JOLANTA Ona Vitkutė.
Dalia Staponkutė, „Lietumi prieš saulę”
(Vilnius: Apostrofa, 2007)
Dalia Staponkutė, „Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja”
(Vilnius: Apostrofa, 2014)

Šiuos nerimastingus metus noriu pabaigti skaitydama rašytojos Dalios Staponkutės esė knygas. Jos įsikūrė mano mintyse jau seniai, kalbėdamos apie pagarbą, asmenybės laisvę, vienišumą, sugebėjimą prisijaukinti svetimas vietas. Vartau jas vėl sėdėdama vienoje iš Astūrijos kavinių. Saulės kraštas nuslenka kavos puodeliu, atspindėdamas neįtikėtiną prieškalėdinę šilumą. Tai viena iš tų nepažįstamų vietų, kurią reikia „sutramdyti”, priderinti prie savęs, atrakinti. Knygas prigriebiau su savim iš Lietuvos, iš senutėlės knygų lentynos. Tarsi rūkas sklendžia prisiminimai. Kaip važiuoju į pamėgtą vietą – apsnigti medžiai, baltos pievos plyti už lango ir vakaro mėlynumas ištirpsta iš radijo sklindančiame F. Sinatros balse. Prie Užutrakio parko užšalęs Galvės ežeras – išsitraukiu pačiūžas, gurgžda sniegas po kojomis, kol pasiekiu švaraus ledo salą. Erdvė ir vėjas svaigina. Čiuožiu nelygiu ežero paviršiumi, juntu, kaip po kojomis snaudžia žuvys, matau tolumoje apšviestus Trakų pilies rūmus, nuo jų tarsi sklinda tylus legendų dvelksmas. Prisiminimai apsiveja mano kavos puodelį, nuryju gurkšnį ir skaitau toliau.
Kiekviena skaitoma knyga suveikia skirtingai. Viena tarsi energijos pliūpsnis įsuka į nesibaigiančių nuotykių virtinę, neleisdama nė kiek atsipūsti, kita apipila klausimais, trečia nostalgiškai paliečia širdį…

Dalia Staponkutė – lietuvių rašytoja, graikų literatūros vertėja, filosofė ir kultūrologė dalinanti savo gyvenimą ir kūrybą tarp Lietuvos ir Kipro. Baigusi filosofijos studijas, vėliau Didžiosios Britanijos, Graikijos ir Kipro akademinėse erdvėse tyrinėjo vertimo problemas, į kompaniją pasitelkdama lietuvių kilmės amerikiečių filosofo Alphonso Lingio darbus (apie jį yra išleidusi monografiją anglų kalba – „Exultant forces of translation and the philosophy of travel of Alphonso Lingis”, Nova puplishers, 2014). Ji savo kūryboje viena pirmųjų po nepriklausomybės atkūrimo ėmė gvildenti naujosios diasporos ir motinos-emigrantės, auginančios vaikus svetimoje kultūroje, patirtis ir kalbos įtaką asmenybės formavimuisi. Šiomis temomis yra sukūrusi dvi esė knygas – „Lietumi prieš saulę” ir „Iš dviejų renkuosi trečią”, sulaukusias pripažinimo Lietuvoje ir išverstas į kelias kalbas. Viename iš savo interviu Dalia teigė: „Aš turėjau pasirinkti iš dviejų mažų šalių, bet susikūriau sau trečią tėvynę, kuri yra tik mano.” Šiuo metu rašytoja dirba ties nauju romanu, gretindama abiejų kraštų istoriją, sluoksniuodama paraleles, gvildendama grožio kaip vertybės idėją. Tačiau kol laukiame naujojo, prisiminkime jau išėjusias D. Staponkutės knygas, juolab kad jų aktualumas tik stiprėja.
Mus skiria tūkstančiai kilometrų, o jei galėtume susitikti? Paklausta, kokia vieta geriausia pokalbiui, Dalia atsako: „Pokalbiui susitikti geriausia ten, kur žmonės aplinkui kalba ta kalba – tada pokalbis harmoningai įsilieja į aplinką ir lengvai sruvena.”
