DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Algis Vaškevičius.
Rusijos Federacijos Karaliaučiaus (Kaliningrado) miestas – vos už 180 kilometrų nuo Lietuvos sienos. Ilgą ir turtingą istoriją turintį miestą, kuriame gyvena apie pusė milijono gyventojų pastaruoju metu ėmė daug dažniau lankyti ir lietuviai – savaitgaliais čia atvyksta po keliolika turistinių autobusų. Tokio pagyvėjusio turizmo priežastis paprasta – nuo liepos į Karaliaučiaus kraštą, kuriame iš viso gyvena apie 1 milijonas žmonių galima patekti su nemokamomis elektroninėmis vizomis, kurios anksčiau kainavo apie 60 eurų.
Pagyvėjimą pajuto ir netoli sienos su Lietuva esantis lietuvių grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio memorialinis muziejus Tolminkiemyje (Čistyje Prudy), kuris sulaukia gerokai daugiau lankytojų, ir kiti srities miestai – Tilžė (Sovetskas), Gumbinė (Gusevas), Krasnoznamenskas (Lazdynai), taip pat prie Baltijos jūros esantis Krantas (Zelenogradskas).
Vis dėlto daugelio turistų iš Lietuvos tikslas – pats Karaliaučius, jo istorija, lietuviški pėdsakai šiame mieste. Šį miestą iš Lietuvos galima pasiekti ir maršrutiniu autobusu, kelionė trunka apie 5 valandas, iš jų maždaug pusantros užima sienos kirtimo formalumai – tikrinami dokumentai, apžiūrimas autobusas, kai kurie keleiviai dėl vienokių ar kitokių priežasčių neįleidžiami – taip atsitiko dviem iš Lietuvos grįžtančioms rusėms, kurios viršijo buvimo mūsų šalyje laiką.
Važiuojant per Karaliaučiaus kraštą, kuris sovietmečiu lietuviams buvo lengvai pasiekiamas ir nereikėjo jokių vizų – daugelis atvažiuodavo pigesnių prekių ar apleistose pakelės sodybose rudenį prisiskindavo vaisių, uogų, dabar į akis krenta tai, kad per tuos dešimtmečius nedaug kas pasikeitė. Pakelės miesteliai atrodo taip pat skurdžiai, akį rėžia didžiuliai plotai nedirbamos žemės. Tačiau kai atvažiuoji į patį Karaliaučių, jausmas jau visai kitoks – miestas tiesiog žiba, daugybė prabangių pastatų, nauji automobiliai, gražiai pasipuošę žmonės.
Karaliaučius iš pirmo žvilgsnio šiandien jau mažai kuo skiriasi nuo Vakarų Europos miestų – net ir kainos parduotuvėse aukštos, maisto produktai kainuoja kaip Lietuvoje, o kai kurie yra ir brangesni. Čia sukoncentruota visa srities pramonė, čia verda kultūrinis gyvenimas. Kai praėjusiais metais Karaliaučiuje buvo surengti kelios pasaulio futbolo čempionato rungtynės, miestas buvo tiesiog išblizgintas, nugriauta daugybė senų pastatų, pastatyti nauji viešbučiai, nutiesti keliai, atsirado didelis modernus stadionas.
Karaliaučiaus vietoje iki XIII a. buvo sembų gyvenvietė pavadinimu Tvanksta. 1255 m. kryžiuočių ordinas sugriovė gyvenvietę ir pradėjo statyti pilį, kuriai suteikė Kionigsbergo (karalių kalvos) pavadinimą. Aplink Karaliaučiaus pilį ėmė kurtis gyvenvietė, kuri ir davė pradžią Karaliaučiui. Nuo to laiko iki 1946 metų pilis, o vėliau ir miestas oficialiai vadintas Königsbergu. Dabartinis oficialus rusiškas pavadinimas suteiktas Sovietų Sąjungai aneksavus šiaurinę Rytprūsių dalį, įamžinant partinį veikėją Michailą Kalininą.
