IŠ ANŲ LAIKŲ… Prisimenant JAV Prezidentą Jimmy Carter

Vienas iš mano tikslų buvo bandyti suteikti lietuviams matomumą valdžios sluoksniuose. Tad pirmiausia išsirūpinau susitikimą su kandidatu Jimmy Carter, kad būtų galima supažindinti jį ir jo aplinkos žmones su mums rūpimais klausimais. Spalio mėnesį, dieną po Carter gimtadienio, buvo gautas pakvietimas lietuvių delegacijai pusryčiauti su juo Pittsburgo mieste. LB Krašto valdyba sudarė 10 žmonių delegaciją, kuriai man teko vadovauti. Iš vakaro visi susirinkome pasitarti, kokius klausimus turėtume iškelti. Buvome maloniai nuteikti, kad mūsų pokalbį stebėjo JAV didžioji žiniasklaida, o grįžę namo matėme reportažus apie mūsų susitikimą per televizijų vakarines žinias. Iš esmės buvome patenkinti šiuo susitikimu ir gal net šiek tiek nustebinti kandidato žiniomis apie mūsų rūpesčius. Man ypač buvo atmintinas delegacijos nario kun. Gedimino Kijausko dialogas su Carter žmogaus teisių pažeidimo klausimais Sovietų Sąjungos okupuotuose kraštuose. Kaip pavyzdį kun. Kijauskas iškalbingai, emocingai pristatė 17 tūkst. lietuvių pasirašytą dokumentą Sovietų vyrausybei, reikalaujantį Sovietų Sąjungos konstitucijoje garantuoti teisę praktikuoti religiją. Jie šį dokumentą taip pat pasiuntė Jungtinėms Tautoms. Tuo tarpu JAV ambasadorius JT William Scranton į šią peticiją visai nereagavo ir net nepatvirtino jos gavimo. J. Carter sakė: „Aš tikrai manau, kad mūsų vyriausybė per Jungtinių Tautų ambasadorių turėjo patvirtinti dokumento gavimą ir viešai pareikšti paramą“.

Pakvietimai į Baltuosius rūmus

Prezidentui Carter laimėjus rinkimus vienas iš jo pirmutinių uždavinių buvo sukurti administracinį aparatą krašto valdymui. Sudarius vadinamąją pereinamąją komandą – „Transition Team“, buvo renkamos ir vertinamos norinčiųjų tarnauti naujojoje valdžioje paraiškos. Buvo svarstomos ir valdininkų iš buvusios respublikonų administracijos kandidatūros.

Vieną dieną gavau pakvietimą atvykti ir peržiūrėti kai kuriuos iš lietuvių, latvių ir estų gautus prašymus. Nustebau, kai man įteikė EPA (Environmental Protection Agency – red.) administratoriaus Čikagoje, respublikono Valdo Adamkaus „Resume“ ir uždavė keletą klausimų. Nedvejodamas pabrėžiau, kad tai viena iškiliausių asmenybių tarp Amerikos lietuvių, ir jis turėtų būti paliktas savo poste, nepriklausomai nuo jo politinių pažiūrų. Tiesą sakant nemanau, kad mano žodžiai turėjo reikšmės –  Adamkaus nuopelnai Vidurio Amerikos visuomenei ekologijos srityje kalbėjo už save.

Jau pirmomis naujosios valdžios darbo dienomis susidarė grupelė kolegų iš buvusios rinkimų kampanijos, kuriems rūpėjo tautybių reikalai – kad jie gautų atitinkamo dėmesio ir kad tam Prezidento štabe būtų skirta pareigybė. Šiai grupei priklausė ir būsimasis Assistant Secretary of HUD (Department of Housing and Urban Development – red.) mons. Gino Baroni ir būsimoji ekonominių reikalų specialistė Baltuosiuose rūmuose, o vėliau ir Kongreso narė (yra iki šiol) Marcia Kaptur iš Toledo, Ohio. Po intensyvios ir atkaklios veiklos buvo įkurta „Ethnics Affairs Office“ su vadovu dr. Steve Aiello.

