Knygų klubas Frida. Svarbiausia – išlikti savimi

JOLANTA Ona Vitkutė.

Šiuos nerimastingus metus no­riu pabaigti skaitydama rašytojos Da­lios Staponkutės esė knygas. Jos įsi­kūrė mano mintyse jau seniai, kalbėdamos apie pagarbą, asmenybės lais­vę, vienišumą, sugebėjimą prisijaukinti svetimas vietas. Vartau jas vėl sė­dėdama vienoje iš Astūrijos kavinių. Saulės kraštas nuslenka kavos puode­liu, atspindėdamas neįtikėtiną prieš­ka­lė­dinę šilumą. Tai viena iš tų nepa­žįstamų vietų, kurią reikia „sutram­dy­ti”, priderinti prie savęs, atrakinti. Knygas prigriebiau su savim iš Lie­tu­vos, iš senutėlės knygų lentynos. Tar­si rūkas sklendžia prisiminimai. Kaip važiuoju į pamėgtą vietą – ap­snig­ti medžiai, baltos pievos plyti už lango ir vakaro mėlynumas ištirpsta iš radijo sklindančiame F. Sinatros balse. Prie Užutrakio parko užšalęs Galvės ežeras – išsitraukiu pačiūžas, gurgžda sniegas po kojomis, kol pa­sie­kiu švaraus ledo salą. Erdvė ir vė­jas svaigina. Čiuožiu nelygiu ežero paviršiumi, juntu, kaip po kojomis snau­džia žuvys, matau tolumoje ap­šviestus Trakų pilies rūmus, nuo jų tarsi sklinda tylus legendų dvelksmas. Prisiminimai apsiveja mano ka­vos puodelį, nuryju gurkšnį ir skai­tau toliau.

Kiekviena skaitoma knyga suvei­kia skirtingai. Viena tarsi energijos pliūpsnis įsuka į nesibaigiančių nuotykių virtinę, neleisdama nė kiek at­si­pūsti, kita apipila klausimais, tre­čia nostalgiškai paliečia širdį…

Dalia Staponkutė – lietuvių rašytoja, graikų literatūros vertėja, filoso­fė ir kultūrologė dalinanti savo gyve­nimą ir kūrybą tarp Lietuvos ir Kip­ro. Baigusi filosofijos studijas, vėliau Didžiosios Britanijos, Graikijos ir Kipro akademinėse erdvėse tyrinėjo vertimo problemas, į kompaniją pasi­telkdama lietuvių kilmės amerikie­čių filosofo Alphonso Lingio darbus (apie jį yra išleidusi monografiją ang­lų kalba – „Exultant forces of translation and the philosophy of travel of Alphonso Lingis”, Nova puplishers, 2014). Ji savo kūryboje viena pirmųjų po nepriklausomybės atkūrimo ėmė gvildenti naujosios diasporos ir motinos-emigrantės, auginančios vaikus svetimoje kultūroje, patirtis ir kalbos įtaką asmenybės formavimuisi. Šio­mis temomis yra sukūrusi dvi esė kny­gas – „Lietumi prieš saulę” ir „Iš dviejų renkuosi trečią”, sulaukusias pripažinimo Lietuvoje ir išverstas į kelias kalbas. Viename iš savo interviu Dalia teigė: „Aš turėjau pasirinkti iš dviejų mažų šalių, bet susikūriau sau trečią tėvynę, kuri yra tik mano.” Šiuo metu rašytoja dirba ties nauju romanu, gretindama abiejų kraštų istoriją, sluoksniuodama paraleles, gvildendama grožio kaip vertybės idėją. Tačiau kol laukiame naujojo, pri­siminkime jau išėjusias D. Stapon­kutės knygas, juolab kad jų aktualu­mas tik stiprėja.

Mus skiria tūkstančiai kilomet­rų, o jei galėtume susitikti? Paklaus­ta, kokia vieta geriausia pokalbiui, Da­lia atsako: „Pokalbiui susitikti ge­riausia ten, kur žmonės aplinkui kal­ba ta kalba – tada pokalbis harmo­ningai įsilieja į aplinką ir lengvai sru­vena.”

Apie „kalbinius apsėdimus”, na­mų jausmą, lipdomą tarsi bičių korį, migruojančias motinas, keliones po pasaulį ir lietuvišką prigimtį, apie klaidinančias nostalgijas, palydint 2022-uosius metus, kalbamės su rašytoja Dalia Staponkute.