Albrechto Brandenburgiečio iniciatyva prie katedros 1544 m. įkurtas Karaliaučiaus universitetas, kurio vietą dabar žymi tik paminklinis akmuo. Po 1422 m. Melno taikos Karaliaučiaus uostas tapo svarbus Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (LDK) prekybai su Prūsija ir Vakarais. 1525–1701 m. Karaliaučius buvo Prūsijos kunigaikštystės kunigaikščio rezidencija, iki 1660 m. Prūsijos kunigaikštystės sostinė, vėliau ji perkelta į Berlyną. Tuo laikotarpiu Karaliaučius tapo vienu svarbiausių reformacijos Prūsijoje centrų, darė stiprų, nors ir trumpalaikį poveikį reformacijai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
XVIII a. Karaliaučius buvo didžiausias Baltijos rytinės pakrantės miestas, vadintas gražiausiu Prūsijos karalystėje. 1701 m. ir 1861 m. jame karūnuoti Prūsijos karaliai. 1724–1818 m. Karaliaučius buvo Rytų Prūsijos departamento, 1818–1945 m. Karaliaučiaus apygardos centras. 1755 m. pastatyti operos ir dramos teatrai. 1724 m. įkurtas miesto archyvas.
XX a. pirmojoje pusėje Karaliaučius tapo didmiesčiu, nuo 1895 m. mieste važinėjo autobusai ir tramvajai. 1926 m. įrengta ketvirtoji geležinkelio stotis, viena didžiausių ir moderniausių Vokietijoje, prie jos – didžiulė halė, kurioje vyko vadinamosios Vokiškųjų rytų mugės. Nuo 1919 m. veikė oro uostas. Šiemet Chrabrovo vardu žinomą oro uostą pasiūlyta pervadinti arba imperatorienės Elizavetos Petrovnos, arba filosofo, šiame mieste gyvenusio, dirbusio ir palaidoto Imanuelio Kanto vardu. Buvo surengta gyventojų apklausa, daugiau balsų atiduota už I. Kantą, bet pasirinktas imperatorienės vardas, aiškinant – kad I. Kantas – vokietis, jo vardo suteikti oro uostui nedera.
Per Antrąjį pasaulinį karą miesto centre buvo sugriauta apie 70 % pastatų. Sovietų Sąjungos valdymo metais naikinant istorijos kultūrinį paveldą buvo sugriautas europinės reikšmės įvairiausių kultūrų Senamiestis, Knypava, Liepininkai bei gretimi rajonai, o 1967–1968 m. to meto vadovybės nurodymu išsprogdintos Karaliaučiaus pilies sienos ir kiti statiniai. Nugriovus Karaliaučiaus pilies dar išlikusias sienas, jos teritorijoje 1970 m. buvo pradėtas statyti Sovietų namo administracinis pastatas, vėliau tapęs neoficialiu tarybinio ir rusiškojo Karaliaučiaus, dabar oficialiai vadinamo Kaliningradu, simboliu. Didžiulis monstras miesto centre iki šiol stovi tuščias, su išdaužytais langais. Pilies griuvėsiai kelerius metus buvo kasinėjami, darbus finansavo Vokietijos laikraštis „Spiegel”, bet pinigams pasibaigus viskas sustojo.
Karaliaučius buvo svarbus lietuvių raštijos, kultūros, švietimo, religinis centras. Iki XIII a. Tvankstoje gyveno autochtonai prūsai sembai. Net XVI a. pabaigoje, manoma, jų ir lietuvininkų dalis siekė iki 20 %. Tada baltai gyveno daugiausia priemiesčiuose atskirais kvartalais, dauguma – vargingieji. 1365 m. Karaliaučiuje buvo pakrikštytas iš Lietuvos pabėgęs kunigaikštis Butautas. Vykstant reformacijai Prūsijos kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio pastangomis Karaliaučiuje buvo telkiami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Prūsijos bei Mažosios Lietuvos jaunuoliai mokslinimui, kad galėtų lietuvių ir prūsų kalbomis raštu bei žodžiu propaguoti valstybinę evangelikų liuteronų religiją, ugdyti raštiją. Į Karaliaučių iš Lietuvos atvykę lietuvių intelektualai Abraomas Kulvietis ir Stanislovas Rapolionis buvo vieni Karaliaučiaus universiteto steigėjų, pirmieji jo profesoriai.
