„Ji jautėsi esanti tarsi apšaudymo lauke”

Vitalius Zaikauskas.

Daiva Ulbinaitė – žurnalistė, 2009–2019 m. LR Prezidentės Dalios Grybauskaitės vyriausioji patarėja viešųjų ryšių ir komunikacijos klausimais, Prezidentės Spaudos tarnybos vadovė, iš labai arti stebėjusi Prezidentės veiklą ir politikos užkulisius, valstybei svarbių įvykių ir sprendimų liudininkė. Knygoje „Nustokim krūpčiot” ji atskleidžia vieno valstybės dešimtmečio, jau dabar vadinamo epochiniu, uždangą.

Autorė kalba apie tai, kas šiuo istoriniu tarpsniu vyko mūsų valstybėje ir kokia Prezidentė buvo politikoje, kokios baimės kankino teisėsaugą ir ko neapskaičiavo energetikos oligarchai, kas yra „grybauskaitiška” politinė kultūra ir kaip ribotas konstitucines Prezidento galias praplečia asmenybės jėga.    

Čia paaiškėja, už ką „Plieninę magnoliją” keikė Vladimiras Putinas ir gyrė Donald Trump, kodėl nebuvo gerta šampano su Barack Obama, kokių patarimų reikėjo Angela Merkel, dėl ko Lietuvos Prezidentei skambindavo NATO generalinis sekretorius ir kokios asmeninės vertybės ir nuostatos suteikė Lietuvai svorio daugiau, nei leidžia mūsų šalies dydis. Įvairiomis aplinkybėmis atsiskleidžia ir kokia Prezidentė buvo kasdieniame gyvenime, kas ją graudino iki ašarų, kam skyrė žibuokles ir kodėl taip pamėgo karališkąją mėlyną spalvą.

Garsusis Prezidentės posakis „Nustokim krūpčiot” – ne vien knygos pavadinimas. Tai gyvenimo filosofija, vertybių pamatas, paskatinęs daugelį politinių ir žmogiškųjų sprendimų, ne vieną įkvėpęs pasitikėti savimi ir netgi imtis to, kas, regis, neįmanoma. Kalbamės su knygos „Nustokim krūpčiot” autore Daiva Ulbinaite.

Ar džiaugiatės savo knyga?

Kažkokio pakylėjimo su knygos išleidimu neišgyvenau. Nes man rodės, kad tiesiog būtina sudėti į knygą svarbiausius ir rezonansinius įvykius, sprendimus, ties kuriais per tą dešimtmetį kartu su Prezidente buvo dirbta, paaiškinti, kas tuomet nebuvo iki galo visuomenei paaiškinta, kadangi tada to nebuvo įmanoma padaryti. O dabar matyti, kad tiesiog būtina tai padaryti – papasakoti ir paaiškinti. Knyga gimė neplanuotai, prasidedant paskutiniesiems Prezidentės kadencijos metams – mes grįžinėjome iš vienos darbinės kelionės – užsienio vizito. 6 ar 8 valandas oro uoste teko laukti skrydžio. Šnekėjomės su Prezidente ir kitais patarėjais apie tai, kokie buvo tie devyneri prezidentavimo metai. O juose buvo visko – pačių įvairiausių nutikimų, įvykių. Mes sakėme: Prezidente, surašykit į knygą visą šitą savo patirtį, ji gali būti naudinga ir ateities kartoms. Tačiau Prezidentė atsakė, kad ji rašyti nerašys, nes nieko nesižymėjo, dienoraščių nerašė. Bet jeigu jūs norit, sakė ji, tai patys parašykit.

Kadangi rašymas man nėra svetimas, esu žurnalistė, todėl galvoje ir ėmiau dėlioti to dešimtmečio įvykius. Iš tiesų knygos rašymas buvo didžiulė atsakomybė.

Pirmiausia, padariau laiko juostą – kokie svarbiausi tais metais buvo įvykiai. Norėjau į knygą sudėti kertinius Lietuvos ir pasaulio įvykius, parodyti, ką dirbo Prezidentė ir jos komanda, kad būtų iš to pasimokyta, kad būtų pasidalinta patirtimi, kuri kam nors kada nors galėtų būti naudinga.

