DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Laima Smilgytė.
Miuziklo „Aš kitoks” idėjos autorius ir pagrindinis variklis – išeivijos menininkas Rolandas Dabrukas. Spektaklis buvo pastatytas pagal jo sukurtą ir iliustruotą to paties pavadinimo knygą vaikams, išleistą 2016 metais. Miuziklo scenarijų ir dainų žodžius parašė R. Dabruko žmona – diplomuota režisierė Edita Kliučinskaitė. Muziką sukūrė ne vieną apdovanojimą pelnęs kompozitorius Kęstutis Daugirdas. Statyti spektaklį buvo pakviesta Klaipėdos muzikinio teatro režisierė Rūta Bunikytė, kuri Lietuvoje yra viena įdomiausių ir produktyviausių savo srities profesionalų, neretai pavadinama miuziklų karaliene.
Miuziklo choreografiją kūrė tituluota choreografė Sandra Krumhorn, šokių studijos „DanceDuo” įkūrėja ir meno vadovė. Dainuojantiems aktoriams išmokti savo partijas padėjo koncertmeisteris Martynas Matutis. Kostiumus siuvo dizainerė Auksuolė Kišonaitė-Marciulevičienė. O kad visas darbas vyktų sklandžiai, rūpinosi prodiuseris Žygis Janus. Kad miuziklas iš svajonės virstų realybe, finansine parama prisidėjo ne tik didžiausias mecenatas Lietuvių Fondas, bet ir daug kitų organizacijų bei pavienių asmenų.
Pagrindinius varliuko Tučio ir gandrytės Oros vaidmenis atliko svečias iš Lietuvos – aktorius ir muzikantas Dominykas Vaitiekūnas bei čikagiečiams puikiai pažįstama dainininkė Agnė Giedraitytė. Mamą gandrę vaidino Aušra Jasaitė-Paulauskas, tėvą gandrą – Linas Umbrasas, linksmą Kurmio personažą kūrė Ramūnas Paulauskas. Iš viso miuzikle pasirodė 14 dainuojančių aktorių bei 11 „DanceDuo” studijos šokėjų.
Knygos personažai atgimė scenoje
Visi personažai tarsi strykteli iš R. Dabruko knygos puslapių į sceną, ir čia papasakoja istoriją apie vienišą oranžinį varliuką Tutį, kurio žalios varlės nemėgo, su juo nežaidė, o jis svajojo turėti nors vieną draugą. Tučio svajonė netikėtai išsipildė, kai jį sugavo gandrai. Kadangi Tutis buvo ne žalias, o oranžinis, jis nevirto gandrų pietumis, o atvirkščiai – varliukas ir gandrytė Ora tapo geriausiais draugais. Įkritus gandrytei į duobę ir susižeidus, Tutis buvo tas, kuris ją išgelbėjo. Tačiau atėjus rudeniui, gandrams reikėjo skristi žiemoti į Afriką, ir varliukui teko atsisveikinti su savo drauge. Bet jis neliko vienas – su Tučiu jau panoro draugauti visos varlės, o gandrytė Ora pažadėjo sugrįžti pavasarį.
Dainomis ir šokiais scenoje buvo parodyta smagi bei jautri muzikinė istorija – ir su liūdesio gaidele, ir su juoko banga. Tai buvo pasakojimas apie amžinas temas, aktualias tiek mažam, tiek suaugusiam – vienatvę, buvimą kitokiu ir draugystę,. Tad nenuostabu, kad spektaklio pažiūrėti rinkosi ne tik šeimos su vaikais, seneliai su anūkais, bet ir suaugusieji, nelydimi mažųjų žiūrovų.
Įtemptos repeticijos
25 aktorių bei šokėjų grupė miuziklą repetuoti pradėjo sausio mėnesį. Vasarį prie jų prisijungė režisierė R. Bunikytė, kuri buvo sudariusi 18 repeticijų planą. Beveik kas vakarą aktoriai ir šokėjai kas po savo darbų, kas po mokslų rinkosi į repeticijas, kurios užsitęsdavo iki vėlumos. Kadangi laiko pasiruošti spektakliui buvo labai nedaug, į repeticijas komandai teko važiuoti ir siaučiant sniego audroms, kurių, kaip tyčia, pasitaikė ne viena.
Papildomo nerimo repetuojant įnešė ir pasaulyje siaučianti neslūgstanti koranaviruso banga. Deja, virusas neaplenkė miuziklo komandos – prasidėjus repeticijoms dėl ligos teko atsisveikinti su viena aktore, dar vienam nariui, turėjusiam atvykti iš Lietuvos, teko atšaukti kelionę.
Po premjeros paklaustas, ar visgi nebuvo baisu imtis statyti miuziklą besitęsiant pasaulinei pandemijai, R. Dabrukas užtikrino, kad šis laikas – kaip tik buvo pats tinkamiausias. „Atrodo, kad visą pasaulį paskutiniu metu yra apėmusi niūri nuotaika. Todėl žmonėms norėjosi duoti kažko gražaus, ryškaus, pozityvaus”, – kalbėjo menininkas.