Per visus keturis Carter prezidentavimo metus stengiausi padidinti lietuvių matomumą Baltųjų rūmų aplinkoje. Unikalus ir nepamirštamas įvykis buvo ponios Rosalynn Carter kvietimas lietuviams dalyvauti jos suruoštame priėmime Baltuosiuose rūmuose. Tai įvyko 1978 m. rudenį, kai Washingtone buvo surengta JAV LB Tarybos sesija. Buvo pakviesti ir kitų organizacijų atstovai bei pavieniai asmenys – iš viso 256 svečiai. Pirmiausia visi buvo pakviesti į šalia Baltųjų rūmų stovintį „Old Executive Office“ paklausyti keleto pareigūnų pranešimų apie Administracijos atliktus ir būsimus darbus. Žinoma, mums įdomiausia buvo išgirsti Prezidento valstybės saugumo patarėją dr. Zbigniew Brzezinski. Savo pusvalandžio kalboje jis sužibėjo akademiniu išsilavinimu ir nuostabia erudicija, taip pat stebino savo nuoširdumu bei laisvės siekimo Lietuvai supratimu. LB Krašto valdybos pirmininkas Algimantas Gečys ir LB Visuomeninių reikalų tarybos pirmininkė Aušra Zerr perdavė padėką Prezidentui Carter už jo žmogaus teisių gynimą pasaulyje.

Baltuosiuose rūmuose svečius pasitiko pirmoji ponia Rosalynn Carter. Visi dalyviai poniai Carter buvo pristatyti individualiai, o A. Gečys ir A. Zerr lietuvių vardu padovanojo jai gintarinius karolius ir puokštę gėlių. Ponia Carter viešai nekalbėjo, tačiau mielai bendravo ir fotografavosi su norinčiais. Jutai jos paprastumą ir nuoširdumą. Viename kambaryje buvo pyragaičiais apkrautas stalas, o padavėjai nešiojo kavą ir arbatą. Kaip vėliau teko sužinoti, tokį ypatingą ponios Carter dėmesį, atrodo, būsime patyrę tik italai ir mes.

Gana svarbi ir atmintina diena buvo viceprezidento Walter Mondale 11 lietuvių delegacijos priėmimas Baltuosiuose rūmuose. Į delegaciją buvome įtraukę ir po vieną latvių bei estų atstovą. Savo trumpu apsilankymu šį susitikimą pagerbė pats valstybės vadovas Jimmy Carter. Delegacijos kalbėtojai buvo pasiruošę trumpai, bet efektyviai pristatyti savo klausimus ir komentarus. Delegacijos sudėtyje buvo Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) pirmininkas Bronius Nainys ir VLIKo pirmininkas Kęstutis Valiūnas. Man, išrūpinusiam šį susitikimą ir jam vadovavusiam, buvo patikėta įteikti viceprezidentui JAV LB Krašto valdybos kruopščiai ir išsamiai paruoštą 6 puslapių Memorandumą. Jame kelti klausimai buvo padalinti į dvi dalis – politiniai Lietuvos reikalai ir vietiniai socialiniai/ekonominiai. Politinėje dalyje Memorandumas nusakė lietuvių tautos jau daugelį metų vedamą neatlaidžią kovą dėl krašto laisvės, detaliai išvardintos rezistencijos aukos. Taip pat dėkojama už ilgalaikį Lietuvos okupacijos nepripažinimą ir prašoma JAV toliau tęsti šią politiką. Paaiškinta ir Baltijos šalių diplomatijos tęstinumo svarba, kad būtų atnaujintas ir įprasmintas jų okupacijos nepripažinimo klausimas. Kiti iškelti klausimai lietė sovietų vykdomus žmogaus teisių pažeidimus, politinių kalinių išlaisvinimą, šeimų susijungimą, Baltijos šalių žymėjimą oficialiuose JAV valdžios žemėlapiuose, tautos laisvo apsisprendimo teisę ir Baltijos šalių kolonizacijos bei rusifikacijos problemas.

