Prieš pradedant darbą, pamokos dalyvėms – šiek tiek būtiniausių teorinių žinių. (PLC nuotraukos)

Kaip pagauti kulinarijos burtų vėją?

Virginija Petrauskienė.

Ar galima kulinarijos ir konditerijos kūrinius palyginti su poezija arba kokia kita meno rūšimi? Toks klausimas kilo, žvelgiant į Pasaulio lietuvių centro darbuotojos Sigitos Manionienės sukurtų skanėstų nuotraukas. Sigita jau kelis kartus buvo pakviesta vesti maisto gaminimo pamokas PLC įkurtoje „Kulinarinių stebuklų studijoje”. Ji susirinkusius mokė, kaip pasigaminti šokoladinių braškių Valentino dienos šventei, taip pat kurti puošnias ir gardžias užkandėles bei „kepti” užkandžių tortą Velykų stalui.

Sigita Manionienė pasirengusi pamokai.

Kad galėtumei mokyti, turi nuolat mokytis

Jau pirmosios „Kulinarinių stebuk­lų studijos” pamokos parodė, kad besidominčių maisto gamyba, o tiksliau būtų pasakyti – kūryba, netrūksta. Į pirmąją dvi valandas trunkančią pamoką susirinko aštuoniolika dalyvių. Tačiau Sigita sako supratusi, kad optimaliausias dalyvių skaičius yra dvy­lika.

Kiekvienai tokiai pamokai reikia rimtai namuose pasirengti, apgalvoti, kad nieko netrūktų, kad kiekviena užsiėmimo minutė būtų naudinga, ne tuš­čiai praleista. Svarbiausia – perteikti savo patirtį ir paskatinti į pamo­ką susirinkusias moteris kurti, pasitelkiant jau turimas ir pamokoje gautas žinias.

Prieš šešerius metus iš Lietuvos į JAV su šeima – vyru Artūru ir jaunėle dukra Ieva (sūnus Kostas liko Lietu­voje) atvykusi Sigita šiuo metu dirba PLC priežiūros darbuotoja. Tačiau centro administracijos moterys kaip mat sužinojo apie naujos darbuotojos sugebėjimus ir pomėgį virtuvėje kurti stebuklus.

„Pirmiausiai man pasiūlė vesti pamoką, kurioje turėjau mokyti, kaip pasigaminti Valentino braškių.  Pasakiau, kad niekada tokių nesu gaminusi, nemoku. Sakė ‘išmok’. Tada namuo­se peržiūrėjau daugybę filmukų apie tai, prisiskaičiau straipsnių, tuomet pati pabandžiau. Namiškiams braškės patiko, PLC moterys taipogi ‘palaimino’ jų išvaizdą ir skonį. Taigi, supratau, kad pirmai pamokai esu pasirengusi”, – pasakojo Sigita.

Pašnekovės klausiu, ar šis pomėgis suktis virtuvėje yra susijęs su jos specialybe. Sigita sako, kad Lietuvoje yra baigusi Kauno technologijos universitetą – įgyta specialybė nėra susijusi su kulinarija. Tačiau ji dvidešimt metų turėjo įkūrusi šeimos verslą  Panevėžyje vadovavo dviem picerijoms. „Per tą laiką labai daug mokiausi – esu išklau­siusi daugybę kulinarijos ir konditerijos kursų tiek Lietuvoje, tiek užsie­nyje – Italijoje, Vokietijoje, Bulgarijoje. Turiu šūsnį sertifikatų. Lietuvoje važiuo­davau į visus įmanomus iš užsienio atvykusių virtuvės šefų mokymus. Tarp mano mokytojų – ir prancūzas, ir amerikietis…”, – pasakojo Sigita. Ji juokiasi, kad Lietuvoje, jeigu kokį pusmetį nenuvažiuodavo pasitobulinti į kursus, jautėsi atsilikusi nuo „naujų kulinarinės mados vėjų”.

Paprastai dvi pamokos valandos prabėga nepastebimai.

Apie Amerikos ir Lietuvos kulinarines madas

Kai Manionių šeima išlošė žaliąją kortelę, jiems teko parduoti picerijų verslą Lietuvoje, o JAV viską pradėti kurti iš naujo. Pradžioje Sigita namuo­se ėmė gaminti pietus „trokistams” – verslas sekėsi neblogai, tačiau šeima pavargo nuo to, kad namai virto amžina virtuve. Tuomet Sigita pabandė įsidarbinti keliose JAV lietuvių kavinių virtuvėse. Viskas buvo neblogai, tačiau ten vyksta darbas „konvejeriu” ir kūrybai vietos nelieka.

Nors šiuo metu Sigitos tiesioginis darbas nėra susijęs su maisto kūryba, ji nepaliauja domėtis naujomis šios srities tendencijomis Amerikoje. Keliauda­ma po JAV su šeima, ji visada aplan­ko žymiausių šefų restoranus, ragauja, vertina akimis – stebi šios šalies „aukštosios kulinarinės mados” tendencijas.

„Apsilankiusi dviem Michelin žvaigždutėmis įvertintame ‘Moodt Tonque/Culinary Brewing’ restorane radau, kad čia užkandžius puošia džiovintomis daržovėmis. Apsidžiaugiau, kad nenukrypau nuo šiuolaikinės tendencijos”, – sakė Sigita.

Ji namuose elektrinėje džiovyklėje pasidžiovina įvairiausių daržovių – riekelėmis pjaustytų svogūnų, burokė­lių, morkų ir kt. Ir šie daržoviniai traškučiai suteikia sumuštinukams ar užkandėlėms nuostabiausią išvaizdą ir naujų spalvų.

Braškiniai skanėstai.

Ji sako, kad grįžusi į Lietuvą, lygina Amerikos ir gimtinės meistrų gaminimo stilių. Ir dabar, pagyvenus Amerikoje, jau atrodo, kad Lietuvoje geriausiuose restoranuose maistas yra pernelyg „perpuoštas”. Pokalbio pabai­gai prašau, kad pasidalintų bent viena teorine gudrybe, kuria galima pasirem­ti, savo namų virtuvėje, gaminant maistą.

„Patiekalas tyri būti įvairių spalvų ir tekstūrų – ir minkštas, ir traškus, taip pat talpinti savyje įvairių skonių gamą – nuo saldumo iki aštrumo. Tik tuomet jis bus nuostabus ir netikėtas”, – sako Sigita. 

Ko gero, Sigita net valydama PLC, tvarkydama aplinką ir sodindama gėles, savo mintyse nepaliauja kurti naujų patiekalų, kurių kada nors vėl pamo­kys „Kulinarinių stebuklų studijos” daly­ves.

O Rasa Statulevičienė, PLC administracijos darbuotoja, sako, kad kulinarinių pamokų idėja pasiūlė jaunos Amerikos lietuvių šeimos, kurios savo atžalas atveda į Maironio lituanistinę mokyklą. Taip ir buvo įkurta „Kulina­rinių stebuklų studija”.

„Mes su kiekviena pamoka supran­tame, kad šioje studijoje tikrai vyksta stebuklai. Ir ne tik kulinariniai. Čia moterys pailsi nuo kasdienių darbų, pajaučia bendrystę, čia gimsta naujos draugystės ir  užsimezga įdomūs pokalbiai”, – sako jos įkūrėjai.

Sigitos sukurti skanėstai – puošnios užkandėlės ir nesaldus užkandžių tortas Velykų stalui.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2023-ųjų m. Baladžio 22 d. numeryje, Vol. CXIV NR. 32)