Kelionė: žodžiai ir vaizdai, pokalbis su Ziono lietuvių liuteronų parapijos kunigu dr. Valdu Aušra

Vilma Kava.

Ziono lietuvių liuteronų parapijos kunigo dr. Valdo Aušros eilėraščių ir fotografijų knygos „Kelionė: žodžiai ir vaizdai” sutiktuvės vyks sausio 28 d., šeštadienį, 5 val. p. p., Ziono liuteronų bažnyčioje (9000 Menard Ave, Oak Lawn, IL 60453). Knygą pristatys ir autorių kalbins Vytas Čuplinskas, pianinu skambins Nojus Aušra, bus skaitomos eilės. Albumą bus galima įsigyti, autorius jį pasirašys. Renginys nemokamas.

Jeigu skaičiuotume faktografiškai, tai būtų antroji kunigo dr. Valdo Aušros knyga, pirmoji – parašyta anglų kalba teologine tema ir skirta gauti daktaro laipsnį.

Knyga pavadinta „Kelionė”, į ją sudėti 39 eilėraščiai. Ką Jūs vadinate kelione, ką Jums šis įvardijimas reiškia?

Kiekvienas žmogus yra kelionėje, mūsų gyvenimas yra kelionė. Knyga yra kaip vienas mano gyvenimo laikotarpis, eilėraščiai sudėti pagal datas.

Pirmasis parašytas 2010 metų kovo mėnesį, pavasarinis. ,,Iškrito” netikėtai, užrašiau. Jis yra iš ankstesnio laikotarpio, suteikiantis tam tikros svarbos. Antrojo data yra po pertraukos, 2013 metų kovo pradžia.

Jie visi turi tarpusavio ryšį, visi susiję. Tai tarsi pasakojimas, mano atsivėrimas visiems kitiems.

Knygą skyrėte broliui. Esat vedęs, auginate tris vaikus. Kiek Jums svarbi šeima?

Brolis man yra artimas, bet kartu ir nutolęs dėl mūsų gyvenimo skirtinguose kraštuose, atstumo, gyvenimo patyrimų, kiekvienas ,,įkritęs” į savo veiklą ir verslus. Mamai mirus jis yra tas artimiausias žmogus, kuris mane sieja su Lietuva.

Mama man buvo aktyviausias ryšys su gimtine, ji informuodavo, pasakodavo apie giminę, bažnyčią. Ji išėjo 2015 metų balandį, ir kai jos nebėra, jaučiu didelį trūkumą. Kiek anksčiau, 2011-aisiais, Mama patyrė pirmą insultą, ir daug kas jos gyvenime tapo ribota.

Kai šis mūsų ryšys pradėjo trūkinėti, atsirado mąstymas, kas yra gyvenimas, kas esu aš, ir eilėraščiai iš dalies yra vidinės atsiskyrimo dramos pasekmė.

Antrajame eilėraštyje tą ir sakau: „Sustojau vidur lauko/ Jau žingsnio žengt nebegaliu/ Nekyla kojos/ nusviro rankos/ Sustingo visas kūnas/ Šaknų savųjų ieškau – nerandu”.

Esate lietuviškam pasauliui mažiau pažįstamo, liuteronų, tikėjimo parapijos kunigas. Ar Jūsų kūrybai svarbi Mažosios Lietuvos kilmė?

Tikėjimas įtakoja mūsų gyvenimą, tai sakau plačiausiąja prasme, ne tik religine, nors tai dalis tikėjimo. Labai daug kas mūsų gyvenime remiasi tikėjimu, mes tikime, kad rytoj bus geriau, na, gal poryt. Tikėjimas formuoja požiūrį į gyvenimą, į aplinką, į save.

Tikėjimas formuoja, kaip tu elgiesi, priimi sprendimus, kaip pasielgi situacijose, kaip turi gyventi, kas yra svarbu.

Be abejonės, mano požiūris į gyvenimą suformuotas mano šaknų. Klaipėdos kraštui būdinga specifinė pasaulėžiūra, pasaulio matymas kitomis akimis. Mano kūryboje yra ir šiam kraštui būdingas žodynas, prisimenu Omą, mūsų senolę.

Iš kunigo galima tikėtis eilėraščių apie Dievą. Tačiau Kristijonas Donelaitis, kurio 300-osioms gimimo metinėms esate surengęs puikiai įvertintą renginį, rašė apie būrus, Antanas Vienažindys poezijoje dainavo apie meilę, Maironis – apie didingą praeitį. Kokios Jūsų kūrybos temos?

Noriu sakyti, kad rašau ne per intelektą, o išreiškiu jausmus. Man rūpi egzistencinės prasmės. Eilėraščiuose ryškiai išreikštas mano tikėjimas, mano supratimas, mano santykis su Dievu. Juose mano apmąstymas, mano pasaulėjauta ir pasaulėžiūra, reakcijos į pasaulį.

Knygoje jungiami du kūrybos žanrai – poezija ir fotografija. Tai tarsi solidus vidinio matymo albumas.

Norėjau, kad fotografijos būtų papildymas, o ne iliustruotų eilėraščius. Knygai buvau atrinkęs du su puse tūkstančio vaizdų, susiaurinau iki keturiasdešimties ir atidaviau dizainerei, sakau, tu išrink. Man jos visos kalba, visos kažką sako. Fotografijose taip pat užfiksuotos nuotaikos, kaip ir poezijoje, vienos su tiesmukiškesne žinia, kitos – jausminės. Knygą Lietuvoje išleido „Naujoji Romuva”, spausdino Morkūno spaustuvė Kaune. Tekstą tvarkė Julius Keleras, maketavo dizainerė Algė Varnaitė.

Sausio mėnesį knygą pasitiksiu Čikagoje, tada vasario mėnesį važiuosiu į Lietuvą, pristatysiu Kaune, Klaipėdoje, net žinau, kad čia ją skaitys aktorė Virginija Kochanskytė, ruošiama visa programa, tada bus Tauragė ir Vilnius, Knygų mugė bei Vilniaus parapija.

Kai atiduodi savo vaiką į pasaulį, jis pradeda pats savarankiškai gyventi. Reikia pasitikėti ir paleisti.

Kviečiu visus dalyvauti šiame kelyje.

Linkime geros kelionės!
Ačiū už pasidalinimus.