DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Živilė Symeonidis.
Kai atrinkinėjome šiam festivaliui filmus, nesitikėjome, kad kaip į dešimtuką pataikysime dėl naujai susiklosčiusių įvykių Ukrainoje ir Baltijos šalių regione – net penki iš devynių filmų yra karų su Rusija, Sovietų Rusija arba šaltojo karo tematika.
Bostono Baltijos šalių filmų festivalis (BBFF) prasidėjo vasario 25 d. estų filmu „Dawn of War” (2020, rež. Margus Paju), kuris daug kam sukėlė deja vu jausmą – tai Antrojo pasaulinio karo pradžios istorija apie šnipą, turintį surasti sovietų dvigubą agentą. Latvių „Blizzard of Souls” (2020, rež. Dzintars Dreibers, 2020) – istorija apie Pirmąjį pasaulinį karą ir jaunuolį, kuris, mamai žuvus nuo vokiečių kulkos, išėjo su tėvu ginti tėvynės nuo trijų ugnių – vokiečių armijos, caro armijos ir bolševikų. Giedrės Žickytės dokumentinis filmas „Šuolis” (2020) – 1970-aisiais Bostono pakrantėje įvykusi tragiška lietuvių jūreivio Simo Kudirkos istorija, kuri atskleidžia baisiąją sovietų režimo pusę ir kovos už žmogaus teises užkulisius. Politinio prieglobsčio prašęsis S. Kudirka dėl siaubingo pakrantės patrulių vadovybės sprendimo buvo grąžintas į sovietų laivą, vėliau trejus metus kalėjo gulage, kol masinių protestų už žmogaus, o konkrečiau jo, S. Kudirkos teises, JAV vyriausybės dėka bei įsikišus kelioms uolioms ir politiškai aktyvioms jaunoms mamoms (jos susisiekė tiek su S. Kudirkos šeima, tiek ir su Kongreso nariais bei to meto Valstybės sekretoriumi), jis pagaliau buvo išlaisvintas. Grįžęs iš gulago S. Kudirka persikėlė gyventi į JAV, o vėliau sugrįžo į laisvą Lietuvą, nes niekur nėra geriau nei tėvynėje.
Jurgio Matulevičiaus „Izaoko” (2019, Antano Škėmos apysakos „Izaokas” motyvais) veiksmas irgi vyksta septintojo dešimtmečio sovietų Lietuvoje, kurioje KGB tardymai, sekimai, pasiklausymai buvo kasdienybė. Tai meniškai ir meistriškai jauno režisieriaus sukurta drama apie kertines vertybes – meilę, draugystę, išdavystę, o taip pat apie žmogžudystę ir kaltę. Šis filmas pateko tarp 6 geriausių Europos debiutinių filmų prestižiniuose Europos kino apdovanojimuose. Tai tik antras vaidybinis lietuvių režisieriaus filmas, pelnęs tokį aukštą pripažinimą (pirmasis buvo Šarūnas Bartas). Filmui pagyrų negailėta ir JAV Slumdance filmų festivalyje, kuris garsina jaunus talentingus režisierius).
Įtampa ir istorijos pasikartojimo baimė ar nuojauta persmelkia Baltijos šalių filmų kūrėjus tarsi atėjusi iš kolektyvinės pasąmonės. Kaip ir nuojauta bei suvokimas Karolio Kaupinio filme „Nova Lituania” (2019, Atėnų filmų festivalio apdovanojimą pelnęs filmas, Lietuvos nominacija „Oskarams”) – Lietuva per maža, žmonių per mažai jos plotui apginti, ji apsupta didžiųjų kaimynių, ją tuoj puls, vos sulaukusią nepriklausomybės dvidešimtmečio, dar tokią jauną valstybę, bet jau patikėjusią savo laisve ir vakarų garantuojamu saugumu. Vieno geografijos profesoriaus neįtikinamas įtikinėjimas (paremta tikra profesoriaus Kazio Pakšto istorija), kad Lietuvą reikia skubiai perkelti į Argentiną, Madagaskarą, Quebec, bet kur, kad ji išliktų, skamba kaip marazmas, fantazija, kliedesys. Tačiau režisierius K. Kaupinis sako: „Lietuvos iškelt neįmanoma, tai buvo absurdiška idėja. Niekur bėgt nereikia, reikia kovot. Tik gaila, kad Lietuva neturi sėkmingo pavyzdžio, o partizanų, pavyzdžiui Ramanausko Vanago likimas nelabai padrąsina”. Šiomis dienomis atsirado pavyzdys visai netoliese – Ukraina, kurios žmonės ir vadai galėjo bėgt, bet nebėgo, galėjo kapituliuot, bet nekapituliavo. Įkvepiantis pavyzdys.