Apie „kalbinius apsėdimus”, namų jausmą, lipdomą tarsi bičių korį, migruojančias motinas, keliones po pasaulį ir lietuvišką prigimtį, apie klaidinančias nostalgijas, palydint 2022-uosius metus, kalbamės su rašytoja Dalia Staponkute.
Pamenu, prieš beveik 15 metų skaičiau tavo knygą „Lietumi prieš saulę”. Ji mane nustebino netikėtomis temomis ir ilgam įsirėžė į atmintį. Tuomet gyvenau Lietuvoj ir net minties neturėjau, jog netrukus apsigyvensiu Meksikoje. Dabar šią knygą perskaičiau naujomis akimis, turėdama „nesibaigiančių kelionių” patirties. Ir vėl ji man pasirodė aktuali kaip niekad. Tavo istorija išties svarbi kiekvienam, kas nors kartą bandė ar buvo priverstas bandyti save sukurti iš naujo. Ir nebūtinai tai susiję su emigracija. Naujų situacijų mūsų gyvenimuose apstu. Bet šį kartą norėčiau paklausti apie tavo „kalbinius apsėdimus”. Prisimink, kaip tau pavyko susidraugauti su graikų kalba, išgirsti jos melodiją? Kiek laiko užtruko, kad galėtum „išversti graiką”, pusdienį sėdintį alyvmedžio šešėlyje su vienu kavos puodeliu? Ir kaip visos kalbos sugyvena tavyje dabar?

Atsikrausčiau gyventi į Kiprą prieš ištisą epochą – praėjo jau daugiau nei 30 metų. Šalis pasikeitė, pasaulis pasikeitė. Tačiau taisyklė, kad atvykus gyventi į kitą šalį pirmiausia reikia mokytis jos valstybinės kalbos, – niekur nedingo. Tik ji gali atverti duris į geresnį darbą, įdomesnį ir pilnavertišką gyvenimą svetur, kuris ir taip gana sudėtingas.
Tačiau šiandien jaunoji užsieniečių – imigrantų – karta Kipre dažnai nelinkusi imtis valstybinės graikų kalbos. Galvoja, kad galima apsieiti vien su anglų. Kipre, buvusioje Jungtinės Karalystės kolonijoje, ji labai paplitus. Jeigu kas paspaudžia mokytis, į tai dažnas atvykėlis sureaguoja kaip į „pažeminimą” arba net „nacionalizmo” apraišką (!). Tokie šiandieniniai reiškiniai mane giliai stebina ir nuvilia. Juk kalbos pamokos – tai malonumas smegenims. Naujos kalbos žinios neturi ribų. Dar ir dabar randu daugybę nežinomų žodžių graikų kalboje, kuria šneku jau trisdešimt metų ir kuri tapo mano antrąja – po gimtosios. Kasdien Kipre naudoju keturias kalbas; dar – anglų ir rusų – šios labiau teorinės, reikalingos universiteto ribose, vertimuose.
Kaip susidraugavau su graikų? Tai buvo neišvengiama mano siekiamybė. Lankiau kursus, skaičiau daug poezijos, kurią sau versdavau, pvz. Konstantiną Kavafį. Klausydavau daug radijo laidų – apskritai, mėgstu radiją! Gal dėl to, kad nuo jaunystės daug vairuoju ir audio-tekstas man – svarbus šaltinis. Nemokamus valstybinius kursus 1990-ųjų pradžioje Kipre lankė tik diplomuoti specialistai, suvažiavę iš įvairių šalių. Ir mūsų poreikiai buvo didžiuliai, tad ir mokymo programos – atitinkamai paruoštos. Visi prakalbome beveik po dvejų metų. Tik anglakalbiai atsiliko. Paradoksalu, bet egzistuoja toks fenomenas – jie dažnai neišmoksta kitų kalbų, nes anglų kalba visur dominuoja. Tačiau pati kalba dėl to irgi nukenčia.

