Jolanta Ona Vitkutė.
Šiandien noriu kalbėtis apie neseniai išleistą rašytojos Akvilinos Cicėnaitės knygą – „Anglų kalbos žodynas”. Tai romanas, sudėliotas iš fragmentų, jo srūvantis ir užliejantis jausmus kalbėjimas slenka pamažu tarsi žiūrėtum kelio filmą, kur detaliai sustyguoti kelionės vaizdai. Panyri į juos tarsi į tekantį upės vandenį. Stabteli norėdamas įkvėpti. Ir vėl kelionė tęsiasi.
„Anglų kalbos žodynas” – knyga apie būtį, užkabinanti slapčiausius sielos kampelius. Ieškanti prasmės visatos begalybėje. Supančiota namų ilgesio. Išmylėta Vilniaus, apsupta jo 700 metų praeities, apsvaigusi nuo jo senamiesčiu alsuojančių apkabinimų. Keliaujanti po Australiją, suvedžiota jos laisvės pojūčio. Bandanti išversti gyvenimą į lietuviškus žodžius, kurie įgauna skonį, kvapą ir šiurkščių prisilietimų nuojautą. Pasakyti tai, kas neišverčiama, keliaujant su vyru iš Sydnėjaus į Broken Hill. Tikintis, jog kelionės išgydo net tai, kas nebepataisomai broken. Ar tai įmanoma?
„Noriu namo, ten, kur amžinas sekmadienis, kur mano išorinės ir vidinės geografijos centras, kur nėra pandemijų, klimato krizių, kur nemiršta nei mylimieji, nei šunys. Noriu namo, galvojau žinodama, kad tokių namų, kokių noriu, nėra, kad namesnių namų nėra. Yra tik šitie”, – prisimenu bemaž prieš porą metų skaitytą rašytojos Akvilinos Cicėnaitės įrašą jos facebook profilio sienoje, kurio motyvas atsikartoja ir romane „Anglų kalbos žodynas”.
Skaityti šią knygą – medituojantis malonumas. Verčiau puslapį po puslapio, kartojau, sustodama prie plaukiančių debesimis sakinių, skaičiau nebe akimis, o sielos užkaboriais. Nuostabi daugiasluoksnė knyga, aštriais gremžtukais įsirausianti į pasąmonės tunelius gilyn ir gilyn. Apie emigraciją. Apie laisvę. Apie keliones. Apie moterį, ieškančią savęs. Apie meilę. Apie kiekvieno mūsų neišverčiamumą.
Akvilina Cicėnaitė-Charles – rašytoja, vertėja, literatūros premijomis apdovanota šešių knygų paaugliams ir dviejų romanų suaugusiesiems autorė, religijų studijų mokslų daktarė. Gyvena ir kuria Australijoje, Sydnėjuje. Paklausta, kaip norėtų būti pristatyta knygų klubo „Frida” skaitytojams, atsakė, jog užvis labiausiai norėtų išvengti apibūdinimų ir apibrėžimų. „Jie įpareigoja, įrėmina, nesinori prie jų prisirišti, norisi palikti sau erdvę augti ir keistis. Esu rašytoja, šis pristatymas man atrodo tikriausias. Jis manęs ne tik neapriboja, bet priešingai – išlaisvina”.
„Rašau rytais, visada su kava ir visada – iš to paties puodelio, kaip ir dabar, atsakydama į šiuos tavo klausimus. Puodelis suskilęs, negražus, bet išmesti neleidžia širdis, mat kadaise pirktas Paryžiuje ir susijęs su mielu prisiminimu”, – sako rašytoja A. Cicėnaitė-Charles. Ir nors mus skiria tūkstančiai kilometrų, prisipilame abi kavos į savo mėgstamus puodelius ir kalbamės.
Kiekviena kalba dovanoja kitą gyvenimą
Esi sakiusi, jog rašydama romaną „Tylos istorija” nemažai laiko praleidai Sydnėjaus bibliotekoje, bandydama užčiuopti praėjusį laiką. Kur sėmeisi įkvėpimo ir žinių „Anglų kalbos žodynui”?