Pamenu, prieš beveik 15 metų skaičiau tavo knygą „Lietumi prieš saulę”. Ji mane nustebino ne­­tikėtomis temomis ir ilgam įsi­rė­žė į atmintį. Tuomet gyvenau Lie­­tuvoj ir net minties neturėjau, jog netrukus apsigyvensiu Meksi­koje. Dabar šią knygą perskaičiau naujomis akimis, turėdama „nesibaigiančių kelionių” patirties. Ir vėl ji man pasirodė aktuali kaip niekad. Tavo istorija išties svarbi kiekvienam, kas nors kartą bandė ar buvo priverstas bandyti save su­kurti iš naujo. Ir nebūtinai tai su­siję su emigracija. Naujų situacijų mūsų gyvenimuose apstu. Bet šį kartą norėčiau paklausti apie tavo „kal­binius apsėdimus”. Prisi­mink, kaip tau pavyko susidraugau­ti su graikų kalba, išgirsti jos melodiją? Kiek laiko užtruko, kad galėtum „išversti graiką”, pusdie­nį sėdintį alyvmedžio šešėlyje su vienu kavos puodeliu? Ir kaip vi­sos kalbos sugyvena tavyje dabar?

Atsikrausčiau gyventi į Kiprą prieš ištisą epochą – praėjo jau daugiau nei 30 metų. Šalis pasikeitė, pa­saulis pasikeitė. Tačiau taisyklė, kad atvykus gyventi į kitą šalį pirmiausia reikia mokytis jos valstybinės kalbos, – niekur nedingo. Tik ji gali atverti duris į geresnį darbą, įdomesnį ir pilnavertišką gyvenimą svetur, kuris ir taip gana sudėtingas.

Tačiau šiandien jaunoji užsienie­čių – imigrantų – karta Kipre dažnai nelinkusi imtis valstybinės graikų kal­­bos. Galvoja, kad galima apsieiti vien su anglų. Kipre, buvusioje Jung­tinės Karalystės kolonijoje, ji labai paplitus. Jeigu kas paspaudžia moky­tis, į tai dažnas atvykėlis sureaguoja kaip į „pažeminimą” arba net „nacio­na­lizmo” apraišką (!). Tokie šiandie­ni­niai reiškiniai mane giliai stebina ir nuvilia. Juk kalbos pamokos – tai malonumas smegenims. Naujos kalbos žinios neturi ribų. Dar ir dabar randu daugybę nežinomų žodžių grai­kų kalboje, kuria šneku jau trisdešimt metų ir kuri tapo mano antrąja – po gimtosios. Kasdien Kipre naudoju keturias kalbas; dar – anglų ir rusų – šios labiau teorinės, reikalingos universiteto ribose, vertimuose.

Kaip susidraugavau su graikų? Tai buvo neišvengiama mano siekia­mybė. Lankiau kursus, skaičiau daug poezijos, kurią sau versdavau, pvz. Konstantiną Kavafį. Klausydavau daug radijo laidų – apskritai, mėgstu radiją! Gal dėl to, kad nuo jaunystės daug vairuoju ir audio-tekstas man – svarbus šaltinis. Nemokamus valstybinius kursus 1990-ųjų pradžioje Kip­re lankė tik diplomuoti specialistai, suvažiavę iš įvairių šalių. Ir mūsų po­reikiai buvo didžiuliai, tad ir mokymo programos – atitinkamai paruoštos. Visi prakalbome beveik po dvejų metų. Tik anglakalbiai atsiliko. Para­doksalu, bet egzistuoja toks fenomenas – jie dažnai neišmoksta kitų kal­bų, nes anglų kalba visur dominuoja. Tačiau pati kalba dėl to irgi nuken­čia.

