Kardinolas R. Makrickas: Dievas padės pasirinktame kelyje

Popiežius Leonas XIV liepos 4 d. paskyrė lietuvį kardinolą Rolandą Makricką naujuoju Popiežiškosios Švč. M. Marijos Didžiosios bazilikos arkivyskupu. Jau 2024-ųjų pradžioje popiežiaus Pranciškaus sprendimu R. Makrickas pradėjo tarnystę vienoje svarbiausių bazilikų Romoje. Popiežius pasitikėjimą lietuviu išreiškė pernai gruodžio 8 d. viešojoje konsistorijoje paskirdamas jį kardinolu – į vieną svarbiausių institucijų Šventajame Soste, kurioje sprendžiami Katalikų Bažnyčios klausimai. Šis žingsnis – tai ir didesnis matomumas jo atstovaujamai šaliai, šiuo atveju – Lietuvai.

LINA VAITIEKŪNAITĖ.

„Kad ir kur bebūtume, visada turime didžiuotis esantys lietuviai, nes turime turtingą tiek valstybės, tiek bažnyčios istoriją. Šalia visių kitų valstybių tikrai nesame menkesni. Todėl reikia išlaikyti savo šaknis, pažinti savo istoriją, išsaugoti papročius, kalbą ir visada žiūrėti su viltimi į ateitį. Laikai keičiasi, bet lietuvybė, mūsų tradicijos yra didelis turtas. Žmogus, kuris jas išlaiko, yra turtingas dvasiškai ir tautiškai“, – sako kardinolas J. E. Rolandas Makrickas, kuris didžiuojasi galėdamas atstovauti Lietuvai Kardinolų kolegijoje Vatikane.

Popiežius Pranciškus 2024 m. gruodžio 8 d. viešojoje konsistorijoje paskyrė lietuvį (kartu su kitais 21 kardinolu) į vieną svarbiausių institucijų Šventajame Soste, kurioje sprendžiami Katalikų Bažnyčios klausimai. Kardinolai yra popiežiaus artimiausi patarėjai ir pagalbininkai.

R. Makrickas prieš tarnybą Romoje kaip Bažnyčios diplomatas, dirbo Vatikano atstovybėse įvairiose pasaulio šalyse. 2013–2017 m. lietuvis tarnybą atliko Vašingtone, dalyvavo Amerikos lietuvių bendruomenės veikloje, tarnavo Švč. Mergelės Marijos koplyčioje, prisidėjo prie popiežiaus Pranciškaus vizito JAV organizavimo.

Didesnis dėmesys Lietuvai

Dvasininkas sutinka, kad kardinolo paskyrimas labai daug reiškia ir jo atstovaujamai gimtajai šaliai. Lietuva turi penktąjį kardinolą per visą valstybės gyvavimo istoriją, o šiuo metu tarp artimiausių popiežiaus bendražygių – net trys lietuviai (kardinolų kolegijai taip pat priklauso Vilniaus arkivyskupas emeritas kardinolas Audrys Juozas Bačkis ir Kauno arkivyskupas emeritas kardinolas Sigitas Tamkevičius).

R. Makrickas yra vienintelis iš Lietuvos kardinolų, kuris dėl amžiaus gali dalyvauti konklavoje, renkant naują popiežių. „Susidėlioja didžiulė bažnytinė mozaika iš didesnių ir mažesnių valstybių, kada vienos ar kitos valstybės dvasininkas gali dalyvauti renkant popiežių. Tai ir pačiai šaliai, galima sakyti, yra garbės reikalas. Ne visos šalys turi kardinolus, todėl ir ne visos jos gali dalyvauti šiame procese. Kai valstybei atstovauja vienas ar keli kardinolai, ji yra gerai matoma, su ja susipažįstama“, – paaiškina dvasininkas.