Gavus tvirtą kalbos pagrindą, toliau lipdai ją kaip bičių korį. Tai savotiška tvirtovė, ir kuo joje daugiau „bičių”, tuo ji stipresnė, pilna gyvybės. Joje jautiesi gerai, nes ji tave gina. Turi stiprų ginklą – dar vieną kalbą, dar vieną kultūrą. Tai tvirti šarvai, po kuriais – širdis, atvira svetimam ir savam vienodai. Tiesa, net ir daugybę metų pragyvenusi su graikakalbiais žmonėmis, negaliu pasakyti, kad esu viena iš jų. Graiku reikia gimti, kaip ir lietuviu. Bet kukliai sakant, „kai ką” apie jų kultūrą tikrai supratau – ji ne tik sena, bet ir gausiai užrašyta, kupina išminties. Graikai tarsi gimsta „išmintingais seniais” ir juose apsigyvena amžinas, gilus liūdesys. Tai dėl istorinio žinojimo, kad niekur nereikia skubėti, kad viskas, kas ateina, – praeina. Svarbiausia, išlikti savimi. Toji kritiškumo riba, kurią jausdavau anksčiau, kalbėdama apie graikus ir jų kasdienybę, manyje išsitrynė. Jaučiu, kad viską priimu ir suprantu su meile. Ar galėčiau išversti tylinčio graiko mintis? Bet juk ne viską ir ne visiems būtina versti.
Gailiuosi tik vieno, kad neišmokau dar arabų ir turkų, t. y. kaimyninių Graikijai šalių kalbų, kad galėčiau vadinti save‚ turinčia platų graikų kultūros suvokimą ir pažįstančia jos kaimynystę. Juk kaimynių įtakos viena kitai visad stipriausios; viskas istorijoje ir kultūroje per daug amžių yra tampriai persipynę.
Knygoje rašai apie tylinčias motinas, apie atsiveriančią tuštumą tarp motinos ir vaiko, kurią sukuria kalbinio ryšio praradimas. „Migruojančiai motinai telieka atiduoti vaiką vietai, kuri palaipsniui tampa motinos pakaitalu (…). Migruojanti motina yra nuolat aukojanti ir pralaiminti, nes priversta įsileisti tarp savęs ir vaiko svetimą kalbą ir pasmerkti save monumentinei tylai.” Pasidalink savo patirtimi, kaip pati priėmei šį iššūkį, augindama nuostabias dukras.
Rašydama šį tekstą išgyvenau asmeninę dramą ir buvau sumaniusi grįžti į Lietuvą. Tai buvo jau antrasis gyvenimo Kipre dešimtmetis. Regis, 2004-ieji. Ne/pa/tiko man tada karjera Kipre, atrodė suvelta ir per lėta, ne pagal „mano sugebėjimus”. Tai darė įtaką ir mano santykiams su aplinka, su šeima. Tačiau pabandžiusi išsivežti iš Kipro vaikus, kurie tada dar lankė pradinę mokyklą, supratau, kad jie „man nepriklauso”. Ne tik kad – viena dukra priklauso mažiau, ar kita – daugiau; nė viena man nepriklauso! Atvežtos į Lietuvą, jos išties atrodė tarsi išrautos iš savo natūralios aplinkos – kitokia kūno kalba, kitokie žaidimai, piešiniuose – kitokios spalvos, kitokie tariami garsai ir dar toji širdį rėžianti vaiko nostalgija – „mama, kada važiuosime namo?”.

Vaiko namų jausmas stipresnis už suaugusio. Vaikui iki tam tikros amžiaus ribos tikrai reikia stabilumo. Tai nebūtinai turi būti klasikinis namas iš sienų, langų ir durų, bet svarbi erdvė, kurioje jį supa pažįstami, artimi ir mylintys žmonės. Suprantama kalba ir įprasti daiktai. Taigi, supratau, kad vaikus valdau ne aš – tikroji motina, o kultūra, į kurią jie atėjo gimdami. Prisipažinsiu, tai priėmiau kaip asmeninę tragediją (vos ne Medėjos), nes pasijutau įkalinta savo vaikų kultūros, o palikti juos jaučiausi neturinti nei jėgų, nei jokio noro – ką ir kalbėti!
Tada pagalvojau apie šimtus tokių motinų, tūkstančius „meilės emigrančių”. Bodžiuosi tuo terminu: „meilės emigrantė”. Jo nieko nesakančiu banalumu. Net sudrebu jį girdėdama, iki šiol, nes man jis skamba menkinančiai ir neatveria tikrosios dramos. Nusivyliau ir meile emigracijoje. Emigracija pirmiausia atima romantišką meilę, nors nuo jos neretai prasideda. Išlikimas, pareigos sau, nuoga gyvenimo tikrovė ir amžina nežinia. Niekad – saugumas. Emigracija atima ir dalį motinystės džiaugsmo.