O Prezidentė ar jau perskaitė knygą?

Nežinau.

Kadangi nesate išmesta iš darbo, tai gal dar neperskaitė?

(Juokiasi) Mes Prezidentei parodėme signalinį knygos egzempliorių – savaitę prieš jai pasirodant knygynuose. Koks jos įspūdis apie knygą – mes dar nekalbėjome.Tik sakė, kad labai įdomu bus kaip tave kiti mato iš šalies.

Man įspūdingiausios vietos, kai jūs paaiškinat, kas ir kodėl buvo taip, o ne kitaip, apie ką viešai niekada nebuvo paaiškinta. Kad ir apie CŽV kalėjimą Lietuvoje, arba kodėl Prezidentė atsisakė vykti į Prahą susitikti su tuomet ten viešėjusiu JAV prezidentu Barack Obama? Taip pat jaudinantys D. Grybauskaitės vaikystės ir paauglystės metų aprašymai.

Aš turėjau galimybę Prezidentę plačiau pakalbinti įvairiom temom, kad ir ilgai laukiant skrydžio oro uostuose – išsikalbėdavom.

Jos šeima Vilniuje gyveno kukliai, tačiau Prezidentė to nesureikšmina. Kaip ji sakydavo – alkanas, turėjęs mažiau galimybių žmogus kartais net labiau vertina tai, ką duoda gyvenimas. Ji negalėdavo išeiti kur nors su savo bendraamžiais, nes neturėjo tuomet labai brangių džinsų, kuriuos turėjo labiau pasiturintys jos draugai. Tai suteikė jos gyvenimui atskirties. Bet ji pabrėžė, kad tais metais gyveno knygomis, labai daug skaitė ir tai pakeitė jai jaunystės pramogas, pasilinksminimus, vakarėlius. O skaitė labai daug ir įvairios literatūros. Radusi knygoje išnašą nepatingėdavo pasidomėti plačiau, nes jos nuvesdavo į dar didesnius žinių tolius. Būdama keturiolikos metų susidomėjo filosofija. Dėlto vaikystės nepriteklius nebuvo labai jau didelė bėda. Betgi sovietmečiu mes visi gyvenom ne pertekliuje. Prezidentės vaikystės epizodus į knygą sudėjau tam, kad parodyčiau, kas formavo jos charakterį, pasaulėžiūrą ir kodėl ji dabar tokia. Juk vaikystėje ji išmoko apsiginti pati ir apginti kitą. Šios savybės augant ir bręstant vis stiprėjo, dėlto ir išsiugdė stiprų charakterį.

O Prezidentė savo vaikystę prisimena su nostalgija?

Ji sako – vaikystė – pats nuostabiausias gyvenimo etapas. Laikas, kai viskas stebina, kai visko ieškai… Ji pasakoja, kokios buvo vienos nuostabios Kalėdos, kaip po eglute rado apelsiną. Tai buvo jai tiesiog stebuklinga dovana… Arba jausmas, kai mama į kasas įpindavo purų didžiulį kaspiną… Juk tokių dabar elementarių dalykų mūsų vaikystėje nebūdavo. Prezidentė tą apelsiną lig šiol prisimena kaip pačią brangiausią dovaną… 

Šitos knygos tikslas nebuvo parašyti biografiją, man svarbu buvo parodyti tuos dešimt metų dirbant kartu su Dalia Grybauskaite, papasakoti, kokie buvo sprendimai, kodėl jie atsirado, kas juos lėmė. Kad pamatytume, iš kur toks Prezidentės charakteris, parodyti jos elgseną, kuri nulemta dar vaikystėje susiformavusių vertybių.

Knygos pirmoje dalyje kalbama apie politiką, bandote paaiškinti kodėl buvo tokie, o ne kitokie sprendi­mai, tačiau knygoje paslapčių vis vien lieka…

Žinoma. Kaip sako vienas Užsienio politikos patarėjas, kai kurie dalykai diplomatijoje gali būti atskleisti tik po penkiasdešimties metų, kai jie jau nebeturės įtakos nei tarptautiniams santykiams, nei visuomenės lūkesčiams.

