Kelionė į save

Kalbėjosi Jovita Beliak.

„Kai kurie žmonės gyvena praeitimi, kai kurie – ateitimi. Arba, tokie kaip aš – gyvena pasimetę laiko ir geografijos sudėtingumo apmąstymuose”, – teigia rašytojas Antanas Šileika. Ši mintis puikiai  apibūdina ką tik leidyklos „Stonehewer Books” išleistą jo naują knygą „The Death of Tony”

Lietuvių literatūroje vis dažniau girdimas Antano Šileikos vardas su­skambėjo dar kartą – kovo  pradžioje išėjo nauja rašytojo knyga „The Death of Tony”. Ši knyga – tai autobiografinė esė apie gyvenimą tarp dviejų pasaulių – Ka­nados ir Lietuvos. Ka­nadoje gyvenantis lietuvių kilmės prozininkas pasakoja savo patirtį apie tai, kaip augo lietuvių išeivijos šeimoje bei apie asmenines Lietuvos paieškas.

Antanas Šileika – prozininkas, kri­tikas, gimęs 1953 m. Toronte, Ka­nadoje. Po studijų Toronto universi­tete, keletą metų gyveno Paryžiuje. Studijavo prancūzų kalbą, dirbo ang­lų kalbos mokytoju ir literatūrinio žurnalo „Paris Voices” (Paryžiaus balsai) redakcijoje. 1979 m. grįžo į Ka­nadą. Dirbo Humber College meno direktoriumi, redagavo Kanados literatūrinį žurnalą „Descant”. Nors rašytojas užaugo veikiamas anglų ir kanadiečių literatūros, apie pasaulį daugiausiai rašo per lietuvišką priz­mę. Nors Lietuva yra nedidelė šalis, bet labai turtinga savo istorijomis. Tiesa, ne visuomet džiaugsmingomis.

A. Šileikos knygoje „The Death of Tony” aprašomas gyvenimas pa­ties autoriaus akimis: būnant mažu vaiku, augant bei tampant suaugusiu savarankišku vyru. Apibūdinamas gyvenimas tarsi dviejuose pasauliuo­se – Kanados ir Lietuvos, ypatingai švenčiant tokias šventes kaip Kalė­dos. Tėvai buvo stipriai „įsitvėrę” į lietuviškumą, tad ir autorius bei jo broliai tą jautė – eidavo į lietuviškas mokyklėles, bažnyčią, leisdavo vasa­ras skautų stovyklose, šoko tautinius šokius.

Autorius knygoje žaismingai pa­brėžia kai kurių žmonių elgesio ir išvaizdos detales, leidžiančias skaitytojui susidaryti spalvingesnį persona­žo įvaizdį, joje netrūksta humoro bei šmaikščių pasakymų. Pavyz­džiui, štai kaip tėtis sutiko sūnaus norą po mokyklos baigimo stoti į universitetą: „You want to go to the University of British Columbia?” my father asked, arms held up and apart as if he were a patriarch faced with an astonishing misfortune, like the birth of a goat from the womb of a cow.” Tėtis buvo griežtas, šaltas ir nepa­laužiamas. Beje, jis taip niekada ir neprisijaukino Kanados.

Knygoje pasakojama kaip autorius, studijuodamas anglų literatūrą, ieškojo kelio į Lietuvą. Žinių apie Lie­tuvą jis bandė ieškoti bibliotekose, ir, jei rasdavo Europos istorinėse knygose paminėtą Lietuvą, ji nebuvo mi­nima pagiriamaisiais žodžiais. Auto­riui gėlė širdį: „Vieta, kurios taip pri­mygtinai norėjau, beveik niekur neegzistavo.”

Kartą jo draugas iš Bostono paklausė, kodėl jį vadina Tony, jei jo tik­ras vardas yra Antanas: „Esi kilęs iš mažos tautos, kuriai gresia išnykimas, tačiau taip lengvai priimi asimiliaciją”. Šie žodžiai autorių privertė susimąstyti – nuo tada prasidėjo savojo identiteto paieška.

