Kelionė su Čiurlioniu trimatėje erdvėje

Jovita Beliak.

Ar esate kada susipažinę su jūsų mėgstamo paveikslo veikėjais? O gal kartu teko su jais pasivaikščioti? Tokie klausimai gali skambėti keistokai iki tol, kol iš tikrųjų tai patiri. Režisierė Kristina Buožytė ir kūrybos prodiuse­ris Vitalijus Žukas pristato virtualios realybės filmą apie M. K. Čiurlionio kūrybą „Angelų takais”. Tai nuostabi virtuali pažintis su Lietuvą garsinančio menininko pasauliu, pripildyto magijos ir gerų emocijų. Šis pasivaikš­čiojimas žiūrovui leidžia pasijusti artimu angelui, tyrinėjančiu įvairias kintančias būsenas. Žiūrovas tarsi pats tampa paveikslo dalimi.

Projektas alsuoja Čiurlioniu

„Kai pradėjome kurti ‘Angelų takais’, man M. K. Čiurlionis buvo labiau pažįstamas iš vadovėlių. Žinojau jo pa­veikslus, žinojau, kad jis kompozitorius, bet visos šitos žinios buvo labiau faktiškos. Kai įsigilinau į jo kūrybą, paveikslus, muziką, pamačiau nuostabią dermę, kaip viskas taip gražiai susilieja bei susijungia. Tada atsirado toji mano patyriminė pažintis”, – apie įkvepiančią pažintį su vienu iš Europos abstrakčiojo meno pionierių pasakoja Kristina Buožytė. Pasak režisierės, M. K. Čiurlionis yra vienas iš tų nedauge­lio menininkų, kuriam virtualios realybės medija yra tiesiog idealiai sukur­ta. M. K. Čiurlionis žinomas kaip daugiaplanis menininkas – jis buvo ne tik kompozitorius, bet ir dailininkas, taip pat dažnai rašydavo. Visi šio meninin­ko gabumai puikiai vienas kitą papildo, o susijungdami sudaro vientisumą ir sukuria dermę – tu ją gali pama­tyti, išgirsti ir svarbiausia – pajaus­ti. Per šį potyrį žiūrovas gali giliau žvilgtelti į menininko pasaulį – savitą, pilną fantastikos ir teigiamos energijos. K. Buožytė prisipažįsta, kad vien per animaciją sunku būtų atskleisti būtent jutiminę dalį, tad virtuali realybė tam yra ideali priemonė.

Pirmą kartą išbandė virtualią realybę

Filmas „Angelų takais” yra sukur­tas iš net 60-ties lietuvių dailininko paveikslų, kurie vienas per kitą per­sipina, paveikslų veikėjai „peršoka” iš vienos erdvės į kitą, o 360 laipsnių formatas žiūrovą įtraukia į menininko pasaulį, kuriame jis pats tampa pasakojimo dalimi. Filme skamba M. K. Čiur­lionio bei kompozitoriaus Mindaugo Urbaičio muzika, kuri keičiasi reaguodama į žiūrovo žvilgsnį ar kūno padėtį – kaip ir pati aplinka, tad kiekvieno žiūrovo patirtis yra unikali. „Visa kūryba buvo iššūkis, nes tiek man, tiek kūrybos prodiuseriui V. Žukui, tai buvo pirmas virtualios realybės darbas. Kadangi virtuali realybė yra nauja medija, nėra sukurta ir išbandyta daug tinkamų įrankių jai kurti, todėl kiekvienas žingsnis buvo tarsi išradinėjimas. Ką mes buvome prieš tai sugalvoję kas mums atrodė ‘veiks’, eigoje pasirodė, kad tai netinka”, – kū­rybinius iššūkius prisimena pašne­kovė. Nors toks projektas buvo naujas ir niekada neišbandytas, režisierei jis buvo be galo įdomus ir nenuobodus, prie jo gera buvo sugrįžti. „Buvom sau išsikėlę tikslus – išlaikyti aukštą meninę vertę, nekišti savo požiūrio, o imti tai, kas eina iš Čiurlionio paveiks­lų, jo darbų, per daug nepiršti išvadų. Svarbiausia – kad su naudojamomis interaktyviomis priemonėmis tai netaptų žaidybine aplinka”, – pabrėžia K. Buožytė, „Angelų takais” kūrusi daugiau nei dvejus metus.

