Lukiškių aikštės skaitykloje, pristatant savo naująją knygą. (M. Golubevo nuotr.)

Knygų klubas „Frida”. Akvilina Cicėnaitė, Anglų kalbos žodynas

Jolanta Ona Vitkutė.

Šiandien noriu kalbėtis apie ne­seniai išleistą rašytojos Akvilinos Cicėnaitės knygą – „Anglų kalbos žodynas”. Tai romanas, sudėliotas iš fragmentų, jo srūvantis ir užliejantis jausmus kalbėjimas slenka pamažu tarsi žiūrėtum kelio filmą, kur detaliai sustyguoti kelionės vaizdai. Panyri į juos tarsi į tekantį upės vandenį. Stabteli norėdamas įkvėpti. Ir vėl kelionė tęsiasi.

Rašytoja Akvilina Cicėnaitė-Charles Vilniuje. (Manto Golubevo nuotrauka)

„Anglų kalbos žodynas” – knyga apie būtį, užkabinanti slapčiausius sie­los kampelius. Ieškanti prasmės visatos begalybėje. Supančiota namų ilgesio. Išmylėta Vilniaus, apsupta jo 700 metų praeities, apsvaigusi nuo jo senamiesčiu alsuojančių apkabini­mų. Keliaujanti po Australiją, suve­džiota jos laisvės pojūčio. Bandanti išversti gyvenimą į lietuviškus žo­džius, kurie įgauna skonį, kvapą ir šiurkščių prisilietimų nuojautą. Pa­sa­kyti tai, kas neišverčiama, keliaujant su vyru iš Sydnėjaus į Broken Hill. Tikintis, jog kelionės išgydo net tai, kas nebepataisomai broken. Ar tai įmanoma?

„Noriu namo, ten, kur amžinas sekmadienis, kur mano išorinės ir vi­dinės geografijos centras, kur nėra pandemijų, klimato krizių, kur ne­mirš­ta nei mylimieji, nei šunys. No­riu namo, galvojau žinodama, kad to­kių namų, kokių noriu, nėra, kad na­mesnių namų nėra. Yra tik šitie”, – prisimenu bemaž prieš porą metų skai­tytą rašytojos Akvilinos Cicėnai­tės įrašą jos facebook profilio sienoje, kurio motyvas atsikartoja ir romane „Anglų kalbos žodynas”.

Skaityti šią knygą – medituojantis malonumas. Verčiau puslapį po pus­lapio, kartojau, sustodama prie plaukiančių debesimis sakinių, skai­čiau nebe akimis, o sielos užkaboriais. Nuostabi daugiasluoksnė knyga, aštriais gremžtukais įsirausianti į pa­sąmonės tunelius gilyn ir gilyn. Apie emigraciją. Apie laisvę. Apie ke­liones. Apie moterį, ieškančią savęs. Apie meilę. Apie kiekvieno mūsų neišverčiamumą.

Akvilina Cicėnaitė-Charles – rašytoja, vertėja, literatūros premijo­mis apdovanota šešių knygų paaug­liams ir dviejų romanų suaugusie­siems autorė, religijų studijų mokslų daktarė. Gyvena ir kuria Australi­jo­je, Sydnėjuje. Paklausta, kaip norėtų būti pristatyta knygų klubo „Frida” skaitytojams, atsakė, jog užvis labiau­siai norėtų išvengti apibūdinimų ir apibrėžimų. „Jie įpareigoja, įrėmina, nesinori prie jų prisirišti, norisi palikti sau erdvę augti ir keistis. Esu rašytoja, šis pristatymas man atrodo tikriausias. Jis manęs ne tik neapriboja, bet priešingai – išlaisvina”.

„Rašau rytais, visada su kava ir visada – iš to paties puodelio, kaip ir dabar, atsakydama į šiuos tavo klau­si­mus. Puodelis suskilęs, negražus, bet išmesti neleidžia širdis, mat ka­daise pirktas Paryžiuje ir susijęs su mielu prisiminimu”, – sako rašytoja A. Cicėnaitė-Charles. Ir nors mus ski­ria tūkstančiai kilometrų, prisipila­me abi kavos į savo mėgstamus puo­delius ir kalbamės.

Akvilinos Cicėnaitės knyga – „Anglų kalbos žodynas”.

Kiekviena kalba dovanoja kitą gyvenimą

Esi sakiusi, jog rašydama ro­ma­­ną „Tylos istorija” nemažai lai­ko pra­leidai Sydnėjaus bibliotekoje, bandydama užčiuopti praėjusį laiką. Kur sėmeisi įkvėpimo ir ži­nių „Anglų kalbos žodynui”?