Prieš mūsų pokalbį perskaičiau vieno buvusio Prezidentūros darbuotojo atsiliepimus apie knygą. Jis sakė, kad pažįstant Prezidentę iš arčiau susidaro vienoks įspūdis, o matant ją viešumoje – visiškai kitoks. Kuo tai paaiškintumėte?

Dažnai tenka girdėti tokius žodžius, kad Prezidentė vienokia atrodo per televiziją, ir visai kitokia bendraujant su žmonėmis betarpiškai. Betgi televizija rodo tokią, kokios yra žinios, t.y. Prezidentės sprendimus ar komentarus, Nerodo, kokia ji yra žmogus. Žinios skirtos parodyti oficialią Prezidentės poziciją. Žinoma, dirbant su Prezidente, ją pamatai kitoje šviesoje. Susitikimuose su žmonėmis ją mato kvatojančią, besistebinčią, viskuo besidžiaugiančią – labai empatišką. Tą ir bandžiau atspindėti knygoje. Norėjau parodyti, kokia ji yra su savo darbuotojais, kokia susitikimuose su žmonėmis, kokia oficialiuose vizituose ir kitur. Kam įdomu sužinoti, kokia yra D. Grybauskaitė kaip žmogus, tikrai ras šitoje knygoje.

Politinės kultūros kartelė aukštai buvo iškelta jau Prezidento Valdo Adamkaus kadencijose. D. Grybauskaitė ją pakėlė dar aukščiau – kaip tai pavyko? 

Prezidentei visada buvo labai svarbi politinė kultūra, padorumas ir skaidrumas. O tai mūsų šalyje labai didelė problema. Skaidrumas buvo vienas svarbiausių kriterijų formuojant savo komandą ar parenkant kandidatus į teisėjus, prokurorus, ministrus. Ne mažiau svarbu ir profesionalumas. Taip, tikrai, šita kartelė užkelta aukštai. Ir ne tik skiriant pareigūnus – atsakomybė jaučiama ir stebint jų tolimesnę veiklą. Juk nei vienas ministras ar pareigūnas, įsipainiojęs į kokias nemalonias istorijas, savo noru nepasitraukdavo. Kaip tik apie tai paskutinioji knygos dalis. Prezidentė visada pabrėždavo, kad Valstybės tarnyboje egzistuoja ne tik teisinė, bet ir moralinė bei politinė  atsakomybė.

Tai gal čia ir buvo priežastis, kaip jūs knygoje rašote, kad „nebuvo nei vieno Seimo ar Vyriausybės, kuri mėgtų D. Grybauskaitę”?

Kai kam Prezidentės reiklumas rodėsi pernelyg didelis. Prisiminkime nepasitenkinimą, kai Prezidentė iš ministrų reikalavo anglų kalbos mokėjimo. Betgi tai buvo 2013-ieji metai, kai Lietuva pirmininkavo Europos Sąjungos Tarybai. O kaip būtų atrodę mūsų ministrai, nekalbėję  angliškai? Tai nebuvo kabinėjimasis „va šiaip sau”. Arba kai skambėjo „juodasis” viceministrų sąrašas. Prezidentė prašė iš tarnybų informacijos apie valdininkų skaidrumą. O kaip kitaip? Patikėti valstybės valdymą abejotinos reputacijos žmonėms? Tai tuomet ir buvo daug nepasitenkinimo, nes jiems pasirodė, jog buvo per aukštas jiems keliamo reiklumo lygis. Taip pat nereiktų pamiršti, kad D. Grybauskaitė siūlė labai reikšmingus įstatymus dėl korupcijos, kurie nebūdavo sutinkami audringais džiaugsmo plojimais. Nors tikrai negalima sakyti, kad trūko bendrystės su Seimu ir Vyriausybe. Jos buvo užtektinai, kad Valstybės raidai sprendimai būtų priimti. 

O jums netekdavo stebėti Prezidentės reakcijos į premjerų, ministrų ar Seimo narių kartais nemandagius, nepagarbius žodinius išpuolius jos atžvilgiu. Kaip ji reaguodavo?