Nepamirštami susitikimai

Dar keli įdomūs epizodai iš „anų laikų“. Vienas – Popiežiaus Jono Pauliaus apsilankymas Baltuosiuose rūmuose. Į tą istorinį vizitą buvau gavęs pakvietimą grupei lietuvių. Kiek atsimenu, tą grupelę sudarė Gečiai, Gureckai, Bubliai, Kriaučeliūnai, Česoniai, Andriūnas ir Vaškaitis. Atskirą pakvietimą buvo gavę Lietuvių katalikų religinės šalpos vadovai – kun. KazimierasPugevičius ir Marian Skabeikis su vyru, lydimi svečio iš Lietuvos kun. Prano Račiūno. Man malonu prisiminti tą gražią, saulėtą rudens popietę Baltųjų rūmų sode. Vėjeliui švelniai pučiant Prezidentas, stovintis šalia Šventojo Tėvo, prilaiko dalį jo vėjelio judinamo rūbo, kad šis neužstotų veido. Po trumpų pasisakymų Popiežius, lydimas Prezidento, sveikinosi su netoliese esančiais žmonėmis. Paėmė Ingridos Bublienės ranką, o ji iš džiaugsmo į jį prabilo lietuviškai: „Garbė Jėzui Kristui“. Popiežius, kiek nustebęs, paklausė: „Tai jūs lietuvė?“ Tuo tarpu ištiesė ranką ir šalia stovėjęs dr. Leonas Kriaučeliūnas. Šventasis Tėvas stabtelėjo, paėmė abiejų rankas, o dr. Kriaučeliūnas angliškai kreipėsi į jį: „Jūsų Šventenybe, malonėkite nepamiršti pavergtos Lietuvos“. Jonas Paulius atsakė: „Lietuvių ir lenkų akys krypsta į tą pačią pusę“.

Svečių buvo apie 100, tarp jų matėsi ir viceprezidentas Mondale su žmona. Stovėjome eilėje ir laukėme pristatymo Prezidentui. Atėjus tam momentui mano žmona, paėmusi Prezidento ranką, ištarė: „Dabar aš rankos tai tikrai ilgai neplausiu“. Prezidentas šyptelėjo, pasilenkė prie jos ir pabučiavo Romą į skruostą: „Dabar galėsi plauti ranką“.

Konferencijos

Kalbant toliau apie lietuvių matomumą Baltųjų rūmų aplinkoje, reikėtų paminėti atvejus, kai lietuviai buvo kviečiami į įvairias konferencijas ir „briefingus“ Baltuosiuose rūmuose. Pavyzdžiui, į verslininkų konferenciją buvo pakviesti ir dalyvavo Kęstutis Pliuškonis iš Philadelphijos, Romas Veitas, Vytautas Izbickas ir Romas Bričkus, – visi iš Bostono, o jaunimo reikalų „briefinge“ dalyvavo Viktutė Lenkauskaitė iš Clevelando ir Rimantas Stirbys iš Philadelphijos. Vieną kartą man buvo ypač malonu su mano labai gerbiamu Vincu Rasteniu iš New Yorko dalyvauti „briefinge“ apie federalinės valdžios koordinavimo su valstijų bei miestų valdžiomis problemas. Spręsti urbanistikos problemų į konferenciją buvo pakviestas ir dalyvavo tuometinis PLB Valdybos vicepirmininkas Saulius Kuprys iš Čikagos.

