DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Parengė Vitalius Zaikauskas.
Jau dvidešimt septintą kartą visa Lietuva minėjo Sausio 13-osios metines – Laisvės gynėjų dieną.
Kasmet vis labiau keičiasi šios dienos spalva. Iš gedulo dienos pamažu išauga į pergalės dieną. Vis daugiau pasididžiavimo savimi, vis daugiau išdidaus orumo, vis geriau įsisąmoniname, vardan ko žuvo Sausio 13-osios aukos, vardan ko stovėjome beginkliai prieš kurtinančius tankų šūvius, vardan ko stengėmės juos perrėkti skanduodami „Lietuva! Lietuva!”, vardan ko visa šalis gedėjo aukų…
Toldami nuo tų dienų, kasmet gryniname savo jausmus, prisiminimus, vis geriau suvokiame tų kraupių dienų reikšmę mums patiems, kiekvienai širdžiai, kiekvienos ašaros, nuslydusios per skruostą tą naktį Vilniuje prie Aukščiausiosios tarybos ar Televizijos bokšto, Kaune, Šakiuose, Kupiškyje, Vilkijoje, ar Zervynų kaimelyje ar pamiškės užpustytame vienkiemyje, vertę.
Likus dramatiškoje tyloje, užgęsus televizoriui ir nutilus radijo transliacijoms, likus visiškoje nežinomybėje, paliktiems stovėti nuogiems prieš save ir Lietuvą, nenuleidžiant akių įdėmiai žiūrėti šalies istorijai į akis.
Kiekviena tos nakties ašara stingsta į deimantus ir kasmet vis ryškiau žėri mūsų Tėvynės istorijos karūnoje.
„Bučelytė per TV taria paskutinius žodžius, mano vaikai apsikabinę verkia, aš meldžiuosi… Viskas”.
Sausio 12-osios naktį, kaip ir prieš 27-erius metus, kasmet žmonės renkasi prisiminti, kas tuomet nutiko nepamirštamose Vilniaus vietose – prie Aukščiausiosios Tarybos (dabar Seimo), prie Vilniaus televizijos bokšto, prie Lietuvos radijo ir televizijos pastato. Vėl degė laužai, vėl mintys apie mūsų praeitį ir ateitį, kalbos, prisiminimai tų dienų išgyvenimų.
Visose trijose vietose, kur tą vakarą apsilankiau ir aš, kalbinau atsitiktinius žmones. Nors čia atsitiktinių nebuvo – visi jie buvo čia tomis valstybei lemtingomis dienomis, visi buvo, nes reikėjo būti. Niekas nesvarstė – ateiti čia ar ne. Tiesiog ėjo, tiesiog buvo čia, didvyriškai, negalvodami apie savo didvyriškumą, stovėjo prieš sovietų karių agresiją, savo kūnais atremdavo automatų buožių smūgius, savo rankomis sulaikydavo į šalia stovintį nukreiptą kareivio spyrį koja, savimi dengė tankų ir šarvuočių kurtinančias salves… Niekas savęs neklausė: o kodėl aš čia? ką aš čia veikiu?
Beje, visi tą vakarą kalbintieji nesureikšmino savo vardų, pavardžių, nenorėjo vaidinti didvyrių, todėl aš neprašiau jų prisistatyti.
Liudijimai
Prie televizijos bokšto sutiktas pagyvenęs vyriškis: Gyvenau visai priešais televizijos bokštą. Nuo tankų šūvių namuose langai byrėjo… Mes gyvenome trečiame daugiabučio aukšte – žmona langus buvo užklojusi anklodėmis, dėl to mūsų langai neišbyrėjo, o kaimyninių butų – išlakstė. Visi pirmojo ir antrojo aukštų langai išbyrėjo. Baimės nebuvo – buvo paprašyta susirinkti čia, visi ir susirinko. Jokių net abejonių nebuvo.
Vilnietė: Buvo ir baimės. Buvo ir kitų tautybių žmonių, buvo lenkų, rusų… Ne vien lietuviai. Stovėjo visi Lietuvos žmonės.
Vidutinio amžiaus moteris: Tą dieną buvau namuose, nes turėjau mažą vaiką. Įtampa buvo didžiulė – neturėjom telefono – vyras budėjo, jokio ryšio su juo. O prie telefono būdelės stovėjo minios žmonių, norinčių paskambinti ir nuraminti savo namiškius, artimuosius. Baisiausia tai, kad nežinojom, kas iš tiesų vyksta. Paskambinau savo ir vyro tėvams, pasakiau, kad bent jau su mumis viskas tvarkoje. Net ir tas staigus televizijos transliacijos nutrūkimas, kai nebuvo iš kur laukti žinių, buvo siaubingas. Buvo labai šalta naktis. Bet minios stovėjo. Tikėjom savimi, tikėjom Nepriklausomybe.