Panašu, kad šis jo noras išsipildė su kaupu, nes per premjerą scenoje vyko tikra muzikos, šokio ir spalvų šventė. Veiksmas virė, energija kunkuliavo, spalvos žaižaravo. Kaip patys aktoriai ir šokėjai vėliau juokavo, gerai, kad kostiumai atlaikė tą didelį geros energijos užtaisą. Nes per repeticijas pasitaikė visko – ir varliuko Tučio kelnės plyšo, ir gandrytės Oros batų padai nuo intensyvių šokių sudilo.
Įspūdžiai
Prieš spektaklį žiūrovai galėjo įsigyti miuziklo „Aš kitoks” marškinėlių, suvenyrų ar R. Dabruko knygą, pagal kurią buvo pastatytas miuziklas, nusifotografuoti prie spektaklio reklaminės sienos. Po pasirodymo visi, kas norėjo, skubėjo į sceną. Vieni dovanojo gėles aktoriams, šokėjams ir kūrybinei grupei, kiti prašė autografų, treti kalbino ar fotografavosi su patikusiais personažais. Vaikai galėjo pačiupinėti aktorių kostiumus ir dekoracijas, daug kam buvo smalsu pakilnoti Kurmio lagaminą. Kiti čia pat dalijosi įspūdžiais apie miuziklą. Štai keletas iš jų.
Gabrielius Jaškevičius, 6 metai
Miuziklą žiūrėjau su draugais. Man pats gražiausias buvo oranžinis varliukas Tutis. Įdomu, kad jis scenoje važinėjo su riedlente. Bet labiausiai patiko, kad gandrytė Ora su juo susidraugavo.
Dalia Stirbytė, buvusi Kelmės mažojo teatro režisierė ir aktorė
Nepaprastai džiaugiuosi visu miuziklo kūrėjų darbu. Žinau svorį tos naštos, kai neši tokį projektą. Per tokį trumpą laiką, per kurį buvo pastatytas šis pasirodymas, būtų buvę sunku tiek pasiekti ir dienomis dirbant vien su aktoriais profesionalais. O čia žmonės rinkosi repetuoti vakarais po darbų, aukojo savo laiką vardan idėjos. Žaviuosi jų atsidavimu, visi jie kaip tikri herojai. Neatsistebiu ir miuziklo sumanytoju R. Dabruku – kokią gražią jis turėjo svajonę, kuriai sugebėjo suburti komandą ir nepabijojo tokiais laikais ją įgyvendinti. Režisierę Rūtą pažįstu daug metų, tad buvo labai įdomu pamatyti jos darbą. Tas žaismas, gera energetika, ryšys tarp ant scenos esančių ir žiūrovų buvo nuostabūs. Sužavėjo Agnės Giedraitytės skaidrus balsas. Senokai buvau teatre, tad tokias akimirkas gaudau kaip kokį šaltinį, iš kurio gali pasisemti. Kiekvieną, prisidėjusį prie šio pastatymo, atrodo apkabinčiau, nes tai buvo tikrai „kitoks” sekmadienis, kurio laukiau visą vasario mėnesį. Mačiau, kad ir aplinkui sėdinčius įvairaus amžiaus vaikus užbūrė ta spalvų ir muzikos šventė. Ir jie, ir aš plojome atsistoję.
Aleksas O’Brien, 9 metai
Man labiausiai patiko tėvas gandras ir jo juodos plunksnos ant krūtinės. Atrodė „cool”! Patiko ir varliuko Tučio šokis. Jis šoko panašiai kaip kompiuteriniame žaidime „Fortnite”. Dar patiko gandrų ir varlių kova bei musės su savo šalmais. Miuziklas pasakojo, kad nereikia juoktis iš kitų ir kad nieko tokio, jei esi kitoks.
Alina Šimkus, mokyklėlės „Pagrandukai” įkūrėja, buvusio vaikų popchoro „Svajonė” vadovė
Sužavėjo miuziklo visuma – čia taip gražiai persipynė dainos, muzika, spalvos, šokis. Labai patiko visas muzikinis apipavidalinimas, nepaprastai melodingos solinės partijos. Daina „Pietų puota” tikrai rovė stogą. Bravo kompozitoriui Kęstučiui Daugirdui! Puikiai dainavo Agnė Giedraitytė – tai dieviška dovana. Gražiai savo stiliumi prisidėjo ir svečias iš Lietuvos Dominykas Vaitiekūnas. Smagu, kad turime ir vietines žvaigždes, tokias kaip Aušrą ir Ramūną, kurio pokštai pastatymui įnešė dar daugiau spalvų. Patiko spektaklio aiški mintis, gražūs režisūriniai sprendimai. Kitas žingsnis – Brodvėjaus miuziklas. Tikrai nedaug tetrūksta!
Gustė Sabonis, 12 metų
Man patiko miuziklo siužetas ir tema apie draugystę. Labai gražūs varlių kostiumai. Labiausiai įsiminė paskutinė miuziklo daina „Sudie, iki greito”.
Miuziklo kūrėjai šį sekmadienį, vasario 27 d., 1 val. p. p. pradžiugins ir Los Angeles lietuvius – Šv. Kazimiero salėje bus surengta popietė vaikams, kurioje skambės dainos iš miuziklo „Aš kitoks”.
Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2022-ųjų m. Vasario 24 d. numeryje, Vol. CXIII NR. 15)