Išvykimas gyventi į Paryžių, bė­gi­mas nuo lietuvių bendruomenės ir malonus jos atradimas už Kanados ribų, vėliau – vizitai į Londo­ną, Barceloną, o galiausiai ir į Lietu­vą – tai įdomi iš pirmo žvilgsnio besiblaškančio žmogaus kelionė. Bet kar­tu tai ir asmeninė kelionė ten, kur šaukia širdis. Autoriaus sutikti žmo­nės, prasmingi pokalbiai ir tikros isto­rijos kaskart grąžina jį į Lietuvą.

Prieš pat Lietuvai atkuriant ne­pri­klausomybę, A. Šileika pajuto ne­numaldomą norą padėti šaliai skelbti apie artėjantį išsivadavimą. Grįžęs į Kanadą po apsilankymo Lietuvoje, kur turėjo progą susitikti su Algirdu Brazausku, pradėjo rašyti apie Lietu­vą straipsnius, kalbėti televizijos ir žinių laidose. Pasiekti Lietuvos ne­priklausomybę jis padėjo žodžiais. 

Knygoje minimi ne tik praeito amžiaus istoriniai faktai, bet įamžinamos ir šių dienų aktualijos – autorius pasakoja apie savo išgyvenimus „užstrigus” Lietuvoje, kai prasidėjo pandemija, nelieka nepaminėtas ir besitęsiantis Rusijos karas su Uk­raina.

„Kai kurie žmonės gyvena praei­timi, kai kurie – ateitimi. Arba, tokie kaip aš – gyvena pasimetę laiko ir geografijos sudėtingumo apmąstymuose”, – teigia autorius, puikiai api­būdinantis pagrindinę savo knygos „The Death of Tony” mintį.

Kalbiname rašytoją Antaną Ši­leiką apie naujausią jo knygą „The Death of Tony”.

Kodėl nusprendėte parašyti šią knygą?

Ši knyga – tai autobiografinis esė apie priklausymą dviem kultūroms – Kanados ir Lietuvos – ir įtampą tarp šių dviejų tapatybių. Neplanavau jos rašyti, bet leidėjas George Galt susi­žavėjo mano, kaip kanadiečio, veikla Lietuvoje, dalyvaujant Lietuvos parlamento patarėjų grupėje. Taip pat jis norėjo sužinoti, kodėl Kanados rašytojas anglų kalba rašo romanus, ku­rių veiksmas vyksta beveik vien Lie­tuvoje, kuri dabar yra visas mano iš­galvotas pasaulis. Ši grožinės litera­tū­ros strategija jam pasirodė keista, o pagalvojus – ir man.

Dauguma antros ir trečios kartos imigrantų asimiliuojasi, praranda kalbą, tačiau gali išlaikyti savotišką sentimentalią trauką savo lietuviš­kam paveldui. Man kitaip – Lietuva ir jos istorija yra gyva, įtaigi, bet var­ginanti. Vis bandau nusisukti nuo Lie­­tuvos, bet nepavyksta. Tuo pačiu visą gyvenimą ieškau Lietuvos, vis randu jos dalių atsiminimuose, pasa­kojimuose ir nuotraukose, o tada jau­čiuosi priverstas jas atgaivinti anglo­sferai, kuri beveik neturi supratimo apie Lietuvą, nebent būtų susiję su holokaustu.

Su kokiais iššūkiais susidūrė­te rašydamas knygą?

Vienas iš dalykų, kurį norėjau už­fiksuoti, buvo išnykęs pokario DP imigrantų pasaulis. Vyrai su fedo­ro­mis ir lietpalčiais, rūkantys cigare­tes, kad po Mišių keletą minučių ga­lėtų pabendrauti sustoję ant šaligat­vio prie lietuviškos bažnyčios. Kalė­dinio koncerto („eglutės”) dalyvių ma­mos, spindinčios iš pasididžiavimo, kad jų vaikai scenoje deklamuoja taip ilgai namuose repetuotus eilė­raš­čius. Man reikėjo dokumentuoti šį išnykusį pasaulį, o paskui patyrinėti, ką tai reiškia, nes šių lietuvių vyrų ir moterų vaikai – mano karta Kana­doje ir Amerikoje – stengėsi pritapti prie kitų.