Į išskirtinai įdomią konferenciją – diskutuoti apie jų interesus – tautybių grupių atstovus sikvietė viceprezidentas Mondale. Iš administracijos dalyvavo gynybos sekretorius Harold Brown, nacionalinio saugumo patarėjas Zbigniew Brzezinski ir Prezidento patarėja ryšiams su visuomene Anne Wexler. Gana įdomus buvo krašto gynybos padėties paaiškinimas. Buvo prašoma paremti vyriausybės planus stiprinti JAV ir NATO gynybą, skiriant lėšų konvenciniams ginklams – jų reikia tam, kad JAV ir sąjungininkų jėgos būtų stipresnės už Sovietų Sąjungos. Lietuviams konferencijoje atstovavo PLB pirmininkas Vytautas Kamantas, JAV LB vicepirmininkė Aušra Zerr su vyru Charles, LB Krašto valdybos vicepirmininkas Balys Raugas, narys Feliksas Andriūnas ir LB atstovas Washingtone Algimantas Gureckas. Taip pat prisijungė vietos LB apylinkės pirmininkas Saulius Naujokaitis, „Darbininko“ redaktorius kun. Kornelijus Bučmys ir Ohio lietuvių demokratų lyderis Clevelande Jonas Nasvytis.

Nepaprasta ir lietuviams itin svarbi konferencija vyko 1980 m. liepos 29 dieną. Baltieji rūmai pakvietė nevalstybinių organizacijų atstovus paminėti 5 metų Helsinkio aktų pasirašymo sukaktį ir pateikti informaciją apie tų metų rudenį Madride, Ispanijoje, rengiamą konferenciją, skirtą apžvelgti tų aktų vykdymą. Dalyvių šiame renginyje – įvairių tautybių atstovų – buvo apie 200. Lietuvius reprezentavo 15 asmenų grupė (Ambrazaitis, Kutkus, Šidlauskas, Gureckas, Gedgaudas, Damušytė, Nakas, Andriūnas, Balzekas, Krivickas, Izbickas, Klimaitė, Skabeikis, Genys ir Česonis). Buvo pranešta ir neseniai paskelbta 30 asmenų JAV delegacijos sudėtis į minimą konferenciją. Ją sudarė pirmininkas, 9 pagrindiniai valdžios pareigūnai ir 20 antraeilių narių, tarp kurių buvo du JAV senatoriai – Clifford Case ir Dianne Feinstein, atstovai iš verslo, meno, sporto ir kitų visuomenės sričių, o taip pat 6 tautybių reprezentantai, tarp jų ir vienas lietuvis – Rimas Česonis.

Pirmoji konferencijos dalis vyko Valstybės departamento patalpose, o popietinė – Baltųjų rūmų Rytinėje salėje. Čia dalyvavo nemažai žiniasklaidos atstovų, nes žinojo, kad pasirodys Prezidentas. Jis, atvykęs kartu su Zbigniew Brzezinski, iš esmės kalbėjo apie žmogaus teisių pripažinimo iššūkius. Paminėjo ir dabar girdimus balsus, raginančius užmiršti kovą dėl žmogaus teisių principų, nes tai esą erzina kai kuriuos diktatorius. Sovietai, sakė Prezidentas, per paskutinius penkerius metus sulaužė beveik visus Helsinkio aktų susitarimus.

„Anų laikų“ laimėjimai

Artėjant prezidentiniams rinkimams A. Gečys ir aš buvom pakviesti į Prezidento ir Viceprezidento suruoštą priėmimą Baltuosiuose rūmuose, vėliau persikėlusį vakarienei į Hyatt viešbutį. Svečių buvo beveik 400, daugiausia Kongreso nariai, gubernatoriai, miestų merai, verslininkai, Baltųjų rūmų personalas ir kiti vyriausybės pareigūnai. Tarp penkių tautybių atstovų buvome ir mudu – du lietuviai. Nors diskutuota įvairiomis visuomeninėmis temomis, tačiau vienaip ar kitaip jos krypo į ateinančių rinkimų iššūkius. Buvome patenkinti turėję progą trumpai pasakyti Prezidentui, Viceprezidentui ir štabo viršininkui Hamilton Jordan apie Lietuvos politinius kalinius. Susipažinome su būsimų rinkimų kampanijos vadovu Evan Dobelle, turinčiu lietuviškų šaknų. O kalbėdamiesi su Kongreso nariais prašėme jų remti Kongreso nario Charles Dougherty (Gečių šeimos draugo) įneštą įstatymo projektą (H.R.5407), pagal kurį Lietuvos diplomatinei tarnybai išlaikyti, užtikrinant jos tęstinumą, būtų suteikta finansinė JAV valdžios parama.