Rašydama „Anglų kalbos žodyną”, norėjau atskleisti migracijos daugiasluoksniškumą, parodyti, kaip skirtingai galima išgyventi savo miestą, šalį, kalbą, namus, save. Norėjosi nerti į angliškų žodžių gelmę, apčiuopti jų esmę, suprasti, kodėl skirtingose kalbose mums gyvenasi skirtingai. Iš dalies siekiau ir atsigręžti į ankstesnius savo tekstus apie buvimą svetur, juos apibendrinti, pastebėti, kaip laikui bėgant ėmė keistis jų nuotaikos. Tad, viena vertus, įkvėpimas radosi iš buvimo svetur patirčių. O kita vertus, įkvėpė ir pati Australija, Sydnėjus, mano santykis su šiuo miestu. Rašiau apie gerai pažįstamas vietas, jose buvau keliavusi, apie jas daug skaičiau.
Vienaip ar kitaip rašymą įtakojo ir tuo metu skaitytos knygos, skirtingi autoriai. Tarkime, Maria Stepanova, įkvėpusi mąstyti apie atminties nepatikimumą, Olga Tokarczuk, paskatinusi nauju žvilgsniu pažvelgti į pasakojimo fragmentiškumą, Annie Ernaux, leidusi pasvarstyti apie kalbėjimą pirmuoju ir trečiuoju asmeniu, skirtingą jų poveikį skaitytojui, apie kūrybos asmeniškumą.
Ilgą laiką maniau, kad tikrai nerašysiu knygos apie buvimą svetur. Jaučiausi neturinti atsakymo, pakibusi tarp ten ir čia. Bet kita vertus, kartais toji tarpinė erdvė gali tapti produktyviausia terpe, nuo kurios įmanoma atsispirti.
Knygos skyriai atrodo labai gerai sukonstruoti, tarsi apgalvoti iš anksto. Tuo pačiu tekstas plaukia tarsi upė, jei ir užkliūna už netikėtai išnirusių kliūčių tai tik norėdamas plačiau pažvelgti į problemą. Papasakok apie patį kūrybos procesą, kas gimė pirmiau – skyrių pavadinimai, ar visgi tekstas vedė dar neatrastais keliais? O gal turi kažkokių rutininių rašymo įpročių?
Pirmiausia gimė pavadinimas – „Anglų kalbos žodynas”. Jis man ir tapo tarsi kodu, atsakymu, apie ką noriu rašyti. Jei reikėtų vienu žodžiu apibūdinti, apie ką ši knyga, pasakyčiau, kad ji yra apie neišverčiamumą. Norėjau rašyti apie neišverčiamus anglų kalbos žodžius ir neišverčiamas gyvenimo svetur patirtis. Vieni skyrių pavadinimai radosi iš karto – tie žodžiai man buvo svarbūs, atrodė daugiaprasmiai, verti išryškinti. Kitų teko paieškoti ilgiau. Norėjosi, kad visi tie žodžiai, kad ir skirtingai, užfiksuotų tai, ką galvoju, kai galvoju apie neišverčiamumą.
Apskritai kalbant apie šią knygą man norisi pabrėžti skirtingus jos sluoksnius: vienas sluoksnis – tai fizinė kelionė per Australiją, nuo Sydnėjaus iki Broken Hill; kitas sluoksnis – tai kelionė per praeitį, nuo Montrealio iki Sarasotos, nuo Wellingtono iki Vilniaus; trečias sluoksnis – tai kelionė per neišverčiamas buvimo svetur patirtis, esant toje tarpinėje erdvėje.
Rašymo įpročių turiu, bet šį tekstą rašiau kitaip nei ankstesnes knygas. Paprastai pirmą juodraštį stengiuosi parašyti kuo greičiau ir vėliau ilgai prie jo dirbu, daug laiko skiriu redagavimui ir perrašinėjimui, kartais net daugiau nei pačiam rašymui. Su „Anglų kalbos žodynu” teko keisti įpročius. Rašiau lėtai, kartais – vos po pusę puslapio per savaitę. Tekstas radosi iš pirmo žvilgsnio atsitiktiniais fragmentais ar sakiniais. Tik praėjus metams po rašymo pradžios, kilo mintis į tekstą įpinti kelionę iš Sydnėjaus į Broken Hill. Išties šis kūrinys mane vedė neatrastais keliais, apie kuriuos anksčiau nebuvau pagalvojusi.
Knygos skyrių pavadinimuose sutikau ir kelis man nepažįstamus žodžius, pavyzdžiui, solastalgia, kismet ar serendipity. Ar nenutiko beieškant žodžių keistų, užkulisinių istorijų?