Popiežiaus pasitikėjimo ženklas

Tačiau paties kardinolo darbai ir tarnystės istorija rodo, kad renkantis visų pirma buvo įvertinta ne jo kilmė, bet nuopelnai. „Tai pasitikėjimo ženklas, rodantis, kad mano darbai ir pasirinkta pastoracinė liturginė linija yra teisinga ir popiežiui priimtina“, – sako lietuvis. – Paskirti kardinolu buvo popiežiaus Pranciškaus sprendimas, kad tęsčiau Popiežiškosios Švč. M. Marijos Didžiosios bazilikos valdymą taip, kaip jis vyko iki šiol.“

Kardinolas įsitikinęs: kaip bažnytiniame, taip ir civiliniame gyvenime paskyrimas į aukštesnes pareigas yra džiugus ir, žinoma, teigiamas dalykas, taip įvertinami žmogaus gabumai. Tačiau neteisinga tai vadinti karjera, kuri reiškia tikslą siekti aukštesnių pareigų: „Tuomet pats žmogus pastatomas pirmoje eilėje, bet ne darbai ir atsakomybės. Todėl tai nepriimtina. Juo labiau kad yra ir bažnytinė vadovybė, kuri paskiria į vienas ar kitas pareigas, o ne patys renkame pareigas ar darbą bei būsimą tarnystę.“

Svarbiausia – išgirsti Dievo kvietimą

R. Makrickas džiaugiasi pajutęs, kad jo kaip žmogaus kelias yra dvasininko kelias: „Kunigystė yra pašaukimas. Ir ne žmogus pasirenka, bet Dievas pakviečia jį. Reikia tik pajusti tą kvietimą.“ Jis išgirdo tą kvietimą, nors baigus mokyklą iš pradžių buvo įvairių svarstymų. Biržietis lankė Biržų aviacijos klubą, nes patiko skraidyti su sklandytuvais ir aviacija jį traukė. Galvojo apie civilinę aviaciją. Tačiau apsisprendimas buvo kitoks, nes jautė, kad jo vieta yra bažnyčioje.

„Nuo mažų dienų patarnavau gimtojo Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje ir joje gerai jaučiausi. Mano krikščioniškas gyvenimas ir tikinčio žmogaus gilinimasis į tikėjimo tiesas prasidėjo parapijoje. Visą laiką mačiau, kad Šv. Mišios ir dvasininko veikla yra svarbi žmonėms. Visą laiką jaučiau, kad esu savo vietoje… Todėl apsisprendimas atėjo labai ramiai – per maldą. Kai jauti Dievo kvietimą, tuos dalykus sudėjus pasirinkimas būna labai aiškus. Tai reiškia ir atsakomybę, nes gyvenimo pabaigoje Dievas sakytų ‘aš tave kviečiau, o tu neatsiliepei’. Aš jaučiau, kad Dievas mane kviečia, todėl ir apsispręsti nebuvo sunku. Tikėjau, kad Dievas visada padės tame kelyje, kurį pasirinkau.“

Suteiktas Biržų garbės piliečio vardas

Biržietis patvirtina, Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios parapijos bendruomenė taip pat padėjo jam augti: „Ir šiuo atveju Dievas veikė per žmones. Tuo laiku parapijoje dirbo puikūs kunigai, taip pat ir mano giminėje buvo dvasininkų – šie ir kiti pavyzdžiai įkvėpė bei padrąsino, galvojant apie savo ateitį. Iš jų aš gavau daug naudingų patarimų ir pritarimų.“

„Biržų parapija ir visa jos bendruomenė buvo ir dabar yra labai aktyvi. Netgi tarybiniais laikais ji buvo gyva. Kai aš patarnaudavau, buvo įkurtas jaunimo choras“, – jos indėlį prisimena biržietis.

Aktyvi bei didelė bendruomenė Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje susirinko ir š. m. vasario 17 d., kai mieste lankėsi ir su kitais bendražygiais Šv. Mišias aukojo pats kardinolas R. Makrickas. Tuomet Biržų rajono savivaldybė jam suteikė Biržų garbės piliečio vardą už reikšmingą indėlį skatinant krikščioniškų bažnyčių dialogą, ganytojišką tarnystę ir aktyvią veiklą, garsinant Lietuvos vardą tarptautinėse organizacijose, diplomatiniuose forumuose, rūpinantis Biržų krašto ateitimi.

„Pirmieji žmonės, kuriuos sutikau savo gyvenimo kelyje, buvo biržiečiai. Mano krikščioniškas gyvenimas ir tikinčio žmogaus gilinimasis į tikėjimo tiesas, visos svajonės prasidėjo Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Parapija kvietė ieškoti aukštesnių vertybių, nesirinkti paprasto kelio, bet įsiklausyti į Dievo sprendimą“, – sako dvasininkas, dėkodamas už šį apdovanojimą.