Buvo malonu išgirsti, kad į prestižinę Prezidento komisiją, „President’s Commision on Foreign Language and International Studies“, buvo paskirta mūsų visuomenės veikėja, daugumai gerai pažįstama dr. Elona Vaišnienė. Šios komisijos steigimą tiesiogiai paskatino Helsinkio aktų susitarimai. Dr. Vaišnienės indėlis į šios Komisijos veiklą buvo plačiai žinomas.

Be abejonės, vienas didžiausių „anų laikų“ laimėjimų Lietuvos laisvės pastangose buvo Lietuvos diplomatinės tarnybos tęstinumo užtikrinimas. Ilgus metus iš Valstybės departamento pasisakymų buvo jaučiamas požiūris, kad Baltijos šalių okupacijos nepripažinimo klausimas, taip pykinęs sovietus, išsispręs pats, kai nebeliks gyvų tų šalių diplomatų. Intensyviai dirbant su Baltųjų rūmų pareigūnais, o daugiausia su dr. Zbigniew Brzezinski pavaduotoju dr. David Aaron ir jo asistentu Steve Larabee bei visuomet prisidedančiu Ethnic Affairs patarėju dr. Steve Aiello ir jo pavaduotoja Viktoria Mongiardo, pagaliau išgirdome gerą žinią, kurią pranešė S. Aiello, paskambindamas man į namus. Labai prašiau jo atvykti į už kelių dienų Čikagoje prasidėsiančią LB Tarybos sesiją, kad pats galėtų tą džiugią žinią pranešti mūsų visuomenei. Tai jis ir padarė. Taigi, Lietuvos diplomatinis atstovavimas JAV buvo užtikrintas, net jeigu Lietuvos okupacija būtų užtrukusi dar daugelį metų.

Būtų netikslu nepaminėti, jog šis svarbus reikalas vargu ar būtų teigiamai išspręstas be LB Krašto valdybos pirmininko Algimanto Gečio sumanaus vadovavimo ir atkaklaus bei ryžtingo darbo. Noriu pacituoti tuometinio Lietuvos atstovo Washingtone dr. Stasio Bačkio žodžius iš Vilniuje 1999 m. publikuotų jo atsiminimų: „Reikia pastebėti, jog Carterio prezidentavimo metu JAV Lietuvių Bendruomenė buvo labai įtakinga, padėjus išspręsti du svarbiausius mūsų uždavinius – laimėti užtikrinimą, kad Lietuvos Diplomatinės Tarnybos veikla nesustos dėl fondų išsisėmimų ir kad JAV sutiks pripažinti Baltijos Valstybių diplomatinės tarnybos pareigūnų tokius asmenis, kurie 1940 metais nebuvo tų kraštų vyriausybių skirti pareigoms“.

Trumpam grįžtant į pirmąsias naujos administracijos dienas, buvo džiugu gauti pakvietimą į Prezidento inauguracijos balių, kuris vyko devyniose vietovėse. Mums su žmona teko linksmintis Washingtono geležinkelio stoties pastate (Union Station). Washingtonas tą vakarą žibėte žibėjo, o pats miesto centras skendo prožektorių šviesoje. Žmonės kaip niekada buvo linksmi ir draugiški, o ponios ir panelės – nuostabiai žavingos. Pirmosios šalies poros sulaukėme gana vėlokai ir jie, pusvalandį pabendravę su žmonėmis ir porą minučių pašokę, išvyko į kitą baliaus vietovę.