Gyvenanti netoli Televizijos bokšto: Dariau namuose sumuštinius, o mama vežė juos budėtojams. Virdavom arbatą ir veždavom. Termosais veždavo. Ir prie Televizijos, ir prie Televizijos bokšto, ir prie Aukščiausios Tarybos. Aš pati negalėjau važiuoti, nes auginau mažą vaiką. Oi, sunku būtų pasakyti, kiek prigaminom tomis dienomis sumuštinių, kiek privirėm arbatos… Daug. Labai daug. Mama kursuodavo pirmyn atgal …po tris ar keturis didelius termosus veždavo. Buvo baisu. Mama sakydavo – tu sėdėk manuose, o aš jau savo gyvenimą pragyvenau, tai galiu jau ir žūti. Grįžusi pasakodavo, kas vyksta, kaip kulkos švilpė… Nežinomybė, kai nutrūko televizijos ir radijo transliacija. O jau girdim, kad tankai važiuoja, dunda… Baisu buvo… Ir dėl savo mažo vaiko buvo baisu – kas bus toliau, kokia jo laukia ateitis… Vaikas tuomet buvo vos pusantrų metukų.
Moteris, atvykusi iš Klaipėdos: Kai naktį pro langus pravažiavo mašina su ruporu, kviesdama visus skubėti prie savivaldybės, kaimynė pasakojo, kad jos vyras pašoko iš lovos, apsirengė, griebė peilį ir išbėgo tekinas. Maniškis vyras tada buvo Seimo pastate Vilniuje. Tarp gynėjų. Gal savaitę Liongino Šepečio kabinete ant sofos miegojo… Koks nepaprastas buvo metas! Vilniuj buvo galima eiti į bet kurį butą, į bet kuriuos namus ir prašyti bet ko – nusiprausti, paskambinti artimiesiems. Visi buvo kaip viena šeima.
Vyriškis, gynęs Radijo ir televizijos pastatą: Labai intensyvios dienos buvo. Nežinia. Baimė dėl ateities. Niekas nesitikėjo tokios brutalios jėgos. Buvo sunku žiūrėti į smurtaujančius kariškius. Protas nepriėmė tų smurto vaizdų. Matai, kad vyksta, tačiau netiki savo akimis, savo protu. Bet visi turėjom labai aiškų tikslą – apginti laisvę.
Solidaus amžiaus vyriškis: Visai netoliese gyvenu. Užmigdėm anūkę. Staiga žmona sako: kažkas vyksta… Išbėgau į kiemą ir pamačiau atvažiuojantį tanką. O žmonės stovėjo prieš jį – tai aš liudiju. Visi susikibo rankomis… Tankas iššovė. Tas pat, kas kirviu gauti per pakaušį – toks buvo kurtinantis trenksmas. Net pritūpiau. Jausmas buvo – ir gėda, ir pyktis. Būtų kas davęs granatą – nedvejodamas būčiau lindęs po tanku. Dar prieš dieną nemaniau, kad tai įmanoma, skeptiškai buvau nusiteikęs, visiems sakiau, kad nei čia kas puls, nei ką… Netikėjau, kol nepamačiau savo akimis. Pas mus namuose rinkdavosi žmonės sušilti, išgerti arbatos… Ir tai buvo visai svetimi žmonės…
Moteris iš priemiesčio: Taip, tų dienų nepamiršiu niekad. Gyvenau už miesto. Niekur negalėjau iš namų eiti, nes tomis dienomis laukiausi. Tą nežinomybės, panikos, bejėgiškumo jausmą, kad nieko negaliu padaryti, vien tik stebėti, įsiminiau visam gyvenimui. Ir dar gerai prisimenu, kokio ilgio eilėje reikėjo stovėti dideliame šaltyje, kol galėjom patekti į Sporto rūmus, kur buvo pašarvoti žuvusieji. Rodos, eilės galo nesimatė… Ateidavo geri žmonės, vaišindavo laukiančiuosius karšta arbata… Sunku paaiškinti, kaip buvo baisu tą naktį, kai išsijungė radijas ir televizija. Baimė tiesiog kaustė. Ir vis persmelkdavo mintis – o jeigu… O jeigu kils karas… Nenorėčiau patirti to antrą kartą… Bet dabar gyvename laisvoje Lietuvoje su savo trispalve, pačių gražiausių spalvų vėliava… Negaliu kalbėti – ašaros mane dusina. O širdis džiaugiasi.