Stebėjo žiūrovų reakcijas

Režisierė pasakoja, kad kuriant šį virtualios realybės filmą daug laiko skyrė kūrinio testavimui – stebėjo kaip vyksta pasakojimas, kokia tėkmė, ritmas, galvojo, kaip žiūrovui papasakoti istoriją, kad jis ją priimtų taip, kaip reikia. „Bridome į vandenis, kurių ne­pažinome ir buvo klausimas – išplauk­sim ar neišplauksim. Bet tai buvo labai įdomu. Labai daug dirbome su žiūrovais, darėme vadinamuosius ‘screeningus’, stebėdavome reakcijas, kaip jie supranta, kaip jaučiasi, ir pagal tai derinome kūrinį. Tikrai buvo labai įdomus kūrybinis procesas”, – apie drąsius tikslus ir didelį darbą bei eksperimentus kalba filmo režisierė. Žiūrint šią virtualios realybės instaliaciją pirmą kartą atrodo, kad aplink tave visko tiek daug ir taip staiga atsiranda – besikeičiantys garsai ir vaizdai vis kviečia pasukti galvą tai į vieną pusę, tai į kitą, pakelti ją aukštyn ir žemyn, informacijos gausa tarsi apsupa tave iš visų pusių ir įtraukia į Čiurlionio fantastinį pasaulį. Norint labiau įsižiūrėti į personažus, vaizdus ar atkreipti didesnį dėmesį į detales, filmą verta žiūrėti pakartotinai. Po seanso, kuris trunka 20 min., žiūrovai sako atėję jau trečią ar ketvirtą kartą, bet vis kažką naujo pamato ir kiekviena patirtis neprilygta prieš tai buvusiai. 

Užmegzti santykiai Amerikoje

„Angelų takais” 2018  metais buvo pristatytas 75-ojo Venecijos kino festivalio „Biennale college cinema – Virtual reality” konkursinėje programoje, o 2019-aisiais Jungtinėje Karalystėje šis projektas gavo „Lumen Prize for Art and Technology” apdovanojimą už pasiekimus meno ir technologijų srityje. Lietuvoje filmas buvo įvertinas 2020 m. – K. Buožytė ir V. Žukas už šį filmą gavo „Sidabrinės gervės” geriausios profesinės meistrystės apdovanojimą. „Viskas panašiai vyksta kaip ir su standartiniais filmais – metus keliauji po festivalius, tada rodai savo šalyje, jeigu nuperka distributoriai – rodai kitose šalyse. Tik virtualios realybės platinimas yra labai jaunas, nėra sukurtos infrastruktūros – nėra reika­lingų kino teatrų, tam reikia daug inves­ticijų. Dėl to ir Lietuvoje filmo kelias buvo labai sunkus – susidomėjimas didelis, bet reikia sukurti infrastruktūrą”, – apie platinimo sunkumus pasakoja režisierė K. Buožytė. Šiuo metu „Angelų takais” galima pamatyti didžiuosiuose Lietuvos miestuose, taip pat toliau ieškomos galimybės šio filmo peržiūrai svetur. „Esame užmezgę santykius su Čikagos M. K. Čiurlionio ga­lerija, lietuvių bendruomenėmis New Yorke, Los Angeles, San Francisce. Didelis susidomėjimas šiuo filmu yra Kinijoje ir Japonijoje. Tikrai bandome, kad šis kūrinys išvystų kuo daugiau dienos šviesos, bet susiduriame su daug techninių iššūkių. Kompiuteris, šalmas, kurį kažkas turi uždėti, sureguliuoti, nuimti, paleisti filmą, papasakoti jei reikia ir pan. Dėl šių priežasčių procesas yra ganėtinai sudėtingas”, – nepraranda entuziazmo pri­statyti filmą tiek lietuvių bendruomenėms, tiek užsieniečiams „Angelų takais” kūrėja.