Žodį solastalgia pirmą kartą išgirdau per 2019–2020 metų Australijos gaisrų sezoną, ir nuo to laiko man tai yra sąvoka, geriausiai iliustruojanti vieną ant kito užsiklojančius ilgesio, baimės, nežinios, nerimo sluoksnius, tą būseną, kai esi namie, bet tavo namai neatpažįstamai keičiasi. O štai žodžio reality net nebūčiau sugalvojusi įtraukti į knygą, man jį pasiūlė – tai žodis, kurio man visai nesinori turėti savo žodyne.
Kiekviename kūrinyje charakteriai yra kuriami tarsi koliažai, dažniausia iš skirtingų „pažįstamų” asmenybių. Kaip kūrei „Anglų kalbos žodyno” fikcinius savojo „vyro” ir savojo „aš” personažus?
Turbūt ne tiek juos kūriau, kiek jie tiesiog radosi kartu su rašoma istorija. Kita vertus, veikiausiai nė vienoje savo knygoje sąmoningai nebandau kurti personažų – leidžiu jiems rastis, kalbėti ir klausausi jų istorijos.
Ar savo vyrui Patrick pasakojai apie jo personažą, ar apskritai su juo diskutavote apie tavo parašytą knygą „Anglų kalbos žodynas”? O apie kitas?
Pasakoju jam apie visus savo parašytus kūrinius, ne išimtis buvo ir „Anglų kalbos žodynas”. Pasakojau jam šio romano siužetą, jis yra skaitęs ir porą „Žodyno” skyrių, kurie yra išversti į anglų kalbą. Man regis, jis to nesureikšmina. Mano vyras yra toli nuo literatūros pasaulio, bet gerai apčiuopia tai, kodėl aš naudoju – jei renkuosi naudoti – asmeniškumą kūryboje.
Romane gvildenamos namų, kelionių, pasikeitimų, skyrybų, mirties, meilės, atminties, ekologijos temos. Tačiau ypatingai akcentuojama kalbos reikšmė. Esi išvertusi jau dvylika skirtingų autorių knygų, ką tik tapai Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos nare. Kaip kelios kalbos sugyvena tavyje? Ir ką manai, ar skiriasi rašytojo ir vertėjo atsakomybės?
Sunku keliais sakiniais atsakyti į šį klausimą – juk ir romaną rašiau mąstydama apie buvimą tarp kalbų ir kultūrų. Kiekviena kalba dovanoja kitą asmenybę ir tam tikra prasme – kitą gyvenimą. Lygiai taip pat ir vertimas dovanoja galimybę prisiliesti prie skirtingų autorių kūrybos iš labai arti, ir ši patirtis mane kaip rašytoją praturtina. Esu girdėjusi sakant, kad knygas gali versti bet kas, pakanka mokėti kalbą. Bet grožinės literatūros vertėjui reikia ir plataus literatūrinio konteksto išmanymo, ir subtilaus kalbos pojūčio, kalbinės klausos, ir pagarbos autoriui bei jo stiliui, ir galiausiai sąžiningumo – savo galimybių žinojimo, supratimo, kad iki kai kurių tekstų vertimo dar reikia paaugti.
Pafantazuokime. Kokia Akvilina yra kalbėdama lietuvių kalba, ir kokia – anglų?
Galbūt angliškai esu racionalesnė, realistiškesnė, arčiau žemės? Kita vertus, angliškai man paprasčiau kalbėti apie jausmus. Ne gimtosios kalbos žodžiai turi kitokį, švelnesnį prasminį krūvį.
„Kai turi namus, turi ir ką prarasti” – rašai savo knygoje. Ar Australijoje jautiesi kaip namuose? Kas yra tavo namai? Ar yra vieta pasaulyje, kur nusileidus lėktuvui pasijunti ypatingai saugiai ir komfortiškai? Ir galbūt gali palyginti kaip keičiasi per tuos dvylika metų buvimo svetur namų suvokimas.
Per daug metų namų suvokimas tikrai keičiasi. Kai tik išvažiavau, kur kas optimistiškiau galvojau ir kalbėjau apie galimybę turėti dvejus namus. Dabar, ypač pandemijos, karo, klimato krizės fone, tas galvojimas apie dvejus namus rodosi prabanga ir iliuzija, ryškėja būtinybė rinktis.
Australija išties tapo mano namais. Kaskart, kai su lagaminu išeinu pro Sydnėjaus oro uosto pastato stiklines duris ir mane užplūsta miesto kvapas, dažniausiai – tvankuma, sumišusi su azijietiškų virtuvių kvapais, – pasijuntu grįžusi namo. Perpratusi nerašytas miesto taisykles, jaučiuosi saugi, tarsi žinočiau, ko tikėtis. Bet, kaip jau minėjau, mano namų sąvoka keičiasi. Tam jausmui, kurį patiriu lėktuvui leidžiantis Vilniaus oro uoste, neprilygsta kiti namai ir jų jausmai.
