„Lituanica” – lyg simbolinis tiltas per Atlantą

Kalbėjosi Virginija Petrauskienė.

Šią ir ateinančią savaitę iš Lietu­vos į Čikagą renkasi miuziklo „Litua­ni­ca” kūrėjai ir atlikėjai. Jų laukia dvi įtemptos bendrų repeticijų savai­tės su čia gyvenančiais prie spektaklio prisidė­siančiais šokėjais ir voka­listais. Naujai suformuo­ta atlikėjų ko­manda scenoje žada parodyti nuos­tabų muzikos ir šokio  reginį.

Apie pasirengimą spektak­liui kal­bėjomės su JAV LB Kultūros tarybos pirmininke ir tautinių šokių „Suk­tinis” vadove Giedre Knieža bei ką tik iš Lietuvos atvykusiais šo­kėjais choreografais Ieva Tarasevi­čiene ir Donatu Bakėjumi.

Pirmadienį, kovo 11 d. Čikago­je pasirodė pirmieji „Lituanicos” atlikėjai. Prasideda rimtas darbas?

Giedrė.: Pirmadienį atvyko du šokėjai –  Ieva Tarasevičienė ir Dona­tas Bakėjus. Mes su jais ne viename projekte esame bendradarbiavę. Jie atvyko pirmieji ir dirbs su „Sukti­nio” šokėjais, o patys taip pat šoka spek­taklyje. Atvyko iš Lietuvos solis­tė šokėja Evelina Kauklienė ir šio miu­ziklo režisierius Mantas Verbie­jus. Jau prasidėjo kasdieninės vakarinės repeticijos, kurios paprastai trunka kokias penkias valandas.  Visi šokėjai  po darbų atvažiuo-ja ir kasdien kone iki vidurnakčio repetuoja. Esa­me jau „atidirbę” tą sistemą: vie­ni ruošiasi Lietuvoje, kiti – čia, o pas­kui per dvi savaites viską sujungiame.

Kas atliks pagrindinius lakū­nų vaidmenis?

Giedrė: Martynas Beinaris Kau­no muzikinio teatro solistas ir Vidas Bareikis. Jie atvyksta kitą savaitę. La­bai smagu, kad prie „Domino” teat­ro artistų prisijungė Amerikoje gy­venantys atlikėjai. Tai Nida Griga­lavičiūtė, kuri vaidins amerikonę, Ka­rolina Daugirdienė, kuri įkūnys draugės ir medicinos seselės paveikslą ir iš Californijos atskrido Tomas Umbrasas, jis atliks nuomininko vaid­menį.

Ar spektaklio scenografija bus kuriama čia, ar atkeliaus iš Lietu­vos?

Ieva: Dedame visas pastangas maksimaliai atkurti tokią scenogra­fi­ją, kokia ji yra Lietuvoje.

Giedrė: Jau atplukdytas iš Lietu­vos visas konteineris, nes spektaklio me­tu naudojama gal kokių penkiasde­šimt senovinių lagaminų ir įvairių ki­tų senovinių rakandų, atlikėjų rū­bai ir kitkas. Į šį darbą įsijungė ir la­bai mums padėjo „Atlantic Express” bendrovė.

Ieva, Donatai, su kokiomis nuo­taikomis atvykote į Čikagą ir kelintą kartą čia atskrendate?

Donatas: Atvykstu jau septintą kartą. Mane čia jau vadina vietiniu. Atvykau su pačiomis geriausiomis nuotaikomis. Skrydis buvo lengvas, nes labai labai lauktas. Visada vieti­niai šokėjai ir solistai prisijungia prie spektaklio, niekada neteko iš­girsti, kad nenori, negali, kad kažkas jiems netinka… Iš tikrųjų mes turi­me labai ribotą laiko tarpą juo labiau kad negalime dirbti visą dieną, o tik vakare, kai žmonės po darbų susirenka ir savanoriškai repetuoja. Tačiau nebuvo taip, kad nepasisektų.

Giedrė: Iš tiesų su Donatu buvo nutikusi įdomi istorija. Jis pirmą kar­tą atskrido 2018 metais tada, kai buvo rengiamasi čia rodyti miuziklą „Žygimanto Augusto ir Barboros Rad­vilaitės legenda”. Po to statėme miuziklą „Šnekučiai” ir repeticijų me­tu vienas šokėjas patyrė traumą. Reikėjo per savaitę surasti kitą šokė­ją. Donatas tuomet mus išgelbėjo, tai dabar visi mūsų panašūs projektai neapsieina be jo.

Donatas: Prisimenu, tuomet sau­sio trisdešimtą dieną man į Lietu­vą skambina Giedrė ir klausia, ar ne­galėčiau atskristi į Ameriką pašokti. Sako, kad reikėtų atskristi vasario trečią dieną. Kitaip sakant – man nu­spręsti ir pasirengti skrydžiui buvo trys dienos. Per tris dienas sutvarkė­me dokumentus ir aš atskridau.

