Knygų klubas „Frida”. Man duotą akimirką išsemti iki galo

JOLANTA Ona Vitkutė.

Valdas Aušra

„Kas buvo užrašyta vakar”
(Kauko laiptai, 2022)

„Chronos ir Kairos:
sueities taškai ir akimirkos”
(Slinktys, 2022)

Susiliesiu su vandeniu
Tapsiu srove

Tapsiu žvynu žuvies
Neriančiu upės gelmėn
Žvaigždžių sidabru padabinsiu
Dugno smėlį (eil. „Vanduo”)

Kartoju mintyse poeto ir kunigo Valdo Aušros eilėraščius. Šiais metais pasirodė net dvi šio autoriaus poezijos knygos – „Chronos ir Kairos: sueities taškai ir akimirkos” (Slinktys) ir „Kas buvo užrašyta vakar” (Kauko laiptai). Jose kasdienybė nušviesta dieviško pa­lytėjimo. Akimirkos džiugesy slypi gyvenimo prasmė. Laikas pripildytas meilės.

Eilėraščiai atveria naujas erdves mintims ir pojūčiams, kristalizuojasi netikėtais sakinių vitražais, sušildo širdį – „…ir lieka tylūs žodžiai/lengvi prisilietimai/lyg vėjo dvelksmas/vidudienio sustingusioj kaitroj”.

Dienoraštiniai apmąstymai tarsi atspindi kiekvieno iš mūsų buvimą šiame pasaulyje:

Labai lėtas rytas
Kisieliumi slenka per pusryčių stalą
Neišgertas kavos puodelis
Vėsta ryto aksominėj šilumoje
Skrebutis – ir tas  – vangiai tirpdo užteptą sviestą
Juodasis gėrimas
Būtinai saldus
Lyg nenorėdamas
Peržengia savo indo ribą
Ir pro vos pravertas lūpas
Nutįsta į dar nenubudusią bedugnę  (eil. „Ryte”)

Valdas Aušra – poetas, Lietuvos rašy­tojų sąjungos narys, biologas ir filo­sofijos mokslų daktaras, evangelikų liuteronų kunigas, Mažosios Lietuvos fon­do bei draugijos vadovas, aktyvus visuomenės veikėjas. Nuo 1998-ųjų su šei­ma gyvena Čikagoje, eina klebono pareigas Ziono lietuvių liuteronų para­pijoje, kurią dar 1910 m. įsteigė knygne­šys kunigas Martynas Keturakaitis. Šešių knygų lietuvių ir anglų kalba autorius.

Kalbamės apie poeziją ir kunigys­tę, kasdienybę ir laiko tėkmę, amerikie­tiškos kultūros įtaką ir fotografijų žavesį. Mus skiria tūkstančiai kilometrų, o jei galėtume interviu pokalbiui susitikti, kokią vietą išsirinktum? – klausiu poeto ir kunigo Valdo Aušros. „Labiausia norėčiau ‘Neringos’ kavinėje, Vilniuje. Dar neatrestauruotoje. Kurio­je grotų V. Čekasino, V. Ganelino ir V. Tarasovo trio.” Ar skaitydami mūsų pokalbį girdite fone skambančius nostalgiškus džiazo garsus?

Esi seniausios lietuvių liuteronų parapijos Čikagoje klebonas ir meilę spinduliuojantis poetas. Kaip šios dvi, rodos tokios skirtingos veiklos, sugyvena viename žmoguje? Ar poetui ir kunigui visada lengva susitarti?