Sakysi, ką gi aš čia kalbu? Dabar visi migruoja? Taip, migruoja! Todėl, manau, keisis ir tradicinis motinystės supratimas. Nors to labai nenorėčiau! Tačiau beveik esu tikra, kad keisis. Išliks tik tradicinėse kultūrose. Tokia motina, kokia esu aš – praeitis. Kažkas emigracijoje gimdys vaikus, kažkas juos augins, bet „NE AŠ”. Jei pastebėjai, mūsų – Vakarų – kultūros sparčiai juda šia linkme. Tačiau be tradicinės motinystės, neliks ir tradiciškumo kultūrose, o ir – pačių kultūrų. T. y. jos liks kaip periferinės. Motina yra tvirti visa ko pamatai. Ji – giliausia žmogiškumo šaknis. Svarbiausia, ji – kantrybės ir atlaidumo simbolis. Kai visa tai sutrupa, ko tikėtis iš pasaulio?
Net ir išeitį pasiūlyti sunku: už motiną dabar kalba visi – politika, diplomatija, RINKA, prekyba žmonėmis, naujosios TECHNOLOGIJOS, klonavimas, genetika. Prisiminiau savo jaunos bičiulės, sicilietės Violos Di Grado romaną „Geriausia mama – robotas”. Tikrai, kad… Tradicinio motinos autoriteto beveik nelikę. Nenustebčiau, jei rytoj būtų prilygintas prie atgyvenos, panašios į monarchiją, ir taip toliau. Sykiu neatmetu minties, kad istorijos ratas girgždėdamas pasuks atgal.
„Žmogus kaip vynas – kuo ilgiau išlaikytas, tuo stipriau jame jaučiasi visi ingredientai”, – taip apibūdini nacionalinių bruožų ypatumus. O pati – ar jautiesi Lietuvos „pažymėta”, kai keliauji po pasaulį? Papasakok apie tai plačiau.
Nuo prigimties niekur nepabėgsi, kaip sakoma. Geriausiai savo „lietuviškumą” pajuntu, susidūrusi ne su nepažįstamu pasauliu, o su lietuviais įvairiose šalyse. Ypač, jei jie – lietuvių kilmės žmonės, mano bendraamžiai, kurie gimė ir augo ne Lietuvoje. Tada geriausiai ir pajuntu bekraštę ir mus jungiančią istorijos ir kultūros juostą, kurioje mūsų lietuviškumas įaustas kiekvieno skirtinga spalva. Kaip kad graikas niekad nenustos būti graiku, taip ir lietuvis – lietuviu. O skirtumas tarp graiko ir lietuvio tai, kad graikas sutikęs svetur savo tautietį puola į glėbį, o lietuvis – tiriamai nužiūri. Ne taisyklė, bet – dažniausiai.

Truputį juokauju. Aš irgi mėgstu „dešimt kartų išmatuoti, prieš kirpdama” – manau, tai lietuviškas bruožas ir gana bjaurus, nes neleidžia išskleisti sparnų ir varžo. Verčia skaičiuoti, saugoti save ir bijoti. Pastebėjau, tai nėra tik mano asmeninės savybės. Anaiptol. Nepasitikėjimas ir baimė – kiekvieno lietuvio šaknyse. Iš jų kyla ir kitokios savybės – susikaupimas darbui ir dėl persidirbimo kylantis pyktis ant artimųjų. Nemeilė. Kerštas vienas kitam, vykstantis iš pasalų – netiesioginis kaip, pvz., graikų. Pradėjau nuo, sakyčiau, neigiamų savybių, nes jos charakteryje visad ryškesnės.
Manau, kad, būtent keliaudami po pasaulį, atsikratome savo „nacionalinių bruožų” ir virstame tiesiog pasaulio žmonėmis. Jaučiame ir atjaučiame kaip ir visi kiti. Žmogus įvairiose situacijose elgiasi skirtingai, prisitaiko – tai labai žmogiškas bruožas, – tačiau grįžęs namo vėl greit įsineria į savo odą. Tikriausiai, net mūsų nacionalinė prigimtis daugialypė. Vienokie esame Lietuvoje, kitokie – užsienyje ir būtų keista, jei būtų kitaip.