O tų ypatingų vietų yra, ir turbūt ne viena. Pavyzdžiui, Wellingtonas Naujojoje Zelandijoje, kur pragyvenau trejus metus. Leidžiantis vienoje gražiausių pasaulio įlankų, vėjams purtant lėktuvą – ne veltui Wellingtoną vadina vėjuočiausiu pasaulio miestu, – irgi pasijuntu tam tikra prasme grįžusi namo. Kita tokia vieta, gal kiek paradoksaliai, yra tropinis North Queenslandas. Nors niekada ten negyvenau, bet lėktuvui leidžiantis Cairns oro uoste, apima atpažįstamumo, sugrįžimo jausmas.
Gal tai susiję su kokiomis nors svajonėmis? Čia kažkodėl prisiminiau ir romano skyrių „Jetlag”. Šis žodis keliaujantiems tarp žemynų yra įprastas. Tačiau knygoje prisipildo papildomų prasmių, aplimpa prisiminimais. Galbūt prisiminimai bėgantys paskui laiką leidžiasi kartu su tavimi ir Cairns oro uoste, nors ten ir negyvenai?
Galbūt! O gal galima paaiškinti dar paprasčiau – ten tiesiog be proto gražu. Viename iš savo alternatyvių gyvenimų matyčiau save gyvenančią North Queenslande. Turėčiau didžiulę verandą, krūvą šunų, porą žirgų ir ūkį, kuriame auginčiau makadamijų riešutus.
Skamba viliojančiai. O kai gyvenai Lietuvoje, ar turėjai savo mėgstamiausią vietą – kavinę, miško takelį, šaligatvio plytelę?
Tų mėgstamų vietų tiek daug! Turbūt per daug, kad galėčiau išvardinti, juolab jei galvočiau ne tik apie Vilnių, o apie visą Lietuvą. Paskutinius trejus metus iki išvažiavimo gyvenau Užupyje, o dirbau senamiestyje prie Aušros Vartų. Tas pasivaikščiojimas nuo namų iki darbo, kaskart renkantis vis kitas gatveles, ilgesniu ar trumpesniu keliu, buvo vienas mano mėgstamiausių. Dabar grįžusi visada traukiu į ilgus pasivaikščiojimus po miestą – man tai yra vienas iš būdų pajusti Vilnių, įsitikinti, kad vis dar jam priklausau.
Pokalbio pabaigai dirstelkim į tavo knygų lentynas. Be savo mėgstamiausių autorių, ką skaitai šiandien? Žinoma, pasakyk ir savo mėgstamiausius…
Skaitau daug ir įvairių tekstų – ir darbui, ir akiračiui praplėsti, ir tiesiog savo malonumui. Skaitinių sąrašą koreguoja vertimų pasiūlymai, ekspertų rekomendacijos. Turiu literatūros spragų, kurias norisi po truputį pildyti, bet tuo pat metu norisi sekti ir naujausią literatūrą, susipažinti su premijomis apdovanotais kūriniais. O kur dar lietuvių literatūra, australų literatūra… Visko spėti neįmanoma, tenka rinktis. Neįmanoma ir išvardinti mėgstamiausių autorių – jų daug, favoritai keičiasi, randasi naujų. Paskutiniu metu džiuginę – Deborah Levy, Olga Tokarczuk, Juan Gabriel Vásquezas, Kazuo Ishiguro, iš naujo skaitoma Virginia Woolf, Georgi Gospodinov, kurio naujoji knyga „Time Shelter” kaip tik laukia ant mano stalo. Šiuo metu verčiu 2021 metų Nobelio literatūros premijos laureato Abdulrazak Gurnah romaną – norisi, kad šį autorių atrastų kuo daugiau lietuvių skaitytojų. O bene laukiamiausia šių metų knyga – Olgos Tokarczuk „Jokūbo knygos”, kurią į lietuvių kalbą verčia Vyturys Jarutis.
Dėkui už pokalbį, Akvilina.
O skaitytojams pridursiu, jog ką tik pasirodė ir rašytojos Akvilinos Cicėnaitės-Charles išversta knyga – Lauren Groff. Matrix (Baltos lankos, 2022). Gero skaitymo!
Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2022-ųjų m. Rugsėjo 3 d. numeryje, Vol. CXIII NR. 70)