Taip, Ziono lietuvių liuteronų parapija gruodžio mėnesį žymės savo 112 metų sukaktį. Aš joje tarnauju jau 22-uosius metus. O poezija šiame gyvenimo kalendoriuje atsirado palyginus neseniai (pirmoji knyga išleista 2013 m. – red. past.) Iš tiesų šios dvi veiklos nėra labai skirtingos, tad viena kitai netruk­do. Manau, poezija papildo mano, kaip dvasininko, darbą. Juk klebonas taipo­gi kalba apie Dievo meilę žmogui ir ragina ta meile dalintis tarpusavyje. Lietu­vos kultūrinėje istorijoje turėjome ne vieną kunigą ir poetą. Jie sugebėjo derin­ti šias dvi žmogaus veiklos sritis. Derinu ir aš. O tiksliau sakant – gyvenu, mąstau, kuriu kaip vienas ir tas pats as­muo. Nejaučiu jokių susipriešinimų ar vidinių tarpusavio nesutarimų. Suprasdamas ir tikėdamas, kad kiekvienas esame mylinčio Dievo sukurtas ir paleistas gyventi šiame pasaulyje, noriu tą supratimą išgyventi įvairiomis išraiškomis: kasdienybės darbuose, profesinėje veikloje, kūryboje, bendra­vime su kitais žmonėmis.

Tavo poezijoje kasdienybė virsta sapnais, žydinčiais sodais, laiko tiksėjimu. Mamos telefono numeris, kuriuo nebegali paskambinti, sutvinksi atmintyje. Ar poezijos posmai gimsta kiekvieną dieną? Ar rašymas yra kaip darbas? O gal tai bandymas pabėgti nuo sielą spaudžiančio liūdesio, nesibaigiantis gyvenimo prasmės ieškojimas?

Rašymo procesas vyksta banguojan­čiai. Kartais vos ne kas dieną parašau po eilėraštį. O kartais praeina savaitė ar kita, kol gimsta posmai. Įvairios vidinės būsenos, atsiminimai, emocijos, išoriniai įvykiai „iškviečia” rašytinį žodį iš vidinių gelmių, kur jis – kuo toliau, tuo labiau esu įsitikinęs – tūno laukdamas, kol jį pakviesiu iš­eiti į paviršių. Kasdieniniame pašaukime susiduriu su nemažai skausmo ir netektimis, žmogiškosiomis dramomis. Labai dažnai sutinkami žmonės klausia patarimo, nuomonės, įvertinimo tiek iš žmogiškosios, tiek ir iš dvasinės-bažnytinės pusės. Todėl tikriausiai neturėtų būti keista, kad apie tai daug mąstau. Galvoju ir apie save, sa­vo santykį su artimaisiais. Man tie klau­simai rūpi. Poezija tai atspindi. Kaip sakoma: kur susimušėme, kur skauda, ten ir kompresą dedame.

Šiais metais pasirodė net dvi tavo poezijos knygos. Gal gali daugiau apie jas papasakoti skaitytojams – kur sėmeisi abiems įkvėpimo? Kaip pavyko jas sugrupuoti? Ar jau rašei žinodamas, kad tai bus dvi skirtingos knygos, ar tai nusprendei vėliau? Pasidalink knygų atsiradimo, publikavimo detalėmis.

Tos dvi knygos žymi laikotarpį nuo pirmųjų žinių apie artėjančią COVID-19 pandemiją iki to laiko, kai, gali­ma sakyti, ji tapo mūsų gyvenimo neatsiejama dalimi ir mes pradėjome į ją reaguoti daugmaž ramiai. Ta mūsų kas­dienybės sumaištis ir iššaukė eilėraščių gimimą.

Knyga „Kas buvo užrašyta vakar”, perėjusi du pavadinimo pakeitimus, apima laikotarpį nuo 2020 m. sausio iki lie­pos vidurio. Joje parašyti eilėraščiai mūsų didžiausios panikos ir nežinojimo metu, kai atrodė, kad visas pasaulis užsidarė. Čia eilėraščiai sudėti chronologijos tvarka, vos su mažytėmis išimtimis. Šią knygą norėjau išleisti dar 2021 metais. Tačiau ji pasirodė kelios savaitės po „Chronos ir Kairos”. Taip jau atsitiko.