Rašydama „Anglų kalbos žody­ną”, norėjau atskleisti migracijos dau­giasluoksniškumą, parodyti, kaip skirtingai galima išgyventi savo mies­­tą, šalį, kalbą, namus, save. No­rėjosi nerti į angliškų žodžių gelmę, apčiuopti jų esmę, suprasti, kodėl skirtingose kalbose mums gyvenasi skirtingai. Iš dalies siekiau ir atsigręžti į ankstesnius savo tekstus apie buvimą svetur, juos apibendrinti, pa­stebėti, kaip laikui bėgant ėmė keistis jų nuotaikos. Tad, viena vertus, įkvėpimas radosi iš buvimo svetur patirčių. O kita vertus, įkvėpė ir pati Australija, Sydnėjus, mano santykis su šiuo miestu. Rašiau apie gerai pa­žįstamas vietas, jose buvau keliavusi, apie jas daug skaičiau.

Vienaip ar kitaip rašymą įtakojo ir tuo metu skaitytos knygos, skirtingi autoriai. Tarkime, Maria Stepano­va, įkvė­pusi mąstyti apie atminties ne­patikimumą, Olga Tokarczuk, pas­ka­tinusi nauju žvilgsniu pažvelgti į pasakojimo fragmentiškumą, Annie Ernaux, leidusi pasvarstyti apie kal­bėjimą pirmuoju ir trečiuoju asmeniu, skirtingą jų poveikį skaitytojui, apie kūrybos asmeniškumą.

Ilgą laiką maniau, kad tikrai nerašysiu knygos apie buvimą svetur. Jaučiausi neturinti atsakymo, paki­busi tarp ten ir čia. Bet kita vertus, kartais toji tarpinė erdvė gali tapti produktyviausia terpe, nuo kurios įma­noma atsispirti.

Knygos skyriai atrodo labai gerai sukonstruoti, tarsi apgalvoti iš anksto. Tuo pačiu tekstas plau­kia tarsi upė, jei ir užkliūna už ne­tikėtai išnirusių kliūčių tai tik no­rėdamas plačiau pažvelgti į problemą. Papasakok apie patį kūrybos procesą, kas gimė pirmiau – skyrių pavadinimai, ar visgi teks­tas vedė dar neatrastais keliais? O gal turi kažkokių rutininių rašymo įpročių?

Pirmiausia gimė pavadinimas – „Anglų kalbos žodynas”. Jis man ir tapo tarsi kodu, atsakymu, apie ką no­riu rašyti. Jei reikėtų vienu žodžiu apibūdinti, apie ką ši knyga, pasa­ky­čiau, kad ji yra apie neišverčiamumą. Norėjau rašyti apie neišverčiamus anglų kalbos žodžius ir neišverčiamas gyvenimo svetur patirtis. Vieni skyrių pavadinimai radosi iš karto – tie žodžiai man buvo svarbūs, atrodė daugiaprasmiai, verti išryškinti. Ki­tų teko paieškoti ilgiau. Norėjosi, kad visi tie žodžiai, kad ir skirtingai, už­fik­suotų tai, ką galvoju, kai galvoju apie neišverčiamumą.

Keliaujant iš Sydnėjaus į Broken Hill.

Apskritai kalbant apie šią knygą man norisi pabrėžti skirtingus jos sluoksnius: vienas sluoksnis – tai fizinė kelionė per Australiją, nuo Syd­nėjaus iki Broken Hill; kitas sluoksnis – tai kelionė per praeitį, nuo Mont­realio iki Sarasotos, nuo Wel­ling­tono iki Vilniaus; trečias sluoksnis – tai kelionė per neišverčiamas buvimo svetur patirtis, esant toje tar­pinėje erdvėje.

Rašymo įpročių turiu, bet šį tekstą rašiau kitaip nei ankstesnes knygas. Paprastai pirmą juodraštį sten­giuosi parašyti kuo greičiau ir vėliau ilgai prie jo dirbu, daug laiko skiriu re­dagavimui ir perrašinėjimui, kartais net daugiau nei pačiam rašymui. Su „Anglų kalbos žodynu” teko keisti įpročius. Rašiau lėtai, kartais – vos po pusę puslapio per savaitę. Tekstas radosi iš pirmo žvilgsnio atsitiktiniais fragmentais ar sakiniais. Tik pra­ėjus metams po rašymo pradžios, kilo mintis į tekstą įpinti kelionę iš Syd­nėjaus į Broken Hill. Išties šis kūri­nys mane vedė neatrastais keliais, apie kuriuos anksčiau nebuvau pa­gal­vojusi.

Knygos skyrių pavadinimuose sutikau ir kelis man nepažįstamus žodžius, pavyzdžiui, solastalgia, kismet ar  serendipity. Ar nenutiko beieškant žodžių keistų, užkulisi­nių istorijų?