Pusmetį prieš rinkimus įsijungiau į Carter-Mondale Finansų komitetą Philadelphijoje, kurio branduolį sudarė Demokratų partijai priklausantys ir visuomenėje aktyvūs advokatai. Sunku man buvo gauti lėšų Carter perrinkimui iš lietuvių, kurie daugiau simpatizavo Respublikonų partijai, tačiau negaliu neišreikšti savo didelio dėkingumo LB veikėjams dr. K. Ambrozaičiui, dr. A. Razmai, dr. E. Lenkauskui ir dr. P. Kisieliui už jų stambias aukas, nors visi jie buvo respublikonai. Jie suprato, kad ateityje gal tai bus naudinga lietuviškam reikalui. (Po daugelio metų man teko darbuotis su dr. Kisieliumi ir su dr. Lenkausko žmona Milda Broniaus Nainio vadovaujamoje PLB valdyboje.)

Neapgalvota klaida

Nors ir nelabai patogu, bet norėčiau prisipažinti padaręs vieną neapgalvotą klaidą bendraudamas su Baltaisiais rūmais. Istorija tokia. LB Krašto valdybos buvau paprašytas padėti išgauti ponios Carter sutikimą atvykti į 1980 m. Tautinių šokių šventę Čikagoje. Anksčiau Tautinių šokių šventėse buvo dalyvavusios ponios Nixon ir Ford.

Nepasitaręs su rengėjais, nusprendžiau pakviesti į šventę patį Prezidentą, motyvuodamas tuo, kad norime parodyti jam ir jį lydinčiai žiniasklaidai, kokia gausi ir įspūdinga yra mūsų lietuvių visuomenė. Žinoma, ir jam būtų „ne pro šalį“ pasirodyti tokiam dideliam skaičiui būsimų rinkėjų. Po kiek laiko sulaukiau skambučio iš Baltųjų rūmų (asmens pavardės nebeatsimenu), pranešančio, kad į šventę galėtų atvykti Prezidento sūnus Chip su žmona. Aš kategoriškai atsakiau, kad mes norime tik paties Prezidento. Telefono ragelyje išgirdau žodžius: „Ačiū, šis pokalbis yra baigtas“. Nematėme šventėje nė vieno atstovo iš Baltųjų rūmų, net ir iš Ethnic Affairs Office. Vėliau sužinojau, kad mano elgesys buvo gerokai supykdęs keletą pareigūnų. Pervertinau save, ir tai buvo mano klaida.

Viešnagė Prezidento tėviškėje

Praėjus penkeriems metams po Prezidento atsisveikinimo su Baltaisiais rūmais, visai netikėtai gauname pakvietimą atvykti į Carter namus Plains, Georgia, atšvęsti poros penkerių metų sugrįžimą į privatų gyvenimą. Susitikimą organizavo buvę Baltųjų rūmų tarnautojai ir jų draugai. Po beveik trijų valandų kelionės iš mūsų namų Atlantoje atsirandame žemės riešutų laukų apsuptame Plains miestelyje (gyventojų – apie 600), pietvakarinėje valstijos dalyje. Užsiregistravę viešbutyje (vienintelis miestelyje) ir skubiai užkandę mažame restoranėlyje (vienintelis miestelyje), nužygiavome į netoliese esančią geležinkelio stotelę. Ten jau lūkuriavo būrelis žmonių, ir mes netrukus pamatėme dviračiu atvažiuojantį Prezidentą su palydovais. Užšokęs ant bėgių pastatytos platformos jis gražiai visus pasveikina ir pakviečia į „softball“ rungtynes, paaiškindamas, kad visi svečiai bus padalinti į dvi dalis: žaidėjai ir žiūrovai. Iš viso mūsų buvo apie 60. Sekdami paskui šeimininką atsirandame „kovos lauke“ miestelio pakrašty – plikame lauke su neseniai nupjauta žole ir įtartinai atrodančiais kupstais, iš kurių lindo didžiulės, niekuomet nematytos raudonos skruzdėlės. Išgirstam buvusio Carter spaudos atstovo Jody Powell perspėjimą, kad jūs, „yankiai“, pasisaugokite tų raudonų „gyvūnėlių“, nes prisilietus prie jų galite patirti tikrai nemalonų jausmą.

