Vaikiškame miuzikle – rimtos temos

Laima Smilgytė.

Lietuviškų renginių pasiūla šiąpus Atlanto ypatingai sumažėjo pasaulį kaustant  koronaviruso pandemijai. Todėl vasario 20-ta diena bus neeilinė lietuviškų spektaklių išsiilgusiems žiūro­vams. Tą dieną, kaip jau buvo anksčiau rašyta, Lemonto High School Performing Art Center salėje bus parodyta miu­ziklo „Aš kitoks” premjera. Spektaklis sukurtas pagal dailininko Rolando Dabruko to paties pavadinimo knygą.

Miuziklas „Aš kitoks” – tai pamokanti muzikinė istorija visai šeimai apie išskirtinio oranžinio varliuko Tučio ir gandrytės Oros netikėtą draugys­tę. Spektaklis, atrodytų, vaikiškas, bet jame nagrinėjamos temos – toli gražu ne vien tik vaikiškai auditorijai skirtos.

Miuzikle sau aktualių temų ras bet kuris žiūrovas, nesvarbu, kokio amžiaus jis bebūtų. Tai ir vienatvė, baimė, skausmas, suvokiant, kad esi kitoks, noras prisitaikyti, siekis būti pripažin­tam, troškimas rasti draugą, džiaugs­mas radus bendramintį, net ir emigra­cija.

Artėjant pasirodymo premjerai miuziklo režisierės Rūtos Bunikytės ir aktoriaus Dominyko Vaitiekūno mintys.

Kuo jus patraukė miuziklas „Aš kitoks”? Ar jums artima šio projek­to tema ir idėja?

R. Bunikytė: Man iškart patiko kompozitoriaus Kęstučio Daugirdo miuziklui sukurta muzika. Pirmą kartą klausantis viso garso takelio, „pamačiau” apie 50 procentų spektaklio. Taip nutinka labai retai. Dažniausiai pirminė inspiracija įvyksta centrinės arijos ar finalinės muzikos akorduose. O šįkart tai buvo visa muzika. Gal laikas, gal aplinkybės sutapo. Tačiau muzika surezonavo manyje.

„Kitokio” tema aktuali visiems. „Kitoks” esi, kai augi, „kitoks” esi, kai užaugi, „kitoks” esi savo gyvenimo pabaigoje. O ir pati žodžio „kitoks” reikšmė turi platų spektrą prasmių. Individualybės puošia, augina žmoniją. Užtenka prisiminti garsiausius kūrėjus, mokslininkus. Jie visi buvo „kitokie”. Ar jiems buvo lengva pritapti prie pasroviui tekančios žmonių būties?  Nemanau. Tačiau be jų mes nebūtume tokie, kokie esame. Tad būkime savimi, mylėkime save ir vieną dieną tai pakeis ne tik aplinkinius, bet ir Pasaulį.

D. Vaitiekūnas: Pagrindinė miuziklo tema – būti kitokiu – man labai artima, mano paties daug kūrybos į tai remiasi. Tai klasikinė ir amžina tema, su ja lengva susitapatinti ir man, ir žiūrovams, nes mes visi tikrai esame atsidūrę situacijose, kada  jautėmės kitokie nei kiti ir todėl buvome ne iki galo priimti.

Miuziklas yra apie vienatvę, buvimą kitokiu, džiaugsmą radus draugą ir draugystės galią. Tai amžinos temos, kurios aktualios tiek suaugusiam žmogui, tiek vaikui. Tačiau jų pateikimas suaugusiems ir vaikų auditorijai tikriausiai labai skiriasi. Ar režisuoti miuziklą vaikams ir jame vaidinti yra lengviau, ar sunkiau nei pastatyme suaugusiems? O gal nėra jokio skirtumo?

R. B.: Kiekvienas žanras turi savo specifiką. Man jie visi yra vienoje sunkumo skalėje. Kiekvieną kartą reikia įvertinti auditoriją, idėjos ir raiškos aktualumą. Tada nerti į dramaturgiją ir fantazijas.

D. V.: Mano didžioji dalis patirties sukaupta, vaidinant spektakliuose suaugusiems. Vaikų teatro nesu daug ragavęs. Nors mano pirmasis vaidmuo buvo Juozapas vaikų spektaklyje „Juozapas ir jo svajonių apsiaustas”, kuriame, tik kitame pastatyme  kitapus Atlanto, yra vaidinęs ir šio miuziklo kompozitorius Kęstutis Daugirdas. Vaidinti miuzikle vaikams bus iššūkis, nes jau  seniai nebuvau susidūręs su vaikų auditorija, todėl man pačiam bus įdomu, kaip aš, kaip artistas, jausiuosi scenoje.