Prezidentė laikėsi nuostatos, ir visai komandai buvo pasakyta, kad reikia nustoti žiūrėti, kas čia svarbesnis – nieko nedemonizuoti ir nieko neišaukštinti, su visais ieškoti bendros kalbos, kad įgyvendintume savo siekius. Prezidentė – itin dalykiškas žmogus. Ji niekada neeskaluodavo konfliktų, bet ieškodavo sprendimo ir  niekad nesiveldavo į rietenas. Jokių asmeniškumų nesu mačiusi. Jokių ir niekad! Valstybės ir žmonių interesai jai visada buvo svarbiausia.

O kaip komanda žiūrėdavo į išpuolius, patyčias, piktus komenarus socialiniuose tinkluose Prezidentės atžvilgiu?

Mes, komanda, reaguodavom jautriai. Skaudindavomės. Pati Prezidentė nereaguodavo. D. Grybauskaitė, dar eidama į rinkimus žinojo, kur eina, suvokė, kas jos laukia, suvokė, kad bus tarsi po padidinamuoju stiklu, vieniems patiks, kiti nekęs… Ji jautėsi esanti tarsi apšaudymo lauke ir turėjo su tuo susigyventi.  Prezidentė gerai žinojo savo užsibrėžtus tikslus ir nedvejodama ėjo link jų. O pastangų ją sumenkinti buvo visada, per visus dešimt metų. Nes ji nepakluso nei vienai interesų grupei, jokiam spaudimui, jokiems nešvarių žmonių reikalavimams.

Jeigu politikas nepaklūsta oligarchų, įtakos grupių spaudimui, tai jie imasi visokių ginklų. Kaip įmanydami stengėsi menkinti Prezidentę, bandė parodyti – štai kas tau bus, jeigu tu mūsų neklausysi, jei nevykdysi mūsų reikalavimų… Apie tai yra ir mano knygoje. Tuo Prezidentė buvo stipri, kad su jokiomis interesų grupėmis nesusisaistė ir buvo visiškai savarankiška, niekam nieko neskolinga, atskaitinga buvo vien tik Lietuvos žmonėms. Ir daugiau niekam!

O per tą dešimtmetį darbo kartu ar esate matę Prezidentę sutrikusią, pasimetusią, nežinančią kaip pasielgti?

Turbūt vienintelį kartą – per Garliavos įvykius. Mes visi nežinojom kaip yra, kas vyksta iš tiesų, buvo visuotinė isterija, visuomenė susiskaldžiusi, o reaguoti buvo būtina, nes Lietuva virte virė. Bet reaguoti taip pat buvo ir pavojinga. Atsakymo neturėjo niekas, niekas negalėjo patarti.

O ar matėt ją šelmišką?

Oi, tikrai! Kartais net negalėdavau savo akimis patikėti, ką matau, kad čia ta pati mūsų Prezidentė! Ir pašmaikštaudavo, ir pakvatodavo, ir staigmenų mums iškrėsdavo…

Smagiai knygoje aprašėt Prezidentei surengtą gimtadienį.

Gimtadienio išvakarėse parašėm žinutę į Prezidentės telefoną: „Prezidente, norėtume jus pakviesti į netoliese esančią kavinę gimtadienio pusryčių”. Visi stovim  ir nedrįstam siųsti. Vis dėlto, sukaupę drąsos, išsiuntėme. Tą pačią akimirką gaunam atsakymą: „Kur ta jūsų kavinė?” Iškart ir atėjo. Taip mes ją pasveikinom!

Eidavom drauge valgyti ledų ar pasivaikščioti, pasibūti su žmonėmis. O ir pačiai Prezidentei patinka staigmenos – patinka mums padovanoti po kokią smulkmeną, parveždavo visiems lauktuvių iš vizitų…

O kodėl susiklostė tokie santykiai su Prezidentu V. Adamkumi? Neseniai kalbėdamas per radiją jis sakė, kad D. Grybauskaitė nėra jam paskambinusi.

Nenorėčiau komentuoti Prezidento V. Adamkaus pasakymo, bet, kiek aš žinau, D. Grybauskaitė sveikindavo jį su gimtadieniais, nusiųsdavo jam šilauogių ar medaus iš savo sodo, lankė ligoninėje. Man rodos, jų santykiai draugiški ir pagarbūs.

Dėkui jums už mums skirtą laiką. Sėkmės jums!