Kelionė į karą ir atgal

Virginija Petrauskienė.

Lietuvė medikė Rita Vaitauskaitė dar prieš mėnesį negalėjo net įsivaizduoti, kad visai netrukus ji su tarptautine gydytojų grupe nukeliaus į karo zo­ną ir kad ta zona bus taip netoli nuo Lie­tuvos – Ukrainoje. Ji negalėjo net susapnuoti, kad čia dėl paskelbto oro pavojaus teks slėptis požeminiame bunkeryje, kad ji kalbėsis su žmonėmis, siaubingų nusikaltimų liudininkais, kuriuos iš arti apšaudė ir sužalojo ru­sų kariai. O per kelias karo dienas nerūpestingą vaikystę praradęs dvylikametis berniukas Timofey Prusakov, ku­rio akyse buvo nušauta jo mylima močiutė, Ritos paprašys: „Papasakokite ir parodykite  visiems, kas vyksta mū­sų šalyje.”

Praėjusią savaitę rašėme apie tai, kad iš Čikagos buvo išskraidinta Ukrainai skirta vaistų ir kitų būtiniausių daiktų siunta – 167 lagaminai, kuriuos lydėjo grupė savanorių medikų. Viena iš jų – lietuvė Rita Vaitauskaitė, šios savaitės pradžioje laimingai grįžo iš karo niokojamos Ukrainos. Ji sutiko papasakoti „Draugui” apie tai, ką pamatė ir patyrė šios nepamirštamos ir sukrečiančios humanitarinės kelionės metu.

Dalį krovinio skraidino nemokamai

Rita dirba psichiatre (psychiatric nurse practitioner) Heartland Health Center. Čia ji susipažino su ukrainiete gydytoja Irina Lelik, kuri pirmąją ka­ro dieną, vasario 24-ąją, buvo savo gim­tojoje Ukrainoje. Grįžusi į Čikagą, Irina ėmė rinkti būtiniausius medika­mentus, taip reikalingus kovojantiems savo tautiečiams. Prie jos iniciatyvos prisijungė kelios žinomos tarptautinės visuomeninės organizacijos (viena iš jų – MedGlobal, teikian­ti pagalbą pasaulyje esančiose karo zonose nukentėjusiems gyventojams) bei daugybė įvairių tautybių žmonių. Į šį darbą aktyviai įsijungė ir lietuviai. Ypač daug padėjo JAV LB Tarybos prezidiumo pirmininkė Austėja Sruoga, Čikagos lietuvių Ro­tary klubo atstovas Liutauras Žemai­tis, taip pat daugelis kitų mūsų tautie­čių.

Delsti nebuvo galima. Jau kovo 9 dieną iš tarptautinio O’Hare oro uosto pakilo Lenkijos avialinijų LOT lėktuvas su 167 lagaminų labdaros kroviniu.

Rita pasakojo, kad oro uoste lagaminams su medikamentais buvo atidaryta atskira eilė, jie buvo priiminėjami ir registruojami kone tris valandas. LOT avialinijų vadovybė net 90 lagaminų sutiko skraidinti nemokamai, o likusiems buvo nustatytas minimalus mokestis.

Lėktuvas nusileido Varšuvoje. Lenkijoje liko dalis iš Čikagos atskraidintų lagaminų. Iš JAV atskraidintą paramą pažadėjo paskirstyti į pagalbą Ukrainai aktyviai įsijungę lenkų savanoriai.

Trūksta ne tik vaistų, bet ir lavonmaišių

Kita dalis krovinio kartu su visa medikų grupe autobusu, kuriuo iš anksto pasirūpino vienas iš šios labdaros akcijos dalyvių, iškeliavo į Ukrainos miestą Lvivą, esantį maždaug už 400 kilometrų (apie 250 mylių) nuo Lenkijos sostinės. Kelionė iki Lvivo užtruko gerokai ilgiau, nei būtų trukusi taikos metu – kelyje savanoriai praleido 7 valandas.

Prie Čikagos medikų grupės Lenkijoje kartu su savo asistentu prisijungė greitosios pagalbos gydytoja iš Anglijos Rosena Allin-Khan, kuri yra ir Didžiosios Britanijos parlamento narė. Grupėje buvo ir MedGlobal organizacijos steigėjai – dr. Zahir Sahloul ir dr. John Kahler. Prie Ukrainos sienos gydytojų autobusą pasitiko policijos ekipažas, kuris palydėjo juos iki Lvivo.

Amerikiečių atvežti vaistai buvo paskirstyti – juos pasiėmė atvykę įvairių ligoninių atstovai. O dalį brangaus ir taip reikalingo labdaros krovinio vienai nakčiai nuvežė į saugią slėptuvę – vieną iš Lvivo bažnyčių. Nors vaistų nepakanka ir Lvivo apskri­ties ligoninėms, tačiau didžioji dalis medikų atskraidinto krovinio – vaistų ir tvarsliavos – buvo išsiųs­ta į priekines fronto lini­jas.