Mes nuolatos deramės su mus supančia aplinka ir ją keičiame. Ne tik namie, bet ir svetur. Neįmanoma sutikti su tuo, kad įtaką kokiam nors kraštui nulemia tik vietiniai žmonės. Svarbūs visi tame krašte apsilankantys, net ir trumpam. Lietuviai kaip nedidelė ir gana uždara (tautiškai nemišri) tauta jaučia didelę tarpusavio konkurenciją, tačiau susidūrę su kitomis tautomis konkurencijos nepastebi, nes priima ją kaip „netiesioginę” ir natūraliai egzistuojančią. Tada tiesiog prisitaiko. Ir lietuviai yra tikrai neblogas „prisitaikančios” emigracijos pavyzdys. Aš mėgstu lankytis pas lietuvius, gyvenančius kitose šalyse, nes jie lyg kokie geografai yra nuosekliai ištyrinėję savo naują aplinką ir viską žino geriau už vietinius. Tokia yra prisitaikymo kaina.

Ar galėčiau prisiminti juokingą atvejį, kai pagavau save esant „tikra” lietuve? Neprisimenu. Matyt, nesistengiau būti lietuve. Tačiau savo kilme esu „lietuviško kaimo” vaikas, save vadinu tik „pusiau miestiete”, ir jau žinau, kad lengviau pakeliu sunkumus ar buitinį diskomfortą nei daugelis sutiktų „pakeleivių”, nesibodžiu praktiškumo ir paprastumo. Tuo kartais slapta džiaugiuosi. Na, ir, žinoma, lietuve mane paverčia bendravimas su savo gana didele gimine Lietuvoje, išsibarsčiusia daugiausia po Žemaitiją. Keista, kad tie „giminės” kraštai kuo toliau, tuo labiau skiriasi nuo sostinės gyvenimo, tik ne kokybe, o pasaulėjauta. Žmonės Lietuvos periferijose man atrodo dvasiškai stabilesni, geriau žino, ko nori, t. y. turi tvirtesnį pagrindą po kojomis. Gal taip manau dėl mano minėto ir manyje gyvo tradiciškumo?
Bet galiu pasakyti, kad Lietuvoje vis dar atsiverčiu į tikrą lietuvę lyg niekad niekur nebūčiau išvykusi. Tai irgi įdomu.
Minėtoje knygoje vienas iš skyrių skirtas nostalgijoms apibūdinti. Ar iki šiol manai, kad nostalgijos klaidina? Ar gali prisiminti pavyzdžių iš savo patirties? O šiuo metu, ar nostalgija yra dažnas tavo svečias? Jei taip – gal gali paanalizuoti plačiau.
Geras klausimas. Turbūt jaučiu nostalgiją klasikinei nostalgijai. Esu pragyvenusi daug nostalgijos atmainų ir, kaip minėjau, panirau į kupiną įvairiausių nostalgijų graikų kultūrą. Todėl ir skyriau šiam jausmui, kurį graikai vadina ilgesio liga, savo esė. Nebesikartosiu, tik prisiminsiu, kas tada manyje sukėlė norą dalintis mintimis raštu: nostalgija meilės kalbai. Mano jaunystė po mokyklos prabėgo ne Lietuvoje, o labai įvairiose pasaulio vietose, didmiesčiuose. Savo meilėje pasigedau „lietuviškojo elemento” – o juk jaunystėje mylime daug ir aistringai! Mano meilė kalbėjo kita kalba ir, pamenu, tai sukeldavo dvejopus jausmus. Tarsi meilė be gimtosios kalbos būtų ne iki galo tikra. Būdavo akimirkų, kai susimąstydavau, ar kita kalba išsakyti jausmai gali būti gilūs. Gal tai viena iš jaunatviškų nostalgijų? Myli, bet nesi tikra, ar kita pusė tave myli taip pat stipriai? Tada ir prasideda klausimai, net vidinės dramos. Kartą aptikau Kipro poeto Kosto Mončio eilėraštį „Nostalgijoms”, kuriame buvo žodžiai „…nostalgijoms reikia atsakyti faktais…”. Pagalvojau, kad poetas nori pabrėžti, jog nostalgija – didžiąja dalimi – iš/si/galvota ir neracionali. Gal ir taip. Tačiau graikų kultūroje – ji neabejotinai yra vienas iš kūrybos akstinų. Nostalgija ne tiek namams, kiek kitokiam sau. Nostalgija ne suartina, o verčia susvetimėti, bet tas susvetimėjimas yra kitokio „aš” pradžia.

