Knygos – draugystės pradžia

Kalbėjosi Ramunė Lapas.

„798 knygos! Ačiū visiems Šv. Kazimiero lituanistinėje mokykloje Los Angeles, kurie atsiliepėte į mano kvietimą padovanoti perskaitytas vaikiškas angliškas knygas mokykloms Lietuvoje.”

Tai įrašas Renatos Gaidienės, Lietuvos Respublikos generalinio konsulo Los Angeles Dariaus Gaidžio žmonos, socialinėje „Facebook” paskyroje. Nuotraukose – kalnai spalvingų vaikiškų ir jaunimui skirtų knygų, kurios netrukus pasieks Lietuvą. Pradžiai – tris jos mokyklas: Kupiškio pradinę mokyklą, Kauno Veršvų gimnaziją ir Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją.        

„Porą metų brandinau svajonę pradėti statyti tiltus tarp lietuviško jaunimo Amerikoje ir Lietuvoje. Norėjau, kad viešėdami Lietuvoje visuomet žinotumėte, jog kažkur yra vaikas, skaitantis Jūsų knygą; kad parodytume, jog dalintis yra gera”, – savo motyvais su „Facebook” draugais dalijasi R. Gaidienė. Parūpo daugiau sužinoti apie šią iniciatyvą ir papasakoti apie tai „Draugo” skaitytojams.

Gerb. Renata, papasakokite, kaip gimė mintis pasidalinti angliškomis knygomis su Lietuvos vaikais? Ar noriai atsiliepė moksleiviai? Gal tai yra Jūsų įsteigto Knygų klubo veiklos dalis?

Tai nėra ypatingai originali idėja. Panašų projektą rengė mano vaikų mokykla Viewpoint School čia, Los Angeles. Dovanotas knygas jie nuvežė į skurdesnį Los Angeles rajoną. Aš pamaniau, kad mūsų vaikai lituanistinėse mokyklose taip galėtų užmegzti ryšius su bendraamžiais Lietuvoje. Visi labai širdingai atsiliepė. Šis dosnumas jiems nieko nekainuoja – knygos yra perskaitytos, dažnai jos tiesiog užima vietą namuose ir nežinome, ką su jomis daryti.

Knygų klubas – atskiras projektas. Mes su Dariumi šiemet įsteigėme Knygų klubą, kuriame Darius ištisus metus dėstė Lietuvos istoriją, o aš su klubo nariais skaičiau Rūtos Šepetys knygą „Druska jūrai”. Rinkomės kartą per mėnesį, į mokyklą grįžo net tie, kurie joje nebuvo 20–30 metų.

Kokias knygas sunešė vaikai, atsiliepę į Jūsų kvietimą? Ar ši literatūra žinoma Lietuvoje, ar tarp suneštų knygų yra ir išverstų į lietuvių kalbą?

Lietuvos ir Amerikos jaunimas skaito tą patį. Dauguma knygų yra išverstos į lietuvių kalbą ir vaikams yra pažįstamos. Manau, kad jiems bus įdomu tą pačią knygų seriją skaityti angliškai. Tai ir „Haris Poteris”, ir „Diary of the Wimpy Kid”, ir seni geri „Trys paršiukai”.

Kaip išsirinkote mokyklas Lietuvoje? Ar jos jau žino apie jų laukiančias dovanas?

Su Kupiškio mokyklos mokytoja susipažinau praeitą vasarą, kai viešėjome Subačiuje ir susitikome su miestelio bendruomene. Su Vytauto Didžiojo gimnazijos direktore šį projektą aptarėme susitikę signataro Mykolo Biržiškos perlaidojimo renginiuose. Be to, tai yra Dariaus mokykla, jis būtinai norėjo, kad su jais būtų užmegzti ryšiai. O Kauno Veršvų gimnaziją pasiūlė Los Angeles lietuviai. Manau, kad taip ir geriausia daryti – grąžinti šį bei tą mokykloms, su kuriomis mus sieja ryšiai. Visi galime prie to prisidėti. Visos trys mokyklos labai laukia knygų, šį rudenį pati ketinu pas juos nukeliauti.