Miuziklo pagrindinis veikėjas varliukas Tutis gimė oranžinis, o ne žalias. Ar teko kada nors patiems išgyventi tokį jausmą, lyg būtumėte kitokie?

R. B.: Tikrai taip. Jei reikėtų išvardinti kartus, visų net nesugebėčiau. Tie, kurie yra žingeidūs gyvenimui, būryje dažniausiai būna kitokie.

D. V.: Be jokios abejonės, teko ir ne vienu aspektu. Nuo vaikystės visada buvau smulkus, mažesnis už kitus. Tad visi mano kitoniškumą akcentuodavo per ūgį. Vėliau daugelis turėjo žemus balsus, o aš aukštą, dėl to taip pat jaučiausi kitoks. Labai norėjau žemo balso, net ir dabar kartais to noriu. Kitoks jaučiausi ir atvažiavęs į Vilnių ir pradėjęs studijuoti, nes buvau iš mažes­nio miesto, iš Panevėžio. Kitoks jaučiausi ir dirbdamas su užsieniečiais „Jesus Christ Superstar” gala koncerte, kuriame visi buvo miuziklų atlikėjai iš užsienio, o aš buvau toks vienas aktorius iš Lietuvos. Mano didelė tapatybės dalis yra LGBT, todėl ir seksualinės orientacijos prasme visą laiką jaučiausi kitoks. Tad tikrai yra daugybė temų, kuriose aš galiu susitapatinti su buvimu kitokiu.

Miuziklas pasakoja apie draugystę. Kaip jūs patys – ar turite daug draugų, ar esate kompanijos žmonės, ar labiau vertinate vienatvę?

R. B.: Aš pažįstu labai daug žmonių. Tačiau draugo titulą esu atidavusi tikrai ne kiekvienam. Tai – garbingas ir sunkiai įgyjamas apdovanojimas. O dėl kompanijos ir vienatvės yra dviprasmiškai. Man labai patinka žmonės ir pats gyvenimas. Draugai, ko gero, pasakytų, kad esu kom­panijos žmogus. Tačiau vertinu ir vienatvę, laiką, kuris reikalingas įsižeminimui, vadinamam restart’ui. Visgi profesija yra nardyti po žmogaus smegenis bandant išnarplioti jo psichologinius sprendimų vingius. Darbas su žmonėmis, tarp žmonių. Nuolatinis kontaktas kartais tęsiasi iki 15 valandų per dieną. Tad kartais norisi tiesiog atsisėsti ir paklausyti tylos.

D. V.: Vertinu ir branginu vienatvę, nes dažniausiai buvimas su savimi būna turtingas, bet tai retos akimirkos.  Šiaip esu socialus, man patinka žmonės, aš jų pasiilgstu. Turiu nemažai draugų, keletą labai artimų, su kuriais mano draugystė tęsiasi daugybę metų. Esu linkęs  išlaikyti tvirtus ryšius su žmonėmis, jei gyvenimas mus veda panašia kryptimi. Bet kai buvau 20-ies metų, tada jūra buvo iki kelių, o pasaulis didelis ir platus – atrodė rasiu tų draugų.  Dabar daug labiau vertinu brandžią draugystę ir tuos, kurie šalia manęs prabuvo skirtingais mano gyvenimo etapais.

Kaip išgyvenote pandemijos pametėtą priverstinę pauzę – ar daug jums tai nervinių ląstelų sudegino, o gal tai kaip tik buvo proga sustoti ir susitelkti į save?

R. B.: Kai pradėtame kūrybos procese tau reikia priverstinai sustoti, nėra malonu, tačiau tai ne tragedija. Aš esu racionalus žmogus, kuriam švaistyti laiką gaila. Tad pauzę išnaudojau kūrybiškam pabuvimui su šeima.

D. V.: Per pandemiją teko susidur­ti su visokiomis baimėmis, su nežinomybe, neapibrėžtumu ir netektimis. Tiek profesinėmis, asmeninėmis, tiek pramogų, meilės, kelionių.  Susitelkimas į save man natūraliai būdingas, jo tikrai daugiau nereikėjo. Todėl manau, kad pandemija buvo didelių praradimų metas. Ir vis dar yra. Bet ir atradimų.  Teko turėti priverstinę pauzę, išgyventi daug jausmų ir pasitikrinti, kiek aš turiu kantrybės išlaukti daugybę dalykų, kaip galiu vienas savimi pasirūpinti ekstremalioje situacijoje. Tai ištvėriau, ištverčiau dar kažkiek, bet daugiau jau to nenoriu pakartoti, nes tikrai buvo nelengva.

