Ką pasakysime žmonėms?

Vilma Kava.

Su Lietuvos aktoriumi Vaidotu Martinaičiu susitikome Atlantoje, GA, kur jis yra pakviestas filmuotis populiariame Netflix seriale. Mes negalime viešai atskleisti filmo pavadinimo ir detalių, tačiau kalbantis apie aktorystę, mums nepristigo bendravimo.

Vaidotas Martinaitis už darbus teatre apdovanotas keliais „Auksiniais scenos kryžiais”, o pernai už vaidmenį kine jam įteikta „Sidabrinės gervės” statulėlė.

Iki pandemijos Georgia valstijoje per metus buvo filmuojama iki 400 filmų. Ši valstija net vadinama pietų Hollywoodu. Čia 2017 metais buvo filmuota net penkiolika iš šimto žiūrimiausių filmų. Daugelį tikrai matėme ar girdėjome apie juos: „The Hunger Games”, „The Walking Dead”, „The Vampire Diaries”, „Flight” ir kiti.

Nuo 2018 metų, kai prie Netflix komandos prisijungė buvęs prezidentas Barack Obama ir buvusi pirmoji ponia Michelle Obama, kompanijos įtaka vaidybos rinkoje ryškiai padidėjo. Dar taip neseniai, 2013 metais, Netflix buvo pirmoji platforma, gavusi Emmy apdovanojimą už serialą „House of Cards”, o pastaraisiais metais drąsiai dalinasi „Oscar” statulėles.

Po pandemijos komedijos žiūrovai laukia „The Kominsky Method” trečio sezono, kuris yra filmuojamas vis dar su Michael Douglas, bet, sako, be Alan Arkin. Kiek šarmo liks šiame filme – klausimas, nes iširus šiam duetui, gali atsitikti taip, tarsi balinių šokių poroje būtų likęs tik vienas šokėjas.

„Stranger Things” yra Netflix labiausiai visų laikų žiūrimas serialas, kurio gerbėjai ketvirto sezono tikisi kuo greičiau. 

Atrodo, kad vasarą bus filmuojami „The Crown” penktas ir šeštas sezonai.

„The Last Kingdom” atnaujintas penktam sezonui. Šį serialą daugelis žiūrėjo ir dėl jame Sihtric vaidinančio lietuvio Arno Fedaravičiaus.

Neseniai džiaugėmės, Netflix serialo „The Queen’s Gambit” paskutinėje serijoje matydami aktorių Juozą Budraitį.

Netrukus viename iš garsių serialų pamatysime ir Vaidotą Martinaitį. Kai susitikome, jam jau buvo praėjęs po kelionės iš Lietuvos į JAV privalomas karantino terminas, vyko grimo bandymai, rūbų matavimai ir prasidėjo vaidyba. Bet kalbame su aktoriumi ne apie kuriamą filmą, o apie jį patį.

Jeigu dabar būtumėte Lietuvos valstybinės konservatorijos muzikos fakulteto trimito studijų antrame kurse, ar padrąsintumėte save, sakytumėte, kad gerai darai, mesk jį, ir eik į aktorinį?

Niekada nesigailėjau savo sprendimo. Gerai pagalvojus, didžiuojuosi savo drąsa tuo metu.

Kai tik įstojau į konservatoriją, padariau tėvams pareiškimą: pasakiau jiems, kad trimito niekada nemesiu. Man patiko groti, turėjau ko siekti. Nebuvau labai geras muzikantas, bet buvau neblogas. Ilgainiui pajutau savo „lubas” ir supratau: aš nebūsiu labai geras.

Po dvejų metų tėvams padariau kitą pareiškimą, kad nusprendžiau mesti trimitą.

Taip susiklostė, aš tokius sprendimus dariau nepasitaręs, tėvams pateikdavau faktą. Aš juos informavau, kad turiu žmoną. Neišdrįsau iš karto priblokšti jų dviem naujienomis. Ištempiau pusdienį, tada pasakiau, kad turiu ir sūnų.

Mano mama charakteriu labai panaši į mane, cholerikė, tėvas ramus, flegmatikas. Prisimenu visas reakcijas. Kai pasakiau, metu trimitą, tėtis tik pastatė akis, jo išraiška buvo: nežinau, kaip reaguoti, bet labai mane nustebinai. Jis vertino, kiek rimtas pasiryžimas. Mama: „O Jėzau, o Jėzau”, – kaip visada.