Studentas Martynas Mažvydas parengė ir Karaliaučiuje 1547 m. išleido pirmąją lietuvišką knygą „Katekizmas”. Čia 1545 ir 1561 m. išleisti du katekizmai ir prūsų kalba, 1582 m. pirmoji spausdinta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija – Motiejaus Strijkovskio knyga. Karaliaučiaus spaustuvės išspausdino gana daug lietuviškų knygų. Lietuvių raštijai, kultūrai, dvasiniam gyvenimui nusipelnė daugelis Karaliaučiaus universiteto auklėtinių kunigų bei kitų profesijų žmonių, dirbančių Mažojoje Lietuvoje.
Karaliaučiuje 1653 m. išleista D. Kleino pirmoji lietuvių kalbos gramatika, 1706 m. J. Šulco pirmoji grožinės literatūros knyga lietuvių kalba. 1747 m. išspausdintas P. Ruigio lietuvių-vokiečių ir vokiečių-lietuvių kalbų žodynas, lietuvių kalbos tyrinėjimų studija, 1727 m. jo su kitais lietuvių kalba parengti Naujasis Testamentas, 1732 m. giesmynas, 1735 m. Biblija, 1747 m. išleista jo sūnaus P. F. Ruigio lietuvių kalbos gramatika. 1775, 1780 m. išleisti G. Ostermejerio veikalai senprūsių ir lietuvių tematika, 1793 m. lietuvių giesmynų istorija, 1818 m. jo paskelbta K. Donelaičio poema „Metai” ir 1824 m. – 6 pasakėčios, 1825 m. jo parengtas lietuvių liaudies dainų rinkinys su vertimu į vokiečių kalbą.
Šiandien tų lietuviškų pėdsakų čia aptikti nelengva. M. Mažvydas yra įamžintas atminimo lenta I. Kanto vardo Baltijos federaliniame universitete. Tokią pat lentą čia dar 2014 metais, minint K. Donelaičio 300-ąsias gimimo metines norėta atidengti ir šiam poetui, bet iki šiol negaunama tam leidimo. Prieš pustrečių metų žadėta, kad Karaliaučiaus katedroje bus įamžintas S. Rapolionio atminimas, buvo pagamintas bareljefas, net iki šiol sugalvojama įvairių priežasčių ir jo pakabinti vietos valdžia neleidžia.
Šiandien buvusios Karaliaučiaus didybės pėdsakų galima aptikti istorijos ir meno muziejuje, įsikūrusiame buvusioje miesto salėje. Čia nemažai dėmesio skirta archeologiniams kasinėjimams, trumpai apžvelgta ir prūsiškojo laikotarpio istorija, o daugiausia vietos skirta panoramai, vaizduojančiai sovietų karių įvykdytą Karaliaučiaus šturmą 1945 metais.
Vokietijai galutinai pralaimėjus karą, po kelerių metų mieste likę gyventojai buvo deportuoti į Rytų Vokietiją ar ištremti į tolimus Rusijos regionus. Vietoj pabėgusių, išžudytų ir vėliau deportuotų vietinių gyventojų, į miestą pradėjo keltis rusakalbiai iš įvairių Sovietų Sąjungos teritorijų, ypač rusai, ir gana daug gudų bei ukrainiečių. Daugiausia jų atkelta iš tų vietų, kurios labiausia nukentėjo nuo karo – Tambovo, Pskovo sričių, Pavolgio. Šie žmonės, jų vaikai ir anūkai gyvena čia be jokių istorinių šaknų, turtinga šimtametė miesto istorija jų nelabai domina, ir daugelis yra įsitikinę bei teigia, kad čia visada buvo rusų žemės ir jų kraštas. Tokia šiandienos realybė, ir nieko čia jau nepakeisi.