Tikrovė iš ekrano nužengė į gatvę
Besisvečiuojančius režisierius iš Lietuvos pritrenkė Ukrainos užpuolimo žinia. Bostone viešėję K. Kaupinis ir J. Matulevičius per Baltijos šalių filmų festivalio vakarienę kalbėjo, kad jiems dabar ne iki festivalių, kad dabar kovoti už laisvę ir nepriklausomybę, laikas grįžti namo ir imtis ginklų, ne kameros. Lietuvių režisieriai nusifotografavo su BBFF organizatoriais ir svečiais, laikydami Lietuvos istorinę vėliavą – su Vyčiu raudoname fone, – taip pareikšdami, kad Lietuva ir jos filmų kūrėjai remia Ukrainą, suvokia jos skausmą ir beviltišką situaciją, nes Lietuva tai išgyveno 1940-aisiais. Tas siaubas jau įsirėžęs visų lietuvių kolektyvinėje sąmonėje – ir teritorijos padalinimas, ir šalies aneksija. Belieka tikėti, kad Ukrainai taip nenutiks. Tikėti ir melstis. Ir protestuoti prieš Putino brutualumą, demokratinės, nepriklausomos, nepalaužiamos dvasios ukrainiečių beprasmį žudymą.
Pirmąją protesto akciją Bostono ukrainiečių bendruomenė organizavo jau kitą rytą po Rusijos armijos įsiveržimo į Ukrainą. 2022 m. vasario 25 d. 11 val. r. prie Vyriausybės rūmų protestuojantys Bostono ukrainiečiai ir juos palaikantieji, nešini vėliavomis, skandavo miesto centre. Įvykių sūkuryje dalyvavo ir Bostono lietuvių kilmės amerikietė ilgametė tautininkė Birutė Šležas su Bostone viešėjusiais jaunais Lietuvos režisieriais Karoliu ir Jurgiu. Jie laikė didelę Lietuvos vėliavą, taip išreikšdami solidarumą bei paramą ukrainiečiams. Craig LaMoult iš WGBH radijo paėmė interviu iš Karolio, Jurgio ir Birutės, kuriame jie ne tik išsakė palaikymą Ukrainai ir jos žmonėms, bet ir pabrėžė pavojaus grėsmę Baltijos valstybėms dėl Putino vykdomo plano atkurti Tarybų Sąjungą. Karolis ir Jurgis reporteriams buvo pristatyti kaip lietuvių režisieriai, atvykę į Bostoną rodyti savo filmų Baltijos šalių festivalyje. Karolį Kaupinį WGBH citavo reportaže internete, iš jų interviu taip pat ėmė Boston Globe laikraščio žurnalistai, o Lietuvos vėliava buvo parodyta NBC 10 Bostono televizijos reportaže (https://www.wgbh.org/news/local-news/2022/02/24/massachusetts-ukrainian-community-and-supporters-cry-out-in-protest-against-russian-invasion).
Sakoma, kad tie, kas žino istoriją, gana tiksliai nuspėja ateitį. Tačiau niekas negalėjo patikėti, kad įsiliepsnos naujas karas. Buvo ir man sunku suvokti situacijos tragiškumą ir rimtumą, kol kitą rytą nepažadino režisieriaus K. Kaupinio skambutis ir prašymas – gal galima būtų pakeisti bilietą į Lietuvą, ir kuo skubiau. Pageidautina rytoj. Lietuvių Fondo ir Lietuvių Bendruomenės Kultūros tarybos festivaliui skirtos paramos bei Bostono LB vadovės Esteros Sunelaitės pastangų dėka režisieriai skubiai išskrido namo. Jiems buvo svarbu saugiai pasiekti Lietuvą. Jurgis žurnalistams, ėmusiems iš jų interviu Bostono centre, pasižadėjo kovoti už tėvynę – sako, dabar teks pažadą tesėti.
Tas komentaras susišaukė su kitu įvykiu. Latvių režisierius Dzintars Dreibergs pasakojo: „Vaikinas, suvaidinęs pagrindinį vaidmenį ‘Blizzard of Souls’, Oto Brantevics, kuris nebuvo profesionalus aktorius ir net nebuvo niekur bandęs vaidinti, jam viskas gavosi tiesiog natūraliai, ir kurį atrinkome iš 2 500 kitų paauglių, nusipirko ginklą, sėdo į traukinį, ir išvyko kovoti į Ukrainą.”
Buvo smagu salėje matyti nemažai jaunimo – mums svarbu, kad jie sužinotų istoriją, suprastų, už ką jų proseneliai, seneliai ir tėvai kovojo, kad rastų atsakymą, kodėl šiandieninė situacija jiems iškelia tą patį klausimą. Taip pat buvo gera matyti senjorus, kurie gyvai prisimena profesoriaus K. Pakšto, norėjusio išgelbėti Lietuvą prieš Antrąjį pasaulinį karą ir ją perkelti į kitą žemyną, istoriją („Nova Lituania”). Smagu buvo matyti veidus tų, kurie jaunystėje dalyvavo protesto akcijose dėl S. Kudirkos („Šuolis”) ir girdėti, kad žmonės visam savaitgaliui atvažiavo net iš New Jersey ar Connecticuto valstijų. Jie nori pamatyti visus Baltijos šalių naujausius filmus, teigia, kad toks renginys svarbus ir reikalingas, nes praplečia akiratį, pagilina supratimą, sugretina išgyvenimus, tiesia tiltus tarp žmonių ir kartų.
Nors režisieriai iškeliavo ir sėkmingai pasiekė namus, BBFF toliau tęsiasi: iki kovo 18 d. filmus galima pamatyti virtualioje erdvėje. Daugiau informacijos: www.bostonbalticfilm.org.
Živilė Symeonidis – Bostono LB narė, BBFF organizacinio komiteto narė.
Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2022-ųjų m. Kovo 10 d. numeryje, Vol. CXIII NR. 19)