Sprendimas nebuvo staiga šovęs į galvą, aš ilgai jį svarsčiau. Grojau, patiko muzika, bet jaučiau savo ribotumą ir galvojau apie perspektyvą:  baigsiu konservatoriją, yra keturi ar penki simfoniniai orkestrai, tuo metu kūrėsi Gintaro Rinkevičiaus, ir daug bendrakursių ten nuėjo. Yra keturiolika, penkiolika pučiamųjų orkestrų. O toliau – vaikų muzikos mokykloje trimito mokytojas. Tu dar jaunas, leki kaip raketa, o kai žiūri, kur taikinys? Aš palinkėčiau ir dabar sau tai padaryti.

Balete visos šokėjos nori būti mirštančios gulbės, solistės, teatre – visi mato save hamletais ar romeo ir džiuljetomis. O kuo norėtumėte būti Jūs? Kokį charakterį svajotumėte atskleisti?

Yra anekdotas: „Generole, jūs niekada netapsite motina! Taip, aš tam per senas”.

Turėjau vaikystėje kompleksą – buvau labai storas ir negražus. Ilgą laiką labai gėdijausi draugijoje, nenorėjau būti pastebėtas, nenorėjau būti pirmas. O temperamentas buvo, užtaisas buvo. Tik kompleksai sakė ką kitą, laikiausi nusišalinęs. Ir tėvai, „sibiriakai”, sakydavo, vaikai, ką namuose girdite, niekam nepasakokite, ir niekur neišsišokite, geriau tyliai. 

Aktoriai svajoja suvaidinti Hamletą ne todėl, kad tai ypatingai dinamiškas charakteris, o todėl, kad tai ryškus personažas, ir dar, kad jie nori būti žinomi, įsimintini. Mums visiems išlikęs paaugliškas noras: aš noriu būti pirmas, aš noriu būti ryškus, noriu būti matomas, noriu būti įvertintas.

Jennifer Aniston, visiems įstrigusi kaip kultinio „Draugų” serialo mėgstama herojė, tačiau ji savo kūryba parodė, kad yra puiki ir kitokio žanro aktorė. Arba Jim Carrey, mū­sų matomas kaip klounas, yra nepapras­tai talentingas ir gali būti kito plano aktorius, jeigu jį kitaip matytų režisieriai. Prisi­min­kime mūsų legendą Algimantą Masiulį, kuris tradiciškai vaidino fašistus. Ką mato režisieriai Jumyse, kokio žanro žmogų, ir kaip pats jaučiatės, kokiu norite būti?

Svarbiausia yra tai, ką davė gamta. Kinas pirmiausia yra išvaizda. Visa kita toliau yra papildomos sąlygos, pridedamosios vertybės. Temperamentas, tas yra labai svarbu. Manieros, iškalba, balso tonas, visa tai ilgainiui sudėlioja aktoriaus tipažą.

Nepaprastai reikšmingi ir pirmieji tavo pasirodymai, prisistatymai viešumoje publikai, debiutiniai serialai, filmai, spektakliai. Vienas svarbiausių komponentų – pirmas sėkmingas, ryškiausias vaidmuo, nes jis nori nenori žiūrovo sąmonėje suformuoja tavo amplua.

Taip aktoriui Aleksandrui Demjanenkai, komedijoje „Operacija ‘Y’ ir kiti Šuriko nuotykiai”, suvaidintas Šuriko vaidmuo „uždėjo” paprasto, nai­vaus, bet gudraus tarybinio studento įvaizdį. Sakau šį pavyzdį, nes mes tą kultūrą pažįstame.

Šuriko vaidmuo buvo šio aktoriaus didžiausia tragedija. Jis svajojo suvaidinti Hamletą, ir bandė, ir jį tam vaidmeniui buvo beveik paėmę. Intelektualus, apsiskaitęs, o genialiai vaidino komedijinius vaidmenis. Buvo žvaigždė, ne ką menkesnė už Aniston ar Carrey, tik kitame pasaulyje.

Bet svarbu, kaip žmogus pats viską priima. Jis nematė savęs, jis priešinosi susiklosčiusiam įvaizdžiui, siekė svajonės. Kai žmogus turi idee fixe, jis tampa aklas, nemato, jis tik apmaudauja dėl savo įsivaizduojamos nesėkmės. Bet jeigu nustotumei apmaudauti ir atmerktum akis, matytum,  kad jau viską turi, tik pakeisk požiūrio kampą. Tu jau esi tas, ko sieki.