Gavus tvirtą kalbos pagrindą, toliau lipdai ją kaip bičių korį. Tai sa­vo­tiška tvirtovė, ir kuo joje daugiau „bičių”, tuo ji stipresnė, pilna gyvybės. Joje jautiesi gerai, nes ji tave gi­na. Turi stiprų ginklą – dar vieną kal­bą, dar vieną kultūrą. Tai tvirti šarvai, po kuriais – širdis, atvira svetimam ir savam vienodai. Tiesa, net ir daugybę metų pragyvenusi su grai­ka­­kalbiais žmonėmis, negaliu pasa­ky­ti, kad esu viena iš jų. Graiku rei­kia gimti, kaip ir lietuviu. Bet kukliai sakant, „kai ką” apie jų kultūrą tik­rai supratau – ji ne tik sena, bet ir gausiai užrašyta, kupina išminties. Graikai tarsi gimsta „išmintingais seniais” ir juose apsigyvena amžinas, gilus liūdesys. Tai dėl istorinio žinojimo, kad niekur nereikia skubėti, kad viskas, kas ateina, – praeina. Svarbiausia, išlikti savimi. Toji kritiškumo riba, kurią jausdavau anks­čiau, kalbėdama apie graikus ir jų kasdienybę, manyje išsitrynė. Jau­čiu, kad viską priimu ir suprantu su meile. Ar galėčiau išversti tylinčio graiko mintis? Bet juk ne viską ir ne visiems būtina versti.

Gailiuosi tik vieno, kad neišmo­kau dar arabų ir turkų, t. y. kaimyni­nių Graikijai šalių kalbų, kad galėčiau vadinti save‚ turinčia platų graikų kultūros suvokimą ir pažįstančia jos kaimynystę. Juk kaimynių įtakos vie­na kitai visad stipriausios; viskas istorijoje ir kultūroje per daug amžių yra tampriai persipynę.

Knygoje rašai apie tylinčias motinas, apie atsiveriančią tuštu­mą tarp motinos ir vaiko, kurią su­kuria kalbinio ryšio praradimas. „Migruojančiai motinai telie­ka ati­duoti vaiką vietai, kuri pa­laipsniui tampa motinos pakaitalu (…). Migruojanti motina yra nuolat aukojanti ir pralaiminti, nes pri­versta įsileisti tarp savęs ir vai­ko svetimą kalbą ir pasmerkti save monumentinei tylai.” Pasidalink savo patirtimi, kaip pati priėmei šį iššūkį, augindama nuostabias duk­­ras.

Rašydama šį tekstą išgyvenau as­meninę dramą ir buvau sumaniusi grįžti į Lietuvą. Tai buvo jau antrasis gyvenimo Kipre dešimtmetis. Regis, 2004-ieji. Ne/pa/tiko man tada karje­ra Kipre, atrodė suvelta ir per lėta, ne pagal „mano sugebėjimus”. Tai darė įtaką ir mano santykiams su aplinka, su šeima. Tačiau pabandžiusi išsi­vež­ti iš Kipro vaikus, kurie tada dar lan­kė pradinę mokyklą, supratau, kad jie „man nepriklauso”. Ne tik kad – viena dukra priklauso mažiau, ar kita – daugiau; nė viena man nepriklauso! Atvežtos į Lietuvą, jos išties at­rodė tarsi išrautos iš savo natūralios aplinkos – kitokia kūno kalba, kitokie žaidimai, piešiniuose – kitokios spalvos, kitokie tariami garsai ir dar toji širdį rėžianti vaiko nostalgija – „mama, kada važiuosime namo?”.

Vaiko namų jausmas stipresnis už suaugusio. Vaikui iki tam tikros amžiaus ribos tikrai reikia stabilumo. Tai nebūtinai turi būti klasikinis namas iš sienų, langų ir durų, bet svarbi erdvė, kurioje jį supa pažįstami, artimi ir mylintys žmonės. Su­pran­tama kalba ir įprasti daiktai. Tai­gi, supratau, kad vaikus valdau ne aš – tikroji motina, o kultūra, į kurią jie atėjo gimdami. Prisipažinsiu, tai priėmiau kaip asmeninę tragediją (vos ne Medėjos), nes pasijutau įka­linta savo vaikų kultūros, o palikti juos jaučiausi neturinti nei jėgų, nei jokio noro – ką ir kalbėti!

Tada pagalvojau apie šimtus to­kių motinų, tūkstančius „meilės emigrančių”. Bodžiuosi tuo terminu: „meilės emigrantė”. Jo nieko nesa­kan­čiu banalumu. Net sudrebu jį gir­dėdama, iki šiol, nes man jis skamba menkinančiai ir neatveria tikrosios dramos. Nusivyliau ir meile emigra­cijoje. Emigra­cija pirmiausia atima romantišką meilę, nors nuo jos neretai prasideda. Išlikimas, pareigos sau, nuoga gyvenimo tikrovė ir amžina nežinia. Niekad – saugumas. Emi­gracija atima ir dalį motinystės džiaugsmo.

