LTC: kad neliktų istorinės skylės

Virginija Petrauskienė.

Naujoje vietoje tęsia darbus

Lituanistikos tyrimo centre (LTC), įsikūrusiame Lemonte, niekada netrūksta veiklos. Be to, kad čia kasdien tvarkomi, kataloguojami ir sisteminami sukaupti archyvai, centrą nuolat aplanko svečiai – po vieną ir grupėmis. Tai ne tik JAV lietuviai ekskursantai ar iš Lietuvos atvykę įvairūs svečiai, sumanę pasidomėti, kaip atrodo didžiausiai išeivijos archyvas, esantis už Lietuvos ribų.

LTC palaiko ryšį su studentais ir mokslininkais iš Lietuvos bei Šiaurės Amerikos, kurie atvyksta į centrą stažuotis, taip pat pasidarbuoti archyvuo­­se. Jie studijuoja čia sukauptą palikimą, rinkdami teminę medžiagą savo moksliniams darbams.

Centre rengiami ir visuomenės su­sitikimai su šiais mokslininkais, paskaitos ir pokalbiai įvairiomis temomis. Beje, LTC džiaugiasi ir savano­riais, kurie dalyvauja projektuose, susietuose su darbu centre: tvarko aplinką, dirba archyvuose.

Dėmesys – archyvų ir kolekcijų išsaugojimui

Atrodo, kad taip neseniai LTC įsigijo naujas patalpas – buvusį vaikų darželio pastatą Lemonte. Tačiau nuo pirkimo sutarties pasirašymo jau praėjo ketveri metai.

Naujų patalpų remontas ir archyvų perkraustymas užėmė laiko. Į Lemon­tą didžioji dalis LTC sukauptų archyvų buvo perkraustyti prieš pat pandemiją. Bet tie dveji metai, kai daugelio JAV esančių lietuviškų organizacijų ir įstaigų veikla dėl pandemijos apribojimų sulėtėjo ar net buvo visai sustojusi, centrui buvo labai darbingas metas. „Kadangi per tuos dvejus (2020 – 2021) metus pas mus nebuvo lankytojų, turėjome laiko susidėlioti viską į vietas, susitvarkyti”, – sakė LTC valdybos pirmininkė Kristina Lapienytė.

K. Lapienytė ir LTC tarybos pirmininkas Robertas Vitas man surengė eksursiją po Lemonte įkurdintus archyvus (nemaža dalis jų liko Jaunimo centre, kur anksčiau ilgą laiką veikė Lituanistikos tyrimo ir studijų centras). 

K. Lapienytė, šios ekskursijos vedėja, juokėsi, kad apie tuos LTC archy­vus ji galėtų kalbėti be galo – tiek širdies ir laiko jiems jau atiduota. Ji pasa­kojo, kad centre yra saugoma 2 800 pavadinimų įvairių periodinių leidinių. Vienas iš postūmių, lėmusių planą persikelti į savas patalpas – tai galimybė patiems reguliuoti jų vidaus temperatūrą, kuri yra svarbi, norint kuo geriau išlaikyti archyvus. Svajonę apie visišką patalpų klimato kontrolę kol kas tenka nukelti tolimesnei ateičiai. Didžioji dokumentų ir leidinių dalis saugoma specialiose nerūgštinėse dėžutėse, kurių centras įsigijo anksčiau. Šiuo metu jų kaina yra labai smarkiai pakilusi, viena tokia dėžutė kainuoja per 20 dol., tad pirkti jų dešimtimis, kaip anksčiau, jau neįmanoma.

Spaudos salėje – reti spaudos egzemplioriai

Visi LTC Lemonte esantys archyvai ir kolekcijos saugomi keturiose salėse. Viena iš jų – spaudos salė. Joje saugoma daug lietuvių istorinių spaudos leidinių, kai kurie iš jų itin vertingi, unikalūs. Pavyzdžiui, yra 1904 metais lapkričio-gruodžio mėnesiais Peterburge išleistas „Lietuvių laikraštis”. Tai pirmasis legalus laikraštis, pasirodęs Rusijoje lietuvių kalba po to, kai 1904 metų gegužės pradžioje buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas.

Centre saugoma įvairios pakraipos spauda: ir katalikiška, ir ta, kurios leidėjai laikėsi socialistinių pažiūrų.

R. Vitas pasakojo, kad tie istoriniai spaudiniai centrą pasiekia įvairiausiais keliais: štai kelių pavadinimų socialistiniai ir komunistuojantys laikraščiai atkeliavo iš Ohio Kent State University, kuriame buvo 1907–1909 metais leistų lietuviškų laikraščių, tokių, kaip „Vilnis”, „Kova” ir kt. dublikatų.