Kinas, teatras, serialai, poezijos skaitymai, knygų įgarsinimas, Jūs realizuojate save daugelyje kūrybos sričių. Kuri patinka labiausiai, ką miela daryti? 

Man apskritai patinka kūryba. Prieš trejetą metų pasakiau sau: aš nesistengsiu skubėti sakyti „Ne”. Visiems, kurie ateina su pasiūlymais, pirmiausia pasakysiu –„pabandome”. Einu ir pabandau. Ir tada galiu pasakyti, miela, ar nemiela. Bet mano tikslas yra ieškoti, tyrinėti, patirti. Tai iššūkis, gilinkis, skaityk, analizuok, kaip perteikti, ieškok savyje kūrybos.

Turiu pripažinti, kiek daug man davė pedagoginis darbas. Prieš devynerius metus paskambino man baleto solistė ir pedagogė Aušra Gineitytė, mes kartu su ja šokome Anželikos Cholinos šokio spektaklyje „Carmen”, buvome partneriai, aš – Jose, ji – Carmen.

Sako, Čiurlionio menų mokyklai tavęs reikia.

Prisimenu, laimėjau konkursą, priėmė mane dirbti aktoriaus meistriškumo mokytoju. Artėjo pirma pamoka, tiek jaudinausi! Atrodo, dirbu toje srityje, daug visko žinau. Antra vertus, nuo ko pradėti? Taip būna, tarsi šaltibarščius į mikrobangų krosnelę įkiši, ir viską sutraukia. Ekstremali situacija išspaudžia tiesos deimantą, kai sukaupi energiją ties kažkuo, ateina paprasta mintis: tu neišradinėk, nueik ir paklausk, ko jūs norėtumėt, kaip aš galėčiau jums padėti? Nuo to ir pradėjau. Dingo stresas, prasidėjo dialogas.

Per visą tą laiką, praėjusį nuo trimito studijų, mestų antrame kurse, iki dabar, kai esate sukūręs tiek daug vaidmenų, kurį charakterį norėtumėte sutikti gyvai? 

Paklausėt, tarsi aš jau turėčiau būti apie tai pagalvojęs, išsirinkęs, jau nešiočiausi  piniginėje, kaip mylimosios nuotrauką, ir galėčiau pasakyti – šitą. Verčiate mane staiga perkratyti viską, ką esu suvaidinęs kine, televizijoje, teatre.

Po šiai dienai prisimenu, mano mylimiausias vaidmuo buvo Rob Becker „Urvinis žmogus”. Pirmas monospektaklis, aš scenoje tris valandas bendravau su daugybe žiūrovų. Tos dalybos su publika, energetinė cirkuliacija, ji užburdavo. Visko būdavo, kartais nepasisekdavo užmegzti kontakto. O kartais visi būdavo tarsi pakilę nuo žemės. Tai yra laimės akimirkos, tu jas nešiojiesi.

Mes kalbamės Atlanta, Georgia, esate atvažiavęs filmuotis garsiame kompanijos Netflix seriale. Kaip galėtumėte pasakyti, kodėl amerikiečiams reikėjo Vaidoto Martinaičio? Iš kelių milijardų Žemės žmonių, iš dešimčių tūkstančių aktorių vien Valstijose, kodėl – Jūsų?

Nežinau. Bet tiksliai galiu pasakyti, tai yra laimingas, sėkmingas atsitiktinumas.

Viename interviu kalbėjo komiko Arkadijaus Raikino sūnus, aktorius Konstantinas Raikinas. Jam sako, jūsų toks įžymus tėvas, jums, tikriausiai, gyvenime viskas klostėsi lengvai. Jis sėdėjo, toks isterinis cholerikas, po šio klausimo staiga nurimo, ir sako, žinote, kiekvieną laimingą atsitiktinumą reikia labai sunkiai užsidirbti. Šis posakis man įstrigo.

Kai pernai gavau „Sidabrinės gervės” apdovanojimą už geriausią antraplanį vaidmenį filme „Nova Lituania”, atsiimdamas jį sakiau, kad laimingas atsitiktinumas, jis yra nuostabus. Yra laimė sutikti lemtingus žmones, laimė gauti vaidmenį su tave atskleidžiančiu režisieriumi. Būti reikiamu momentu reikiamoje vietoje yra energijos sūkurys, kurį pakuri tu pats, su visomis sėkmėmis ir nesėkmėmis, paklydimais, atradimais, ieškojimais, nusivylimais ir vėl užsispyrimais, ir vėl grįžimais. Pradžioje nori būti žvaigžde, nori būti Hamletas, kol prieini iki to, kad nori apskirtai suprasti, kas yra kūryba. Mes esam ta energija, ją savyje pakeliame ir einame su savo idealais ir tikslais.