Sakysi, ką gi aš čia kalbu? Dabar visi migruoja? Taip, migruoja! Todėl, manau, keisis ir tradicinis motinystės supratimas. Nors to labai nenorė­čiau! Tačiau beveik esu tikra, kad kei­sis. Išliks tik tradicinėse kultūro­se. Tokia motina, kokia esu aš – pra­eitis. Kažkas emigracijoje gimdys vai­kus, kažkas juos augins, bet „NE AŠ”. Jei pastebėjai, mūsų – Vakarų – kultūros sparčiai juda šia linkme. Ta­čiau be tradicinės motinystės, neliks ir tradiciškumo kultūrose, o ir – pa­čių kultūrų. T. y. jos liks kaip periferi­nės. Motina yra tvirti visa ko pa­ma­tai. Ji – giliausia žmogiškumo šaknis. Svarbiausia, ji – kantrybės ir atlaidumo simbolis. Kai visa tai sutrupa, ko tikėtis iš pasaulio?

Net ir išeitį pasiū­lyti sunku: už mo­tiną dabar kalba visi – politika, dip­lo­matija, RINKA, prekyba žmonė­mis, naujosios TECHNOLOGIJOS, klo­navimas, genetika. Prisimi­niau savo jaunos bičiulės, sicilietės Violos Di Grado romaną „Geriausia mama – robotas”. Tikrai, kad… Tradicinio mo­tinos autoriteto beveik nelikę. Ne­nustebčiau, jei rytoj būtų prilygintas prie atgyvenos, panašios į monarchiją, ir taip toliau. Sykiu neatmetu min­ties, kad istorijos ratas girgždėdamas pasuks atgal.

„Žmogus kaip vynas – kuo il­giau išlaikytas, tuo stipriau jame jaučiasi visi ingredientai”, – taip apibūdini nacionalinių bruožų ypa­­tumus. O pati – ar jautiesi Lie­tu­vos „pažymėta”, kai keliauji po pasaulį? Papasakok apie tai plačiau.   

Nuo prigimties niekur nepabėg­si, kaip sakoma. Geriausiai savo „lie­tuviškumą” pajuntu, susidūrusi ne su nepažįstamu pasauliu, o su lietuviais įvairiose šalyse. Ypač, jei jie – lietuvių kilmės žmonės, mano bendra­amžiai, kurie gimė ir augo ne Lie­tuvoje. Tada geriausiai ir pajuntu be­kraštę ir mus jungiančią istorijos ir kultūros juostą, kurioje mūsų lietuviš­kumas įaustas kiekvieno skirtinga spalva. Kaip kad graikas niekad nenustos būti graiku, taip ir lietuvis – lietuviu. O skirtumas tarp graiko ir lietuvio tai, kad graikas sutikęs svetur savo tautietį puola į glėbį, o lietuvis – tiriamai nužiūri. Ne taisyklė, bet – dažniausiai.

Truputį juokauju. Aš irgi mėgstu „dešimt kartų išmatuoti, prieš kirpdama” – manau, tai lietuviškas bruo­žas ir gana bjaurus, nes neleidžia iš­skleisti sparnų ir varžo. Verčia skai­čiuoti, saugoti save ir bijoti. Paste­bė­jau, tai nėra tik mano asmeninės sa­vybės. Anaiptol. Nepasitikėjimas ir bai­mė – kiekvieno lietuvio šaknyse. Iš jų kyla ir kitokios savybės – susi­kaupimas darbui ir dėl persidirbimo kylantis pyktis ant artimųjų. Nemei­lė. Kerštas vienas kitam, vykstantis iš pasalų – netiesioginis kaip, pvz., graikų. Pradėjau nuo, sakyčiau, nei­giamų savybių, nes jos charakteryje visad ryškesnės.

Manau, kad, būtent keliaudami po pasaulį, atsikratome savo „nacio­na­­linių bruožų” ir virstame tiesiog pa­saulio žmonėmis. Jaučiame ir atjau­čiame kaip ir visi kiti. Žmogus įvai­rio­se situacijose elgiasi skirtingai, prisitaiko – tai labai žmogiškas bruo­žas, – tačiau grįžęs namo vėl greit įsi­neria į savo odą. Tikriausiai, net mū­sų nacionalinė prigimtis daugialypė. Vienokie esame Lietuvoje, kitokie – užsienyje ir būtų keista, jei būtų ki­taip.

