Kiek išgriebta iš tirštos ir įvairiasluoksnės Vilniaus knygų mugės

Astrida Petraitytė.

Keturdienė Vilniaus knygų mugė seniai yra pralaužusi literatūros, tuo labiau – knygų prekybos rėmus. Ir ši, jau XIX – „Skaitau Lietuvą, skaitau pasaulį” – vadinta Kultūros festivaliu ar net, pajuokaujant, atlaidais. Juk greta literatūros čia pilnateisiai ir kiti menai; čia kuriamas kultūrinių refleksijų, pilietinių, politinių, istorinių įžvalgų laukas ir pan.

Knygų skliauto žvaigždės

Kasmet mugės organizatoriai, leidyklų vadovai stengiasi pasikviesti nors vieną kitą garsų pasaulio vardą ar bent saviškius, iš tolimųjų kraštų  žvaigždėmis mums šviečiančių.

Šiemetėj mugėje, mano akimis, nebuvo ryškesnės, visų dėmesį labiau traukiančios ir pagarbų entuziazmą sukeliančios žvaigždės kaip prof. Liudas Mažylis. Taip, ir savame kaime įmanoma pranašu būti. Vasario 16-osios nutarimo atrasties entuziazmas turbūt jau būtų išvėsęs, jei ne žavi ligtol kažkur užribyje buvusio istoriko asmenybė – išties jis savo elgsena ir išvaizda nelyg ištikimasis Karlsono bičiulis… Regis, visas keturias dienas prof. Mažylį buvo galima rasti pagrindinėje („prekybinėje”) salėje prie nedidelio stalelio su senamadiška spausdinimo mašinėle, ir ten nuolat būriavosi trokštantys autografo ar bendro įsiamžinimo. Šiek tiek įtartinai greitai – „ant bangos” – kuklusis profesorius išleido autorinę knygą „99 metai po įvykio” („Šviesos” naujiena net neįtraukta į organizatorių pateiktus leidinių sąrašus); nebuvau jos pristatyme.

Nuėjau į Liudo Mažylio ir Rasos Zozaitės sudaryto dokumentų rinkinio „Lietuvos valstybės atkūrimo procesas. 1917 m. liepa – gruodis” (VDU, 2018) sutiktuves. Gausiai erdvioje salėje susirinkusieji irgi entuziastingai sutiko Mažylį. Išties žavus tas profesoriaus betarpiškumas (grįstas išmanymu). Patalkinant ir bendražygei Zozaitei, nušviesta svarbiųjų išvakarių (prieš Vasario 16-osios aktą) eiga, įvairiose šalyse išsibars­čiusių lietuvių telkimasis, deklaruojant savistovumo siekį, kuris vainikuotas 1917   m. gruodžio 11 d. Deklaracija. Pažadėtas ir antrasis  dokumentų tomas – jau 1918-ųjų metų su svarbiuoju Vasarios 16-osios Nutarimu.

XXX

Dar spaudos konferencijoje prieš Knygų mugę viena jos organizatorių ir leidyklos „Tyto alba” vadovė Lolita Varanavičienė kaip ypatingą svečią išskyrė vokietį  žurnalistą Alexander von Schonburg , knygos „Pasaulio istorija išsinešti” autorių. Leidinyje, sakyta, autorius geba šmaikščiai peržvelgti bent poros tūkstantmečių istoriją. Gal pusiau juokais leidėja perspėjo, kad į kilmingos giminės galvą privalu kreiptis „Jūsų šviesybe”…  Knygų mugėje Aido Puklevičiaus provokuotas, istorijos reikšmę ir prognozes svarstęs (pavyzdžiui: „Mums kuriant planus, Dievas juokiasi”) autorius  nedemonstravo aristokratiško aplombo; nors ir be „mažyliško” žavesio, buvo dalykiškas bei korektiškas. Tiesa, šio renginio metu ne man vienai kilo klausimas: ar „skaitau pasaulį” tolygu „skaitau angliškai”?  Pokalbis su vokiečių autoriumi vyko anglų kalba; taip, ausinėmis su vertimu buvome aprūpinti, bet štai pažįstama germanistė nusivylusi išėjo…

Ko gero, gausūs mugės lankytojai  gebėjo pagauti savas žvaigždes; programos įvairove skųstis neteko.