O „Chronos ir Kairos” surinko eilėraščius, parašytus nuo 2020 m. liepos vidurio iki 2021 m. lapkričio. Be to, reda­guojant tekstus dar parašiau saujelę kitų ir leidėjas juos priėmė. Ši knyga skiriasi savo vidiniu pojūčiu bei struk­tūra. Ji sudėta kalendoriškai pagal bažnytinius metus – pradedant Advento laikotarpiu ir baigiant Vėlinėmis.

Aš visados rašau eilėraščius – nera­šau knygų. Kai susirenka kažkoks kiekis eilėraščių, išryškėja knygos kontūrai, jos tematika.

Literatūrologė dr. Žydronė Kolevinskienė labai tiksliai apibūdino knygoje „Chronos ir Kairos” išreikštą laiko pojū­tį: „Kairos akimirkoje telpa visas chronos laikas: prislops­tanti paukščio giesmė, pasigirdęs širdies tuksėjimas, krintantis sniegas ant žolės stiebo (…)”. Kairos laike preitis/dabartis/ateitis susilieja į vieną ir tampa amžinybe. Šią laiko tėkmę subtiliai papildė ir tavo žmonos dailininkės Noros Aušrienės iliustracijos. Gal galėtumei pasidalinti su skaitytojais apie jūsų kūrybinį darbą kartu?

Noros iliustracijos šioje knygoje atsirado gana netikėtai. Prieš pandemijas buvau pradėjęs ruošti leidimui eilė­raščių knygą, kuri taip ir nepasirodė. Tada Noros buvau paprašęs nupiešti iliustracijas ir skyrių užsklandas – kad galėčiau jas panaudoti paįvairindamas ir „prablaškydamas” puslapio vaizdinę monotoniją. Suplaukus visoms gyvenimiškoms aplinkybėms, piešiniai nebuvo panaudoti. Pateikęs „Chronos ir Kairos” rinkinį leidėjui, galvojau, kaip jį iliustruoti. Beveik viso­se knygose naudoju savo fotografijas. Bet šį kartą jutau, kad reikia kažko ki­to. Ir leidėjas man pritarė. Prisiminiau jau dvejus metus „stalčiuje” gulinčius žmonos piešinius. Jie netikėtai itin ati­tiko visą knygos nuotaiką.

Eilėraščius rašau vienumoje ir tylo­je. Nora savo porceliano vazas, skulptūras ar piešinius taip pat kuria vienu­moje ir tyloje. Mes abu kuriame vienu­moje ir tyloje – susikaupime. Toks, sakyčiau, įsiklausymas į save ir į aplinką. Kai parašau eilėraštį, Nora yra pir­moji, kuri perskaito mano tekstus. Nors mes tiesiogiai nesikišame į vienas kito kūrybinį procesą ir rezultatus. Gerbiame vienas kito kūrybinę išraiš­ką.

Viename iš savo interviu sakai, jog „stiprybė – tai (…) verkti su verkiančiais, šokti su šokančiais… apglėbti kitą rūpesčiu.” Kaip manai, ar poezija gali sušildyti? Ar bandei kam nors skaityti savo eilėraščius, norėdamas paguosti? Jei taip – tai papasakok plačiau.

Tavo citata atspindi mano požiūrį į žmogiškąjį buvimą – stiprumas tai ne raumenų jėgos rodymas, ne savo siekių ir norų įgyvendinimas neatsižvelgiant į kitų poreikius, ne išdidus buvimas norint tik pasipuikuoti. Stiprybė pasireiš­kia, kai galime susitapatinti su atstum­taisiais, paribio žmonėmis, nuskriaustaisiais. O poezija, mano įsitikinimu, be kitų dalykų, turi padėti peržengti ribas ir barjerus, apribojimus. Juk ji pati iš prigimties atlieka tokią funkciją – išreiškia ir sukuria tai, ko anksčiau nebuvo. Žodžio poiesis reikšmė yra – kūrimas, formavimas. Tai kodėl poezijos negalėtume naudoti naujų ir kokybiškai priimtinų santykių formavimui, kurie mus šildytų, guostų, ramintų, prikeltų?

