iš tų daugelio egzilio poetų, kurio emigracinė lemtis nulėmė gilius jo išgvenimus, patirtus svetimoje žemėje. Prasmės ir esmės paieškos visoje jo kūryboje alsuoja ilgesiu Tėvynei. Ir tik nedau­ge­liui panašaus likimo kūrėjų lemtis būna dosni, ir jie gali grįžti į savo gimtinę. Tokiems kūrėjams priklauso ir Kazys Bradūnas. Koks buvo jo grįžimas į Tėvynę?

Tėvai labai džiaugėsi grįžę į Vil­nių ir čia išgyveno dar 17 metų. Abu su­laukė garbaus 92 m. amžiaus. Džiau­gėsi viskuo: televizijos programomis, kultūriniais renginiais, spauda, gausia knygų leidyba. Apie politiką tė­velis sakydavo, kad nereikia Šekspy­ro skaityti, nes politinėse žiniose – ir komedija, ir tragedija – viskas iš karto.  Buvo šiek tiek nusivylimo, nes matė, kaip yra sulaužytas Lietuvos „stuburas”. Tie okupacijos padariniai –  varymas į kolūkius, tremtys į Sibirą, „mėtymas pėdų”, savosios gimtosios vietos praradimas – tai negailestingai sudraskytas ryšys su pačia žeme ir fiziškai, ir metaforiš­kai. Po teisybei aš šiandien net džiaugiuosi, kad jis jau iškeliavęs ir nemato tos emigracijos, to nykimo. Jam būtų didelis smūgis.

Bet šį pokalbį užbaigti noriu su viltimi taip, kaip mano tėvelis Kazys Bradūnas sakydavo: jeigu kas ne taip, kaip turėtų ir galėtų būti, tai reikia į tai žvelgti optimistiškai. Juk kiek daug vietos tobulėjimui! Ir kiek dar daug bus progų geriems sumanymams, kiek dar daug laukia didžių darbų! Tikėkimės.