Pasiskirstom į dvi komandas, o Prezidentas pasisiūlo būti apiejų komandų „pitcher“. Aš patenku į komandą su ABC televizijos žurnalistu (Anchor) Sam Donaldson, vienbalsiai išrinktu kapitonu, o kitai „rinktinei“ vadovauja Jody Powell. Atsiradus daugiau žaidėjų nei reikėjo, turėjome pasidalinti žaidimo laiku. Jaučiausi gana keistai stovėdamas su lazda prieš Prezidentą ir bandydamas kuo toliau numušti jo metamą kamuoliuką. Bandžiau užkirsti „homerun“, bet gavosi tik povaliai lekiantis kamuoliukas tiesiai į Prezidento rankas. Koks nusivylimas!!! Tokią progą turėjau tik vieną kartą. O mūsų žiūrovai retkarčiais „užmesdavo akį“ į aikštelėje vykstančią „kovą“. Sėdėdami ant stadiono tipo suolų jie šnekučiavosi ir gėrė šaltą arbatą. Vienu metu prie mano žmonos Romos prisėdo buvusi pirmoji ponia Rosalynn Carter. Pokalbio metu Roma užsiminė apie jos kadaise suruoštą priėmimą porai šimtų lietuvių, kuris visiems buvo tikrai nepamirštamas. O ponia Rosalynn tuoj pradėjo pasakoti apie dukters Amy kelionę į Sovietų Sąjungą su turistine grupe „US Friendship Force“. Gaila, kad Amy nebebuvo namuose –  ji tuo metu pradėjo studijas Brown universitete. Pasirodo, kad jų – penkių turistų grupė – aplankė tris Rusijos miestus, o ketvirtasis buvo mūsų Vilnius. Tuo tarpu pokalbį nutraukė atbėgęs verkiantis Carter anūkas Joshua, ir ponia Carter nusivedė jį į netoliese esančius namus.

Ankstokai vakarienei ėjome į senos gimnazijos sporto salę, kur radome kukliai, bet gražiai paruoštus staliukus. Gardžiavomės riešutų aliejuje keptais šamais (catfish) ir „hushpuppies“ (google vertimas – ,,staugiantys šuneliai“), apvaliais kepsniukais iš paprastų ir kukurūzų miltų. Net nepastebėjom, kaip prie mūsų staliuko priėjo Prezidentas su žmona ir paklausė, ar galėtų prie mūsų atsisėsti. Šeimininkas aiškino, kad šią žuvį valgant nereikia nei peilio, nei šakutės – užtenka pirštų. Roma nieko nelaukdama su ponia Rosalynn atnaujino pokalbį apie dukters Amy lankymąsi Vilniuje. Pasiteiravus, kuris miestas Amy buvo pats įspūdingiausias, Rosalynn Carter atsakė: „Vilnius“. Kodėl? – norėjo žinoti Roma. „Dėl miesto grožio ir malonių žmonių“, – atsakė ponia Carter.

Pradedant temti visi susirinko prie viešbučio baseino, kur buvo gera proga pasišnekučiuoti su senais pažįstamais ir susipažinti su buvusiais „bendražygiais“. Vienas iš jų įsismagino berdamas anekdotus iš darbo dienų Baltuosiuose rūmuose. Ne visus juos supratau, bet mačiau, kad ir Prezidentas juokėsi, nors „kliuvo“ ir jam, o ypač jo štabo viršininkui Hamilton Jordan. Klausėmės ir nuostabiai gražių dainų, palydint gitarai. Dainavo Jody Powell žmona, paaiškinusi, kad tai senos liaudies dainos iš Amerikos civilinio karo laikų, kurias dainuodavo jos tėvai ir seneliai, gyvenę Georgia valstijoje. Jų melodingumas ir švelnus liūdesys mane sužavėjo – niekur ir niekada nebuvau tokių girdėjęs. Netrukus Prezidentas su visais atsisveikino ir pajudėjo namų link. Pradėjo skirstytis ir svečiai.

