Antano Sutkaus nuotr.

Sustojusios akimirkos palaima

Renata Šerelytė.

Praėjusiame numeryje maištavau prieš socialinius burbulus – tai yra, prieš socialinius tinklus, burbėdama, kad jie įkalina žmogų klaustrofobiškame apskritime, sukurdami įspūdį, kad visas pasaulis yra po kojomis. Ir nurodinėjau – žinoma, pirmiausia pati sau – kad reikia skaityti knygas. Ir ne madingas šiuolaikines, o antikos filosofiją, pageidautina Platoną, ir, be abejo, XVI amžiaus vienuolių mistikų darbus.

Bet kadangi niekaip negaliu atsikratyti kasdieninės darbų ir pareigų rutinos, kyla įspūdis, kad būk tu socialiniame burbule ar kvadratiniame kambaryje su knygų spinta – vis tiek jautiesi įkalintas. Ir savo rutinos, ir pareigų, ir apskritai žmogiškosios būties.

Dabar netgi nepadoru prisiminti, kad vaikystėje turėjau daugybę laisvo laiko ir leisdavau jį kaip užsimanydama. Kai nusibosdavo vaikščioti nuo vieno agrasto krūmo prie kito ir valgyti uogas – pūkuotas raudonas, su mėlynais dryželiais per vidurį, arba tokias perregimai geltonas, kad visos juodos sėklytės matydavosi viduje, – įlipdavau į obelį ir dainuo­­davau. Arba „darydavau kiną” – kirpdavau iš popieriaus juostas, klijuo­davau jas vieną su kita, padalydavau kadrais ir tuos kadrus  piešdavau. Paskui į popierinį kino teatrą, padarytą iš batų dėžutės, susivesdavau žiūrovus ir rodydavau kiną.

Tokios akimirkos nepamirštamos ir tokios mielos, kad tikrai galima sakyti – „sustok, akimirka žavinga”. Ir man netgi atrodo, kad amžiny­bė turėtų būti kažkuo panaši į tą vaikystės laiką, kai valandos tarsi ištirpdavo ir laiko nebebūdavo. Žaidimas, džiaugsmas, ramybė – ir nieko daugiau. Nieko, kas atrodo labai reikšminga, aktualu, svarbu, ką būtinai reikia padaryti, atlikti, nes tai suplanuota, tai reikalinga.

O kam?.. Kam visa tai reikalinga?..

Juk galiausiai ateina akimirka, kai visa, kas atrodė taip svarbu ir reikšminga, pasirodo besą nieko verta. Ir tada kitaip nuskamba Šv. Rašto eilu­tės, sakančios – būkite kaip vaikai, nes kitaip nepateksite į dangaus karalystę.

Dangaus karalystei nereiks mūsų projektų, mūsų aktualijų, viso to, kas suplanuota, sustyguota, apgalvota. Ką reikia greitai padaryti. Iki tam tikro laiko. Nes tiesiog nebebus nei laiko, nei to darymo prasmės. Tik begalinė sustojusios akimirkos palaima.

Žinoma, planai ir projektai niekur nedings, biurokratija ir darbo valandos bei viršvalandžiai – taipogi. Jeigu jie netinka Dangui, tai puikiau­siai tiks Pragarui. Regis, daugelis žymių rašytojų tai suprato. Ir Lewisas, ir Tolkienas, ir F. Kafka, ir  O’Brien rašo apie pragarą, kuriame yra ir visa tai, ką mes suprantame (rutina, procesai, biurokratinės taisyklės ir kt.), ir apie tai, ką tik galima įsivaizduoti (pvz., O’Brien savo romane „Trečiasis policininkas” vaizduoja pragarą kaip savotišką policijos nuo­vadą, ji komiška, bet sykiu ir baisi).

Pragaro laikas labai racionaliai suplanuotas, visos užduotys uoliai vykdomos, bet… neturi prasmės. Prasmė – kai nebėra racionalaus laiko. Ir tiršta, žalia, aitri ir kvapni vasara kaskart man tai primena…

Antano Sutkaus nuotr.