Iš Lietuvos – tyrinėti lietuvių architektūros JAV

Karilė Vaitkutė.

Šiuo metu Čikagoje stažuojasi Vaidas Petrulis – architektūros istorikas ir Kauno technologijos universtiteto (KTU) Architektūros ir statybos instituto tyrėjas. KTU Vaidas Petrulis studentams dėsto architektūros teoriją ir kritiką, o jo istorinių tyrimų objektas – Lietuvos XX a. architektūros istorija. Straipsnių ir monografijų temos apima Lietuvos tarpukarį bei soviet­mečio architektūrą. Beje, kaip tik šiomis dienomis buvo paskelbta, kad Kauno medernioji architektūra yra įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Vaidas Petrulis buvo vienas iš nominacijos rengėjų. Į Čikagą V. Petrulis atvyko kaip Baltic American Freedom Foundation remiamas tyrėjas. Jo darbo tema: „Modernizmas ir nacionalinis identitetas: Lietuvių išeivijos architektūra JAV”.

Papasakokite apie savo projekto tikslą.

Projekto tikslas – tyrinėti lietuvių išeivijos architektų, atvykusių į JAV po Antrojo pasaulinio karo, kūrybinį palikimą. Baigę Lietuvos ar Europos mokyklas ir jau spėję pradėti profesinę karjerą nepriklausomoje Lietuvoje, šios kartos architektai buvo priversti likti sovietų okupuotoje šalyje, arba tapti pabėgėliais ir atsidurti perkeltųjų asmenų (DP) stovyklose. Tęsdami praktiką emigracijos sąlygomis, Lietuvos architektai ne tik ieškojo galimybių realizuoti savo profesines ambicijas, bet, neretais atvejais, architektūroje bandyta išreikšti politinę poziciją. Taip susiformavo lietuviškojo architektūros stiliaus samprata, kurią kaip tik savo tyrime ir analizuoju.

Tiesa, 1950-tieji bei 1960-tieji, pasaulio architektūros istorijoje žinomi kaip amžiaus vidurio modernizmo (mid-century modernism) bei vėlyvojo modernizmo laikotarpis. Architektūros tendencijos tapo universalios, o etniniai bruožai globalėjan­čiose tendencijose tapo vis mažiau aktualūs, buvo vertinami kaip naivi, globalių tendencijų neatspindinti kūryba. Urbanistinio, gamtinio ir kultūrinio konteksto praradimas, bei tarptautinė architektūrinės raidos logika gerokai apsunkino šią lietuvių užduotį ir skatino pasinerti į simbolizmą. Visgi, ši architektūra yra svarbus lietuviš­kosios architektūros istorijos fragmentas, savotiški šaltojo karo liudijimai, kuriuos būtina pažinti plačiau ir pristatyti platesnei auditorijai. 

Kokiuose centruose JAV lankotės ir dirbate? Ką galite pasakyti apie šiuos centrus – kokią medžiagą jie saugo, ar radote jums naudingos medžiagos?

Čikagoje istorinę medžiagą renku ir tyrinėju trijose institucijose – Balzeko lietuvių kultūros muzie­juje, Lituanistikos tyrimų centre ir Illinojaus technologijos institute (IIT). Lietuviškuose centruose Čikagoje esama istorinių duomenų apie to laikotarpio architektus, jų darbus, pastatus, tai pat – susirašinėjimus, laiškus. Balzeko lietuvių kultūros muziejuje daugiausiai saugoma ikonografija – laikmečio vaizdai. Lituanistikos tyrimų centre archyvinė medžiaga liudija Amerikos lietuvių inžinierių ir architektų sąjungos (ALIAS) ir Pasaulio lietuvių inžinierių ir architektų sąjungos (PLIAS) veiklą. Šios organizcijos ilgą laiką buvo vienos iš reikšmingiausių institucijų formuojant ir organizuojant lietuvių architektų gyvenimą. 

Stažuotės metu tapo aišku, kad Lietuvos inteligentija turėjo gana skirtingas nuomones apie tai, kokia turėtų būti lietuvių architektūra išeivijoje. Dalis progresyviai mąstančių architektų ir kultūros veikėjų architektūrą matė kaip lietuvišką tarptautinio amžiaus vidurio modernizmo apraišką. Tuo tarpu kita visuomenės dalis siekė puoselėti tradicinę architektūrą, romantišką požiūrį į praeitį ir ieškojo būdų sukurti lietuviams charakteringą architektūros stilių. Įdomu, kad svarbiausieji lietuvių 5–6 dešimtmečiais pastatyti pastatai Čikagoje – Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia Marquette Park rajone, „Draugo” redakcija, Marijonų vienuolynas bei Jaunimo centras reprezentuoja būtent romantiškąjį požiūrį. Čia rasime lietuviškos simbolikos, motyvų, perkeltų iš pakelės koplytėlių į architektūrinę erdvę.