„Rašyk, kol maudžia, anot Maurice Blanchot. Kol rašai, tegul maudžia. Vertėjams būdingas tas pats maudimas”, – rašei savo knygoje. Dabartinis laikotarpis, apskritai pažymėtas maudimo žyme. Ar šį kartą tas dilgčiojantis nerimas padeda rašyti? Ar greitai sulauksime tavo naujos knygos? Jei taip – gal gali šiek tiek pasidalinti, apie ką bus naujoji knyga?
Taip, šiandien kaip niekad maudžia dėl daugybės globalių ir lokalių problemų ir jų sandūros. Pirmiausia, dėl pagreitį įgaunančios neteisybės. Pasaulis, regis, suprimityvėjo ir buvo įvarytas arba pats sulindo į binarinius, antidialogo koridorius. Prievarta, išnaudojimas ir agresija – trys slibino galvos, išaugusios staiga, tikriausiai – vietoj kitų nukirstų. Mituose jas nukirsdavo Heraklis, o dabar? Labiausiai maudžia dėl nesusikalbėjimo, vedančio link baisių pavojų. Vis galvoju, kodėl tai atsitiko ir kaip tai vertins ateities istorikai – ar ši profesija dar apskritai egzistuos? Žinoma, norisi filosofuoti – „viskas į gera”, bet kiek dar blogio turi nutikti ir kiek ilgai mes tai liudysime. Galvoju ir apie savo kartą, nuo „arklo” peršokusią prie naujųjų technologijų. Beprotiška karta ir pavargusios širdys, nes permainos sekina.
Na, o apie dar nepublikuotą romaną plačiai kalbėti nesinori. Jis turi pasirodyti 2023 m. pavasarį ir dabar su fantastiška leidėja ir redaktore Giedre Kadžiulyte („Apostrofa”) jį tvarkome, siekdamos geriausio rezultato. Mintys apie būsimo romano herojus ilgai, ne mažiau nei dešimtmetį, sukosi mano galvoje. Reikėjo joms suteikti kūną. Labiausiai norėjosi susieti du man artimus Europos pakraščius – Lietuvą ir Kiprą – per bendrąjį vardiklį – Viduramžius. Viduramžiai dar nepakankamai nutolę ir nuo antikos, padėjusios tvirtus pamatus Europos, kokią pažįstame šiandien, idėjai. Mano herojėmis tapo dvi karalienės – Kotryna Kornaro (Kipre) ir Barbora Radvilaitė (Lietuvoje). Abi nepakankamai įvertintos Europoje, tačiau tapusios istorinės takoskyros, vedusios Renesanso link, simboliais. Jos gyveno panašiu laikotarpiu, viena po kitos, tad savo žemiškoje kelionėje, žinoma, nesusitiko. Tačiau jas jungia karalienės-kaip-gražios-moters vaidmuo politikoje.
Be to, jomis buvo pasinaudota siekti savanaudiškiems tikslams, kurie be moteriškojo grožio elemento iš viso nebūtų atsiradę. Grožis kaip vertybė išryškėja humanistinių idėjų kontekste. Tos idėjos viduramžiais skverbėsi į visus, ne tik aukštuosius, europietiškojo gyvenimo lygmenis, tačiau kritiniu momentu jas į šalį nublokšdavo jėga. Peršasi išvada, kad ir mūsų šiandiena panaši. Grožis pasaulio nepakeitė, jis visad – mažuma. Tad kokia grožio prasmė ir ar jo sampratos būta teisingos? Keldami šiuos klausimus, kuriame kažką esmingai nauja ir tam nebeužteks grožio sąvokos, jis vadinsis kitaip.
Dėkui už pokalbį, Dalia. Nekantraudami lauksime tavo naujos knygos.
Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2022-ųjų m. Gruodžio 31 d. numeryje, Vol. CXIII NR. 104)