Šimtmečių solidarumas

Lietuvos atkūrimo 100-mečio šventė, žinia, neužsibaigė sulig Vasario 16-ąja. Valstybingumo triumfo bei negandų, istorinių, neretai tragiškų, pervartų refleksijos neaplenkė ir šios Knygų mugės. Organizatorių prasmingai priminta, jog šie metai Nepriklausomybės šimtmetį reiškia ne vienai šaliai. Tad sumanytas dialogų ciklas „Mūsų šimtmetis.  Kalbasi rašytojai” – juose mūsiškiai kalbino svečios šalies atstovus.

Štai šiemetė Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Danutė Kalinauskaitė su latve Nora Ikstena, galima sakyti, mezgė lygiavertį dialogą, aptardamos ne tik valstybingumo, bet ir kūrybos reikalus. Prasmingas buvo mūsų rašytojos įžanginis – žinia, retorinis – klausimas: kodėl mes, giminingos tautos, taip mažai žinom vieni apie kitus, nesimokom vieni kitų kalbos?.. (Pritardama būtinumui vieniems kitus suprasti be tarpininkų, net nepasiėmiau ausinių, mėginau perprasti latvišką pasakojimą, tiesa, ne visad sėkmingai). Vis dėlto galima reziumuoti: mūsų ir latvių požiūris į Istoriją (o ir į daugelį kitų dalykų) sutampa.

Kiek kitoks įspūdis – su disonanso prieskoniu – liko iš kitų dviejų dialo­gų: Eugenijui Ališankai kalbinant slovakę Zuzką Kepplová ir Alvydui Šlepikui – čeką Jonášą Hájeką. Šių buvusios vienos valstybės – draugiškai išsiskyrusios ir dabar nereiškiančios viena kitai jokių pretenzijų –  jaunieji rašytojai, regis, ne itin suprato mūsų džiaugsmingą pakilumą, švenčiant atkurtosios Lietuvos šimtmetį. Slovakė išties pasisakė, kad patirti įspūdžiai ją nustebino. Pasak jos, slovakams dar reikia apsispręsti, ar jiems svarbiau prieš šimtą metų susikūrusi Čekoslovakija, ar prieš 25-erius metus įvykęs Slovakijos atsiskyrimas. Taip, šią dilemą suprasti galima. Sunkiau buvo pritarti čekui, kuris į klausimą, kaip nutikę, kad po tokios figūros kaip Havelas į prezidento postą išrinktas populistas Milošas Zemanas, sureagavo: dėl tokios (netikusios) valdžios ir šimtmečio nesinori švęsti… Šlepikas taikliai replikavo: mes irgi dažnai išsirenkam prastą valdžią, bet štai atkurtos Lietuvos šimtmetį šventėme visi pakiliai ir vieningai…

Nepavyko nutaikyti pokalbių su rašytojais iš Lenkijos (Jerzy’u Illgu) ir Estijos (Ilmaru Taska). Vis dėlto džiaugiuosi Estijos Neprikausomybės dieną pažymėjusi: kaip tik vasario 24-ąją pristatyta estų klasiko Antono Hanseno Tammsarės penkiatomės knygos „Tiesa ir teisingumas” trečioji dalis (išleista „Krantų” redakcijos). Renginys, vadovaujant Helmutui Šabasevičiui, pradėtas Estijos himno įrašu. Apie romaną, estų epu vadinamą, gražiai, išsamiai kalbėta ir vertėjos Danutės Sirijos Giraitės, ir literatūrologių Sigutės Radzevičienės bei Rimos Pociūtės, bet man gražiausias buvo šis simbolinis brolių estų pagerbimas.

Diskusijos, vėsios ir pakibirkščiuojančios

Tarp Knygų mugės renginių tradiciškai svarbią vietą užima diskusijos, kuriose gvildenama bendresnė kultūrinė, istorinė, politinė problematika.