Kelioms dienoms į Ukrainą atvykusiems medikams buvo suplanuota daug susitikimų – su Lvivo merijos, taip pat Ukrainos sveikatos ministerijos atsakingais specialistais. Šiame pasitarime, prisijungę per Zoom, dalyvavo ir 250 gydytojų iš įvairiausių Ukrainos ligoninių. Jie kalbėjo apie būti­niausių medicinos preparatų trūkumą ir dėl to susidariusią sunkią padėtį jų gydymo įstaigose. Ko labiausiai trūksta su agresoriais kariaujančios Ukrai­nos ligoninėse? Pirmosios pagalbos vaistinėlių, turniketų (instrumen­tų, skirtų operacijos metu suspausti kraujagyslėms), antibiotikų, nuskaus­minančių vaistų, tvarsliavos ir kt.

„Mes atvežėme nuskausminančių vaistų, jie reikalingi. Tačiau gydytojai sakė, jog labai trūksta opiatų – narkotinių medžiagų pagrindu pagamintų stiprių nuskausminimo vaistų. Ir dar ko trūksta Ukrainai – tai mirusiems skirtų plastikinių maišų su identifikacinėmis kortelėmis”, – pasakojo Ri­ta.

Gydytojai rengiasi galimai cheminei atakai

Ukrainos gydytojai išsakė prašymą, kad jiems būtų parengtos rekomendacijos, kaip elgtis ir ką svarbiau­siai daryti, gelbstint cheminės atakos metu sužalotų žmonių gyvybes. Matant Rusijos armijos žiaurumus Ukrainoje neatmetama, kad tokios atakos gali bū­ti neišvengiamos. Sirijos karo patir­tis rodo, kad sunku neprarasti pusiaus­vyros, kai į ligoninę vienu metu suveža 130 po cheminės atakos dūstan­čių žmonių. Kurį pirmiausiai gelbė­ti? Kaip medikams susidoroti su tuo, jog kasdien jiems darbe ir taip tenka patirti milžiniškus psichologinius krūvius? Šie klausimai taip pat buvo aptariami susitikimuose. MedGlobal atstovai pažadėjo parengti metodines rekomendacijas ir filmuotas pamokas Ukrainos medikams, kaip elgtis gelbstint cheminės atakos metu sužalotus žmones.

Ar nebuvo baisu keliauti į karo zoną? Ar neteko dėl galimo bombarda­vimo slėptis požeminėje slėptuvėje?

Rita sako, kad kelionės metu ji visai nesibaimino, jautėsi gana saugiai. Tiesa, apie tai, kad keliauja į Ukrainą, ji savo tėvams, gyvenantiems Lietuvoje, neužsiminė. O broliui paskambino ir apie kelionę papasakojo jau tuomet, kai Varšuvos oro uoste laukė skrydžio į JAV. 

Per tas dvi dienas, praleistas Lvive ir jo apylinkėse, kelis kartus staugė oro pavojų skelbiančios sirenos, girdėjosi tolimi sprogimai. Kartą, ėmus staugti sirenoms, Ritai drauge su kole­gomis medikais teko bėgti į požeminę slėptuvę, kurioje glaudėsi maždaug 50 žmonių – daugiausiai moterys su vai­kais.

„Aš tų moterų klausiau, ar jos nebijo. Daugelis jų su ašaromis akyse sa­kė, kad nebijo ir galėtų iš karto eiti kariauti už Ukrainos laisvę”, – prisimi­nė pašnekovė. Ji pridūrė, kad Lvive, kuris vis dar buvo laikomas palyginti saugia vieta Rusijos kariuomenės niokoja­mo­je šalyje, jautėsi nerimas ir karo ženk­lai: mieste buvo matyti nepapras­tai daug žmonių su lagaminais. Ir gali­ma suprasti, kad tai tikrai ne turistai. Tai žmonės, palikę savo namus ir ieškan­tys saugumo sau ir savo šeimai.

Rusų karių šūviai – į besitraukiančią šeimą

Nors medikų delegacija buvo suplanavusi daugiau įvairių susitikimų, pokalbių apie reikalingą paramą, daliai grupės teko išvykti kiek anksčiau, o Lvive dar vienai dienai pasiliko du grupės nariai. Tačiau jiems buvo lemta patirti agresorių oro ataką, kai šalia miesto buvo subombarduotas ukrainie­čių karinis objektas. Nors amerikiečiai, atvykę su humanitarinės pagalbos kroviniu, nenukentėjo, tačiau jų kelio­nė link sienos su Lenkija buvo kur kas sunkesnė – dalį kelio teko įveikti pėsčio­mis.