Ieva: Bendradarbiauti pradėjo­me nuo „Paryžiaus katedros”. Tai bu­vo prieš vienerius metus, bet dabar per nepilnus pusantrų metų jau gal penktą kartą atvykstu į JAV. Giedrė, kviesdama projektui, klausia, ar pa­darysime? Matai, kad darbo žiauriai daug, bet kai darai, tai ir padarai. Gied­rės užsispyrimas atlikti numaty­tą darbą niekada neleidžia dvejoti.

Kiek kainuoja šis sudėtingas projektas? Juk į Ameriką iš Lie­tuvos reikia atsivežti režisierių, atlikėjus, scenos dekoracijas  visa tai kainuoja nemažus pinigus…

Giedrė: Tas miuziklas yra brangus malonumas. Grubiai skaičiuojant, jis kainuos apie šimtą tūkstan­čių dolerių. Pradedant dokumentų tvarkymu, atlikėjų atvykimu, bai­giant salės nuoma, apšvietimu, konteinerio siuntimu ir kt… Pradedi skaičiuoti, kiek kas kainuoja, ir silpna darosi. Be Lietuvių Fondo pagalbos negalėtume net pradėti. Jie skyrė dalį projektui reikalingų pinigų, ku­rie mums suteikė drąsos imtis darbo. Sunkiau dabar surinkti rėmėjus, nes pervežimo („trokizmo”) verslui da­bar yra ne pačios geriausios dienos, tad sunku prašyti jų paramos. Bran­gūs būna tokie projektai ir labai gai­la, kad spektaklį galime parodyti tik vieną kartą.

Ieva: Reikia nepamiršti, kiek padeda bendruomenė: atvykusiųjų apgyvendinimas, maitinimas – tai čia gyvenančių žmonių noras įsitraukti į bendrą reikalą. Jeigu reikėtų gyventi viešbučiuose, maitintis restoranuose  – kiek dar kaina išaugtų? O vietiniai atlikėjai dalyvauja visuomeniniais pagrindais, nereikalaudami pinigi­nio atlygio. Jie po darbo dvi savaites kiekvieną dieną dar repetuoja po pen­kias valandas… Tiesa, emocijos po spektaklio labai atperka, bet iš tie­sų žmonės aukoja labai daug.

Donatas: Dar reikėtų priskaičiuoti tuos, kurie dirba užkulisiuose – makiažo, šukuosenų meistrai, taip pat renginio organizatoriai.

Giedrė: Labai daug darbo ir lai­ko reikalauja organizaciniai darbai. Antrą kadenciją baigianti JAV LB Kultūros taryba yra puikiai susiderinusi ir pasiskirsčiusi darbus. Žygis Janus yra apsiėmęs atlikti prodiuserio darbus, Daina Miežlaiškis – platinimas bilietų ir informacijos bei scenografijos veikalai. Be stiprios komandos tokių projektų net neapsiimtume.

Paprastai žmonės dirba, siekdami užsidirbti. Suprantu, kad iš šio projekto pelno nėra ko tikėtis. Įvardinkite, kokia jūsų motyvacija yra rengti tokius projektus?

Giedrė: Pasikartosiu, bet vis dėl­to tikiu, kad kultūra daro stebuklus: ji suburia, jungia žmones. Tokie projektai įkūnija terminą „Globali Lie­tu­va”, kai susijungia atlikėjų pajėgos, patys dalyvaujantys žmonės jau­čiasi pakylėti. O šiame miuzikle pa­pa­sakota Dariaus ir Girėno istorija atskleidžia kai kam gal nežinomų faktų: Stepono Dariaus meilės istoriją, kai kurių amerikietiškų sportų ir šokių atvežimą į Lietuvą… Tai ir mu­zika, šokis, susibūrimas, ir net tam tikra edukacija. Per devyniolika „Suk­tinio” metų – ugdome jaunuosius šokėjus, turime keturias vaikų grupes. Ir iš jų šiam spektakliui pa­ėmėme vieną vaikiną. Taigi, tas tra­dicijų ir vertybių perdavimas jauni­mui vyksta.

Ieva: Man atrodo, kad didelė to­kių projektų sėkmė yra ta, kad dalis žiūrovų susirenka pasižiūrėti savų – būtent „Suktinio” šokėjų, stebėti, kaip jie įsilieja į spektaklį. Aš kiek­vieną kartą, kai atvažiuoju dėl projek­tų ar mokymų, pastebiu, kad JAV lietuviai turi daugiau lietuvybės, ne­gu Lietuvoje gyvenantys. Tas labai stipriai jaučiasi.

Donatas: Noriu pasakyti savo min­tis apie motyvaciją rengti pana­šius projektus. Kai vaikai šeimose ma­to tėvų pavyzdį, jie suaugę tęs tą tra­diciją. Jiems, dirbantiems gyveni­me darbus, pelnas nebus vienintelis motyvas. Tas yra svarbu – lietuviš­kąsias kultūrines tradicijas perduoti vaikams, kad jie neštų jas į ateitį.

Dėkoju už pokalbį, linkiu sėkmės parengiant miuziklą Čikagos žiūrovams.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2024-ųjų m. Kovo 16 d. numeryje, Vol. CXV NR. 22)