Žodį solastalgia pirmą kartą iš­gir­dau per 2019–2020 metų Australijos gaisrų sezoną, ir nuo to laiko man tai yra sąvoka, geriausiai iliustruojanti vieną ant kito užsiklojančius ilgesio, baimės, nežinios, nerimo sluoksnius, tą būseną, kai esi namie, bet tavo namai neatpažįstamai keičiasi. O štai žodžio reality net nebūčiau sugalvojusi įtraukti į knygą, man jį pasiūlė – tai žodis, kurio man visai nesinori turėti savo žodyne.

Kiekviename kūrinyje charakteriai yra kuriami tarsi koliažai, dažniausia iš skirtingų „pažįsta­mų” asmenybių. Kaip kūrei „Ang­lų kalbos žodyno” fikcinius savojo „vyro” ir savojo „aš” personažus?

Turbūt ne tiek juos kūriau, kiek jie tiesiog radosi kartu su rašoma is­to­rija. Kita vertus, veikiausiai nė vie­noje savo knygoje sąmoningai nebandau kurti personažų – leidžiu jiems rastis, kalbėti ir klausausi jų istorijos.

Ar savo vyrui Patrick pasakojai apie jo personažą, ar apskritai su juo diskutavote apie tavo para­šytą knygą „Anglų kalbos žodynas”? O apie kitas?

Akvilina kelionėje.

Pasakoju jam apie visus savo parašytus kūrinius, ne išimtis buvo ir „Anglų kalbos žodynas”. Pasakojau jam šio romano siužetą, jis yra skai­tęs ir porą „Žodyno” skyrių, kurie yra išversti į anglų kalbą. Man regis, jis to nesureikšmina. Mano vyras yra toli nuo literatūros pasaulio, bet ge­rai apčiuopia tai, kodėl aš naudoju – jei renkuosi naudoti – asmeniškumą kū­ryboje.

Romane gvildenamos namų, ke­lionių, pasikeitimų, skyrybų, mirties, meilės, atminties, ekologijos temos. Tačiau ypatingai akcentuojama kalbos reikšmė. Esi išvertusi jau dvylika skirtingų autorių knygų, ką tik tapai Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos nare. Kaip kelios kalbos sugyvena tavyje? Ir ką manai, ar skiriasi rašytojo ir vertėjo atsakomybės?

Sunku keliais sakiniais atsakyti į šį klausimą – juk ir romaną rašiau mąstydama apie buvimą tarp kalbų ir kultūrų. Kiekviena kalba dovanoja kitą asmenybę ir tam tikra prasme – kitą gyvenimą. Lygiai taip pat ir vertimas dovanoja galimybę prisiliesti prie skirtingų autorių kūrybos iš la­bai arti, ir ši patirtis mane kaip rašytoją praturtina. Esu girdėjusi sakant, kad knygas gali versti bet kas, pakanka mokėti kalbą. Bet grožinės litera­tūros vertėjui reikia ir plataus litera­tūrinio konteksto išmanymo, ir subtilaus kalbos pojūčio, kalbinės klausos, ir pagarbos autoriui bei jo stiliui, ir galiausiai sąžiningumo – savo gali­mybių žinojimo, supratimo, kad iki kai kurių tekstų vertimo dar reikia paaugti.

Pafantazuokime. Kokia Akvi­li­na yra kalbėdama lietuvių kalba, ir kokia – anglų?

Galbūt angliškai esu raciona­les­nė, realistiškesnė, arčiau žemės? Kita vertus, angliškai man paprasčiau kal­bėti apie jausmus. Ne gimtosios kalbos žodžiai turi kitokį, švelnesnį pras­minį krūvį.

„Kai turi namus, turi ir ką pra­rasti” – rašai savo knygoje. Ar Aust­ralijoje jautiesi kaip namuo­se? Kas yra tavo namai? Ar yra vie­ta pasaulyje, kur nusileidus lėktuvui pasijunti ypatingai saugiai ir komfortiškai? Ir galbūt gali palyginti kaip keičiasi per tuos dvylika metų buvimo svetur namų suvokimas.

Per daug metų namų suvokimas tikrai keičiasi. Kai tik išvažiavau, kur kas optimistiškiau galvojau ir kal­bėjau apie galimybę turėti dvejus namus. Dabar, ypač pandemijos, ka­ro, klimato krizės fone, tas galvojimas apie dvejus namus rodosi praban­­ga ir iliuzija, ryškėja būtinybė rink­tis.

Australija išties tapo mano na­mais. Kaskart, kai su lagaminu išei­nu pro Sydnėjaus oro uosto pastato stiklines duris ir mane užplūsta mies­to kvapas, dažniausiai – tvankuma, sumišusi su azijietiškų virtuvių kvapais, – pasijuntu grįžusi namo. Per­pratusi nerašytas miesto taisykles, jaučiuosi saugi, tarsi žinočiau, ko tikėtis. Bet, kaip jau minėjau, mano namų sąvoka keičiasi. Tam jausmui, kurį patiriu lėktuvui leidžiantis Vil­niaus oro uoste, neprilygsta kiti na­mai ir jų jausmai.

