Bronius Nainys būtų patenkintas

Audronė V. Škiudaitė.

Rugsėjo 3 d. Broniaus Nainio, Lietuvos antinacinio ir antitarybinio pasipriešinimo dalyvio, JAV Lietuvių Bendruomenės ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės veikėjo, pirmojo Pakruojo rajono Garbės pilie­čio, gimimo 100-mečiui skirta šventė Grikpėdžiuose, jo buvusios tėviškės parke, galima sakyti, buvo tarptautinė. „Tarptautinio lygio” buvo ne tik organizacine prasme (Grikpėdžių bendruomenės pirmininkės Dalės Valantinienės ir jos komandos renginiai visi būna vykę, bet šis neturėjo lygių), bet ir tiesiogine – dalyvavo B. Nainio dukros Rūta Nainytė-Sušinskienė ir Laima Nainytė-Garbonkienė, lydimos kitų B. Nainio palikuonių iš Amerikos, bei Lietuvos ambasadorius Airijoje Marijus Gudynas, su meile prisimenamas Čikagoje kaip buvęs Lietuvos generalinis konsulas. Jis šventės dalyviams atvežė Lietuvos užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio sveikinimą. Taip pat buvo perskaitytas JAV senatoriaus Richard Durbin sveikinimas.

B. Nainys būtų patenkintas, nes į susitikimą su juo buvo susirinkę, jeigu ne visi, tai tikrai artimi jam žmonės, tie, kurie patyrė „Nainio pamokas”, vertina bendravimą su juo ir jautė pareigą tai paliudyti. Nors gal ir netiktų sakyti, kad Nainys „būtų”, iš tų prisiminimų blyksnių prie jam atidengto atminimo akmens jis, „dvasios aristokratas”, čia dalyvavo kaip gyvas su „aukšto lygio standartais”, „lietuvybės puoselėjimu” ir „gyvenimo pavyzdžiu”. Tiesa, reikia pažymėti, kad šventė dėl įvairių priežasčių (taip pat ir COVID-19 epidemijos) vyko dviem metais vėliau (B. Nainys gimė 1920 m., mirė 2016 m.).

Šventės išskirtinumą liudijo ir po atviru dangumi, čia pat, B. Nainio tė­vų Onos ir Liongino sodybos parke (B. Nainio liudijimu, tėvas įsigijo kažkurio apylinkės dvaro palivarką), aukotos šv. Mišios, skirtos ne tik „šimtininko” B. Nainio prisiminimui, bet ir Grikpė­džių bendruomenės gyvastingumui (aukojo Pašvitinio parapijos klebonas kun. Vidmantas Kapučinskas). Šventę vedė kraštietė, Šiaulių teatro aktorė Nomeda Bėčiūtė.

B. Nainys prisiminimuose

Niekas nekalbėjo „iš tuščio į kiaurą”, „dėl varnelės” – kad būtų kalbėta. O dalijosi susitikimų su jubiliatu epizodais, kurie liudijo „kietą” „šimtinin­ko” būdą lietuvybės reikalu – patriotiškumą, atsidavimą lietuviškai kultūrai ir apskritai lietuviškumui, aktyvų domėjimąsi gimtojo krašto šiandiena. Pakruojo savivaldybės J. Paukštelio viešosios bibliotekos Grikpėdžių padalinio bibliotekininkė Stanislava Martinaitienė, pristatydama garbiojo kraštiečio gyvenimo faktus, rėmėsi ne tik literatūra, bet ir paties B. Nainio žodžiais, posakiais, pareiškimais, nuomone. Ji sakė, kad 1990 m. pirmą kartą apsilankęs ne tik Lietuvoje, bet ir Grikpėdžiuose, neberado tėvo 1920 m. statyto namo, bet dėl to nesiširdijo, nes toje vietoje stovėjo nauja mokykla. O lietuviška mokykla B. Nainiui buvo šventas dalykas. 1995 m., švenčiant gyvenimo 75-metį, jam buvo suteiktas Pakruojo krašto garbės piliečio vardas, nes iš pirmųjų apsilankymų jis čia tapo ne svečias, o pilietis, prisidedantis prie krašto vystymo. Pradėjo rūpintis ir Grikpėdžių mokykla, skirti jai ne tik patriotinio auklėjimo (skelbė rašinių konkursus ir kt.), bet ir finansinę paramą – atiduodavo lėšas, gautas už atsiimtos tėvų žemės nuomą. Pagrindinės mokyklos kolektyvo ir rajono savivaldybės siūlymu mokykla 1995 m. buvo pavadinta Broniaus Nainio vardu. Gaila, kad mažėjant mokinių 2011 m. ją teko uždaryti, ir tai įvyko dar B. Nainiui esant gyvam, kas, be abejo, suteikė jam širdies skausmo, bet jis su tuo susitaikė, nes gyvenime buvo patyręs ir daugiau didelių skausmų – 1944 m. rusų okupantų buvo nužudytas jo jaunesnysis brolis Aleksas, Raudonosios armijos prie Sedos buvo sutriuškintas lietuviškasis karinis junginys, kur jam teko vadovauti granatsvaidžių baterijai, teko apleisti Lietuvos žemę, palikus vienišus tėvus, ir kurtis svetur. Įsijungęs į Lietuvių bendruomenės veiklą Amerikoje daug dešimtmečių kovėsi dėl Lietuvos okupacijos nepripažinimo Amerikoje.