Kadangi Lietuva kartu su Latvija ir Estija prisistatys balandį vyksiančioje Londono knygų mugėje, surengta diskusija „Pakeliui į Londoną: naujos galimybės lietuvių literatūrai”. Moderatorė Rosie Goldsmith (viešnia iš Jungtinės Karlystės) mėgino provokuoti būsimuosius Londono mugės svečius – Kristiną Sabaliauskaitę (ir skaitytojų, ir kritikų pripažinto keliatomio romano „Silva rerum” autorę), Undinę Radzevičiūtę (už romaną „Žuvys ir drakonai” 2015-aisiais pelniusią Europos Sąjungos literatūros premiją), Alvydą Šlepiką (pastaraisiais metais itin išgarsėjusį romanu apie vilko vaikus „Mano vardas – Marytė”), na, ir kuo įvairiausiais epitetais – disidentas, eseistas, poetas ir t. t.– apibūdinamą Tomą Venclovą. Kiekvienas jų turėjo ką pasakyti, vis dėlto pokalbis buvo tarsi išvėsęs, be aistros. (Labiausiai įstrigo – deja, ir sutrikdė – Radzevičiūtės pareiškimas, kad ji rašanti lietuviškai, bet mąstanti rusiškai…)

X

Užtat kitoje diskusijoje – kultūros paveldo klausimais – kibirkštis įskėlė patys klausytojai. 2018-ieji Lietuvoje paskelbti ir Europos kultūros paveldo metais, taigi tema svarbi, suteikianti progų ir pasididžiuoti, ir problemas įvardyti. Diskusijai sutelkta solidi kompanija: Ryčiui Zemkauskui moderuojant, įžvalgomis dalijosi kultūros viceministras Renaldas Augustinavičius, buvęs atstovas prie UNESCO, šiuo metu Seimo narys Arūnas Gelūnas, Europos Komisijos Lietuvoje atstovas Arnoldas Pranckevičius ir kt. Kalbėtojų žvilgsniai labiausiai krypo į Kauną, į jo saugotiną ir propaguotiną tarpukario modernizmą…

Viskas būtų ir protingai, ir sklandžiai ėjęsi, jei moderatoriui nebūtų šovę į galvą pasiteirauti klausimų iš salės… Klausimas neužtruko – kartu su iškeltu plakatu, skelbiančiu Misionierių ansamblio sudarkymą… (Bent jau vilniečiai turbūt mena neseną istoriją, kai aktyviai protestuota prieš jau pradėtas vadinamųjų „Misionierių namų” statybas Senamiestyje greta buvusio Misionierių vienuolyno). Aktyvi visuomenininkė Rasa Kalinauskaitė po metaforiškos įžangėlės apie plėšomus Vilniaus paveldo lapus viceministro tiesiai klausė, kodėl į paveldosaugos ekspertus kviečiami abejotinos reputacijos asmenys… Nepaisant aptakaus viceministro atsakymo, ši protesto kibirkštis, manyčiau, ne vieną iš auditorijos privertė suklusti, savęs paklausti: o kokia mano pozicija?..

Dailiosios literatūros gijos

Žinia, atitrūkus nuo rimtų globalinių problemų, norėjosi nors valandėlę kitą panerti į grynosios – grožinės – literatūros vandenis. Tik man ne visad sekėsi, ypač kai pasirinkdavau renginius nedidukame „Rašytojų kampe”. Neįtilpau ir nutarusi čia paklausyti poetų Donaldo Kajoko ir Rimvydo Stankevičiaus pokalbio, ir pasidomėti Renatos Šerelytės naujuoju romanu „Raganos širdis. Paslaptingoji Barboros Radvilaitės ir jos patikėtinės Magdalenos istorija”…

Pavyko paklausyti – jau didžiojoje salėje, irgi kimštinai prisikimšusioje – Vytauto Landsbergio poezijos iš naujausios knygos „Organizuoti tekstai” (jubiliejinio 85-ojo gimtadienio proga sudarytos ir išleistos jo sūnaus Vytauto V. Landsbergio). Pats autorius, kaip žinome, gripą ligoninėje besigydantis dar nuo Vasario 16-osios švenčių, bylojo iš ekrano. Jo eilėraščių – lakoniškų, dažnusyk tarsi paradokso blyksnių – perskaitė aktorius Saulius Bareikis.