Kuriamas dar vienas M. K. Čiurlionio filmas

M. K. Čiurlionis savo darbais toliau įkvepia kūrėjus – K. Buožytė kartu su komanda jau darbuojasi ties kitu virtualios realybės kūriniu pagal šio menininko paveikslus. Pasak režisierės, visko nepavyko sutalpinti į „Angelų takais”, kadangi medžiagos yra labai daug. „Dar yra tik scenarijaus apmatai, pradžia, ankstyvoji stadija, bet jau pradėjome dirbti pagal Čiurlionio paveikslais paremtu kūriniu ‘Pasaulio sutvėrimas’. Ši tema stipriai atsispindi jo darbuose – tokiu pavadinimu yra visas paveikslų ciklas bei simfonija. Iš tiesų tarsi gija ji praeina per daugelį Čiurlionio paveikslų, tad labai norime ir šią jo kūrybos temą atskleisti”, – apie dar vieną virtualios realybės filmą pasakoja pašnekovė. K. Buožytė tikisi, jog gavus šiam projektui finansavimą ji galės vėl pabūti su lietuvių menininko kūryba bei jo muzika. „Labai nuoširdžiai norėčiau, kad kuo daugiau žmonių pamatytų ir suprastų , kokį mes turime talentą. Jis tikrai yra nuostabus. Šio menininko darbuose yra tiek gylių, tiek informacijos, tiek bendraamžiškų temų, kurios yra aktualios dabar. Tiesiog reikia įsižiūrėti, įsijungti ir pajausti. Mes tikrai turime kuo didžiuotis”, – kvietimu pažinti M. K. Čiurlionį dalinasi „Angelų takų” kūrėja.

„Režisūra yra viskas, kuo gyveni”

K. Buožytė yra dviejų filmų – „Kolekcionerė” (2008 m.) ir „Vanishing Waves” (žinomas kaip „Aurora”, 2012 m.) – režisierė. Jos darbai pripažinti tarptautiniu lygiu. Antrasis filmas 2012 m. buvo pripažintas geriausiu Europos fantastiniu filmu ir gavo net 21 apdovanojimą, iš kurių 15-ka atiteko K. Buožytei  kaip scenarijaus autorei ir režisierei. „Kai buvau mokinė, mane labai žavėjo teatras. Visada galvojau, kad būsiu teatro režisierė. Bet iki dabar niekada nepavyko prisiliesti prie teatro. Tais metais, kai stojau mokytis, nerinko teatro režisierių kurso Vilniuje, buvo tik TV ir kino režisierių kursas. Pabandžiau įstoti – ir įstojau tokia visai ‘žalia’, kinas tuo metu nedomino, nebuvau jo gerbėja. Bet kai prie jo prisiliečiau, tai jis mane pagavo ir taip įtraukė, kad nepaleidžia iki šių dienų. Per netikėtumą…”, – šyp­sosi pašnekovė, prisiminusi savo specialybės pasirinkimo kelią.

Paklausus režisierės, ar Lietuvoje yra iš ko pasimokyti kino industrijoje, ji nedvejodama atsako, kad geriausiai mokytis yra iš savo darbų. Šiai profesijai nors ir reikia teorinių žinių, bet tikroji patirtis ateina per praktiką. „Profesija nėra iš tų lengvųjų, nes kai nori kažką savo daryti, tai kartais reikia ir labai kantriam būti. Pavyzdžiui, man po ‘Auroros’ užtruko 10 metų, kol pri­ėjau prie kito filmo. Iššūkių kelyje yra daug. Praktikos semiesi per mažes­nius projektus, iš gyvenimo, nes režisū­ra yra kaip gyvenimas. Režisūra yra viskas, kuo gyveni”, – apie profesiją atvirauja K. Buožytė. Nors atrodytų, jog ši specialybė yra įpareigojanti – tarsi sujungi savo profesiją ir gyvenimą, – tačiau vis dažniau jaunų žmonių nori tapti kino pasaulio dalimi ir pristatyti savo idėjas. „Labai smagu, kad Lietuvoje atsiranda daug kino, jaunoji karta yra aktyvi. Kai vyksta judėjimas, tai visada kažkas iš to išauga. Manau, yra nauda ir kūrėjams, ir žiūrovams. Smagu eiti į savo tautiečių filmus bei pasidžiaugti, kad jie tave gali nustebinti ir sužavėti”, – kino industrijos progresu Lietuvoje džiaugiasi režisierė.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2022-ųjų m. Vasario 17 d. numeryje, Vol. CXIII NR. 13)