Kaip būti lietuviu

JOVITA BELIAK-ANTANAVIČIENĖ.

Ar žinai, iš kur esi kilęs?  Ar tikrai žinai savo gimtinės istoriją? Ką tau reiškia būti lietuviu?

Dauguma savo šalies istoriją žino tiek, kiek garbingi mokytojai išmoko mokyklose per istorijos pamokas. Data, įvykis, žinomiausias žmogus, rezultatas – pagrindiniai dalykai, kuriuos turėjome ,,iškalti” Lietuvos mokyklose, jei norėjome išlaikyti istorijos egzaminą. Laimei, tobulėjant technologijoms ir vystantis komunikacijos priemonėms, pradėti rodyti istoriniai filmukai, video medžiaga, kuri istorijos pamokas paįvairindavo. Tačiau dažniausiai tai būdavo personalizuotos scenos, kurios tik iš dalies atskleisdavo tikrąją istoriją. Įdomu, ką gi mokosi lietuviai užsienyje? Ar nors kartą per istorijos pamokas jie išgirsta žodį Lietuva? Manau, kad retai. O ir tikėti, kad tėvai turi laiko papildomoms Lietuvos istorijos pamokoms namuose – naivu. Tačiau žinoti savo tėvynės istoriją yra būtina, norint garbingai ir švaria sąžine kitiems prisistatyti lietuviu.

Amerikos lietuvaitės moko Lietuvos istorijos

„Mes užaugome kaip Amerikos lietuviai, daugiausiai gyvendami Floridoje ir leisdami vasaras Lietuvoje, – pradėjo pasakojimą dvi Amerikoje gimusios ir užaugusios lietuvaitės. „Mums pasidarė įdomu, kodėl mūsų tėvai yra čia, Amerikoje, o seneliai, giminės bei draugai – Lietuvoje. Mes vidurinėje mokykloje mokėmės pasaulio istorijos, tačiau pamokose Baltijos šalys buvo tik labai trumpai pristatytos, todėl mes nusprendėme pačios imtis iniciatyvos ir sužinoti daugiau. Pradėjome klausinėti savo tėvų, senelių, draugų bei giminių apie tai, kaip jų gyvenimas atrodė, kai jie buvo mūsų amžiaus”.

Šios dvi šaunios sesės – Indrė ir Aistė Zalepuga – yra visai neseniai gimusio, Lietuvos istoriją pasakojančio projekto „Baltijos kelias” (angl. „Baltic bridge”) iniciatorės. Kodėl? Todėl, kad ne visi supranta, ką reiškia būti lietuviu. Ir todėl, kad labai nedaug Lietuvos paauglių užsienyje žino ir supranta istorinius įvykius, grąžinusius Lietuvai laisvės titulą. Šiuo tiltu tikimasi sujungti ateinančias kartas su nacionaliniu paveldu ir perduoti tikrą, nepagražintą Lietuvos istoriją labai paprastu, aiškiu būdu – video interviu, dokumentinio filmo įrašais ir nuotraukomis, patogiai sugrupuotais pagal temas.

Be to, pastebėjusios pasaulinio lygio susidomėjimą ,,Baltijos kelias” projektu bei atsiradusią paklausą Baltijos regiono produktams, jaunuolės pratęsė savo pirminį projektą, sukurdamos šios idėjos tęsinį „BALTÍKE”. Šis pirminio projekto tęsinys netrukus pradės veikti kaip internetinis kultūrinis fabrikas, kuris sujungs žmones su Baltijos regionu per autentiškus ir prašmatnius Baltijos menininkų sukurtus dirbinius. „Mes kuriame platformą, kuri pristatys virtualų įėjimą į Baltijos regioną per žurnalistinius straipsnius, kelionių gidą, muziką ir produktus”, – apie naujai atkeliaujantį projekto tęsinį pasakojo lietuvaitės.

Istorijos paieškos gyvųjų lūpomis

Būdamos pačiame jaunystės žydėjime, projekto kūrėjos rūpinasi kur kas rimtesniais ir svarbesniais dalykais nei jų bendraamžiai. Indrė šiuo metu mokosi 11-oje klasėje Floridoje, o jos sesė Aistė studijuoja Yale universitete anglų literatūrą bei ruošiasi stoti į teisės universitetą. Jų mama yra kilusi iš Kauno, tėtis – iš Šilutės, o seneliai kilę iš Jurbarko bei Raudondvario. „Pirmiausiai turime dėkoti savo seneliams už jų norą atskleisti ir pasidalinti skaudžiais bei atokiau laikytais prisiminimais. Jie yra ta varomoji jėga ir įkvėpimas mūsų projektui”, – pasakojo A. Zalepuga, išreikšdama padėką seneliams už pagalbą suprantant tuometinius Lietuvos laisvės atgavimo įvykius.

Neturėdamos jokios filmavimo patirties ir profesionalios technikos, merginos daug laiko skyrė savarankiškam filmavimo bei video montažo mokymuisi. Tačiau netrukus įkvėptos New Yorke gyvenančio lietuvių kilmės JAV filmų kūrėjo bei menininko Jono Meko interviu, kuriame jis teigė, jog nebūtinai turi eiti į filmų kūrimo bei montažo mokyklą ir ragino kūrėjus paimti video kamerą, pradėti filmuoti ir taip išmokti to, ko nori. Projekto iniciatorės griebė kamerą ir pradėjo mokytis besipraktikuodamos. Pasiskolinusios iš senelių Lietuvoje automobilį, sesės pradėjo keliauti po Lietuvą, imti interviu iš tuometinius įvykius išgyvenusių žmonių bei lankytis pašnekovų per interviu nupasakotose vietose. „Kiekviename projekto etape sutikome nepaprastai geranoriškų žmonių, kurie kiek tik galėjo, palaikė mūsų projektą”, – džiūgavo apie prie projekto realizavimo prisidėjusių žmonių nuoširdumą ir pagalbą I. Zalepuga.