Mes nuolatos deramės su mus su­pančia aplinka ir ją keičiame. Ne tik namie, bet ir svetur. Neįmanoma su­tikti su tuo, kad įtaką kokiam nors kraštui nulemia tik vietiniai žmonės. Svarbūs visi tame krašte apsilankantys, net ir trumpam. Lietuviai kaip ne­­didelė ir gana uždara (tautiškai nemišri) tauta jaučia didelę tarpusa­vio konkurenciją, tačiau susidūrę su kitomis tautomis konkurencijos ne­pa­stebi, nes priima ją kaip „netiesio­ginę” ir natūraliai egzistuojančią. Tada tiesiog prisitaiko. Ir lietuviai yra tikrai neblogas „prisitaikančios” emigracijos pavyzdys. Aš mėgstu lan­kytis pas lietuvius, gyvenan­čius kito­se šalyse, nes jie lyg ko­kie geografai yra nuosekliai ištyri­nėję savo naują aplinką ir viską žino geriau už vie­tinius. Tokia yra prisitai­kymo kaina.

Ar galėčiau prisiminti juokingą atvejį, kai pagavau save esant „tikra” lietuve? Neprisimenu. Matyt, nesi­sten­giau būti lietuve. Tačiau savo kil­me esu „lietuviško kaimo” vaikas, sa­ve vadinu tik „pusiau miestiete”, ir jau žinau, kad lengviau pakeliu sun­ku­mus ar buitinį diskomfortą nei dau­gelis sutiktų „pakeleivių”, nesibo­­džiu praktiškumo ir paprastumo. Tuo kartais slapta džiaugiuosi. Na, ir, žinoma, lietuve mane paverčia bendravimas su savo gana didele gimine Lietuvoje, išsibarsčiusia daugiausia po Žemaitiją. Keista, kad tie „gimi­nės” kraštai kuo toliau, tuo labiau skiriasi nuo sostinės gyvenimo, tik ne kokybe, o pasaulėjauta. Žmonės Lie­tuvos periferijose man atrodo dva­siškai stabilesni, geriau žino, ko nori, t. y. turi tvirtesnį pagrindą po kojo­mis. Gal taip manau dėl mano minėto ir manyje gyvo tradiciškumo?

Bet galiu pasakyti, kad Lietuvoje vis dar atsiverčiu į tikrą lietuvę lyg niekad niekur nebūčiau išvykusi. Tai irgi įdomu.

Minėtoje knygoje vienas iš sky­­rių skirtas nostalgijoms apibū­dinti. Ar iki šiol manai, kad nostalgijos klaidina? Ar gali prisimin­ti pavyzdžių iš savo patirties? O šiuo metu, ar nostalgija yra dažnas tavo svečias? Jei taip – gal gali paanalizuoti plačiau.

Geras klausimas. Turbūt jaučiu nostalgiją klasikinei nostalgijai. Esu pragyvenusi daug nostalgijos atmai­nų ir, kaip minėjau, panirau į kupiną įvairiausių nostalgijų graikų kultū­rą. Todėl ir skyriau šiam jausmui, ku­rį graikai vadina ilgesio liga, savo esė. Nebesikartosiu, tik prisiminsiu, kas tada manyje sukėlė norą dalintis mintimis raštu: nostalgija meilės kal­bai. Mano jaunystė po mokyklos pra­bėgo ne Lietuvoje, o labai įvairiose pa­saulio vietose, didmiesčiuose. Savo meilėje pasigedau „lietuviškojo elemento” – o juk jaunystėje mylime daug ir aistringai! Mano meilė kal­bėjo kita kalba ir, pamenu, tai sukeldavo dvejopus jausmus. Tarsi meilė be gimtosios kalbos būtų ne iki galo tikra. Būdavo akimirkų, kai susimąs­tydavau, ar kita kalba išsakyti jausmai gali būti gilūs. Gal tai viena iš jaunatviškų nostalgijų? Myli, bet nesi tikra, ar kita pusė tave myli taip pat stipriai? Tada ir prasideda klausimai, net vidinės dramos. Kartą apti­kau Kipro poeto Kosto Mončio eilė­raš­tį „Nostalgijoms”, kuriame buvo žo­džiai „…nostalgijoms reikia atsaky­ti faktais…”. Pagalvojau, kad poetas nori pabrėžti, jog nostalgija – didžiąja dalimi – iš/si/galvota ir neracionali. Gal ir taip. Tačiau graikų kultūroje – ji neabejotinai yra vienas iš kūrybos akstinų. Nostalgija ne tiek namams, kiek kitokiam sau. Nostalgija ne su­artina, o verčia susvetimėti, bet tas su­svetimėjimas yra kitokio „aš” pra­džia.