Ar nebuvo baisu imtis režisuoti  ir vaidinti miuzikle kitame žemyne pandemijai vis dar rodant dantis?

R. B.: Kadangi pandeminė situacija tęsiasi jau kelerius metus, pradedi numanyti, ko iš jos tikėtis. Ji nebegąsdina. Supranti, kad kasdienybė tampa reliatyvi. Reikia tiesiog išmokti su ja gyventi. Suprasti, jog kiekvieną dieną kažkas gali pasikeisti. Gyventi savo gyvenimą ir psichologiškai būti pasiruošusiam pokyčiams bet kurią minutę.

D. V.: Tikrai buvo ir vis dar yra neramu. Ir draugams sakiau – atsipalaiduosiu ir patikėsiu, kad vaidinsiu Čikagoje tik tada, kai ten nuskrisiu.

Kokie yra didžiausi iššūkiai, kai miuziklo trupė jau pradėjo repe­tuoti JAV, o jūs prie jos prisijungiate daug vėliau. Ar sunku planuoti repeticijas ir visą kūrybinį darbą?

R. B.: Panašių situacijų dirbant teatre pasitaiko dažnai. Tiesiog toks darbas reikalauja didesnės koncentracijos, tikslumo. Repetuoti sunkiau galbūt yra partneriams, ne man. Tačiau viskas įveikiama, jei rankose turi aiškų planą. Jis yra, tad manau, jog su viskuo su­sitvarkysime.

D. V.: Tikrai tai viena iš didesnių kliūčių, kai negali repetuoti kartu. Daug dalykų gimsta repetuojant, būnant vietoje. Teatras ir yra partnerystė, buvimas kartu su kitais. Tad  pasiruošti vienam yra nelengva. Štai dabar esu  savo studijoje, prieš mane guli tekstas, partitūra. Šiandien buvome susitikę su kompozitoriumi Kęstučiu, praėjome visas partijas, padiskutavome apie jų spalvas, akcentus. Be jokios abejonės bus didžiulis iššūkis labai greitai įšokti į visą procesą. Bet padarysime viską, kas nuo mūsų priklauso, kad kuo greičiau pasiektume rezultatą.

Miuziklo pagrindinis veikėjas – vienišas varliukas Tutis. Ar bijote varlių? Ko labiausiai bijote gyvenime?

R. B.: Aš bijau vorų, nemėgstu gyvačių. O gyvenime labiausiai bijau monotonijos, tačiau turiu nemažai prie­monių ją įveikti.

D. V.: Varlių nebijau, vorų nebijau, gyvačių nebijau. Bijau sveikatos problemų, netiesos, melo ir konfliktų. Nors ir pakonfliktuoti kartais yra naudinga.

Ar galite išduoti, ko gali tikėtis žiūrovas ateisiantis į miuziklą „Aš kitoks”. Koks tai bus miuziklas?

R. B.: Miuziklas bus plastiškas, dainingas, spalvingas. Vizualiai siekia­me, kad tai būtų dailininko, autoriaus Rolando Dabruko knygelės gyvas vaizdas. Norime atversti knygelę ir paleis­ti į sceną jos veikėjus. Čia jie kurs savo dramas, komedijas. Megs santykius, susiras draugų, brauks ašarą, šoks iš laimės. Jame daug judesio, kurį kuria choreografė Sandra Krumhorn. O šoka visi scenoje esantys veikė­jai. Aktorių ir šokėjų komanda yra pilna savo individualių spalvų, tad įdomių charakterių žiūrovas taip pat gali tikėtis. Miuziklas „Aš kitoks” yra gyvenimiška pasaka visai šeimai apie laisvę būti kitokiu, toleranciją ir gražiausią bendravimo formą – draugystę. Apie tai dainuosime, šoksime, gyven­sime scenoje.

D. V.: Bandysiu savo personažą oranžinį varliuką Tutį sukurti žemišką, kiek įmanoma labiau tikrą, gal net nevaikišką. Daugiau neišduosiu. Ateikite ir pamatykite patys!

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2022-ųjų m. Vasario 12 d. numeryje, Vol. CXIII NR. 12)