Pradėdamas kalbėti labai pras­min­gą įžangą padarė ambasadorius Marijus Gudynas. Jis sakė: daug tautų ir valstybių išnyko istorijos ūkuose, o mes išlikom. Kodėl? Valstybę nešė žmonės. Sakoma – stovėti ant milžinų pečių. Anot ambasadoriaus, Bronius Nainys buvo tarp tų milžinų. Ir papasakojo pirmąjį savo susitikimą su šiuo visuomenininku. Viename iš pirmųjų lietuviškų renginių Čikagos apylinkė­se, kuriame tuometinis generalinis konsulas M. Gudynas dalyvavo, kažkas viešai kreipėsi į jį su prašymu tarpininkauti, kad Lietuva vienam šokių ansambliui padėtų įsigyti naujus tautinius drabužius, kurie jau apšiuro. Tada atsistojo B. Nainys ir saviška maniera, griežtai sugėdino prašytoją: kaip galima prašyti iš tos vargšės Lietuvos… mes viską čia susikūrėme patys… Reziumuodamas ambasadorius Bronių Nainį pavadino dvasios aristokratu.

Vėliau kalbėjusios dukros Rūta ir Laima tik patvirtino, kad jų Tėtis buvęs pats tiesiausias žmogus pasaulyje, nors ne visiems jo griežtumas patikęs. „Mes pasirinkimo neturėjome”, – sakė jos, taip pat griežtai ugdytos lietuviška dvasia, kad netgi jo mažiukams proanūkiams Grikpėdžiuose tarpusavyje sušnekus angliškai, jau pačios būdamos senelės, davė pastabą: „Jūs esat Lietuvoje ir turit kalbėti lietuviškai”. Taigi galima matyti, kokios gilios buvo B. Nainio pamokos. „Mes žinojom, kad tėtis turi dvi dukras ir dar trečią”, – juokavo Rūta. Ji turėjo galvoje Lietuvių Bendruomenę. Beje, Rūta vėliau prisipažino, kad jos dukra Aurelija su vyru šį pavasarį ruošėsi persikelti gyventi į Lietuvą ir prasidėjęs karas Ukrainoje jiems sutrukdė. Ir tai taip pat buvo senelio Broniaus įtaigos vaisius – jis jaunai porai padovanojo kelionę į Lietuvą, kuri juos taip sužavėjo, kad jie nusprendė čionai persikelti. Tikėkimės, kad tas persikėlimas buvo atidėtas laikinai – Ukraina viso dorojo pasaulio pastangomis karą laimės, ir mes Lietuvoje jų dar sulauksime.

Prisiminimais pasidalijęs Pakruojo rajono savivaldybės meras Saulius Margis žavėjosi, kad visa Nainių giminė – nuo senelio iki proanūkių kalba lietuviškai. Sakė – dabar mūsų žmonės išvyksta į ispanijas ir airijas ir parvežti atostogoms jų vaikai jau nebekalba lietuviškai, o Nainių – jau trečia karta lietuviška. Ta proga ir šių eilučių autorei bendraujant su B. Nainiu Čikagoje ar Lietuvoje visada būdavo įstabu, kad jo lietuviška kalba būdavo be jokios amerikietiškos priegaidės, jis kalbėjo taip tiksliai lietuviškai, tarsi niekada neišvykęs iš Lietuvos ir jokios kalbinės įtakos nepatyręs. Ar tai sąmoningas pasirinkimas ir charakterio tvirtumas, ar tai darė jo muzikinė klau­sa, visai nesvarbu. Svarbu, kad jis pasirinko būti lietuviu. Jis puikiai lietuviškai ir rašė ir nuolat domėjosi rašybos taisyklėmis, kritikuodavo jų nesilaikančius bei vartojančius tarptautinius žodžius.