Na o IIT architektūros mokyklos bibliotekoje ir periodikos archyve studijuoju Čikagos, JAV ir tarptautines 5–6 dešimtmečių architektūrines tendencijas ir tokiu būdu siekiu pristatyti lietuviškąją kūrybą platesniame Amerikos architektūros istorijos kontekste.

Keliavote po JAV. Kokias lietuviškas vietas aplankėte? Ką įdomaus ir naudingo jūsų stažuotei pamatėte? Kurie statiniai, jūsų nuomone, yra įdomūs architektūrine, istorine ar kitomis prasmėmis?

Be abejonės pirmiausiai teko susipažinti su architekto Jono Muloko kūryba. Čikagoje itin svarbi Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia Marquette Park rajone. Simboliška, 700 metų Mindaugo karūnavimo jubiliejui sumanyta, o 1957 metais pabaigta statyba – ryškus lietuviškojo stiliaus ieškojimų pavyzdys. Be pagrindinių bažnyčios autorių – architekto Jono Muloko ir dailininko Vytauto Kazimiero Jonyno prie bažnyčios statybos ir įrengimo prisidėjo visa plejada svarbių lietuvių menininkų: Kazimieras Žoromskis, Vytautas Kašuba, Ramojus Mozoliauskas, Adomas Varnas ir kt. Įdomu, kad bažnyčios konstrukcija buvo ypač moderni. Inžinieriaus Antano Rudžio suprojektuotos plieninės konstrukcijos iš esmės tokios pačios kaip ir dangoraižių statyboje. Tačiau metalinis karkasas buvo apvilktas dekoratyviu plytų mūru. Neobaroko bei etninės architektūros elementai bažnyčią akivaizdžiai išskiria iš bendrojo Čikagos architektūrinio konteksto. Ypač didelį įspūdį palieka charakteringi bokštai, kurių viršūnės komponuotos interpretuojant lietuviškus koplytstulpius.

Tokius pats koplytstulpio motyvus matome ir Lietuvių spaudos rūmų, „Draugo” redakcijos bei Marijonų vienuolyno komplekse. Tai dar vienas ypač reikšmingas objektas lietuvių Čikagoje pastatytas po Antrojo pasaulinio karo, kuris iki šių dienų išliko lietuvių rankose. Šio įspūdingo komplekso projektą paruošė Prancūzijoje architekto išsilavinimą įgijęs ir 1935 m. Lietuvoje karjerą pradėjęs architektas Jonas Kovalskis-Kova. Apie milijoną JAV dolerių kainavęs objektas, tuo metu itin modernus pastatas buvo statomas lietuvių profesionalų pastangomis: statybas vykdė „Neries” bendrovė, o prižiūrėjo inžinierius Juozas Augustinavičius. Komplekse ypač išsiskiria koplyčia, kuri įdomi ne tik savo charakteringa išore, bet ir subtiliu vidaus apšvietimu ir dekoru. Vidaus erdvė – ko ge­ro viena įspūdingiausių tuo laikmečiu sukurtų lietuviškų vietų Čikagoje. 

Ypatingai įdomi ir Čikagos lietuviškajam identitetui svarbi vieta – Jėzuitų vienuolyno ir Jaunimo centro kompleksas. Tiesa, vienuoliai ten nebegyvena. Komplekso vizualinis akcentas – spalvotų plytų sienelė, kurioje galima įžvelgti Vyčio siluetą. Architekto Jono Muloko suprojektuotas paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę” su Vyčiu fone yra, ko gero, vienas simboliškiausių lietuviškųjų architektūrinių vaizdų Čikagoje. Ankstyvąją komplekso dalį rengė inžinierius Juozas Augustinavičius bei architektas Jonas Kovalskis-Kova. Beje, įdomu, kad Jaunimo centre pavyko užtikti ir architekto Stasio Kudoko brėžinį Jaunimo centrui. 1973 m. išmūrytas Jaunimo centro Vytis – buvo vienas paskutiniųjų bandymų sukurti lietuviškąją architektūrą.

Svarbu paminėti ir Jono Muloko projektuotą Kristaus Atsimainymo bažnyčią Maspeth, New Yorke. Projektas pelnė ne tik lietuvių, bet ir amerikiečių pripažinimą. Nors tuo metu J. Muloko dar nebuvo oficialiame New Yorko architektų sąraše, Amerikos registruotų architektų metiniame  suvažiavime 1962 m. (angl. „American Registered Architects Annual Convention”) už Kristaus Atsimainymo bažnyčią sakralinės architektūros kategorijoje jis apdovanotas pirmos vietos prizu. Šio įvykio dėka, bažnyčios nuotrauka atsidūrė ant dienraščio „The New York Times” 1962 m. gruodžio 2 d. viršelio, šalia pasaulyje pripažinto objekto – Eero Saarineno projektuoto 5-tojo terminalo Kennedy oro uoste. Pastatas New Yorko kontekste gana kuklaus mastelio, tačiau nėra abejonės – tai vienas iš svarbiausių lietuviškojo paveldo pavyzdžių JAV.