Studijas tęsė Romoje

Studijas jis pradėjo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje, vėliau jas gilino Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje. Po kunigystės šventimų 1996 m. penkerius metus R. Makrickas dirbo Lietuvos vyskupų konferencijos sekretoriate ir organizavo jubiliejinių 2000-ųjų metų šventimą. Kartu tai buvo ir pastoracinio darbo metai: iš pradžių Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje, vėliau – Šv. vysk. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedroje bazilikoje bei Vilniaus kunigų seminarijoje. Tai R. Makrickui buvo ypatingas laikas.

Po jubiliejinių metų lietuvis sugrįžo tęsti bažnyčios istorijos studijų Romoje, kur 2004 m. įgijo Bažnyčios istorijos daktaro laipsnį.

„Baigiant šias studijas, gavau kvietimą į Popiežiškąją bažnytinę diplomatinę akademiją, kurioje ruošiami kunigai diplomatinei Šventojo Sosto tarnybai Vatikano atstovybėse – nunciatūrose arba Romos kurijoje. Tai buvo atskiras kvietimas, prasidėjo nauja tarnystė“, – paaiškina dvasininkas.

Diplomatinė tarnyba leido pažinti pasaulį

Lietuvis nuo 2006 m. buvo priimtas į Šventojo Sosto diplomatinę tarnybą ir dirbo keturių skirtingų šalių nunciatūrose (Šventojo Sosto ambasadose).

„Diplomatinė tarnyba prasidėjo Vatikano atstovybėje Sakartvelo, Armėnijos ir Azerbaidžano šalims, – apie pirmąjį paskyrimą pasakoja dvasininkas. – Ten buvo maža lietuvių bendruomenė, todėl Tbilisyje Šv. Mišias laikydavau tik per Šv. Velykas ir Šv. Kalėdas. Šiaurės Europos šalyse (nuo Islandijos iki Danijos) gyveno jau daugiau lietuvių, todėl ir Šv. Mišias jiems laikydavau kartą per mėnesį.“

Sutiktų tautiečių skaičius ženkliai išaugo, prasidėjus diplomato tarnybai Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Amerikos lietuvių bendruomenė – išskirtinė

„Dirbau Vatikano nunciatūroje Vašingtone. Šiame mieste ir aplink jį nebuvo lietuvių kunigų, todėl tekdavo važiuoti ir į Baltimorę bei Filadelfiją. Bet mano kaip dvasininko pagrindinė pagalba buvo skirta lietuvių bendruomenei Džordžtaune (Vašingtono šiaurės vakarinėje dalyje) veikiančioje parapijoje. Čia nuo senų laikų lietuviai turėdavo lietuviškas Šv. Mišias, kunigai atvažiuodavo ir iš kitų JAV miestų. Todėl tuos 3,5 metų tarnystės JAV kartu skyriau lietuvių išeivijos pastoracijai – parapijoje ir lituanistinėje mokykloje vykdavo lietuvių susitikimai, būdavo gyvas ir malonus bendravimas“, – prisimena kardinolas ir paaiškina, kuo visa Amerikos lietuvių bendruomenė jam buvo įdomi ir išskirtinė. – Ji išliko daugiasluoksnė. Tai žmonės, kurie atvyko karo metais, kurie jau gimė Amerikoje ir naujoji tautiečių banga. Įvairių kartų gyvenimas man buvo labai įdomus, nes matydavau, kaip naujoji įnešdavo savo naują požiūrį ir tradicijų į jau nusistovėjusį gyvenimą…“

Pasak dvasininko, senoji tautiečių karta čia padėjo išsaugoti ir lietuvybę: „Ji kitokio pasirinkimo neturėjo, kai liko gyventi kituose kraštuose. Lietuviai kūrė įvairias lietuviškas įstaigas ir organizacijas, kurios veikia iki šiol. Tai mokyklos, ligoninės, parapijos bažnyčiose. Dabar atvažiavęs žmogus, jeigu nori prisiliesti prie lietuviškos bendruomenės, atranda ir lietuvių istoriją, ir pavyzdį, kaip diasporai gyventi kitoje šalyje. Daugiausia vyresni lietuviai perduoda savo patirtį – paaiškina ir pataria, kur geriau save realizuoti.“