O kaip gautą pamoką S. Margis papasakojo apie savo susitikimą su šiuo kraštiečiu. Kažkada, nepriklausomos Lietuvos pradžioje, kai visi veržėsi apsi­lankyti galimybių šalyje Amerikoje, jisai su grupe „baikerių”, važiuodami per Ameriką motociklais, panoro aplankyti tuomet jau Pakruojo krašte ži­nomą Bronių Nainį. Iš to susitikimo jo namuose Lemonte jam įsiminė šeimininko klausimai: o kaip paskutinią­sias rungtynes sužaidė Pakruojo futbolo komanda? Svečias iš Pakruojo buvo tiesiog priblokštas – jis būdamas šalia tuo nepasidomėjo, o Nainys galėjo išvardinti visus gražiausius šios komandos įvarčius. Štai toks turi būti savo krašto patriotas, – mąstė pakruojietis. Beje, tą dieną rajono laikraštis „Auksinė varpa” buvo paskelbęs žinią, kad Pakruojo rajono taryba Rūtą ir Laimą Nainytes tradicinės rajono šventės proga paskelbė Pakruojo rajono ambasadorėmis. Jos įsipareigojo tęsti tėvelio darbus.

Į B. Nainio asmenybės platumą kreipė dėmesį ir susitikime dalyvavęs publicistas, visuomenės veikėjas Vidmantas Valiušaitis, kurį su sukaktuvininku pačioje Lietuvos nepriklausomybės pradžioje suvedė 1941 m. sukilimo tyrinėjimas (V. V. neseniai išleido stambiausią veikalą apie sukilimą, koks iki šiol buvo paskelbtas), nes B. Nainys, tuomet Vytauto Didžiojo universiteto studentas, buvo to istorinio įvykio liudininkas Kaune. Publicistas paryškino, kad B. Nainys buvo ne tik visuomenės veikėjas, bet ir labai produktyvus publicistas, išleidęs keletą knygų. Tik ne viskas yra tilpę knygose. Jis yra paskelbęs per 4 tūkst. straipsnių, ir būtų laikas juos visus surinkti ir taip pat paskelbti knyga. Ir tai būtų dar vienas paminklas asmenybei, taip ištikimai kovojusiai už Lietuvos ateitį.

Kas liko nepasakyta

Tai tik keletas momentų iš to turtingo įspūdžių susitikimo Broniaus Nainio 100-mečio paminėjimo proga. Dar daug kas liko neapkalbėta, tarp kitų – ir bendravimo nuoširdumas, kurį palaikė Rūta ir Laima Nainytės sa­vo betarpiškumu, energingumu ir sąmojumi… Ir tai buvo taip nainiška… Ir kaip šventės viršūnę galima būtų paminėti kartu su susitikimą lydėjusiu Linkuvos folkloriniu ansambliu „Linkava” Nainyčių sudainuotą liaudišką mūsų krašto dainą, mat liaudiškas dainavimas Nainių šeimoje buvo toks pats prigimtinis dalykas, kaip ir lietu­viškas kalbėjimas. Šioje vietoje negalima nutylėti, kad šalia Broniaus Nainio visada stovėjo jo bendramintė Bronė Nainienė iš netolimų Lygumų.

Visko buvo – ir vaišių, ir muzikos, ir padėkų – vieni kitiems už pagarbą, pagalbą, talką ir kt. Broniaus Nainio dukros kiekvieną susitikimo dalyvį apdovanojo proginiu Broniaus Nainio medaliu, o Laima ant Grikpėdžių bendruomenės vadovės pečių uždėjo ypatingą šaliką, kad tie pečiai dar nepavargtų. D. Valantinienė su komanda išties sugeba surengti įsimintinas šventes, nes suranda mecenatų, o mecenatų suranda todėl, kad moka už pagalbą padėkoti. Padėkos žymenų ji išdalino daug. Ir šių eilučių autorei teko Grikpėdžių kaimo bendruomenės ambasadorės žymuo, kas, be abejo, įpareigoja – taigi Broniaus Nainio pramintu taku teks stengtis eiti toliau ir rūpintis savo kraštu kaip šis žemietis.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2022-ųjų m. Rugsėjo 10 d. numeryje, Vol. CXIII NR. 72)