O tų ypatingų vietų yra, ir turbūt ne viena. Pavyzdžiui, Wellingtonas Naujojoje Zelandijoje, kur pragyvenau trejus metus. Leidžiantis vienoje gražiausių pasaulio įlankų, vėjams pur­tant lėktuvą – ne veltui Welling­toną vadina vėjuočiausiu pasaulio miestu, – irgi pasijuntu tam tikra prasme grįžusi namo. Kita tokia vie­ta, gal kiek paradoksaliai, yra tropinis North Queenslandas. Nors niekada ten negyvenau, bet lėktuvui leidžian­tis Cairns oro uoste, apima atpažįstamumo, sugrįžimo jausmas.

Gal tai susiję su kokiomis nors svajonėmis? Čia kažkodėl prisimi­niau ir romano skyrių „Jetlag”. Šis žodis keliaujantiems tarp že­my­nų yra įprastas. Tačiau knygoje prisipildo papildomų prasmių, ap­limpa prisiminimais. Galbūt prisiminimai bėgantys paskui laiką leidžiasi kartu su tavimi ir Cairns oro uoste, nors ten ir negyvenai?

Galbūt! O gal galima paaiškinti dar paprasčiau – ten tiesiog be proto gražu. Viename iš savo alternatyvių gyvenimų matyčiau save gyvenančią North Queenslande. Turėčiau di­­džiulę verandą, krūvą šunų, porą žir­­gų ir ūkį, kuriame auginčiau ma­kada­mi­jų riešutus.

Skamba viliojančiai. O kai gy­venai Lietuvoje, ar turėjai savo mėgs­tamiausią vietą – kavinę, miš­ko takelį, šaligatvio plytelę?

Tų mėgstamų vietų tiek daug! Tur­būt per daug, kad galėčiau išvar­dinti, juolab jei galvočiau ne tik apie Vilnių, o apie visą Lietuvą. Paskuti­nius trejus metus iki išvažiavimo gy­venau Užupyje, o dirbau senamiestyje prie Aušros Vartų. Tas pasivaikš­čiojimas nuo namų iki darbo, kaskart renkantis vis kitas gatveles, ilgesniu ar trumpesniu keliu, buvo vienas ma­no mėgstamiausių. Dabar grįžusi visada traukiu į ilgus pasivaikščiojimus po miestą – man tai yra vienas iš būdų pajusti Vilnių, įsitikinti, kad vis dar jam priklausau.

Pokalbio pabaigai dirstelkim į tavo knygų lentynas. Be savo mėgs­tamiausių autorių, ką skaitai šiandien?  Žinoma, pasakyk ir savo mėgstamiausius…

Skaitau daug ir įvairių tekstų – ir darbui, ir akiračiui praplėsti, ir tie­siog savo malonumui. Skaitinių sąra­šą koreguoja vertimų pasiūlymai, eks­pertų rekomendacijos. Turiu litera­tūros spragų, kurias norisi po tru­pu­tį pildyti, bet tuo pat metu norisi sek­ti ir naujausią literatūrą, susipa­žinti su premijomis apdovanotais kū­riniais. O kur dar lietuvių literatūra, australų literatūra… Visko spėti neįmanoma, tenka rinktis. Neįmanoma ir išvardinti mėgstamiausių autorių – jų daug, favoritai keičiasi, randasi naujų. Paskutiniu metu džiuginę – Deborah Levy, Olga Tokarczuk,  Juan Gabriel Vásquezas, Kazuo Ishiguro, iš naujo skaitoma Virginia Woolf, Georgi Gospodinov, kurio naujoji kny­ga „Time Shelter” kaip tik laukia ant mano stalo. Šiuo metu verčiu 2021 metų Nobelio literatūros premijos laureato Abdulrazak Gurnah romaną – norisi, kad šį autorių atrastų kuo daugiau lietuvių skaitytojų. O bene laukiamiausia šių metų knyga – Ol­gos Tokarczuk „Jokūbo knygos”, ku­rią į lietuvių kalbą verčia Vyturys Jarutis.

Dėkui už pokalbį, Akvilina.

O skaitytojams pridursiu, jog ką tik pasirodė ir rašytojos Akvilinos Cicėnaitės-Charles išversta knyga – Lauren Groff. Matrix (Baltos lankos, 2022). Gero skaitymo!

Akvilina Rottnest saloje. (Asmeninio archyvo nuotraukos)

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2022-ųjų m. Rugsėjo 3 d. numeryje, Vol. CXIII NR. 70)