Paukščio skrydžiu Dailės, Istorijos ir dar įvairiausius krantus sujungus

Astrida Petraitytė.

Ypatingas įvykis Lietuvos dailės (ir visos kultūros) panoramoje – Bronius Leonavičius surengė iškart dvi parodas. Lietuvos nacionaliniame muziejuje (LNM) jo darbai eksponuojami kaip penktoji muziejaus rengiamo ciklo „Dailininkas ir istorija” paroda, o Kazio Varnelio namuose pristatomas „Knygos menas ir kaligrafinės kompozicijos” (abiejų kuratorė Daliutė Ivanauskaitė).

Atidarymo ceremonija liepos 4-ąją įvyko Nacionaliniame muziejuje. Šiai parodai dailininkas suteikė ir savą įvardijimą, pasitelkdamas Kazio Bradūno eilėraštį – „Tiktai per paukščio skrydį”, pasiremdamas poeto pajaustu savosios tėviškės artimumu Donelaičio Tolminkiemiui. Nuo jo (deja, virtusiu „Čistyje Prudy”) dailininko gimtąjį Vištytį skiria, kaip jis pats pabrėžė, tik 15 km; tad visa Mažoji Lietuva – iki Karaliaučiaus – išvaikščiota, ištyrinėta… Pasisakydamas parodos atidaryme Leonavičius įvardijo keturias savo kūrybos atramas – tai gamta, mitologija, istorija ir kaligrafija.

Nors LNM ekponuojamos ne tik iliustracijos „Metams” (ir peizažai, ir medžio drožiniai, netgi – nedidukai Vištyčio ežero radinukai), bet turbūt naujas žvilgsnis į Donelaičio poemą yra esmingas ir bendrame mūsų dailės, ir asmeniniame dailininko aruode. Leonavičius pažymėjo: ankstesni „Metus” iliustravę dailininkai (pvz., Vytautas Jurkūnas) – puikūs, bet jie akcentavo socialinį poemos aspektą, jam rūpėjęs etnografinis – lietuvininkų rūbų savitumas, laikmečio darbuotės įrankiai ir pan.

Atidarymo renginyje, kurį vedė naujoji muziejaus direktorė Rūta Kačkutė, kalbėjo Leonavičiaus bendražygiai, kolegos, bičiuliai. Prof. Antanas Andrijauskas pažymėjo, kad Leonavičius bei jo karta dar yra išlaikę ryšį su prieškario tradicija, to meto pasišventimu savo Tautai, Istorijai, Lietuvai. Dailininkas, pasak filosofo, nors ir ne jaunuolis, geba nuolat keistis – taip ir mus praturtina, pavyzdžiui, naujai pažvelgdamas į K. Donelaitį ar supažindindamas su rytietiška kaligrafijos tradicija…

Dailininkas Arvydas Šaltenis kolegą įvardijo kovotoju, prisimindamas jau nutolusius Atgimimo laikus, kai dailininkams-sąjūdiečiams būtent Leonavičius vadovavo; jis buvęs ir vienas iš aktyviausių Lietuvos dailininkų sąjungai atsiskiriant nuo sovietinio „centro” ir pan.

Kalbėtojų minėtas dailininko jubiliejus – matyt, kiek vėluojant parodomis pagerbiamas 2018-ų gruodį nutikęs 85-metis (Leonavičius gimęs 1933 m.).

Išklausius LNM ceremonijos kalbų, apžiūrėjus čia eksponuojamus darbus (daugiausia atliktus tempera arba mišria technika ant popieriaus, kartono), buvo metas nulėkti iki Kazio Varnelio namų, įsipareigo­jusių tą vakarą iki 8 val. v. duris laikyti atviras (šiaip į namus-muziejų bet kada nepakliūsi, reikia tartis). Pradėdami šios ekspozicijos apžiūrą, galėjome paskaityti ir A. Andrijausko pristatantį bei apibendrinantį žodį: „Bronius Leonavičius – universalus dailininkas, vie­nodai sėkmingai besireiškiantis grafikos, tapybos, kaligrafijos, plakato, knygų dizaino srityse. Jo kūriniai išsiskiria turtinga vaizduote, ypatinga elegancija, originaliais kompoziciniais sprendimais ir meninės formos filigraniškumu.”

Šioje parodoje netikėčiausi buvo rytietiškomis tradicijomis padvelkę kaligrafijos meno pavyzdžiai, štai akį patraukė kaligrafinė kompozicija „Fuga”. Kai kurie darbai – subtilios sąsajos su šiuo rytietiškuoju rašybos menu, ne tiesmukas jo demonstravimas; tarkim, „Žiemos kaligrafija” – juodo tušo brūkšneliais perteikiamas peizažo ir metų laiko įspūdis. Galima sakyti, ši ekspozicija pratęsė LNM pradėtą „pasakojimą” – gi iliustracijomis „Metams” dailininkas jau prisistatė kaip knygos meno meistras. Kazio Varnelio namuose turėjome progos įsitikinti ne tik dailininko meistryste šioje srityje (štai eksponuojant iliustracijas Martyno Vainilaičio „Bruknelei” priminta, kad jos dailininkui 1991 m. pelnė tuometės Švietimo ir kultūros ministerijos apdovanojimą), bet ir produktyvumu – bent keliuose stenduose eksponuoti dailininko apipavidalintų knygų pavyzdžiai.

Pasišventėlio Knygos menui, istoriko-etnografo žvilgsniu preparuojančio lietuvininkišką būtį ir buitį, meistrystę dar galėjau pastudijuoti grįžusi namo – tereikėjo atsiversti 2014-aisiais, K. Donelaičio 300 metų sukakčiai išleistus ypatingos poligrafinės kokybės „Metus”, įdėmiau įsižiūrėti į besidarbuojančius, o ir švenčiančius lietuvininkus, į Mažosios Lietuvos epizodus, subtiliai pasteliškai paliudytą istorinę autentiką…

Taigi  dailininkas savuoju paukščio skry-džiu Dailės žemyną sujungė su Istorijos, Etnografijos, Literatūros, ko gero, ir su Metafizikos erdvėmis…