Man reikėjo ištirti, ką reiškia dvi­nacionalizmas – jo idėją. Ir aš no­rėjau patyrinėti holokaustą Lietuvo­je, kuris man buvo beveik nemato­mas, kol sulaukiau pilnametystės.

Ar gyvenimas dvejuose pasau­liuose nevargina?

Tai tikrai vargina. Reikia be galo aiškinti vienam pasauliui kito pasau­lio egzistavimą ir kiekvieną pa­saulį įspėti, kaip jis atrodo kitam.

Pavyzdžiui, viešas Lietuvos įvaiz­dis yra labai geras, kai žiniose rodo, kad ji padeda Ukrainai, arba daug anksčiau, kai ji siekė nepriklausomybės. Bet kai Šiaurės Amerikos žiniose iškyla aštri holokausto problema, gaunu el. laiškų iš Kanados žy­dų draugų, klausiančių, kas vyksta. Kodėl Lietuva nėra atviresnė holo­kaus­to klausimu? Patiems Lietuvos žmonėms tokios problemos dažnai nematomos.

Bet aš nenoriu perdėti šių problemų. Kita medalio pusė yra ta, kad mano gyvenimas yra daug turtingesnis, nes priklausau dviem pasauliams. Vilniuje turiu draugų ir kole­gų, čia gyvena vienas sūnus, Toronte taip pat turiu draugų ir kolegų bei dar vieną sūnų. Mano žmona, kaip ir aš, yra lietuvių kilmės, todėl Lietuva visada šalia. Ir šiaip, kam pabrėžti sunkumus?

Juodaodė amerikiečių daininin­kė Josephine Baker praėjusio amžiaus pradžioje padarė karjerą Pary­žiuje. Bet ji dainavo prancūziškai „J’ai deux amours” – turiu dvi mei­les. Taip ir aš, ir dėl to man pasisekė.

Jei tėvai nebūtų jūsų įtraukę į lietuviškos bendruomenės veiklas, ar manote, kad susidomėjimas Lietuva anksčiau ar vėliau vis tiek būtų atsiradęs?

Tėvai tikrai nereikalavo, kad da­lyvaučiau lietuviškoje veikloje, išsky­rus lietuvišką bažnyčią ir lituanis­tinę mokyklą. Vėliau prasidėjo lietuviškos vasaros stovyklos, kuriose už­mezgiau daug viso gyvenimo draugysčių.

Važiavau į tokias stovyklas, nes mano vidurinis brolis Juozas buvo stovyklos patarėjas ir norėjau daryti viską, ką daro vyresni broliai. Jie man buvo „modeliai”. Mano vyriausias brolis Audris važinėjo po Šiaurės Ameriką kaip lietuvis studentas ak­tyvistas, tad tapęs studentu, pagal jį modeliavau save. Mano broliai yra už mane vyresni dešimčia ir šešeriais metais, aš jais sekiau.

Vis dėlto, susibendravęs su lietuviais, nuėjau savo keliu – stipraus tie­sioginio ryšio su Lietuva keliu.

Ar manote, kad visa ši kelionė atrandant Lietuvą ir ryšį su ja iš tikrųjų buvo savęs paties kaip rašytojo atradimas?

Taip, tai bent iš dalies tiesa. Dar universitete rašiau apsakymus apie lietuvius, geriančius ir šokančius va­karėliuose. Taigi lietuviška tematika atsirado anksti.

Kita vertus, aš rašiau apie Kana­dos literatūrą ir Kanados gyvenimą žurnalams ir laikraščiams. Buvau giliai įsitraukęs į Kanados literatū­ros kritinį ir redakcinį darbą ir pen­kiolika metų vadovavau svarbiai ra­šymo programai Humber rašytojų mokykloje. Taigi aš buvau ir esu susijęs su anglišku Kanados literatūriniu gyvenimu. Tai dalis to, kas mane laiko Kanadoje.

Bet grožinėje literatūroje Lietuva daugelį metų buvo mano tema. Tai dalis to, kas mane vėl ir vėl traukia į Lietuvą.