Spaudos salėje tarp gausybės senųjų leidinių galima pamatyti ir humoristinių žurnaliukų. Štai 1919 metais išleistą leidinėlio „Dilgėlės” numerio viršelį puošia to laikmečio vyravusio Art Nouveau stiliaus piešinys. Kai kurie istoriniai leidiniai yra puikiai išsilaikę. Tačiau daugumą reikia vartyti atsargiai – senas pageltęs popierius jau trupa tarp pirštų. LTC žmonės džiaugiasi, kad pas juos saugomi spaudos leidiniai, padedant dr. Jonui Daugirdui, buvo sėkmingai suskaitmeninti – perkelti į internetinę erdvę.

Archyvus gabeno per pasaulį

Antroji salė skirta muzikai. Joje saugomas Žilevičiaus-Kreivėno muzikologijos archyvas. Tai vienas iš didžiausių pasaulyje su lietuvių muzika susijusių eksponatų rinkinys. Didžiąją dalį eksponatų surinko ir archyvą įkūrė muzikologas, kompozitorius, aktyvus visuomenės veikėjas Juozas Žilevičius (1891–1985). 1986 m. archyvas tapo Lituanistikos tyrimo ir studijų centro dalimi ir buvo sujungtas su Juozo  Kreivėno lietuviškos muzikos biblioteka. J. Žilevičiaus pastangos ir pasišventimas išsaugoti tuos archyvus žavi ir stebina. Būdamas Pirmojo pasaulinio karo pabėgėlis, 1920 metais iš Sankt Peterburgo dokumentus ir fotografijas jis pervežė į Lietuvą. O traukdamasis nuo sovietų iš Lietuvos Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, juos atgabeno į JAV.

Salėje išrikiuotose lentynose – suklasifikuota medžiaga, pasakojanti apie lietuvių muzikos ir teatro pasaulio asmenybes. Tarp unikalių dokumentų – M. K. Čiurlionio ranka pasira­šytas skolos raštelis. Žino­ma, čia saugoma su Lietuvių meno ansambliu „Dainava”, Čikagos lietuvių opera, Anatolijaus Šluto radiju, lietuvių tautinių šokių ir dainų šventėmis ir kt. susijusi istorinė medžiaga, taip pat įvairių renginių plakatai.

Šioje salėje archyvuojami įvairūs lietuviškos muzikos įrašai – šelako ir vinilo plokštelės, kasetiniai įrašai, taip pat surinkta didelė pianolos ritinėlių kolekcija.

Beje, LTC dirba dvi etatinės darbuotojos – Gailė Vitienė ir Indrė Antanaitis-Jacobs. Jos tvarko ir skaitmenina archyvus, koordinuoja savanorių darbus. G. Vitienė tvarko muzikologijos archyvą. Ji dabar skaitmenina salėje saugomus muzikos įrašus, nes kasetės per laiką išsimagnetina ir taip prarandama jose įrašyta muzika.

Dėžėse saugoma žmonių ir tautos istorija

Trečioje salėje saugomi su lietuvių rašytojais susiję įvairūs archyvai,  taip pat mokyklų ir kt. archyvai. Čia yra laikoma dalis Antano Škėmos rankraščių. Dalį jų LTC įkūrėjas dr. Jonas Račkauskas (dabar jau a. a. – Red. ) yra perdavęs Maironio lietuvių literatūros mu­ziejui. Yra ir Vandos Daugirdaitės-Sruogienės prisiminimai apie rašytoją Balį Sruogą.

Centre taip pat saugomi lituanisto ir pedagogo Juozo Masilionio fondai. Beje, Kristina Lapienytė, būdama Vilniaus pedagoginio universiteto studentė, 2001 metais atvyko rinkti medžiagos savo rašomam magistro darbui. Vėliau, gavusi J. Masilionio našlės sutikimą, ji atvyko dar kartą išsamiau patyrinėti šio garsaus išeivijos lituanisto archyvinį palikimą. Iš šių tyrinėjimų gimė K. Lapienytės knyga „Juozo Masilionio gyvenimas ir veikla”.

Ketvirtojoje salėje vieną sieną užima  Displaced Persons (DP) archyvai. Iš juose saugomų dokumentų buvo galima sužinoti, kaip kruopščiai buvo dokumentuojama DP stovyklose gyvenusių lietuvių veikla. Tą liudija stropiai surašyti protokolai, iš kurių galima atkurti visą lietuvių tautos dalies gyvenimo atkarpą. Įdomu, kad šiuose archyvuose yra išsaugotos net ir DP stovyklose mokyklas lankiusių vaikų pažymių knygelės.

Ir tai dar ne visi archyve sukaupti archyviniai turtai. Jaunimo centre iki šiol yra likusi biblioteka, kurioje – per 100 tūkstančių knygų, taip pat ir dalis LTC priklausančių istorinių kolekcijų.