Ar yra padėjėjų persiun­čiant ir pristatant knygas?

Šį pirmą siuntimą koordinuoju pati savo lėšomis, bet ateityje būtinai ieškosiu rėmėjų. Norinčius prisidėti  kviečiu rašyti man adresu: renatagaidiene@hotmail.com.

Kas toliau? Kokio šios iniciatyvos tęsinio tikitės? Galbūt Lietuvos vaikai norės pasidalinti su lituanistinių mokyklų moksleiviais lietuviškomis knygomis?

Tikiuosi, kad draugysčių žemėlapis išsiplės per visas JAV lituanistines mokyklas. Neabejoju, kad daug mokyklų Lietuvoje mielai priims angliškas vaikiškas knygeles ir mielai užmegs draugystes. Svajoju, kad galėtume pasikalbėti per Skype, o gal kada nors vieni kitus aplankysime Lietuvoje ar Amerikoje. Norėčiau, kad nebūtų skirtumo kur gyvename, kad visur būtume tie patys lietuviai. Neabejoju, kad ir Lietuvos vaikai mielai atsiųstų knygų į Ameriką, jei tik būtų toks noras.

Miela Renata, būtų labai įdomu išgirsti, kaip jūs gyvenote šiuos metus Los Angeles, kuriantis generaliniam konsulatui?

Jau beveik 25 metus esu diplomato sutuoktinė. Padedu Dariui visose jo veiklose, jo darbas man yra be galo įdomus ir džiaugiuosi, kad jame man atsiranda vietos. Kartu sukūrėme konsulato  tinklaraštį „Vakarų vėjai” – parašiau pirmuosius 70 naujienlaiškių. Prisidėjau prie įvairiausių organizacijų veiklos čia, Los Angeles – Lietuvos Dukterų draugijos, dainavau „Los Angelų” chore, mokytojavau šeštadieninėje mokykloje, padėjau Šv. Kazimiero parapijoje ir t.t. Man taip pat buvo labai įdomios amerikiečių problemos – prisijungiau prie Viewpoint mokyklos lyderių tarybos, kurioje buvo diskutuojama Amerikos švietimo ateitis, rengiau be galo įdomų Los Angeles ir Vilniaus mokyklų bendradarbiavimo projektą apie litvakų kultūrą, šį pavasarį net 20 svečių dėl šio projekto lankėsi Lietuvoje.

Netrukus baigiasi Jūsų vyro kadencija diplomatinėje tarnyboje Los Angeles. Ką jūs labiausiai prisiminsite iš šių metų, praleistų JAV Vakarų pakrantėje? Ką labiausiai bus gaila palikti?

Tai buvo intensyviausi metai mūsų gyvenime. Sunkiai apibūdinama patirtis, kuriai pilnai suvokti dar užtruks laiko. Bet būdami taip toli nuo Lietuvos, bet vis tiek tarp lietuvių, mes supratome, kokią Lietuvą norime matyti po 20–30 metų. Ir įvertinome kiek daug nuostabių dalykų turime savo šalyje.

Mūsų jaunesnysis sūnus Povilas laukia grįžimo į Lietuvą, jam labai rūpi močiutės gaminamas maistas ir daug europietiško futbolo rungtynių, kurias galima stebėti realiu laiku. Dar turbūt tikisi, kad mes mažiau dirbsime ir daugiau laiko leisime drauge. Mūsų vyresnysis sūnus Dominykas mokyklą pabaigs čia, Los Angeles. Jis šią vasarą trumpam išbandys studijas University of Chicago, o nuo rudens žada kibti į labai ambicingą Junior metų programą. Išsiskyrimas su juo bus sunkiausia diplomatinio darbo dalis.

Labiausiai pasiilgsiu mūsų iškylų į Sierra Nevada kalnus. Californijos gamta yra magiška.