Keli mano eilėraščiai yra parašyti atsiliepiant į skausmingą specifinę žmogiškąją situaciją. Esu tikslingai skaitęs savo eilėraščius tam tikruose su­sibūrimuose ar pamokslo metu. Gal ne tiesiogiai norint paguosti, bet nors tam, kad klausytojai išgirstų. Pagaliau mano knyga „paKVIETIMAS: … ateik, o Viešpatie, į mano rojų…” (2019 m.) beveik išskirtinai yra tam skirta. Poetinis žodis suteikia galimybę mums pamatyti save pačius ir mūsų gyvenimiškas situacijas kitokioje šviesoje. Po­ezi­ja gali mums padėti sutikti, išjaus­ti naują dieną.

Esi sakęs, jog fotografuoji nuo vaikystės. Klaipėdoje lankei Jaunųjų technikų stoties fotografijos būrelį, kuriam vėliau ir pats vadovavai. Dalyvavai respublikinėse jaunųjų fotografų parodose. Tavo fotog­rafijos iliustruoja ir poezijos knygas. Ar fotografuoji spontaniškai, pagautas akimirkos nuotaikų, ar kaip tik apmąstai architektūrinę fo­tografijos dėlionę? O gal kaip fotografas ir kunigas Algimantas Kezys yra sakęs „negali eiti antrą kartą į tą pačią vietą ir fotografuoti”?

Teisingai pastebėjai, kad fotografija yra labai svarbi mano pasaulėjautos išraiškos forma. Jei taip galima saky­ti, fotografuoju spontaniškai. Bet tai nėra chaotiškas fotografavimas, kai objektyvo akis nukreipiama bet kuria kryptimi ir nuspaudžiamas fotoapa­rato ar telefono mygtukas. Mane užbu­ria vaizdas, šviesa, vaizdo „architektūra” – grafinė vizija ir pati nuotaika. Svar­bu „matyti” vaizdą lyg per objekty­vą. Nes nuotrauka skiriasi nuo realybėje matomo vaizdo. Tame mano spontaniškume sutelpa objektyvo gali­mybių žinojimas, vaizdo „matymas”, vaizdo kompozicijos supratimas, t.y. tech­ninių žinių panaudojimas. Tačiau sprendimas – fotografuoti ar ne – išties priimamas spontaniškai. Labai pritariu a. a. Algimanto Kezio, kurį labai gerai pažinojau, nuomonei. Turi tik vieną galimybę „sugauti” tą ypatingai kal­bantį vaizdą. Tuo labiau kad savo kū­ryboje, o ir gyvenime vadovaujuosi „čia ir dabar” filosofija. Dabar gyvenu, todėl dabar turiu man duotą akimirką išsemti iki galo. Dabar matau tą vaizdą, kurį noriu užfiksuoti – ir tai turiu padaryti dabar, nes net už kelių žingsnių, ar kelių minučių, ar pažiūrėjus ki­tu kampu, jo nebeliks.

Su šeima jau ne pirmus metus gyveni JAV. Kaip amerikietiška kultūra įtakoja tavo kūrybą?