***

Vaikščiojant po LTC sales, klausantis čia dirbančių žmonių pasakojimų, supranti, kokį svarbų darbą atliko šiuos archyvus surinkę ir juos iki šiol tvarkantys žmonės. Štai keletas minčių iš mūsų pokalbio prie arbatos puodelio, kuris vyko jau pasibaigus ekskursijai po LTC.

Kokiu būdu LTC pasiekia įvairi archyvinė medžiaga?

„Žmonės skambina, klausia, ką jiems išmesti, ką galima atvežti saugojimui. Mes visada prašome nieko neišmesti, visi dokumentai yra vertingi. Prašome, kad renginių organizatoriai atsiųstų savo išspausdintus plakatus, kurie liktų mūsų archyvuose”, – sako K. Lapienytė.

R. Vito nuomone, internetu ir socialiniais tinklais yra patogu paskleisti informaciją apie renginį – tokiu būdu ji pasiekia daugelį žmonių. Deja, istorijai ta informacija neišlieka.

„Kongreso biblioteka prieš keletą metų parašė, jog internetas yra gerai. Bet kartu jo dėka lieka istorinė skylė. Elektroniniu būdu skleidžiama informacija anksčiau ar vėliau pasimes. O jeigu ji yra užfiksuota popieriuje, tai vis vien kur nors išliks. Dabartiniai FB vartotojai negalvoja apie ateitį”, – sa­kė R. Vitas.

Kartais pasitaiko tikrų atradimų. Štai pašnekovai pasakojo, kad DP fotografo Jono Gaidžio sūnus atsiuntė išties vertingą savo tėčio nuotraukų archy­vą. Šios nuotraukos buvo padarytos DP stovyklose ir jos yra dar vienas svarbus istorijos liudijimas.

Ar dar ilgam pakaks vietos naujiems LTC pasiekiantiems archyvams dabartinėse, neseniai įsigytose patalpose?

„Kai mirė dr. Kazys Ambrozaitis, kuris daugelį metų buvo LTC tarybos pirmininkas, šeima mums perdavė jo archyvą. Dukra pasakė, kad tie visi dokumentai sukrauti į 90 dėžių. Taigi, joms atsivežti reikia sunkvežimio. Tuo pačiu ir daug vietos mūsų salėse. Esame didžiausia lietuviška mokslinė institucija už Lietuvos ribų ir viliamės, kad ateityje pas mus atkeliaus ir kituose JAV archyvuose saugoma medžiaga. Taip pat tikime, kad žmonių rūsiuose ar palėpėse dar yra daug istorinių liudijimų, kurie atsiras pas mus, todėl turime paruošti jiems vietos”, – kalbėjo R. Vitas.

Jis pridūrė, kad JAV lietuvių veikla negęsta, ir tai, kas vyksta dabar, tai irgi yra istorija. Todėl viską reikia išsaugoti ateities kartoms.

Tačiau tam, kad visi dokumentai būtų sutvarkyti, sukataloguoti ir išsaugoti, reikia dar daugiau vietos. Apie tai čia galvojama nuolat.

„Kai suradome šį pastatą ir nusprendėme jį pirkti, padarėme šio projekto pristatymą Lietuvių Fondui (LF) ir gavome iš jo paskolą. Dabar galvoju ir svajoju, kad geriausia būtų šio, dabartinio mūsų pastato kieme pastatyti priestatą. Tam čia užtektų vietos. Tačiau pirmiausiai turėtų atsirasti geradaris, kuris skirtų pinigų tokiai statybai. Manau, kad tai turėtų būti 300–400 tūkstančių dolerių suma. Žinoma, aukotojo pavardė būtų įamžinta ant pastato. Aš tikiu, kad atsiras toks žmogus. O gal tai bus grupė rėmėjų. Vi­si mes galvojame apie gyvenimo baigtį. Bet vyresniame amžiuje tų minčių daugėja. Todėl gal kam nors kils mintis į savo testamentą įtraukti LTC priestato statybai skirtą sumą”, – kalbėjo R. Vitas.

Jis pacitavo centro įkūrėjo J. Račkausko mintį, kad archyvai „nėra sexy institucija”, bet jie sulaukia vis naujų žmonių dėmesio. Atėję į LTC, jie pamato, koks reikšmingas darbas jame dirbamas ir nusprendžia paremti centrą savo finansinėmis aukomis. Rugpjūtis buvo LTC atostogų mėnuo. Tačiau nuo rugsėjo čia vėl prasidės darbas, archyvų tvarkymas, kuris, kaip sakė pašnekovai, niekada nesibaigia. LTC vėl lauks savanorių, svečių ir rėmėjų. Sėkmės ir stiprybės dirbantiems šį svarbų istorijos liudijimų išsaugojimo darbą.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2022-ųjų m. Rugpjūčio 27 d. numeryje, Vol. CXIII NR. 68)