Diplomatas įvertina lietuvių diasporos reikšmę visai tautai, palygina skirtingose valstybėse gyvenančias bendruomenes: „Amerikos lietuviai išsiskiria tuo, kad jie turi stiprų savo tautybės pagrindą. Šioje šalyje tvirtai įsikūrusios lietuvių parapijos, jų veikla plati ir jau nusistovėjusi. Tuo tarpu Šiaurės Europos kraštuose bei Sakartvele tokių dalykų nemačiau. Ten tik dabar susikuria naujos lietuvių bendruomenės. Pavyzdžiui, Švedijoje lietuviai seniai turėjo bendruomenę, tačiau ji stipriai atsinaujino tik per paskutinius dešimtmečius. Iš Lietuvos tautiečiai ten atvyko darbo ieškoti – tai buvo visai kita priežastis nei ta, dėl kurios jie bėgo karo metu.“

Diasporai dvasininkai reikalingi

„Vis dėlto, gyvenimas toks yra – jeigu žmonės laisvai pasirenka ir gali save realizuoti kitose šalyse, pasaulis tampa atviresnis. Tuomet svarbiausia yra neprarasti noro būti lietuviais ten, kur mes esame, – pabrėžia kardinolas R. Makrickas. – Dievas tokioms situacijoms visaip mus paruošia. Lietuvybės ir netgi bažnytinių tradicijų išsaugojimas kitoje šalyje išlieka svarbus, nes reikia melstis savo tautos ir protėvių kalba. Kiekvienoje šalyje yra tos šalies dvasininkai, tačiau savi tautiečiai tuomet duoda labai daug. Tai irgi padeda suburti lietuvius.“

Dvasininkui visada būdavo svarbu prisidėti ir prie kultūrinės ar kitokios lietuviškos veiklos įgyvendinimo, Amerikoje – prie dainų ir mokslo švenčių organizavimo: „Tai mus vienija ir parodo Lietuvą pasauliui. Tuo pačiu tai yra pagalba Lietuvai, nes kitos šalies žmonės išgirsta apie mūsų tėvynę.“

Esant už Lietuvos ribų, tautiečių buvimas kartu, vienas kito palaikymas, pasak kardinolo, reikalingas įvairiose, ne visada ir džiugiose situacijose: „Islandijoje turėjau galimybę lankyti kalėjimus. Ten taip pat teko sutikti lietuvius. Man kaip diplomatui ir dvasininkui būdavo lengviau patekti į šias įstaigas. Todėl Reikjavike Šv. Mišias laikydavau ir miesto katedroje, ir kalėjime. Tai buvo tikrai ypatinga tarnystė ir pagalba žmonėms, kuriems mažiau sekėsi gyvenime.“

Kaip ypatingą laiką pašnekovas taip pat prisimena po JAV gautą paskyrimą į Afriką – Gabono Respubliką. Tai buvo pirmoji Afrikos ir pirmoji prancūziškai kalbanti šalis, kurioje R. Makrickui teko darbuotis ir reikėjo prisitaikyti prie šios šalies kultūros ir Bažnyčios gyvenimo.

Bendruomenė vienija tautiečius

Kardinolas R. Makrickas prisipažįsta, šiuo metu praktiškai visas jo laikas skirtas tarnystei Švč. M. Marijos Didžiojoje bazilikoje, taip pat darbui Vyskupų dikasterijoje Vatikane.

Tačiau jis išlaiko ir ryšį su vietos lietuvių bendruomene Romoje: „Čia įsikūrusi lietuviška Šv. Kazimiero kolegija, kurioje studijuoja kunigai iš Lietuvos. Pastoraciniu požiūriu nereikia didelės pagalbos, kadangi kunigų čia būna. Tačiau kada rengiamos didesnės šventės bei susitikimai, sulaukiu kvietimo ir aš – vis dėlto, esu kardinolas. Bet kuriuo atveju čia buriasi lietuvių bendruomenė. Tai yra bazinis lietuvių gyvenimas. Visiems mums jis yra svarbus!“