Ir staiga su tavimi pradeda vykti dalykai. Gali žavėtis ir dėkoti likimui. Man supuolė vienas filmas, antras filmas, tada „Sidabrinės gervės” apdovanojimas. Ir dar vaidmuo, dėl kurio važiuoju į Ameriką. Esu dėkingas likimui ir džiaugiuosi. Vertinu kaip dar vieną galimybę kurti ir ieškoti.

Negaliu klausti, nes Jūs negalite sakyti, bet ar reikėjo ko nors specifiškai išmokti šiai amerikietiško serialo rolei?

Pratęsiant buvusį klausimą, viskas sutapo. Amerikiečiai filmuoja serialą, pasirinko Vilnių, nes mes prieš metus iškėlėm Lukiškių kalinius ir palikome kalėjimo pastatą centre kaip paminklą, muziejų, imk ir naudok.

Ieškojo vietinių aktorių, padarė atranką. Atsiunčia tekstą, aš pasiruošiu dvi scenas dviem kalbom, suvaidinu, padarau „self-tape” ir išsiunčiu. Jie patvirtina. Jiems labai patiko, pradžioje norėjo vienam vaidmeniui, net ne tam, kuriam bandžiau, po mėnesio sako, ne, mes norim būtent šitam vaidmeniui. Dar po mėnesio išaiškėja, kad dėl šio vaidmens reikia važiuoti į Ameriką ir ten jis bus filmuojamas. Lietuvoje filmuojamos tik dvi scenos, visa kita – Amerikoje.

Kas pačiam yra režisierius, ar Dievas, direktorius, kuris pasakė, ir svarbu padaryti, kas reikalaujama, ar yra kūryba, pasikeitimas idėjomis?

Režisieriaus, direktoriaus sąvoka man keitėsi, taip pat kito ir mano vertinimas, evoliucionavo ir santykis.

Mano mokytojas buvo režisierius Jonas Vaitkus. Jis priėmė mane į savo kursą, manęs nematęs, nebandęs, neįvertinęs, tiesiog pasitikėjęs. Vienas žmogus patikėjo, ir šiandien esu čia, Amerikoje.

Baigiau du trimito kursus, atsiėmiau dokumentus, nešiau juos į aktorinį ir ten neįstoju, nes egzaminų trečiame ture gavau dvejetą, neigiamą įvertinimą. Prisimenu kaip dabar, sėdžiu fojė konservatorijoje ir sprendžiu klausimą, kas toliau, tai man dabar teks eiti į kariuomenę? Man buvo dvidešimt metų. Iš ten išėjau, čia neįstojau – viskas.

Leidžiasi laiptais režisierė Dalia Tamulevičiūtė ir sako, šitam berniukui reikia kažką pasakyti. Ji prisėda fojė prie manęs, ir pakiša mintį. Sako, susirask Joną Vaitkų. Vaitkus buvo surinkęs kursą tais metais, kai aš stojau į trimitą. Dabar jis rinko daugiau aktorių, kad papildytų kursą. Buvome draugai su Algirdu Dainavičiumi, daugeliui užsienio lietuvių gerai žinomam iš „Dviračio šou”. Jis buvo Vaitkaus kurse, o mes su juo kartu nuomojome butą, ir jis yra ta priežastis, kodėl aš susidomėjau aktoryste.

Visą savaitę konservatorijoje laukiau Vaitkaus. Man pasakė, jis turi atvažiuoti, pateikti mokymo planus, tai kasdien jį „medžiojau”, laukiau. Sėdėjau ant laiptų, pripuoliau, kai pamačiau. Sakau, neįstojau, nežinau, ką daryti, gal jūs galite priimti. Sako, aš nežinau, man reikia pasižiūrėti tave, susipažinti. Sako, po savaitės pradedu filmuoti Lietuvos kino studijoje filmą „Strazdas žalias paukštis”, atvažiuok.

Laukiu dar savaitę, važiuoju į kino studiją. Susikraunu krepšį, rekvizitus, juk reikės atlikti etiudus, turiu parodyti savo vaidybą. Vaidinsiu, ką moku, ką stojamiesiems rodžiau.