Anksčiau išvykusi medikų grupės dalis į Lenkiją paėmė nuvežti ir pakeleivius – vieną tragiško likimo ukrainiečių šeimą. Šios šeimos nariai – sene­liai, 61-erių Nina ir trejais metais vyresnis Vasiliy Shripa, jų dukros, 39-erių Tallina Soboleva su 10-mečiu sūnumi Jelisey ir 34-erių Illina Prusakova su 12-kos metų sūnumi Timofey, dviem automobiliais „žaliuoju koridoriumi” traukėsi link Lvivo. Viename iš automobilių kartu su šeimininkais keliavo ir jų augintinė katytė. Pakeliui karo bėglių automobilius sustabdė rusų kariai. Nors mašinos buvo paženklintos taikių gyventojų ženklais, agresoriai ėmė šau­dyti. Šio išpuolio metu šeimos akivaizdoje mirtinai buvo sužalota močiu­tė. Ji, nesulaukusi medikų pagalbos, užgeso. Neišgyveno ir katytė.

Į Lenkiją vežė sužalotus šeimos narius

Kiti šeimos ekipažų nariai buvo sužaloti – senelis, viena dukra ir abu anūkai pusbroliai patyrė šautines rankų žaizdas – ko gero, rankomis dengdamiesi nuo šūvių, jie išsigelbėjo nuo kur kas rimtesnių, gal net mirtinų sužalojimų. Po šio išpuolio sveika liko tik vieno berniuko mama – ji vežė sušaudytą savo šeimą į kelias ligonines, tačiau tik trečioje ar ketvirtoje iš jų sulaukė pirmosios, skubiosios pagalbos, bet ne gy­­dymo. Kitose nebuvo galimybės jiems padėti. 

Humanitarinės grupės nariai šią šeimą nugabeno į Lenkiją, Liublino miesto ligoninėje jie bus nemokamai operuojami ir gydomi. Kelionės metu sužalotiems šeimos nariams buvo leidžiami nuskausminamieji vaistai.

„Mane sužavėjo Timofey, kuris puikiai kalba ne tik ukrainiečių, bet ir rusų bei anglų kalbomis. Berniukas pasisakė, kad dar mokosi vokiečių kalbos, kad užaugęs nori studijuoti mediciną ir tapti odontologu. O kiek tokių vaikų, kaip Timofey, žuvo per bombardavimus? Aš paklausiau tos šeimos, ar jie sutinka nusifotografuoti, ar galima kitiems pasakoti apie jų siaubingą patirtį. Jie sutiko ir davė leidimą viešinti jų nuotraukas, sakydami: ‘Papasakokite ir parodykite  visiems, kas vyksta mūsų šalyje’. Mes siūlėme jiems pini­gų, tačiau jie atsisakė imti. O keliavo penkių asmenų šeima su dviem plastikiniais maišeliais. Tiek liko iš viso jų per gyvenimą sukaupto turto”.

Pasienyje – ukrainiečių vaikų grobimai

Ukrainos ir Lenkijos pasienyje ke­liautojai pasirinko pasieniečių punktą, kuriame yra mažiau nuo karo bėgančių ukrainiečių. Bet ir šioje pasienio zonoje buvo pakankamai daug pabėgėlių. Juos, kaip ir visur, pasitinka įvairių tautų savanoriai – siūlo karštą maistą, medikamentus, kitokią reikalingą pirmąją pagalbą. Tarp savanorių Rita sutiko ir lietuvių grupę. Pasikalbėjo su dviem jaunais vyrais. Jie pasakojo, kad jie ir dar keli grupės nariai pasiėmė atostogas ir su specialiu auto­busiuku, pritaikytu maisto gamybai, atvyko į pasienį. Čia jie verda valgyti ir maitina iš Ukrainos besitraukiančius pabėgėlius. „Mes kalbėjomės su savanoriais Martynu ir Daliumi. Beje, Martynas yra Vilniaus technikos universiteto elektronikos fakulteto docen­tas. Jis taip leidžia savo atostogas”, – pa­­sakojo Rita.

Ji pridūrė, jog Lenkijos pasienį pasiekusių šeimų dar neapleidžia pavojus. Ten masiškai grobiami vaikai ir, greičiausiai, ne įvaikinimui, o baises­niems tikslams.

Rita net neabejoja, kad tai buvo tik pirma, bet ne paskutinė jos kelionė į Ukrainą. Tai tik pirmoji medikamentų siunta. Bet tik grįžę, medikai vėl renka naują siuntą. Jie kviečia visus prisi­dėti piniginėmis aukomis. Už surink­tus pinigus bus perkami reikalingiausi fronto linijose medikamentai ir įrankiai.

Pinigus MedGlobal siųsti galima šiais adresais: https://lnkd.in/dY3ZFfrr

arba Connect@MedGlobal.org „Ukraine relief”.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2022-ųjų m. Kovo 17 d. numeryje, Vol. CXIII NR. 21)