„Rašyk, kol maudžia, anot Maurice Blanchot. Kol rašai, tegul maudžia. Vertėjams būdingas tas pats maudimas”, – rašei savo knygoje. Dabartinis laikotarpis, ap­skri­tai pažymėtas maudimo žyme. Ar šį kartą tas dilgčiojantis nerimas padeda rašyti? Ar greitai su­lauksime tavo naujos knygos? Jei taip – gal gali šiek tiek pasidalinti, apie ką bus naujoji knyga?

Taip, šiandien kaip niekad mau­džia dėl daugybės globalių ir lokalių problemų ir jų sandūros. Pirmiausia, dėl pagreitį įgaunančios neteisybės. Pasaulis, regis, suprimityvėjo ir buvo įvarytas arba pats sulindo į binari­nius, antidialogo koridorius. Prievar­ta, iš­naudojimas ir agresija – trys slibi­no galvos, išaugusios staiga, tikriausiai – vietoj kitų nukirstų. Mituose jas nukirsdavo Heraklis, o dabar? La­biausiai maudžia dėl nesusikalbėjimo, vedančio link baisių pavojų. Vis galvoju, kodėl tai atsitiko ir kaip tai vertins ateities istorikai – ar ši profesija dar apskritai egzistuos? Žinoma, norisi filosofuoti – „viskas į gera”, bet kiek dar blogio turi nutikti ir kiek ilgai mes tai liudysime. Galvoju ir apie savo kartą, nuo „arklo” peršoku­sią prie naujųjų technologijų. Bepro­tiška karta ir pavargusios širdys, nes permainos sekina.

Na, o apie dar nepublikuotą ro­ma­ną plačiai kalbėti nesinori. Jis tu­ri pasirodyti 2023 m. pavasarį ir da­bar su fantastiška leidėja ir redakto­re Giedre Kadžiulyte („Apostrofa”) jį tvarkome, siekdamos geriausio rezultato. Mintys apie būsimo romano he­rojus ilgai, ne mažiau nei dešimtme­tį, sukosi mano galvoje. Reikėjo joms suteikti kūną. Labiausiai norėjosi su­sieti du man artimus Europos pa­kraš­čius – Lietuvą ir Kiprą – per bendrąjį vardiklį – Viduramžius. Vidur­am­žiai dar nepakankamai nutolę ir nuo antikos, padėjusios tvirtus pamatus Europos, kokią pažįstame šiandien, idėjai. Mano herojėmis tapo dvi karalienės – Kotryna Kornaro (Kipre) ir Barbora Radvilaitė (Lietuvoje). Abi nepakankamai įvertintos Europoje, tačiau tapusios istorinės takoskyros, vedusios Renesanso link, simboliais. Jos gyveno panašiu laikotarpiu, vie­na po kitos, tad savo žemiškoje kelio­nė­je, žinoma, nesusitiko. Tačiau jas jungia karalienės-kaip-gražios-moters vaidmuo politikoje.

Be to, jomis buvo pasinaudota siek­ti savanaudiškiems tikslams, ku­rie be moteriškojo grožio elemento iš viso nebūtų atsiradę. Grožis kaip vertybė išryškėja humanistinių idėjų kontekste. Tos idėjos viduramžiais skverbėsi į visus, ne tik aukštuosius, europietiškojo gyvenimo lygmenis, ta­­čiau kritiniu momentu jas į šalį nu­blokšdavo jėga. Peršasi išvada, kad ir mūsų šiandiena panaši. Grožis pa­saulio nepakeitė, jis visad – mažuma. Tad kokia grožio prasmė ir ar jo sampratos būta teisingos? Keldami šiuos klausimus, kuriame kažką esmingai nauja ir tam nebeužteks grožio sąvo­kos, jis vadinsis kitaip.

Dėkui už pokalbį, Dalia. Ne­kan­traudami lauksime tavo naujos knygos.