Kino studijoje – šurmulys, pasiruošimas. Prieinu prie Vaitkaus, sakau, sakėt, atvažiuoti. A, aha gerai, jo, turi laiko, palauk. Laukiu, jo nėra pusę valandos, laukiu, ateina vėl, paskendęs reikaluose, susikaupęs. Vėl jam pasirodau. Jis sako, a, gerai, rašyk prašymą, ir išėjo.

Draugai, nes visas jo kursas man pažįstamas, surado popieriaus lapą, pasitarėme, ką rašyti.  Surašau rektoriui prašymą priimti į studijas Vaitkaus kurse. Sėdžiu, vėl laukiu. Už pusvalandžio kišu jam lapą, sakau, sakėt rašyti. Paėmė, pasirašė, ir sako, tai gerai, susitiksim rugsėjo mėnesį.

Aš likau nutirpęs. Einu su rekvizito krepšiu durų link, viskas atrodo kaip filme. Girdžiu, Vaitkus dar manęs klausia, o ką veiki vasarą? Sakau, nieko. Sako, nenori pasifilmuoti? Po kelių dienų pradedame.      

Be stojamųjų. Be pasirodymo. Tik pasirašo, kad sutinka, jog ateičiau į jo kursą, ir praktiškai už dešimties sekundžių pakviečia filmuotis. Mus nuveža septyniolika žmonių į kirpyklą Antakalnyje, nuskuta plikai, taip reikėjo filmui. Ir prasidėjo epopėja. Kaip „Avatare”, patenku į paralelinį pasaulį. Įšoki į kitą matavimą, visai kitas kosmosas, aš esu sapne.

Raimundas Banionis tuo metu Kaune filmuoja „Vaikai iš ‘Amerikos’ viešbučio”. Jis sužino, kad pas Vaitkų yra septyniolika skustagalvių. Skambina, sako, man reikia, ir aš jau važiuoju filmuotis dar  į kitą filmą.

Rugsėjo mėnesį ateinu mokytis, o po dviejų savaičių mane „įveda į spektaklį”, ir aš važiuoju autobusu su visa aktorių trupe į gastroles Voroneže.

Maža to, kai grįžtame ir pradedu mokytis, prasideda sausio įvykiai. Karuselė, kai įtraukia tas sūkurys, kai pradeda sukti, jis prasidėjo nuo ten, o „išseparavo” tai, kas yra dabar.

Pabaigai – tradicinis klausimas: jeigu nebūtumėte aktorius, kas norėtumėte būti?

Aš jau buvau. Buvau muzikantas. Buvau šeštos kategorijos betonuotojas. Buvau barmenas, prekybos agentas. Vos netapau taksistu, kai buvo 2009 metų krizė ir reikėjo mokėti paskolą. Vos nenuėjau laikyti profesionalo teisių ir vairuoti troką. Ne dėl to, kad iš karto galima užsidirbti pinigų, bet kad būtum užimtas ir darytum tai, kas tave artina prie pajamų. Kai sėdi ir galvoji, o siaubas didėja, skolos auga, o tu neturi, ką daryti, yra baisu. Tuomet ir rinkti butelius jau yra veiksmas.

O jeigu šiandien nevaidinčiau, mane be galo žavi pedagoginis darbas. Tik mokykloje dirbdamas su vaikais supratau, kad jie yra ta priežastis, dėl kurios tu turi susikaupti ir suformuluoti mintį, po to ją paversti žodžiu ir perteikti, kad kitas suprastų. Šis procesas reikalauja iš tavęs kondensato. Prasideda alchemija, kūrybos dirvonas.

Kuo toliau darai, supranti, kaip jautru dirbti su vaikais, su jų sąmone ir pasąmone, su jų emociniu pasauliu, jausmais. Kiekvienas niuansas juos supurto.

Prisimenu, Čiurlionio mokykloje per pertrauką tarsi žaibas nutrenkia mintis, ir sakau sau: Martinaiti, ar tu suvoki, kad esi pirmasis jų gyvenime, kuris jiems pasako, kas yra vaidyba? Ir jeigu tu padarysi bent kokią paklaidą, jų gyvenime ji guls kreiva plyta. Ir mane šiurpas nukrėtė supratus, kokia atsakomybė yra bendrauti su vaikais. O jie žiūri ir tiki.

Kiek sąžiningas esi su jais ir savimi, tą produktą pamatysi po dešimties ar dvidešimties metų.

Ir ką tada mes pasakysime žmonėms?

Aš pasakysiu Jums ačiū už pokalbį ir palinkėsiu, kad, kaip Jus pažįsta Lietuva, taip Jus pažintų ir Amerika.