Bendradarbiaudamos su Lietuvos radijo ir televizijos generaliniu direktoriumi, redaktoriais ir žurnalistais, Lietuvos aukštųjų mokyklų direktoriais, mokytojais bei studentais, Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga (kurioje A. Zalepuga yra valdybos narė ir JAV atstovė), Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų, Švietimo ir mokslo ministerijomis bei kitomis institucijomis ir individualiais žmonėmis, Indrė ir Aistė Zalepuga susirinko nemažą žinių bagažą bei daug informacijos, kurią apdorojusios, skleidžia Lietuvos istoriją visiems besidominantiems žmonėms.

Paklaustos apie įsimintiniausią interviu, projekto iniciatorės ilgai negalvojusios vieningai ištarė – Justinas Marcinkevičius. Įkvėptos močiutės skaitytos vaikystėje eiliuotos poemos vaikams ,,Grybų karas”, sesės pradėjo organizuoti interviu su rašytoju, pasitelkusios net kelių žmonių, tarp jų J. Marcinkevičiaus žmonos, pagalbą. Galiausiai pusvalandį turėjęs trūkti interviu virto kelių valandų nuoširdžiu pokalbiu, kurio metu rašytojas įsileido projekto iniciatores į savo vidinį pasaulį: „Jis pradėjo nuo pačios pradžios, prisiminęs kieme su tėčiu sodintą beržą ir tai, ką reiškė po kelių metų grįžti atgal į kiemą ir pamatyti beržą nukirstą. Jo interviu ir prisiminimai, kuriuos jis pasidalino, liko mums labai svarbūs. Rašytojo interviu su mumis, atrodo, buvo paskutinis prieš jam iškeliaujant Anapilin.” Rašytojas bei jo vaizdingai išreikšti prisiminimai įkvėpė seses toliau vystyti savo projektą. ,,Niekada nepamirškite svajoti” – tai J. Marcinkevičiaus palikta žinutė Lietuvos jaunimui visame pasaulyje pokalbio su Indre ir Aiste Zalepuga metu.

Mažytė Lietuva New Yorke

New Yorkas A. Zalepugai tampa vis artimesnis ir dažniau lankomas. Vedama projekto, jo pristatymo kitiems bei paskirtų interviu, A. Zalepuga didmiestyje lankosi bent porą kartų per mėnesį ir vis atranda kažką naujo: „Kai atvažiuoju, bandau pamatyti vis ką nors naujo – naują parodą, muziejų, galeriją, spektaklį, operą, koncertą ar tiesiog susipažinti su naujais žmonėmis. Man New Yorke nepaprastai patinka! Jame jauku todėl, kad yra daug užsienio lietuvių. O Lietuvos generalinis konsulatas – lyg mažytė Lietuva, kuriame sutinki įdomių žmonių, susirandi naujų draugų bei nuolat vyksta įdomūs renginiai.” Iš tiesų sutikti bei pasišnekučiuoti su lietuviškai kalbančiais žmonėmis – be galo džiugu. O ta šiluma, sklindanti iš žmonių širdžių, primena Lietuvos saulę, kurios spinduliai pasiekia net ir kitame žemyne gyvenančius lietuvius.

Beje, kovo mėnesį A. Zalepuga lankėsi Lietuvos generaliniame konsulate New Yorke, kuriame susitiko su konsulu Juliumi Pranevičiumi. Čia Aistė pasidalino savo projekto idėjomis ir darbais bei turėjo progą pakalbinti patį konsulą apie konsulato veiklą bei lietuviškumo puoselėjimą.

4 milijonai kalbančių lietuviškai

Kalba – dalis istorijos, kuri išliko iki dabar. Nors lietuviškai kalba tik mažuma pasaulio gyventojų, tačiau ją išsaugoti per ateinančias kartas yra būtina. Juk ji tokia graži ir skambi! Nors ir beprotiškai sunki. Tačiau projektas ,,Baltijos kelias” siūlo ganėtinai paprastą lietuvių kalbos mokymosi platformą. „Mes supratome, kad dažnai yra nuvertinamas vienas šaltinis – mūsų bendraamžiai. Mes kreipėmės į asmenis, aukštąsias mokyklas ir Lietuvos bendruomenes visame pasaulyje norėdamos sukurti studentų tinklą, per kurį ‘Skype’ pagalba bendraamžiai galėtų bendrauti ir mokytis lietuvių kalbos”, – apie lietuvių kalbos mokymosi iniciatyvą pasakojo I. Zalepuga.

Nėra tiek daug šaltinių, kurių pagalba galėtum išmokti lietuvių kalbą – tas sustabdo ir gali „atmušti” bet kokį norą mokytis. Kuo daugiau žmonių prisidės prie savo gimtosios kalbos puoselėjimo ir išsaugojimo, tuo didesnė tikimybė, kad ši seniausia išlikusi indoeuropiečių kalba, kuria kalba vos daugiau nei 4 milijonai žmonių, neišnyks ir bus išsaugota kaip garbingas ir skambus šalies palikimas.