Palikus didmiesčius, ypač draugiška atmosfera, gražia gamta ir lietuviška architekūra pasižymi Pranciškonų vienuolynas Kennebunkt Porte ir Nekaltojo Prasidėjimo seserų vienuolynas su ALKOS muziejumi Putname. Abu vienuolynai išlikę kaip gyvybingi lietuvybės puoselėjimo bastionai, o tuo pat metu ir įdomūs architektūriniai ansambliai. Prie abiejų vienuolynų statybos ir puošimo prisidėjo ir nemažai po Antrojo pasaulinio karo į JAV atvykusių lietuvių dailininkų ir architektų: Vytautas Kazimieras Jonynas, Alfredas Kulpa-Kulpavičius, Jonas Mulokas, Kazys Varnelis, Vytautas ir Aleksandra Kašubos ir kiti.

Kelionė užminė ir mįslių. Ko gero, įdomiausia – prie Church of the Assension, Hamdene (CT) sustatyti skulptūriniai reljefai, kurie, kaip rašoma paminklinėje lentoje, buvo perkelti iš 1964 metų New Yorko pasaulinės parodos Vatikano paviljo­no. Kennebunkporto vienuolyne esantis reljefas yra plačiai žinomas kaip V. K. Jo­ny­no darbas Vatikano paviljonui, tačiau Hamdeno darbai, nors ir stilistiškai panašūs į Jonyno kūrybą, tačiau tikslesnių istorinių duomenų dėl autorystės dar reikia paieškoti.

Vienas įdomiausių atradimų laukė Toronte, kur susitikau su architekte Nijole Liačas. Kartu su vyru, taip pat architektu Vaclovu Liaču, ji ilgą laiką dirba įvairiose Kanados architektūrinėse įmonėse. Įdomu, kad Vaclovas Liačas architektūros magistrantūrą baigė Yale universitete pas žymųjį Paul Rudoph. Vaclovo projektuota ir 1969 m. pastatyta koplyčia „Anapilio” komplekso kapinėse buvo pripažinta kaip vienas iš geriausių tų metų Kanados architektūrinių darbų. Šie pastatai – tik nedidelis fragmentas lietuviškojo architektūrinio paveldo Šiaurės Amerikoje, kurį reikia žinoti kaip svarbų lietuvių architektūros istorijos fragmentą.

Kur skaitytojai galės susipažinti su jūsų stažuotės rezultatais?

Tyrimai prisidės prie šiuo metu su kolegomis dr. Brigita Tranavičiūte ir dr. Pauliumi Tautvydu Laurinaičiu KTU jau keletą metų rengiamos monografijos apie architektą Joną Muloką. Ši monografija rengiama finansuojant Lietuvos mokslo tarybai. Šiuo metu Mulokų šeimos architektūrinis archyvas yra atkeliavęs į Lietuvą. Jame saugomi tūkstančiai Jono ir Rimo Mulokų brėžinių, eskizų, kitų dokumentų. Šis archyvas – būsimos monografijos pagrindas. Tuo tarpu mano tikslas Amerikoje yra  susidaryti įspūdį apie kontekstą, kuriame dirbo Jonas Mulokas. Todėl, kaip tyrėjui, man įdomūs ir kiti kūrėjai, kurie tuo metu projektavo lietuviams, o taip pat dalyvavo debatuose apie tautinį stilių ir galimybę architektūrinėse formose atrasti lietuvišką charakterį. Stažuotė Čikagoje gerokai praplės žinias apie politinį, socialinį bei kultūrinį kontekstą, leis į architekto kūrybą pažvelgti platesniame horizonte.

Stažuotės metu surinkta medžiaga bei tyrimai taip pat bus pristatomi ir viešose paskaitose. Viena iš jų, pavadinimu „Architecture as a Political Statement: The Heritage of Lithuanians in the Post-World War II United States” vyks American Institute of Architecture, Čikagoje, spalio 30 dieną. Be šios paskaitos pastebėjimais apie lietuvių išeivių architektūra dalinsiuosi su Balzeko lietuvių kultūros muziejaus lankytojais. Taip pat prisidedu prie Čikagos akademinės bendruomenės veiklų. Rugsėjo mėnesį Illinois Institute of Technology architektūros studentams skaičiau paskaitą apie sovietinę architektūrą profesoriaus Michelangelo Sabatino kurse „Global Modernism”.

Dar vienas kelionės rezultatas – dokumentinių filmų serija su kūrybine grupe „Stop juosta”, kuri rengiama Lietuvos nacionalinei televizijai. Per trumpą, bet inten­syvią kelionę buvo aplankytos įvairiausios su Lietuva susijusios vietos New Yorke, Pittsburge, Daytone, Clevelande, Čikagoje, Detroite, Toronte. Dokumentinę seriją planuojama transliuoti LRT Kultūros programoje 2024 m. pavasario sezone.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2023-ųjų m. Spalio 5 d. numeryje, Vol. CXIV NR. 79)