Mes jau daug metų gyvename Amerikoje. Jauniausias sūnus, kuriam spalį sueina 22-eji, yra čia gimęs. Kartu su šeima itin aktyviai dalyvauju lietuvių išeivijos kultūros, švietimo ir dvasinio gyvenimo erdvėse. Žinoma, amerikietiška kultūra taip pat mus praturtina. Tačiau kas yra amerikietiška kultūra? Iš toli ją stebint ji atrodo kaip kažkas vientiso. Bet juk taip nėra. Pietinės valstijos skiriasi nuo vidurio vakarų. Rytinė pakrantė nuo va­karinės. Be to, visa amerikietiška kul­tūra yra sudėta iš atskirų tautinių, regioninių ir socialinių – didesnių ar mažesnių „kišeninių” – kultūrų. Kaip milžiniškos nuotraukos, kurias sukuria iš mažesnių – iš toli matome vieno žmogaus portretą, bet jį priartinę pamatome šimtus kitų žmonių veidų. Lietuviška kultūra yra viena iš tokių sudedamųjų amerikietiškos kultūros dalių.

Aš juk esu žmogus, kuris funkcio­nuoja tiek lietuviškoje, tiek ir platesnėje „amerikietiškoje” kultūroje. Visa­da aplinka veikia žmogų. Bet žmogus gali rinktis kaip į ją reaguoti. Taip ir aš renkuosi. Tad mano atveju įtaka yra beveik išskirtinai „lietuviška” – mąstau, rašau ir sapnuoju lietuviškai. Nors daug skaitau anglų kalba, taip pat ir prozą su poezija. Vieni labiausiai padariusių man įspūdį rašytojai yra Ernest Hemingway, Erich Maria Remarque, Julio Cortázar, Gabriel García Már­quez, Graham Greene, savo laiku Wal­ter Scott, F. Scott Fitzgerald, Kurt Vonnegut, J. D. Salinger ir daugelis ki­tų. Iš poetų – Maya Angelou, Carl Sandburg, Walt Wittman, T. S. Eliot, Rainer Maria Rilke…

Ar turi mėgstamą literatūros žanrą?

Be profesinės literatūros skaitau prozą, poeziją. Anksčiau daugiau skaity­davau romanus, apysakas, trumpas noveles. Dabar vyrauja poezija. Mano mėgstamiausi poetai? A. Nyka-Niliūnas, Liūnė Sutema, Jonas Zdanys, Alvy­das Šlepikas, Kornelijus Platelis, Ma­rius Burokas, Algis Dirda, Jura Michaljancas, Arūnas Šatkus, Teresė Boguta, Justinas Marcinkevičius, Aidas Marčėnas, Aivaras Veiknys, Agnė Žagrakalytė, mano leidėjai Viktoras Rudžianskas ir Juozas Žitkauskas ir daugelis kitų.

Esi Lietuvių rašytojų draugijos (LRD) Amerikoje pirmininkas. Prieš trejetą metų tapai ir Lietuvos rašytojos sąjungos (LRS) nariu. Galbūt tai suak­ty­vino ir glaudesnius kūrybinius ryšius tarp šių dviejų tarsi panašių, bet kartu ir šiek tiek skirtingų rašytojų bendruomenių? Galbūt yra planų, projektų organizuojamų kartu, kuriuos verta paminėti?

Ryšiai tarp šių dviejų kūrybinių organizacijų nepriklausomybės atgavimo metu buvo labai aktyvūs. Tačiau „išeinant” išeivijos rašytojams ir kūrėjams, kurių nemažai dar turėjau garbės sutikti tik atvažiavęs į Ameriką, tie ryšiai pamažu išseko.  LRD, kai ją perėmiau, buvo likusi beveik be narių. Per metus vykdavo tik vienas kuklus renginėlis – Poezijos pavasaris, ku­ris paprastai sukviesdavo nedidelį būrį poezijos mėgėjų. Tačiau paskutinius kelerius metus mūsų Poezijos pavasaris pagausėjo, sulaukdavom trijų poetų „desanto” iš Lietuvos, kas labai praturtino renginį ir pradžiugino poezijos mėgėjus. Paskutiniu metu rengia­mi „didieji” Poezijos pavasariai, kurie vyksta Lemonte (organizavo Kristina Jurkutė, vėliau Sandra Avižienytė) gimė dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, tarp trečiosios imigracinės kartos yra labai nemažai rašančių poetinį žodį. Antra, seniau jie nebuvo kviečiami da­lyvauti Draugijos renginiuose. Tapęs LRD pirmininku planavau po truputį plėsti jos veiklą ir narių ratą. Bet štai, tik apsilankius Lietuvoje ir aptarus su LRS pirmininke Birute Jonuškaite galimus bendradarbiavimo kelius, prasi­dėjo pandemija, kuri sugriovė ir pakei­tė visus artimiausius ketinimus.