Danutė Zovienė, pripažinta ir aukštai vertinama menotyrininkė, meno parodų kuratorė, daugybės meno leidinių autorė, Dailininkų sąjungos narė. Ji 2011 m. iš Prezidentės Dalios Grybauskaitės rankų gavo Sausio 13-osios Laisvės gynėjo medalį: 1991-ųjų sausis. Tuo metu dirbau savaitraštyje „Literatūra ir menas”. Artėjant tragiškiems Sausio 13-osios įvykiams redakcijos žmonės, ko gero, pirmieji pajuto artėjančią grėsmę. Kadangi savaitraštis išeidavo šeštadieniais, tai spausdinamas Spaudos rūmuose būdavo ketvirtadieniais, o penktadieniais jau vežamas į redakciją. Spaudą visada prižiūrėdavo vienas iš redakcijos žmonių – budintis redaktorius. Tą lemtingą savaitgalį Spaudos rūmuose budėjo literatūros skyriaus redaktorius Kazys Jonušas. Kaip visada, laukėme jo redakcijoje, kuri tuo metu buvo įsikūrusi Aliumnato rūmuose (Universiteto g. 4). Apie pietus K. Jonušas atsirado redakcijoje išbalęs ir tik su keliais naujo savaitraščio numeriais kišenėje – Spaudos rūmai buvo užimti jam ten esant. K. Jonušui pavyko pasprukti per tvorą, pačiupus tuos kelis, šiandien istorinius „Literatūros ir meno” egzempliorius. Redakcijos žmonės iš karto suvokė įvykių rimtumą ir pasirūpino dokumentų, antspaudų, spausdinimo mašinėlių saugumu, – slėpėme, kur galėjome.
Aš tuo metu gyvenau Gedimino pr. 46–17, visai šalia Seimo rūmų. Viena auginau du paauglius vaikus – dukrai Ievai buvo 12, o sūnui Karoliui – 9. Kaip tyčia, abudu tuo metu gulėjo ligoninėje Žvėryne… Po žinios, kas įvyko Spaudos rūmuose, pirmiausia puoliau į ligoninę ir, pasirašiusi atitinkamus dokumentus, parsivedžiau juos namo – grėsmės akivaizdoje norėjau, kad būtume kartu ir nepasimestume…
Vakare mane aplankė sūnaus gydytoja Roma Šatūnienė su tuometine parlamentare Zita Šličyte. Aptarėme, per kur vesime sužeistuosius pas mane į butą (mat puikiai žinojau visus praėjimus nuo Seimo). Gydytoja parūpino tvarsliavos, švirkštų ir nuskausminamųjų… Buvo baisoka, tad vaikus suguldžiau viename kambaryje, o kitame paklojau ką turėjusi ant grindų, tik bijodama kraujo – raudona spalva viršum. Ačiū Dievui tos improvizuotos ligoninės neprireikė.
Taip mano butas tapo savotišku štabu. Įdomu, kad tuo metu mūsų name gyveno daug buvusių saugumiečių, kurie lyg zuikiai sėdėjo tyliai, užsigesinę šviesas. Tik mano butas švietė iš tolo… Aikštėje prie Seimo jau budėjo žmonės, šildėsi prie laužų. Aš budėjau savo „štabe” (sergantys vaikai buvo sukišti į lovą), laukiau baisiausio – kada neš sužeistuosius…
Šeštadienio vakare, tragiškų įvykių išvakarėse, pas mane ėmė rinktis žmonės – kas kojų išsidžiovinti, kas arbatos išgerti, kas šiaip sušilti. Pamenu Džoja Barysaitė su broliu Martynu džiovinosi autus ir, neturėdami sausų, vyniojo kojas laikraščiais; Gintaras Visockas kaip ginklą atsinešė dviračio ratų grandinę. Nuolat užbėgdavo Arnoldas Barysas su žmona Elena, Marius Matulevičius su jauna žmona Saule (visi „litmeniečiai”). Vyrai statė barikadas, tad atbėgdavo sušilti ir Kazys Jonušas, ir fotografas Saulius Sauleika, buvęs „litmenietis” Saulius Stoma… Buvo ir nepažįstamų veidų, tačiau nė į galvą neatėjo, kad galima neįsileisti – durys buvo atviros.
Tuomet su vaikais gyvenome gana skurdžiai, tad namie ne kažko buvo. Virėme kruopas, bet greitai vieni per kitus pradėjo nešti kas duoną (Gedimino pr. dirbo visos maisto parduotuvės), kas dešrigalį, cukraus, o kas net ir kokoso sviestą (jį iš savo namų atnešė skulptorius Rimantas Sakalauskas). Taigi netrukus galėjau ne tik visus susodinti ant kėdžių, improvizuotų suolų, rogučių, bet ir pavalgydinti…
Prieš vidurnaktį, kol dar transliavo Lietuvos televizija ir radijas, klausėmės, kaip klostosi įvykiai. Vieni ateidavo, kiti išbėgavo… Prasidėjus Televizijos bokšto šturmui pas mane šildėsi tik Marius ir Saulė Matulevičiai. Išgirdę salvių triukšmą nuo Karoliniškių, išlėkė strimgalviais prie bokšto. Likau viena su vaikais… Bučelytė per TV taria paskutinius žodžius, mano vaikai apsikabinę verkia, aš meldžiuosi… Viskas.
Rytas išaušo baisus. Vėl visi renkasi, užeina ir vėl išeina prie Seimo. Aš toliau budžiu „štabe”. Pas kaimynus įtartinai tamsu. Neprisimenu, kaip praėjo diena, tik pamenu, kaip Seimo aištėje naktį meldėsi minia, paskui kunigą Robertą Grigą kartodama „Sveika, Marija”. Stovėjau balkone, kartojau maldą ir jutau, kad sauganti nematoma jėga apgaubia aikštę…