Ar jūsų vaikai taip pat blaškosi tarp dviejų pasaulių, ar yra pasirinkę kurį nors vieną?

Abu mano sūnūs kalba lietuviš­kai. Dainius jau dešimt metų gyvena Lietuvoje. Jis gilinosi į Lietuvą, bet kartu tarnavo ir Kanados kariuome­nėje Afganistane.

Gintaras kalba lietuviškai ir pa­lai­ko ryšius su savo vaikystės draugais lietuviais. Jis turi Lietuvos pilie­tybę ir balsuoja Lietuvos rinkimuose, taigi palaiko gyvus santykius su Lie­tuva. Tačiau jo vyras yra portugalas ir abu yra giliai įsitraukę į savo karjerą ir vietinį gyvenimą Kanadoje.

Koks būtų jūsų patarimas tiems, kurie viduje jaučia nerimą dėl nežinojimo, kur jie priklauso.

Eikite į vietą, kurioje jaučiatės gerai. Ir tai ne tik geografinė vieta, bet galbūt tam tikras įvykis, kuris jums turi prasmę. Tu vietų gali būti daugiau nei viena!

Santaros-Šviesos konferencijose Čikagoje praeityje būdavo kelių die­nų paskaitos lietuviškomis temomis – nuo mokslo iki meno. Tie suvažiavi­mai dabar kasmet vyksta Alantoje (Molėtų r.) Lietuvoje. Tos konferencijos Čikagoje buvo pirmoji vieta, kur aš pasijutau gyvas, žvalus, sužavėtas lietuvių kultūros, nes, nors ir nesu akademikas, šie dalykai mane domina. Tai galioja ir šiandien Alantoje.

Kasmet vykstanti knygų mugė Vilniuje yra mano mėgstamiausias me­tų renginys, kuriame keturias die­nas iš eilės kas valandą lankau pas­kaitas. Tai mano Lietuva. Ne tik vie­ta, bet ir tam tikras veiklos židinys.

Kalbant apie Kanadą, man patinka šnekučiuotis su rašytojais knygų pri­statymo metu, skaityti naujų ka­nadiečių romanų apžvalgas, o prieš tai, kai sveikata buvo stipresnė, nebuvo kitos tokios vietos, kuri man patiktų labiau nei buvimas kanojoje – plaukimas upe Kanados miškų gilumose.

Kam rekomenduotumėte perskaityti šią knygą?

Nors esu vyresnis už daugumą trečiosios bangos emigrantų iš Lietu­vos, esu pavyzdys to, ką gali patirti jų vaikai, jei pasirinks gyventi užsienyje, o ne kraustytis į Lietuvą (beveik parašiau „grįžti”, bet jie negrįžtų, jei būtų gimę užsienyje – jie tiesiog „išvažiuotų”). Prisimenu, kaip savo knygoje „Iš dviejų renkuosi trečią” Kipre gyvenanti autorė Dalia Stapon­kutė susimąsto apie savo ir savo vai­kų tapatybę. Kai pirmą kartą pasiro­dė knyga, pasakiau jai, kad nors esu daug vyresnis už ją, atstovauju vienai versijai, kuo gali tapti jos vaikai.

Kaip dažnai ir kokiais tikslais atvykstate į Lietuvą?

Pastaruosius aštuonerius metus su Pasaulio Lietuvių Bendruo­me­nės/LR Seimo komitetu į Lietuvą va­žiuoju bent du kartus per metus. Vienais metais ten lankiausi penkis kartus, nes turėjau papildomus literatūros renginius. Tačiau sendamas – man dabar 71-eri metai – nesu tikras, ar sugebėsiu išlaikyti tokį tempą. Ma­no kadencija PLB/LRS komitete baigiasi 2024 m. pabaigoje, ateis lai­kas kitam žmogui iš Kanados imtis šio vaidmens. Šeimos ir literatūriniai renginiai ir ateityje vėl nuves į Lietu­vą bent kartą per metus. Tikiuosi.

O savo širdyje aš visada esu šalia.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2024-ųjų m. Kovo 16 d. numeryje, Vol. CXV NR. 22)