Tačiau džiaugiuosi, jog jau viskas atsigauna ir šį pavasarį vėl sulaukėme svečių. Tai poetai Agnė Žagrakalytė, Viktoras Rudžianskas ir Aivaras Veiknys. Kalbėsimės ir apie kitų me­tų LRS organizuojamą Poezijos pavasarį. Norėtųsi, kad užsienyje (ne tik Amerikoje) rašantys poetai būtų prista­tyti  2023 m. ruošiamame almanache, ar pavieniai, ar kaip atskira grupė. Tikiuo­si mums pavyks. O ir Pasaulio lietuvių rašytojų II suvažiavimas, kuriame mes abu dalyvavome šiais metais – vertintinas kaip to bendradarbiavimo išraiška. Rašiau rekomendacinį laišką Lietuvių Fondui, kad skirtų papildomų lėšų „Egzodika II” almanacho leidimui. Tos lėšos buvo skirtos. Esame dėkingi Fondui.

Ryšiai yra. Tik nuo mūsų pačių pri­klauso, kiek jie yra gyvybingi ir stip­rūs.

Pokalbio pabaigai klausimas apie poilsį. Tavo Facebook paskyroje pastebėjau, jog esi aistringas kulina­ras – gamini įvairiausius patieka­lus, gardindamas paties sukurtais prieskoninių žolelių mišiniais. O ir dukra Gabrielė, berods, yra profesio­nali šefė ir dirba viename iš Čika­gos restoranų. Ar patiekalų ruošimas tau yra kaip hobis, ar kaip kūrybinė veikla ar kaip poilsis, meditacija? Ar pasikalbate su dukra apie kulinarines naujienas? O gal gaminant kyla daugybė poetinių minčių, ir tenka vis stabtelti jas užsirašyti?

Va va – o juk visi turime valgyti. Dukra yra profesionali šefė aukštos klasės restoranų tinkle, vadovaujanti catering skyriui. O aš esu namų „šefas”, maitinantis pirmiausia savo šeimą ar draugus, kurie svečiuojasi mūsų namuo­se. Kartais pasitariu su dukra, kaip palengvinti gaminimo procesą. Bet turiu savo požiūrį į maisto gamini­mą. Man svarbiausia yra skonis. O į patei­kimo estetiką kreipiu mažiau dėme­sio.

Valgio ruošimas reiškia daug dalykų. Be šeimos pamaitinimo, tai yra ir mano meilės artimiesiems išraiška. Pats gaminimo vyksmas man yra ir me­ditacija, ir poilsis, ir kūryba. Virtu­vėje, kaip fotografijoje ir poezijoje, kuriu pagal principą „čia ir dabar”. Kuriu iš to, ką turiu po ranka: produktai, prieskoniai, nuotaikos, nuojautos, procesai. Kai dirbu – neturi reikšmės, ką darau – tuo metu koncentruojuosi į to darbo atlikimą. Tuo metu net muzikos nesiklausau. Na, nebent kokį patiekalą nufotografuoju.

Dėkui už pokalbį, Valdai.

Kaip gera „Išgirsti/ Savo paties alsavimą/ Širdies plakimą/ Kamanės dūzgimą/ Pakrante bėgančios pelės trepsėjimą/Miško giesmę…/ Buvimo džiaugsmą”.

(Iš kn. „Kas buvo užrašyta vakar”)