Žinia, sunku grožinę Landsbergio kūrybą priimti atsiribojant nuo politinio, istorinio autoriaus svorio, taigi ir šiuo atveju jautėme egzistencinius matmenis persiklojant.

X

Į literatūros kūrinį įmanu pažvelgti ir per siaurą, specializuotą prizmę. Štai mugėje vyko renginys „Muzika Haruki Murakami kūryboje” – šiuo požiūriu populiariojo japonų rašytojo romanus pagvildeno būtent muzikologai Darius Užkuraitis ir Gerūta Griniūtė. Ne tik pažerta gausybė kompozitorių ir atlikėjų vardų, inspiravusių rašytoją, bet ir prisiminta biografinė detalė: Murakami kurį laiką pats buvo džiazo kavinės savininkas. Galbūt džiazas ir yra stipriausia Murakami muzikinė aistra, bet eruditui nesvetimi nei klasikos titanai (Bachas ir pan.), nei populiarieji „dievukai”, pavyzdžiui, „The Beatles”. Štai, tarkim, vienas produktyvaus romanisto kūrinys net pavadintas kaip bitlų daina: „Norvegų giria”.

O šio renginio intencijų būta kur kas reikšmingesnių nei vien klausytojų edukacija – mat leidykla „Baltos lankos” kartu su Japonijos ambasada ne pirmi metai stengiasi rašytoją pakviesti į Vilniaus knygų mugę, net renkami „pageidaujančiųjų” parašai. Renginio pagaigoje Japonijos ambasadorius J. E. Toyoei Shigeeda perdavė „Baltų lankų” leidyklos vadovui Sauliui Žukui jau ankstesniais metais surinktus parašus visus paragindamas ir toliau remti šią akciją.

Vaikiški smagumai

Net ir jokio pyplio už rankos netempiamai, man smagu paklydinėti po vaikiškų džiaugsmų ir veiklos zoną – atskiros salės yra skirtos „Knygų šaliai”, o joje verda gyvenimas, įvardytas „Tu gali sukurti knygą” (jau daugelį metų dailininkės Sigutės Chlebinskaitės kuruojama kūrybinė studija). Dailininkai, knygų autoriai, aktoriai nuolat įsuka ir mažiukus, ir didesnius „į darbą”, čia ir paišoma, ir karpoma, lipdoma ir pan. Štai patį pirmą rytą pradėjusi vaikštynes, užtikau tituluotą dailininką, knygų iliustruotoją ir autorių Kęstutį Kasparavičių, kartu su būreliu vaikų palinkusį prie popieriaus lakštų. Kitądien leidyklos „Nieko rimto” kampelyje kartu su mažaisiais gamtos mylėtojais nuklausiau žaismingų fotografo Mariaus Čepulio pasakojimų apie žvėrelių įpročius (autorius pristatė savo knygą „Visa tiesa apie gyvūnus”).

„Knygų šalyje”, kiek atitrūkus nuo šurmulio, galima ir pamedituoti ties parodų stendais – štai visu grožiu „atgijusios” Valkininkų sanatorijos „Pušelės” sienos: tai dailininkų Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus prieš pusę amžiaus dekoruotų sienų skaitmeniniai atspaudai.

X

Beje, į vaikiškus žaidimus galima pakliūti ne tik „Knygų šalyje” – štai vienoje iš pagrindinių „rimtų” salių Gražinos Mareckaitės knygą „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų” suvaidino „Teatriukas” – aktorių duetas. Tarp ne itin prabangių dekoracijų (stendų) – vis keičiant jų detales – ir padainuodama, pamuzikuodama aktorių pora pasekė Vilniaus istoriją nuo Gedimino sapno, nepraleisdama ir negandų (karų, okupacijų), iki šiandieninės šventinės sostinės. Aktorių – moters ir vyro – pavardės nebuvo įvardytos, pati knygos autorė nepasirodė, bet jaunieji klausytojai smagiai įsitraukė į vyksmą.

X

Nei stengiaus, nei būčiau įstengusi aprėpti visą Knygų mugės įvairovę. Štai nuošaly liko Muzikos ir Kino salės, įsikūrusios atskirame paviljone, o juk ir pagrindiniame, kur sukiojausi, vienu metu vykdavo net keli renginiai…