Kitą rytą, sekmadienį, mūsų, senų pažįstamų katalikų grupelė, panoro važiuoti į katalikų bažnyčią išklausyti šv. Mišių. Sužinojom, kad artimiausia katalikų bažnyčia yra už maždaug 15 mylių, Americus mieste. Šiek tiek padvejoję visgi nusprendėme važiuoti. Bet… pasiklydom ir, supratę, kad labai pavėluosim, nutarėm grįžti į Plains ir eiti pasimelsti kartu su Prezidento šeima bei dauguma svečių į Baptistų šventovę. Atvykę į Maraneth baptistų bažnyčią gerokai pavėlavę, tyliai sėdomės į vieninteles matomas laisvas vietas bažnyčios priekyje, nepastebėję, kad už keturių suolų sėdėjo Prezidentas ir ponia Carter. Po paskutinės giesmės pastorius padėkojo svečiams, atvykusiems į jo šventovę, bei paprašė kiekvieno atsistoti ir prisistatyti. Dauguma, apart vardo ir pavardės, paminėjo ir savo užimtą poziciją Baltuosiuose rūmuose Carter kadencijos metu. Atėjo mano eilė, ir aš nedrąsiai savo ir žmonos vardu atsiprašiau už mūsų netinkamą apsirengimą jų maldos namuose (mūsų, katalikų grupelės, drabužiai buvo paprasti – „casual“, o jie visi – „their Sunday best“). Toliau, jau įsidrąsinęs, sakiau, kad mums buvo nuostabiai malonu vakar išgirsti iš ponios Carter pasakojimą apie dukters kelionę į Sovietų Sąjungą, kartu aplankant ir mūsų okupuoto gimtojo krašto sostinę Vilnių. Dar pridėjau, kad mes iš ten su tėvais pabėgome būdami dar maži vaikai, traukdamiesi nuo ateinančios sovietų okupacijos tą baisią 1944 metų vasarą. Išėję iš bažnyčios žmonės neskubėjo grįžti į namus, o stovinėjo, šnekučiavosi, taip pat ir Prezidentas su žmona.

Grįžtant į namus dalinomės su žmona įspūdžiais, patirtais per paskutines porą dienų Prezidento tėviškėje. Negalėjome atsistebėti jų abiejų paprastumu, kuklumu ir žmoniškumu. Ir vylėmės, kad aukštai iškelta Prezidento Carter žmogaus teisių vėliava dar ilgai plevėsuos nuskriaustųjų erdvėse, o ypač mūsų pavergtoj Tėvynėj.

Kažkas iš „Paskendusio Pasaulio“

Praėjus maždaug vieneriems metams po viešnagės Prezidento namuose, gauname pakvietimą į Prezidento Carter bibliotekos ir muziejaus atidarymo iškilmes Atlantos mieste. Džiaugsmingai nustebome pastebėję, kad programoje tarp garbingų svečių dalyvaus ir tuolaikinis JAV Prezidentas Ronald Reagan. Jis, sutriuškinęs savo oponentą Carter rinkimuose, ne tik pagerbė jį savo atvykimu, bet ir savo kalboje iškėlė Carter asmenybę ir jo atliktus darbus savo krašto labui. Po Reagan žodžių priėjęs prie mikrofono Carter trumpai ištarė: „Dabar suprantu, geriau nei bent kada, kodėl jūs laimėjot 1980 metais, o aš pralaimėjau“. Turiu prisipažinti, kad dar niekuomet taip nesididžiavau savo antrąja tėvyne, kaip tuo momentu, išgirdęs abiejų prezidentų žodžius. Tai buvo paskutinis kartas, kai mačiau Prezidentą Jimmy Carter (nors tik iš toli).

O prisimenant tą dieną Atlantoje ir lyginant ją su šiuolaikiniais kai kurių JAV politikų dialogais, grįstais melu, šmeižtu ir vulgarumu, skolinsiuosi žodžius iš mūsų žymiojo žurnalisto Bronio Railos vienos knygos: anie laikai – tai buvo kažkas iš „Paskendusio Pasaulio“.